Didžioji senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietuviui atrodo tarsi svetima, nederanti su mažos lietuvių tautos dabartimi. Tačiau, kad praeityje mūsų tauta buvo kitokia - gausi ir didinga - to, tyrinėdami svetimkalbius rašytinius šaltinius, nesužinosime. Yra ir kitokių šaltinių, daug patikimesnių: istorinės kalbotyros, archeologijos, etnologijos duomenys, kurių piktavaliai žmonės nepajėgia paversti tendencingais ar klastoti.
Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro šių disciplinų „akinius“, leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės. Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų) ordas, besiveržiančias į Europą. Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos vyksmus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis.
Knygoje bus aptariama ne tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys. Matysime, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai. Daugiausia stengtasi pateikti faktus, o kaip juos interpretuoti, dažnu atveju tesprendžia pats skaitytojas.
Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios
Kaip senovėje patys baltai save vadino ir kaip buvo vadinami kaimynų, mes nežinome. Dabar vartojamas terminas „baltai“ yra dirbtinis. Jį sugalvojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas ir paskelbė 1845 m. knygoje „Senovės prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen), padaręs nusižiūrėjęs į Baltijos pavadinimą.
Dirbtiniu vardu vadinami ne vieni baltai. Tokie terminai dar yra indoeuropiečiai, anatolai, indoiranėnai, italikai ir kai kurie kiti. Blogiau tai, kad terminas „baltai“ nėra vienareikšmis. Geografai jį kartais vartoja visoms tautoms aplink Baltijos jūrą (taigi ir neindoeuropiečiams suomiams, estams) pavadinti. Šiuo vardu dar vadinami trijų Baltijos respublikų - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - gyventojai. Buvusios Livonijos teritorijoje (dab. Latvija ir Estija) gyvenę vokiečių kolonistai buvo pradėję irgi vadintis „baltais“, o savo kalbą - „baltų vokiečių kalba“. Tačiau kalbininkai dabar baltų terminą vartoja tik viena reikšme - indoeuropiečių kalbų šakai, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos, pavadinti. Šias kalbas tirianti kalbotyros šaka vadinama baltistika.
Tarp nekalbininkų (anksčiau ir kalbininkų) kartais tam pačiam reikalui pavartojamas dar „aisčių“ terminas, bet tai sukelia painiavą, nes aisčiais iš seno buvo vadinami ne visi baltai, bet tik tam tikra vakarų baltų gentis. Beje, su šiuo vardu savo kilme netiesioginiu būdu yra šiek tiek susijęs ir tautovardis estai.
Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Istorijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę, todėl pateko be bendro pavadinimo. Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno baltai, yra labai skurdūs.
Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės Europą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo „Istorijos“ IV knygoje pasakojama apie skitus ir persų karaliaus Darijaus (Darėjo) žygį į jų žemes. Ten minimi artimesni ir tolimesni skitų kaimynai. Tačiau duomenys apie juos šykštūs ir migloti. Pats Herodotas tuose kraštuose nėra buvęs. Jis tik užrašė ten buvusių graikų pirklių arba pačių skitų pasakojimus, tarp kurių buvo nemaža visokių pramanų. Herodoto knygoje nėra nė vieno tų genčių kalbos žodžio, net patikimo tikrinio vardo. Kai kurių genčių pavadinimai paimti iš pravardžiavimų, išverstų į graikų kalbą, pvz., melanchlenai - „juodai apsirengę“. Kaip tos gentys iš tikrųjų vadinosi, mes nežinome. Daugelio jų etninis priklausomumas neaiškus. Todėl tyrėjai prikūrė įvairių hipotezių, paprastai priešingų viena kitai. Tarp tų hipotezių pasitaiko ir tokių, kurios vieną ar kitą skitų kaimyną bando sieti su baltais, pvz.: gėlomis, dakus, getus, trakus (ankstesni tyrėjai) ir budinus, neurus (vėlesnių laikų). Bet jų tapatinimas su baltais yra perdėm hipotetiškas.
Baltų praeitį ilgą laiką gaubė tirštas istorijos užmaršties rūkas. Jį šiek tiek praskleidė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjusios hidronimijos studijos, taip pat archeologų tyrimai to ploto, kuriame yra gyvenę baltai.
Baltų hidronimijos paplitimas
Kuri nors gentis, ilgesnį laiką gyvenusi vienoje teritorijoje, palieka ten savo buvimo pėdsakus. Jie esti dvejopi: vietų vardai ir materialinės kultūros liekanos. Vietų vardus tiria kalbotyra, o materialinės kultūros liekanas - archeologija. Šiam reikalui kalbininkams ne visi vietų vardai vienodai svarbūs. Kadangi gyvenamųjų vietovių pavadinimus žmonės neretai kaitalioja, tai reikšmingiausi yra negyvenamųjų vietų, ypač upių ir ežerų, vardai, t. y. hidronimai, sudarantys patį seniausią bet kurios šalies vardyno sluoksnį. Kalbininkai, išaiškinę, kuriai kalbai priklauso hidronimas, kartu jau tvirtai nustato, kad ten tikrai gyventa ta kalba šnekėjusių žmonių. Taigi hidronimija yra labai svarbus šaltinis, nušviečiantis tolimąją tautų praeitį, kurios nesiekia rašytiniai tekstai.
Labai senus laikus siekia ir archeologijos duomenys, kartais dar senesnius negu hidronimų, tačiau dėl sunkumų nustatyti materialinės kultūros kūrėjų etninę priklausomybę archeologai dažnai būna priversti orientuotis į hidronimijos studijas, laikyti jas savotišku kelrodžiu.
Iki XIX a. pabaigos baltus mokslininkai paprastai kildindavo iš palyginti nedidelio ploto, kurio šiaurinę ribą sudaro maždaug Dauguvos upė, o rytinę - dabartinė latvių ir lietuvių etninė riba su gudais. Intensyvėjant hidronimijos studijoms paaiškėjo, kad senovėje baltų gyventa daug didesnėje teritorijoje, ypač gerokai toliau į rytus. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas. Dar 1897 m. A. Kočiubinskis ėmė tvirtinti, kad priešistoriniais laikais baltai gyvenę pietuose iki šiaurinio Pripetės baseino, o rytuose - iki Berezinos upyno. Jis nustatė, kad tame plote upės Berešta, Ūla, Usa, Klevą, Oljsa ir kitos turi baltiškos kilmės pavadinimus. A. Pogodinas 1901 m., taip pat remdamasis hidronimijos studijomis, baltų gyventą plotą praplėtė dar toliau į rytus, net iki Okos baseino. Visur čia rado baltiškos kilmės hidronimų, pvz.: Ūla, Žizdra ir kitų.
Didelį indėlį į baltų kilmės hidronimų rytuose tyrimą įnešė žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Jis gerokai papildė baltiškų hidronimų minėtame plote sąrašą (kuris tada siekė per 150 pozicijų), taip pat išaiškino baltiškų hidronimų buvus Sožės upės baseine anapus Dniepro. Svarbūs dar Makso Fasmerio (Vasmer), Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Tadeušo Ler Splavinskio (Tadeusz Lehr-Splawiński), Jano Otrembskio (Otrębski) ir kitų darbai.
Tačiau patį didžiausią ir reikšmingiausią darbą atliko naujausių laikų rusų kalbininkai Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, detaliai ištyrę Aukštutinio Dniepro baseino hidronimus. Pagal juos, rytinė baltų riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė - Seimo upe. Vėliau tiek pačių V. Toporovo ir O. Trubačiovo, tiek ir kitų autorių darbuose buvo tobulinama baltų hidronimijos tyrimo metodologija, tikslinamos baltų hidronimų paplitimo ribos, rasta daug naujų baltiškų hidronimų bei toponimų (dabar jų skaičius jau siekia 2000), ypač Šiaurėje, Pskovo-Naugardo krašte (R. Agejeva, J. Otkupščikovas ir kt.). Baltų arealo vakaruose ilgainiui buvo aptikta baltiškos kilmės vandenvardžių anapus Vyslos žemupio (Persantė ir kt.).
Tačiau ir dabar, nepaisant intensyvių tyrimų, dar nelengva nurodyti baltiškos kilmės hidronimų paplitimo ribas. Mat hidronimijos studijos tebetęsiamos ir nuolat randama vis naujų baltiškos kilmės hidronimų tose vietose, kur anksčiau nesitikėta ar mažai tikėtasi jų rasti. Kai kurių hidronimų baltiška kilmė yra ginčijama. Kiti iš jų toli vienas nuo kito, atokiau nuo stambiųjų baltų hidronimijos paplitimo masyvų. Patys hidronimai daug kur labai suslavinti, nelengvai atpažįstami. Visa tai sukelia nemaža ginčų ir svarstymų. Reikalauja detalesnio aptarimo.
Zemėlapyje-schemoje pažymėti du plotai: a) minimali ir abejonių nekelianti baltiškų hidronimų teritorija, kurioje baltai turėjo gyventi ilgą laiką, ir b) didesnė teritorija anapus minimaliosios, kur baltų hidronimų pasitaiko nedaug; ten jie, matyt, gyveno trumpesnį laiką, anksti buvo kitų asimiliuoti. Už ploto ribų paliktos vietovės, kuriose baltiškų arba tokiais įtariamų hidronimų yra visai nedaug ir kur baltai turėjo gyventi tik epizodiškai, t. y. trumpą laiką.
Kalbininkų išvadas apie senąją baltų gyventą teritoriją iš esmės patvirtina archeologijos mokslo duomenys. Tai rodo, kad neolito pabaigoje-viduryje ir Rytų Europoje pasirodė vadinamoji virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra. Ji identifikuojama su indoeuropiečiais. Labiausiai ši kultūra išplito pačioje neolito pabaigoje, taigi 2000-1800 m. pr. Kr. Tada ji suskilusi į tam tikras grupes. Viena iš tų grupių išplito didelėje teritorijoje nuo Vyslos baseino vakaruose iki Volgos-Okos baseino rytuose, Pripetės baseino pietuose. Šią kultūrą archeologai ir priskiria.
Visa tai, kas pasakyta, rodo, jog tolimoje senovėje baltai gyveno (be dabartinių Lietuvos ir Latvijos) sudarė dar visa Baltoji Rusia, šiaurės rytų Lenkijos kampas, šiaurės vakarinė Ukrainos dalis, vakariniai Rusijos pakraščiai (pietinės ir pietvakarinės Pskovo, Kalinino, Maskvos sričių dalys, Smolensko ir Kalugos sritys, vakarinės Tūlos, Briansko ir Kursko sričių dalys), Karaliaučiaus kraštas ir nemažas didelėje Vidurinės ir Rytų Europos teritorijoje.
Tyrėjų nuomone, II-I tūkstm. pr. Kr. baltai buvo plačiau išplitę negu tuo metu germanai. Baltai ilgą laiką sudarė vieną iš pagrindinių etninių grupių Rytų Europos centrinėje miškų zonoje. Kadangi didžiojoje ploto dalyje baltiškasis hidronimijos sluoksnis yra pats seniausias (slaviškasis - naujausias), tai čia ir ieškotina senosios baltų protėvynės. Šiuo atveju baltistikos mokslas yra geresnės būklės negu slavistika, nes iš tikrųjų dar nėra tvirtai nustatyta, kur buvo slavų protėvynė: iškelta daug hipotezių, mokslininkai šiuo klausimu tebesiginčija. Bėda ta, kad nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų hidronimai būtų patys seniausi.
Baltų kilmė ir kalba
Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Istorijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę, todėl pateko be bendro pavadinimo. Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno baltai, yra labai skurdūs.
Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės Europą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo „Istorijos“ IV knygoje pasakojama apie skitus ir persų karaliaus Darijaus (Darėjo) žygį į jų žemes. Ten minimi artimesni ir tolimesni skitų kaimynai. Tačiau duomenys apie juos šykštūs ir migloti. Pats Herodotas tuose kraštuose nėra buvęs. Jis tik užrašė ten buvusių graikų pirklių arba pačių skitų pasakojimus, tarp kurių buvo nemaža visokių pramanų. Herodoto knygoje nėra nė vieno tų genčių kalbos žodžio, net patikimo tikrinio vardo. Kai kurių genčių pavadinimai paimti iš pravardžiavimų, išverstų į graikų kalbą, pvz., melanchlenai - „juodai apsirengę“. Kaip tos gentys iš tikrųjų vadinosi, mes nežinome. Daugelio jų etninis priklausomumas neaiškus. Todėl tyrėjai prikūrė įvairių hipotezių, paprastai priešingų viena kitai. Tarp tų hipotezių pasitaiko ir tokių, kurios vieną ar kitą skitų kaimyną bando sieti su baltais, pvz.: gėlomis, dakus, getus, trakus (ankstesni tyrėjai) ir budinus, neurus (vėlesnių laikų). Bet jų tapatinimas su baltais yra perdėm hipotetiškas.
Baltų praeitį ilgą laiką gaubė tirštas istorijos užmaršties rūkas. Jį šiek tiek praskleidė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjusios hidronimijos studijos, taip pat archeologų tyrimai to ploto, kuriame yra gyvenę baltai.
| Autorius/Metai | Rytinė riba | Pietinė riba | Komentarai |
|---|---|---|---|
| A. Kočiubinskis (1897) | Berezinos upynas | Šiaurinis Pripetės baseinas | Nustatyta baltiškos kilmės upių pavadinimų (Berešta, Ūla, Usa, Klevą, Oljsa). |
| A. Pogodinas (1901) | Okos baseinas | - | Išplėtė baltų gyvenamą plotą dar toliau į rytus, rado baltiškos kilmės hidronimų (Ūla, Žizdra). |
| K. Būga | Sožės upės baseinas (anapus Dniepro) | - | Papildė baltiškų hidronimų sąrašą, išaiškino jų paplitimą. |
| V. Toporovas ir O. Trubačiovas (1962) | Volgos, Maskvos ir Okos aukštupiai | Seimo upė | Detaliai ištyrė Aukštutinio Dniepro baseino hidronimus. |
Visų šių tyrimų dėka, remiantis hidronimijos duomenimis, nustatyta, kad senovėje baltai gyveno daug didesnėje teritorijoje nei manyta anksčiau. Tai apima dabartines Lietuvos ir Latvijos žemes, taip pat dideles teritorijas Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Archeologiniai radiniai, ypač susiję su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra, taip pat patvirtina šią plačią baltų migraciją ir gyvenimą.
Materialinė ir dvasinė kultūra
Nors rašytinių šaltinių apie senovės baltų kultūrą yra nedaug, archeologiniai radiniai ir kalbotyros tyrimai leidžia atkurti nemažai jos bruožų. Materialinę kultūrą sudarė įvairūs įrankiai, ginklai, keramika, papuošalai, gyvenamieji statiniai. Dvasinę kultūrą atspindi mitologija, tikėjimai, papročiai, ritualai.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad baltai buvo įgudę amatininkai, gerai išmanę metalurgiją, keramikos gamybą, audimą. Jie vertėsi žemės ūkiu, gyvulininkyste, medžiokle ir žvejyba. Dvasinė kultūra buvo turtinga ir įvairi, atspindinti gamtos jėgų garbinimą, protėvių kultą, tikėjimą magija.
Santykiai su kaimynais
Baltų santykiai su kaimynais buvo sudėtingi ir įvairūs. Su kai kuriais jie palaikė taikius prekybinius ryšius, su kitais - kariavo. Ypač svarbūs buvo santykiai su slavų, germanų ir finougrų gentimis.
Slavų plėtra ir baltų slavėjimas - tai svarbus istorinis procesas, turėjęs didelės įtakos Rytų Europos etninei ir kalbinei raidai. Dėl įvairių priežasčių (demografinių, politinių, kultūrinių) dalis baltų genčių palaipsniui buvo asimiliuota slavų, perimdama jų kalbą ir kultūrą.
Gimininės kilties apsuptoje
Senovės Lietuva nebuvo vienalytė. Ji susidėjo iš daugybės giminių ir genčių, kurių kiekviena turėjo savitas tradicijas ir papročius. Tarp svarbiausių baltų genčių minimi prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai ir lietuviai.
Kiekviena iš šių genčių paliko savo pėdsaką istorijoje, prisidėdama prie bendro baltų kultūrinio palikimo formavimosi. Kai kurios gentys, pavyzdžiui, prūsai, išnyko, kitos - susiliejo su kaimynais, o lietuviai ir latviai išlaikė savo kalbą ir tautinį identitetą.
Lietuvos valstybė
Lietuvių gentinės sritys iki jų sujungimo į vieną valstybę buvo įvairios ir savarankiškos. Mindaugo sukurtoji valstybė tapo svarbiu etapu Lietuvos istorijoje, suvienijusios atskiras gentis ir sukūrusios stiprią politinę jėgą. Kunigaikščių vardai, Mindaugas ir jo aplinka, valstybės plėtros laikotarpis - visa tai sudaro Lietuvos valstybės istorijos pagrindą.
Tačiau valstybė susidūrė su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip svetimkalbė raštinė, lenkinimas ir galiausiai - praradus nepriklausomybę.
Lietuviai ir krikščionybė
Lietuvos istorijoje svarbus vaidmuo teko krikščionybei. Rytų ir Vakarų krikščionybės įtaka formavo Lietuvos kultūrą ir politinius santykius. Jogailos krikštas ir santuoka su Lenkijos karaliene Jadvyga atvėrė kelią Vakarų krikščionybei, bet kartu ir sudarė prielaidas tolimesniam Lenkijos įtakos didėjimui.
Vytauto laikotarpis, įvykiai po jo mirties, Liublino unija - visa tai lėmė Lietuvos valstybės likimą ir jos santykius su Lenkija.
Pragaištingas sandėris su lenkais
Pragaištingas sandėris su lenkais turėjo toli siekiančių pasekmių Lietuvos valstybei. Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, atnešė lenkų kalbą ir kultūrą į Lietuvą, o Liublino unija galutinai sujungė abi valstybes, nors ir skirtingomis sąlygomis. Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis ir praradus nepriklausomybę liudija apie Lietuvos valstybingumo silpnėjimą.
Įnašas į lenkų kultūrinį lobyną, liaudies lenkinimas, trukdymas sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimas, Vilnijos sulenkinimas, stalininė polonizacija - tai tik dalis procesų, kurie turėjo didelį poveikį Lietuvos istorijai.
Okupacijos
Lietuvos istorija taip pat pažymėta įvairiomis okupacijomis. Mažoji Lietuva vokiečių valdžioje, carinė Rusija, Kaizerinė Vokietija, bolševikmetis, nacių Vokietija, Sovietų Sąjunga - visos šios okupacijos paliko gilų pėdsaką Lietuvos žemėje ir jos žmonių likimuose.
Baigiamosios pastabos ir sutrumpinimai leidžia apibendrinti istorinius procesus ir pateikti išsamius literatūros sąrašus bei rodykles, kurie padeda geriau suprasti lietuvių tautos praeitį.
