Viename miške gyveno trys broliukai - trys paršiukai. Rausvi, linksmi rubuiliukai, labai panašūs vienas į kitą. Visą vasarą jie ganėsi pievose, šildėsi saulutėje, pliuškenosi balose.
Bet štai atėjo ruduo.
Kasdien buvo vis šalčiau ir šalčiau, bet Nif-Nifas ir Nuf-Nufas tingėjo imtis darbo. Tik tada, kai savo mėgiamą balą prie kelio iš ryto rado užšalusią, broliai pagaliau sunerimo.
Nif-Nifas sugalvojo, kad greitai ir lengvai galima pastatyti namelį iš šiaudų.
“Namas iš šakų bus šiltesnis ir tvirtesnis,” - pamanė sau Nuf-Nufas.
Nuf-Nufas iš pradžių irgi žadėjo namelį statyti iš šiaudų, bet pagalvojo, kad žiemą tokiame name bus labai šalta gyventi.
Naf-Nafas statė mūrinį namą.
- Spėsime! - Na ir kaip sau norite, - pasakė Naf-Nafas.
Broliukai labai džiaugėsi, kad šis nuobodus ir nemalonus darbas jau padarytas ir jie vėl galės žaisti. Išgirdęs dainelę, atbėgo Nif-Nifas.
Ir broliai besijuokdami iš Naf-Nafo mūro namo patraukė per mišką namo.
- Kas gi čia dabar? Čia paršelio namas ar tvirtovė?
- Apie kokį žvėrį tu dainuoji?
- Eik jau, eik! Iš kur jau čia rasis vilkų?
- Aš tai juos mačiau tik paveikslėliuose.
- Kas čia šitaip rėkia, pamiegot neduoda? A-ūūū! O, tai du maži paiki paršiukai! Ir vilkas, seilę varvindamas šoko gaudyt paršiukų.
Paršiukai, išvydę vilką, iš baimės net pabalo, o jų uodegytės ėmė tankiai tirtėti.
Pirmasis namo parbėgo Nif-Nifas. Jis užtrenkė savojo šiaudinio namuko duris ir tyliai, drebėdamas iš baimės laukė.
- Atidaryk duris, aš tave suėsiu! - Kaip sau nori, tada aš tavo namą nupūsiu!
Pūstelėjo vieną sykį ir namelio sienos pakrypo, pūstelėjo antrą sykį ir Nif-Nifas liko stovėti vidury šiaudų krūvos.
Vilkas dantimis kaukšt, paršelis tik sužvigo ir ėmė skuosti pas brolį Nuf-Nufą.
Nif-Nifui pavyko pasprukti nuo vilko ir prisiglausti pas Nuf-Nufą.
- Och, kaip gerai, dabar aš jus abudu suėsiu! - džiaugėsi vilkas.
Pūstelėjo vieną sykį ir nuo Nuf-Nufo namelio nulėkė stogas. Pūstelėjo antrą sykį ir namelio sienos subraškėjo, sudrebėjo. O kai papūtė trečią sykį, sienos išgriuvo ir paršiukai vėl šoko bėgti.
Bėgo paršiukai taip greitai, kaip iki šiol niekada nebėgo. Bėgo per visą lauką, per pusę miško, o vilkas vis lipo jiems ant kulnų. Galiausiai pribėgo Naf-Nafo namą. Šis kaip tik buvo baigęs įstatyti tvirtas ąžuolines duris.
Naf-Nafas išsyk sumetė, kas broliams nutiko.
- Atidaryk duris, arba aš tavo namą nupūūūūsiu! Vilkas ėmė pūsti. Vieną sykį, antrą sykį, trečią ir ketvirtą: pūst, pūst, o namas - nė krust.
Supyko, ėmė dantimis, nagais akmenines sienas draskyti, bet tik nusilaužė nagus ir atkando dantis.
Supykęs ir nusivylęs vilkas jau ketino suktis grįžti miškan, bet staiga pastebėjo ant stogo kaminą. “Va per čia aš ir įlįsiu pas paršiukus”, - pamanė pats sau. Ir ėmė ropštis ant stogo.
Nif-Nifas ir Nuf-Nufas išgirdę šnaresį, baisiai nusigando, o Naf-Nafas iškart suprato, ką čia vilkišius ketina daryti.
Jis tik brūkšt didžiojo katilo, kuriame virė vanduo, dangtį žemėn. Visas juodas kaip anglis vilkas iš kamino įkrito tiesiai į verdantį vandenį ir taip nupliko uodegą, kad šoko atgal į kaminą, kūliais nusirideno per namo stogą, prajojo per kiemą ant savo uodegos ir pabėgo miškan baisiai kaukdamas, nagais strėnas braukdamas.
