Vaikus auginti nėra lengva, ypač jei iš aplinkos skamba daug vienas kitam prieštaraujančių patarimų. Net garsių psichologų, mokytojų nuomonės gali skirtis. Klaidingų požiūrių nebūna, yra tik skirtingi požiūriai.
Skirtingos pedagoginės sistemos ir jų idėjos
Įvairios pedagoginės sistemos siūlo skirtingus požiūrius į vaiko ugdymą. Kiekviena jų grindžiama tam tikrais principais, siekiančiais padėti vaikui augti ir vystytis.
Montessori sistema
Viena iš tokių sistemų yra Montessori sistema, kurią sukūrė Maria Montessori. Maria Montessori buvo pirma moteris Italijoje, baigusi medicinos mokyklą ir dirbusi su sergančiais vaikais. Šios sistemos principai skatina vaiko savarankiškumą, pavyzdžiui, įtaisykite vaiko ūgiui tinkamą stalą, kėdę, kabliukus drabužiams, kuriuos jis pasiektų ir galėtų pats pasikabinti drabužius.
Reggio metodas
Reggio metodas, kurio autorius - Lorisas Malaguzzis, iškelia idėją, kad vaikas gali kalbėti 100-u kalbų. Italų psichologas Lorisas Malaguzzis pastebėjo - vaikas gali kalbėti 100-u kalbų. Jis turėjo omenyje, kad vaikai įvairiais būdais išreiškia mintis - piešdami, dainuodami, žaisdami. Deja, suaugusieji dažnai siekia nutildyti 99-is kalbėjimo būdus.
Waldorfo mokymo sistema
Waldorfo mokymo sistema, sukurta Rudolfo Steinerio, siekia užauginti savimi pasitikinčią asmenybę, kuri būtų darbšti ir sugebėtų savyje atskleisti kūrybinius gebėjimus. Waldorfo mokyklos tikslas - užauginti savimi pasitikinčią asmenybę, kuri būtų darbšti ir sugebėtų savyje atskleisti kūrybinius gebėjimus. Paprasti kasdieniai ritualai skatina vaikus jaustis saugiau, moko tvarkos.
Samerhilo mokykla
Samerhilo mokykla, įkūrėjas - Alexanderis Neillas, Britanijoje vertinama prieštaringai. Joje mokiniams leidžiama nesimokyti, jie neprivalo lankyti pamokų. Vaikas vidutiniškai tris mėnesius nieko neveikia, paskui ima lankyti pamokas. Tai grindžiama principu, kad žmonėms reikia laisvės.
Instrumentalizmas
Instrumentalizmas, kurio autorius - Johnas Dewey, JAV J. Dewey praminė progresyviojo švietimo tėvu. Jo manymu, mokykla turi išmokyti vaiką prisitaikyti prie aplinkos ir tokiu būdu rasti išeiti iš kiekvienos situacijos. Užuot kažko mokęs, vaikas turi kažką padaryti.
Celestino Freinet metodas
Celestino Freinet metodas remiasi principu, kad su vaikais reikia tartis. C. Freinet atidarė savo mokyklą, būdamas 24 m. amžiaus. Jis padėdavo vaikams, turintiems mokymosi sunkumų. Užuot draudus ir baudus, su vaikais reikia tartis.
Tėvystės iššūkiai ir lūkesčiai
Vaikų auginimas susijęs su daugybe iššūkių, o tėvų lūkesčiai dažnai tampa jų klaidų šaltiniu. Svarbu suprasti, kad vaiko ateitis daugiausia priklauso nuo jo paties.
Jei įsivaizduojate, kad jūsų vaikų ateitis jūsų rankose, ir su atsidavimu darote „tai, kas geriausia jūsų vaikams“, tada jūsų gyvenimui sugadinti į valias ir vieno vaiko. O kaip pripažįstate, kad jūsų vaikų ateitis daugiausia priklauso nuo jų pačių, ir nepamirštate, kad svarbu ir tai, ar laimingi jūs, nieko ypatinga. Netrukus turbūt manysite, kad tai geriausia, kas galėjo jums nutikti. Jei klaidingai manysite, kad jūsų vaiko sveikata, protiniai gebėjimai, laimė, sėkmė, charakteris ir vertybės labai priklauso nuo jūsų pastangų, veltui liesite prakaitą ir ašaras. Kai nustosite priešintis tiesai, nereikės dėti tiek daug pastangų. Dvynių ir įvaikintų vaikų tyrimų išvadose teigiama, kad jūsų vaikų ateitis nuo jūsų nepriklauso. Tai reiškia, kad jūsų vaikai greičiausiai užaugs gerais žmonėmis nepriklausomai nuo to, ar jūs esate puikūs tėvai, ar ne. Jei norite vaiko, kuriuo galėtumėte tiesiog didžiuotis - doro žmogaus ir darbingo piliečio - padovanokite jam gyvybę, duokite jam maisto ir vandens, neužrakinkite jo drabužinėje, o gyvenimas pasirūpins kita kuo.
Pagrindinė elgesio genetikos pamoka - auginant vaiką svarbiausia yra kelionė, o ne tikslas. Užuot bandę užauginti savo vaikus tokius, kokie, jūsų nuomone, jie turėtų būti, sutelkite dėmesį į tai, kaip džiaugtis kartu praleistu laiku.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
ATSISAKYKITE NUO SAVO SUAUGUSIO VAIKO KOVAS (4 TIESOS)
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūstate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Ką reiškia „lazdos ir saldainio“ metodas? Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
