1948 m. gegužės 22 d. įėjo į Lietuvos istoriją kaip viena didžiausių masinių trėmimų dienų. Ši okupacinės valdžios represinės struktūros MGB operacija, užkoduota „Pavasario“ (Весна) pavadinimu, ne tik paliko gilų randą tautos atmintyje, bet ir tapo skaudžiu liudijimu apie bolševikinio režimo žiaurumą.
Adolfo Damušio duomenimis, 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos buvo ištremta net 105 000 žmonių. Tai buvo vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, kurio tikslas buvo ne tik naikinti pasipriešinimą, bet ir sulaužyti tautos dvasią, išplėšti žmones iš jų namų ir priversti juos vergauti atšiauriose tremties vietose.
Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek tremtinių pateko į Igarkos miestą ir jo apylinkes, niekas tiksliai nenustatė. Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, buvo sudarytas Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas, vardinis sąrašas. Taip pat buvo daromi išrašai iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų. Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, buvo kaupiami ir tremtinių prisiminimai, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu.
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai“, „Sąlygų ruošimas represijoms“, „Represijos po Lietuvos aneksijos“, „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus“, „NKVD Ypatingasis skyrius“. Šie dokumentai padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
Vienas iš tragiškiausių trėmimo pavyzdžių - 1948 m. gegužės 22 d. suėmimas sodyboje seserų Antaninos ir Zuzanos bei brolių Augustino ir Kazimiero, kurie tuoj pat buvo išvežti į Betygalą, vėliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir galiausiai į tremtį. Senelis, motina ir brolis taip pat buvo ištremti 1948 m. Senelis mirė Igarkoje tais pačiai 1948 m., motina - 1952 m. Pats pasakotojas 1951 m. buvo išvežtas į Irkutsko sritį.
Taip pat minimi ir kiti tragiški įvykiai, susiję su represijomis: 1944 m. Kūčių dieną suimti ir žiauriai kankinti vyras ir jo brolis, vaikai nuogais išmesti ant sniego; 1945 m. sausio 15 d. nušautas Aleksandras Venslova, devynerius metus ėjęs seniūno pareigas; 1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjų nužudyti ir pusgyviai miške palikti šeši vyrai; 1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš šeimos išsivestas ir nužudytas sūnus Antanas Vabala, o tėvas ir kitas sūnus ištremti; 1946 m. birželio 24 d. žuvo partizanų būrio vadas Kostas Rimavičius, kuris buvo itin žiauriai kankinamas.
1948 m. gegužės 22 d. buvo suimta vos 14 metų sulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai bei tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities, taip pat dvylikametė Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus. Jie buvo nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų.
Vienas iš tremtinių prisimena: „Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte.“
Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos. Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo“, „be teisės grįžti į tėviškę“ ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Tai tik didina skriaudą.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu.
Daugiau informacijos apie 1948 m. trėmimus ir kitas sovietines represijas Lietuvoje galima rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro publikacijose.
