Pilvo ertmė ir dubens organai apima įvairius svarbius organus, tokius kaip skrandis, žarnos, kepenys, blužnis, kasos, šlapimo pūslė, kiaušidės ir prostatos. Šie organai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, todėl bet koks pabrinkimas ar apimties padidėjimas gali paveikti visą sistemą. Pilvo ertmės ir dubens organų pabrinkimas, apimties padidėjimas ir gumbas yra būklė, kurioje atsiranda neįprastas skysčių kaupimasis ar audinių patinimas šiose srityse. Ši liga gali būti tiek ūminė, tiek lėtinė, ir ji gali rodyti rimtų sveikatos problemų, tokių kaip infekcijos, navikai ar organų funkcijos sutrikimai.
Nemažai pilvo organų ligų gali baigtis pilvaplėvės uždegimu. Mediciniškai jis vadinamas peritonitu. Tuomet paspaudus pilvą, žmogui labai skauda, o, staigiai atleidus, juntamas dar stipresnis skausmas. Peritonitas dažniausiai gydomas chirurginiais metodais (atveriant ir drenuojant pilvo ertmę).
Viena iš svarbių pilvo ertmės ligų diagnostikos ir gydymo dalių yra laparoskopija. Laparoskopija - tai moderni ir pažangi, minimaliai invazinė chirurginė procedūra, atliekama per kelis mažus (5-10 mm) pjūvius pilvo sienoje. Naudojant laparoskopą - optinį instrumentą su kamera ir šviesos šaltiniu, chirurgas gali labai detaliai ir išsamiai ištirti bei įvertinti visas pilvo ertmės ir dubens organų struktūras.
Laparoskopijos privalumai ir indikacijos
Palyginti su atvira pilvo chirurgija, laparoskopija pasižymi mažesne komplikacijų rizika, trumpesne hospitalizacijos trukme, greitesniu sveikimo laikotarpiu. Infekcijos rizika po laparoskopijos yra žymiai mažesnė, nes atliekami tik keli maži pjūviai, pro kuriuos patenka labai nedidelis oro kiekis. Sveikimo laikotarpis po laparoskopijos procedūros dažniausiai būna trumpesnis ir sklandesnis. Pacientai gali greičiau grįžti prie įprastos veiklos, vaikščioti, maitintis įprasta dieta. Skausmas po laparoskopinių operacijų paprastai būna silpnesnis ir trumpesnės trukmės, nes audiniai būna pažeidžiami minimaliai. Menkesni randai ir geresnis kosmetinis ir estetinis rezultatas yra dar vienas akivaizdus laparoskopijos privalumas.
Tarp dažniausių laparoskopijos indikacijų ginekologijoje yra endometriozė, kiaušidžių cistos, miomos, ligos įtariant kiaušidžių, kiaušintakių ar gimdos piktybinius navikus, nevaisingumas, uždegiminiai dubens organų susirgimai. Naudojant šią procedūrą, galima pašalinti kiaušides, kiaušintakio dalis, atlikti histologinį ištyrimą, gimdos, kiaušidžių, kiaušintakių ir kitų audinių biopsiją.
Dažnos laparoskopinės operacijos pilvo srityje:
- Cholecistektomija - tulžies pūslės pašalinimas, dažniausiai atliekamas dėl tulžies pūslės akmenligės.
- Įvairių tipų pilvo sienos ir diafragmos hernijų taisymas.
- Apendektomija - uždegiminio apendikso pašalinimas.
- Įvairios ginekologinės operacijos: kiaušidžių cistų šalinimas, miomų ar endometriozės gydymas, histerektomija.
- Storosios ir tiesiosios žarnos operacijos: divertikulito, žarnų užsikimšimo gydymas, dalių pašalinimas dėl vėžio ar kitų būklių.
Diagnostikos metodai ir chirurginis gydymas
Kiekvieną ūmią pilvo organų liga galima įtarti vien tik kruopščiai surinkus anamnezę. Renkant anamnezę, pradžioje reikia leisti pacientui pačiam papasakoti apie negalavimus. Pradėti nuo tikslaus ligos pradžios laiko - kada ir kaip pacientas susirgo? Atkreipti dėmesį į tai, ką jis tuo metu darė (dirbo, valgė, miegojo, kt.). Kokie skundai buvo ligos pradžioje, kaip jie keitėsi? Kokius medikamentus naudojo? Skausmo lokalizacija, jo pobūdis ir stiprumas, iradiacija? Renkant anamnezę, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kurie ligoniai patys nurodo skausmo priežastį. Pavyzdžiui, sako, kad skauda kepenis, skrandį, kasą ar kitą organą. Tačiau pravartu visada paklausti paciento, kur yra jo menamas skausmingas organas. Nes neretai pasitaiko, kad įsivaizduojamas organas yra priešingoje pusėje. Nepamiršti pasiteirauti dėl kitų ligų bei darytų operacijų. Svarbiausia renkant anamnezę - kantrybė.
Ligonio apžiūra - labai svarbus diagnostikos etapas. Apžiūrimas ir vertinamas ne vien tik pilvas, bet ir visas kūnas. Taip pastebėję išblyškusį, prakaituotą veidą galime galvoti apie šoką. Jei pacientas ramiai guli, nejuda, paviršinis kvėpavimas, saugo pilvą - peritonitas. Vertinama pilvo apimtis, simetriškumas, dalyvavimas kvėpavime, esami randai, išvaržų vartai. Dažniausia klaida - netinkama paciento apžiūra. Dėl skausmo, pykinimo ar kitų priežasčių pacientui sunku gulėti. Tačiau tinkamai neapžiūrėjus pilvo galima suklysti. Apžiūrint pilvą, pacientą reikia paguldyti tiesiai ant nugaros ir visada apnuogint pilvą. Dažniausiai apnuoginama ir apžiūrima tik viršutinė pilvo dalis, t. y., virš bambos iki kardinės ataugos. Tuomet lieka nepastebėti randai bei galimos pooperacinės ar kirkšninės bei šlauninės išvaržos apatinėje dalyje. Todėl paguldžius pacientą patogiai ant nugaros pilvą reikia apnuoginti tiek, kad būtų galima apžiūrėti nuo šlauninių išvaržų vartų iki kardinės ataugos.
Po apžiūros seka perkusija bei palpacija. Perkutuojant nustatomi skausmingi taškai, kepenų ribos (viršutinė ir apatinė), ascitas bei pilna šlapimo pūslė. Palpuoti pilvą reikia pradėti labai atsargiai, šiltom rankom. Dėl šaltų rankų refleksinė reakcija gali imituoti raumenų įtempimą. Palpuoti reikia nuo neskausmingos srities palaipsniui artėjant prie skaudančios vietos. Pradžioje palpuojama lengvai, vėliau vis giliau. Pradėjus iš karto palpuoti giliai, galima nepastebėti tumoro. Palpuojant vertinamas skausmingumas, pilvo raumenų įtempimas.
Auskultacija - žarnų peristaltikos įvertinimas. Klausoma daugelyje pilvo vietų ir ne mažiau kaip 5 min. Rektalinis tyrimas. Labai vertingas tyrimas, kurio metu apčiuopus skausmingą užpūslinę (moterims - užgimdinę) įdubą galime galvoti apie dubeninį apendikuliarinį infiltratą, abscesą, adneksitą. Pagal išmatų spalvą, konsistenciją galima įtarti kraujavimo iš virškinamojo trakto šaltinį.
Patikslinti diagnozę galima atliekant keletą paprastų neinvazinių instrumentinių tyrimų: rentgenologinį pilvo tyrimą; sonoskopinį tyrimą; FEGDS.
Prieš siunčiant pacientą instrumentiniam tyrimui visada reikia suformuluoti užduotį tyrėjui. Bendros frazės: „Prašau atlikti pilvo organų sonoskopiją“ ar „Prašau atlikti pilvo rentgenologinį tyrimą“ netinka. Nes tokiu atveju tyrėjas atliks, paviršutinį tyrimą ir gali nepastebėti patologinių pakitimų. Be to, reikia nepamiršti, kad tą patį tyrimą galima atlikti įvairiai, priklausomai nuo tikslo.
Pilvo pūtimas ir kūdikių diegliai
Pilvo pūtimas ir kūdikių diegliai - vienos dažniausių priežasčių, dėl kurių mažyliai būna irzlūs ir neramūs. Jie gali klykti ištisas valandas, varydami iš proto tėvus. Šis sutrikimas, atsirandantis dėl to, kad žarnyne kaupiasi dujos arba oras, nepavojingas, tačiau suaugusiems sukelia daug nerimo: jo neįmanoma nustatyti jokiais tyrimais, o simptomai ne visada būna aiškūs. Juo labiau, kad pats mažylis negali pasakyti, kas jam yra. Pilvo skausmas dėl meteorizmo vargina apie 40 proc. kūdikių pirmaisiais jų gyvenimo metais. Pasak specialistų, dažniausiai pūsti pilvą kūdikiams pradeda sulaukus maždaug vieno mėnesio ir tai tęsiasi iki trijų ar keturių mėnesių. Tačiau kai kuriuos vaikus nemalonūs pojūčiai vargina ir iki pusės metų, rečiau - iki metų. Pavieniais atvejais pilvą pūsti gali ir praėjus kelioms dienoms ar savaitei po gimimo.
Gydytojai, diagnozuodami pilvo pūtimą ir kūdikių dieglius, paprastai remiasi ne tik apžiūra, stebėjimu, bet ir patirtimi, nuojauta. Labai svarbi tėvų suteikta informacija apie vaiko elgesį. Jie turi atkreipti dėmesį, kada ir kaip jis pradeda verkti, kiek ilgai tai trunka, kada jis nusiramina. Jeigu mažylis darosi neramus pavalgęs, verkti ima staiga, o pasituštinęs ar išėjus dujoms iškart nutyla, greičiausiai dėl to kaltas būtent meteorizmas.
Dujos kūdikių žarnyne gali kauptis dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų - jie prisiryja oro, taip gali atsitikti netaisyklingai žindant krūtį, neteisingai laikant buteliuką ar tiesiog jiems leidžiant daug garsų. Kūdikiai prisiryja oro ir verkdami, ypač kai ilgai ir garsiai klykia. Jeigu jiems aprimus pasigirdo purptelėjimas, abejonių nebėra. Kita vertus, galbūt jie verkė dėl to, kad skaudėjo pilvą dėl susikaupusių dujų? Dažnai meteorizmas kankina kūdikius, kuriems užkietėję viduriai. Dar viena prielaida - dujos žarnyne kaupiasi dėl to, kad kūdikių virškinimo sistema dar nėra iki galo susiformavusi, nebrandi, dar tik mokosi virškinti maistą, todėl šio proceso metu išsiskiria daugiau dujų. Tai paaiškintų, kodėl po poros mėnesių daugeliui vaikų pilvo skausmai ir diegliai praeina. Taip gali atsitikti ir susirgus virusine žarnyno infekcija, tačiau tada paprastai yra kitų simptomų - pykinimas, vėmimas, viduriavimas.
Pilvo pūtimu vadinamo proceso metu skrandyje ir žarnyne susiformuoja mažyčiai oro burbuliukai arba kaupiasi dujos. Jie ir sukelia spaudimą, skausmą, spazmus, pykinimą, gali girdėtis gurgėjimas, padidėti pilvo apimtis. Dujos pasiskirsto skrandyje ir skirtinguose žarnyno segmentuose. Prisikaupus skrandyje, jos veržiasi aukštyn stemple ir tada vaikas raugėja.
Kai kūdikis neramus dėl pilvo pūtimo ir jo keliamo skausmo, jam būdingas ne tik verksmas, bet ir tam tikras elgesys: mažylis gali riesti nugarą, kelti ir lenkti prie pilvo kojas, spardytis, kūnelis būna įsitempęs, kumštukai suspausti. Diegliams praėjus, atsirūgus ar išėjus dujoms, jis pastebimai atsipalaiduoja. Meteorizmo sukeltas skausmas dažniausiai pasireiškia praėjus pusvalandžiui - 40 minučių po maitinimo ir gali trukti nuo kelių, keliolikos minučių iki pusvalandžio ir ilgiau.
Jei kūdikių diegliai yra sukeliami pilvo pūtimo, rekomenduojama po maitinimo vaiką palaikyti vertikalioje padėtyje, arba guldyti ant dešinio šono, kol atsirūgs ar atpils. Jei jis neramus ir po to, pasiguldykite ant rankos pilveliu į apačią taip, kad susidarytų spaudimas nuo kūno svorio, ir panešiokite. Gali padėti ir lengvas masažas, masažuojant pagal laikrodžio rodyklę ar tiesiog šiluma, delnas ar koks nors kitas šiltas daiktas (lygintuvu pašildytas vystyklas ar rankšluostis), uždėtas ant pilvo. Mažylius, kuriuos vargina pilvo pūtimas ir kūdikių diegliai, jei jie jau gerai laiko galvą, rekomenduojama kasdien guldyti ant pilvuko ir leisti jiems kurį laiką taip pabūti, skatinant judėti šioje padėtyje, šliaužti.
Gydytojai dažnai pataria neramų dėl pilvo skausmo ir dieglių kūdikį pasiimti į automobilį ir pasivažinėti. Kodėl tai padeda, nėra aiškaus atsakymo, tačiau išbandžiusieji šį metodą džiaugiasi. Manoma, kad lengvas supimas, lingavimas važiuojant juos ramina, padeda atsipalaiduoti. Jeigu visos minėtos priemonės nepadeda, ir esate tikri, kad vaikas nerimsta ir dėl to kaltas dėl pilvo pūtimas bei kūdikių diegliai, galima mažyliui duoti lašų nuo pilvo skausmo ar įdėti specialią žvakutę, šie preparatai palengvina būklę - padeda dujoms ir orui pasišalinti iš žarnyno.
Pilvo ertmės navikai ir gydymas
Remiantis pasauline statistika, sergamumas pirminiais pilvaplėvės piktybiniais navikais siekia vos kelis atvejus milijonui gyventojų. Pilvaplėvės navikai yra skirstomi į pirminius ir metastatinius. Pirminiai pilvaplėvės piktybiniai navikai formuojasi iš pačios pilvaplėvės audinio (pilvaplėvės mezotelioma, pilvaplėvės serozinė karcinoma). Šie piktybiniai navikai yra tikrai reti. Pavyzdžiui, pilvaplėvės mezoteliomos paplitimas yra vos 1-3 atvejai milijonui gyventojų, o serozinio papilinio pilvaplėvės naviko paplitimas - 7 atvejai milijonui gyventojų.
Metastatiniai pilvaplėvės navikai pilvaplėvėje išsivysto metastazuojant vėžiams kitų lokalizacijų, tokių kaip kirmėlinės ataugos, storosios žarnos, skrandžio, kiaušintakių ar kiaušidžių vėžiui. Ne visais atvejais šie vėžiai metastazuoja į pilvaplėvę ar kitus organus - didele dalimi tai priklauso nuo to, kokioje ligos stadijoje pacientas buvo pradėtas gydyti. Ankstyvose ligos stadijose galima išgyti ir metastazės nei pilvaplėvėje, nei parenchiminiuose organuose neišsivystys. Bet, pavyzdžiui, nustačius pažengusį 3-4 stadijos kiaušidžių vėžį, metastazės pilvaplėvėje aptinkamos apie 70 proc. atvejų.
Pirminių pilvaplėvės ir kirmėlinės ataugos navikų auksinis gydymo standartas yra citoredukcinė operacija su hipertermine intraperitonine chemoterapija (HIPEC). Tai pats efektyviausias šiuo metu pasaulyje taikomas metodas. Citoredukcinė operacija ir HIPEC taip pat gali būti taikomi kai kuriais kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ir skrandžio vėžio metastazavusio pilvaplėvėje, gydymui.
Pilvaplėvės piktybinio naviko priežastys nėra aiškios. Yra žinoma, kad riziką susirgti pilvaplėvės mezotelioma didina asbestas. „Pradinėje ligos stadijoje įprastai nejaučiami jokie simptomai arba jie labai lengvi, nespecifiniai. Kai liga progresuoja pilve pradeda gamintis skystis, didėja pilvo apimtis, gali atsirasti pilvo raižymas ir skausmai, kankinti nuovargis ir silpnumas. Dar vėlyvesniame ligos progresavimo etape gali vystytis žarnų nepraeinamumas, varginti vėmimas ir pykinimas, padažnėti šlapinimasis, sutrikti tuštinimosi funkcija“, - apie ligai būdingus simptomus pasakoja gydytojai. Siekiant išsiaiškinti kokia yra juntamų ar matomų simptomų priežastis, gali būti atliekami skirtingi tyrimai - ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, tačiau galutiniam pilvaplėvės navikų patvirtinimui reikalinga naviko biopsija. Tuo tikslu dažniausiai atliekama diagnostinė laparoskopija arba biopsija paimama ultragarso kontrolėje transkutaniškai.
Kitaip, nei yra daugumos kitų vėžių atveju, pilvaplėvės vėžys nėra klasifikuojamas pagal TNM piktybinių navikų klasifikaciją į stadijas, tačiau ši vėžio forma priskiriama agresyvioms - nuo ligos pradžios iki mirties negydant išryškėjusios klinikos gali praeiti vos vieneri-dveji metai ar net mažiau.
Nustačius pirminius pilvaplėvės navikus, o kartais ir kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ar skrandžio vėžio metastazes pilvaplėvėje, įprastai yra atliekama citoredukcinė operacija. Šios operacijos metu siekiama pašalinti visus akimi matomus navikinius pakitimus, jei reikia - aplinkinius limfmazgius, visą pilvaplėvę ar jos dalį, pilvo organus, apimtus išplitusio naviko. Tačiau net ir visiškai pašalinus naviką, pilvo ertmėje gali likti vėžinių ląstelių, kurios yra nematomos akimi. Tam, kad liga neatsinaujintų ar neišplistų į kitus organus, kartu su operacija jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje atliekama ir hiperterminė intraperitoninė chemoterapija (HIPEC). Pasaulyje ši metodika taikoma jau daugiau nei 50 m.
HIPEC yra atliekama supilant praskiestą ir pašildytą chemoterapinį vaistą į pilvo ertmę, kur vaistas cirkuliuoja palaikant būtiną 41-42 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Procedūrai atlikti naudojamas specialus aparatas, užtikrinantis chemoterapinio preparato cirkuliaciją ir temperatūros palaikymą. HIPEC metodas leidžia pasiekti didesnes vaisto dozes pilvo ertmėje, o aukštesnėje temperatūroje vėžinės ląstelės jautriau reaguoja į skiriamą vaistą.
Atliekama atvira HIPEC metodika, kuomet po atliktos operacijos chemija cirkuliuoja dar neužvėrus pilvo ertmės - tai leidžia tolygiau paskirstyti vaistus ir užtikrinti vienodą, reikalingą temperatūrą visose pilvo dalyse. Gydytojas onkologas chemoterapeutas, įvertinęs paciento klinikinę situaciją ir siekdamas pacientą gydyti kuo efektyviau, gali skirti vieną konkrečiam vėžiui gydyti tinkamą vaistą arba taikyti gydymą kelių vaistų deriniu. Intraperitoninei hiperterminei chemoterapijai dažniausiai naudojami tokie patys vaistai, kurie skiriami į veną įvairių lokalizacijų navikų gydymui - platinos preparatai, mitomicinas C, doksorubicinas. Svarbu tai, kad intraperitoninės hiperterminės chemoterapijos metu į pilvo ertmę patekę vaistai veikia lokaliai, taigi toks chemoterapijos būdas turi mažiau šalutinio poveikio nei sisteminė intraveninė chemoterapija. Be to, HIPEC metu vaistai tiesiogiai skiriami į pilvo ertmę, į kurią į veną lašinami preparatai sunkiai patenka.
Tačiau HIPEC - ne vienintelis galimas gydymo metodas esant pilvaplėvės navikams. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad sudarant vėžio gydymo planą, įprastai taikomi ir derinami keli skirtingi gydymo metodai - operacija, chemoterapija, rečiau imunoterapija, vėžio taikinių ar spindulinė terapija. HIPEC metodas gali būti derinamas ir su kitais vėžio gydymo būdais, pavyzdžiui, sisteminiu priešvėžiniu medikamentiniu gydymu. Jei po operacijos su HIPEC yra didelė atkryčio rizika, pacientui gali būti rekomenduojama ir pooperacinė chemoterapija. Tais atvejais, kai liga yra išplitusi ir operacija negalima, skiriamas sisteminis gydymas. Specifinis priešvėžinis gydymas gali būti derinamas su paliatyviu gydymu, kuris yra svarbus siekiant palengvinti simptomus ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.
