Oskaras Koršunovas, vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos teatro režisierių, gimė 1969 m. kovo 6 d. Vilniuje. Jo, kaip menininko, kelias prasidėjo ne tik nuo asmeninių impulsų, bet ir nuo gilių šaknų, siekiančių Biržų kraštą, kur prabėgo jo vaikystės vasaros pas senelius.
Ankstyvieji Metai ir Šeimos Įtaka
Oskaras Koršunovas gimė 1969 m. kovo 6 d. Vilniuje. Jo mama Edita, pagal išsilavinimą ekonomistė, dirbo įvairiose darbovietėse, o tėvas Vladimiras buvo žemės ūkio inžinierius. Iš pradžių šeima gyveno vieno kambario bute Naujojoje Vilnioje. Vėliau gimė brolis, ir keturiese jie gyveno tame pačiame vieno kambario bute.
Broliai Oskaras ir Ervinas Koršunovai turi ryšių su Biržų kraštu. Jų seneliai - Klausučiuose gyvenę Elžbieta ir Mykolas Tunkūnai. Sutuoktiniai augino dvi dukras - Editą ir Renatą Emiliją. Oskaras ir Ervinas yra Editos Tunkūnaitės bei Vladimiro Koršunovo vaikai. Šias Koršunovų sąsajas su Biržais ne taip seniai aptiko ir paviešino „Sėlos“ muziejininkai. Edita Koršunova, Oskaro ir Ervino motina, yra pasakojusi, kad jos tėvas, senelis Mykolas Tunkūnas, su draugais kaime buvo įkūręs teatrą, kuriame vaidino ir jos motina Elžbieta. Anot jos, senelio Mykolo kūrybiškumą greičiausiai bus paveldėjęs jos vyresnėlis Oskaras, anksti visus nustebinęs neeiliniu menininko talentu. Senelio siela, anot O. Koršunovo, veržėsi už valstietiškos kasdienybės. Ervino teigimu, jautį plikomis rankomis įveikti galėjęs vyras tarytum gyveno paralelinėje realybėje, kurios blyksniai prasiverždavę tik jo pasakojimuose. Vaikai senelio Mykolo istorijų klausydavosi gulėdami daržinėje ant šieno, dažnai iki paryčių. Pasakų veikėjais tapdavo mažieji klausytojai. Taigi kūrybiniame procese dalyvavo visi, ir tai buvo pirmasis vaikų susidūrimas su teatru.
Oskaro atmintyje ryškiai atgyja baltas tėvų „Žiguliukas“, kuriuo anuomet atkakdavo į Biržus. Berniuko sąmonėje ryškų įspaudą paliko Radvilų pilies griuvėsiai, Širvėnos ežeras, „Velnio ratas“. Tačiau suaugusio žmogaus patirtis atskleidė, kad vaikystės erdvės, objektai susitraukė ir sumenko. Po melioracijos neliko senelių Tunkūnų sodybos, beržynėlio, liūno, balto keliuko - nieko. Vis tik brolių Koršunovų prisiminimai tirščiausiai spietėsi aplink klausutiškį senelį Mykolą Tunkūną.
Senelis Mykolas mirė Oskaro akivaizdoje. Vyras blogai pasijuto kraudamas šieną. Prisėdo. Ilgą, įsimintiną atsisveikinimo žvilgsnį ir vaikišką rankutę apglobusią senolio ranką dabar menininkas vadina palaiminimu. Gi tąsyk per beržyną skuto pas kaimynus pagalbos. O grįžęs mėgino prakalbinti po obelim nurimusį senolį… „Tai buvo tokia atvirkštinė pasaka. Tada nesupratau, kad kalbuosi su negyvu seneliu, bet ši liūdna istorija vėliau tapo vienu svarbiausių suvokimų.
Studijos ir Ankstyvoji Karjera
1988-1993 m. O. Koršunovas studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, kurios kursui vadovavo Jonas Vaitkus. Viskas buvo sustiprinta: ir matematika, ir anglų, ypač chemija. Buvo labai griežta mokykla. Kalė penketukininkus ir norėjo greitai atsikratyti dvejetukininkų. 1994 m. jis baigė teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos akademijoje.
Lemtingas pedagogės Violetos Tapinienės "kumštelėjimas" į nugarą Oskarui Koršunovui, pirmą kartą užlipusiam į sceną ir praradusiam amą, galėjo turėti didelės įtakos jo pasirinkimui. "Mistinis įvykis, man labai reikšmingas, nes tai buvo mano pirmas išėjimas į sceną. Aš tiesiog sustojau, negalėjau išeiti. Mane stumtelėjo Violeta ir aš įkritau į tą sceną, pajutau, tarsi siela nuo manęs atsiskyrė".
Dar būdamas studentas, Oskaras Koršunovas Lietuvos scenose pristatė oberiutų trilogiją pagal XX amžiaus rusų avangardistų Daniilo Charmso ir Aleksandro Vedenskio kūrybą: „Ten būti čia“, „Senė“, „Labas Sonia Nauji metai“. Šie spektakliai suformavo naują sceninės dramaturgijos strategiją bei metodus.
1990-1998 m. Oskaras Koršunovas dirbo Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, kurio režisierius buvo nuo 1990 m., su pirmu spektakliu „Ten būti čia“. Spektaklyje vyravo sceninis minimalizmas ir čapliniškas aktorių įvaizdis. Nuo 1997 m. (su pertraukomis) jis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra docentas.
Oskaro Koršunovo Teatras (OKT): Įkūrimas ir Vizija
1998 m. Oskaras Koršunovas kartu su bendraminčiais įsteigė viešąją įstaigą Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) (su Martynu Budraičiu ir Gintaru Sodeika). Nuo 2004 m. teatras žinomas kaip OKT / Vilniaus miesto teatras.
OKT gyvavo su didele kūrybine iniciatyva, jame vaidino vyresniosios ir jaunosios kartų aktoriai - Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Airida Gintautaitė, Gytis Ivanauskas, Arūnas Sakalauskas, Dainius Kazlauskas ir kt. 2009 m., OKT 10-ies metų sukaktis atnešė teatrui daug naujovių. Po ilgų metų neturėjimo savo erdvės, OKT gavo nuolatinę teatro salę, kuri tapo nauju Vilniuje kultūriniu centru.
Režisieriaus credo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją - kaip klasiką, kalbėti apie tai, kas universalu, aktualu šiandien, o kartais netgi aplenkti laiką, nuspėti ir perspėti. O.Koršunovo manymu, šiuolaikinis teatras privalo atvaizduoti dabartį, o kartais netgi aplenkti laiką. OKT spektakliai organiškai pereina vienas į kitą, tad, akivaizdu, šitam teatrui žiūrovas turi „užaugti“. OKT motto: tik būdami „ten“ galime išlikti ir „čia“.
Reikšmingi Spektakliai ir Tarptautinis Atpažinimas
Oskaras Koršunovas yra režisavęs daugiau kaip 70 spektaklių Lietuvos ir užsienio (Vokietijos, Lenkijos, Norvegijos, Švedijos, Rusijos, Italijos, Prancūzijos, Islandijos, Danijos, Latvijos, Graikijos) teatruose. Jo kūrybinėje biografijoje - įsimintini spektakliai, tapę tiek OKT repertuaro, tiek užsienio gastrolių atramomis.
Tarp svarbiausių jo pastatymų yra:
- Ten būti čia (1990, pagal D. Charmsą)
- Senė (1992, atnaujintas pavadinimu Senė 2 1994, pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį)
- Labas Sonia Nauji Metai (1994, pagal A. Vvedenskį)
- Roberto Zucco (1998, pagal Bernard’o‑Marie Koltèsą)
- Shopping and Fucking (1999, pagal Marko Ravenhillo)
- Ugnies veidas (2000, pagal Mariuso von Mayenburgo)
- Žiema (2003, pagal J. Fosse)
- Apvalytieji (2003, pagal Sarah Kane)
- Vaidinant auką (2005, pagal Vladimiro ir Olego Presniakovų)
- Mūsų klasė (2015, pagal Tadeuszo Słobodzianeko)
- Išvarymas (2011, pagal M. Ivaškevičių)
- Katedra (2012, pagal Just. Marcinkevičiaus)
- Pašaliniams draudžiama (2016, pagal G. Grajausko)
Taip pat O. Koršunovas režisavo operas, tarp jų: R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ (1995), V. Baltako „Cantio“ (2004), W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“ (2006), G. Donizetti „Meilės eliksyras“ (2008), L. van Beethoveno „Fidelijus“ (2015), G. Sodeikos „Post Futurum“ (2018). Jis taip pat surengė parodą MO muziejuje Vilniuje - „Vilniaus pokeris“ (2023-24).
OKT spektakliai, tokie kaip Maksimo Gorkio „Dugne“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, pagal Viljamo Šekspyro pjesę „Audra“ pastatyta „Miranda“, buvo pristatyti daugybėje šalių: Lenkijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Armėnijoje, Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje. 2013 m. Rijekos (Kroatija) tarptautiniame mažosios scenos festivalyje spektaklis „Miranda“ pelnė pagrindinius prizus.
Apdovanojimai ir Įvertinimai
Oskaras Koršunovas yra pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų ir įvertinimų už savo kūrybą:
- „Kristoforas“ (1995, 2000)
- Auksinis scenos kryžius (2004, 2011, 2012)
- Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2002)
- Gedimino ordino Karininko kryžius (2003)
- Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“ (2006)
- Lenkijos prezidento Auksinis kryžius (2006)
- Prancūzijos Menų ir literatūros ordino karininkas (2009)
- V. Mejerholdo prizas (2010)
Koršunovo Įtaka Teatrui
Oskaras Koršunovas reikšmingai prisidėjo prie lietuvių teatro modernizavimo, įnešdamas naujų formų, idėjų ir išraiškos priemonių. Jo spektakliai dažnai išsiskiria netradiciniu pastatymu, psichologiniu gilumu ir socialine refleksija. Su Koršunovu į lietuvių teatrą atėjo naujas mąstymas apie teatrinę erdvę, jis sėmėsi įkvėpimo iš kitokių nei lig tol XX a. dailės aruodų. Jis pats teigia: "Teatras turi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą.
Anot O. Koršunovo, asmeniniai išgyvenimai ir kūryba - neatsiejami, todėl iš „Mirandos“ veikėjo Prospero asmens galima atpažinti Šekspyrą, disiduojantį sovietmečio inteligentą, nūdienos aktualijas. Šiandien anuometiniai senelio Mykolo pasakų klausytojai, personažai ir kūrėjai yra žinomi menininkai, intelektualai. Ir smagiai didžiuojasi, kai pasaulyje vertinamas vienas talentingiausių Lietuvos teatro režisierių, atsisveikindamas patikina: „Biržų kraštas man visada buvo ir liks vienas svarbiausių. Čia visada norėsiu sugrįžti, parodyti savo spektaklius.
Šiemet teatro režisierius, dramaturgas, scenografas, choreografas, OKT / Vilniaus miesto teatro įkūrėjas ir meno vadovas Oskaras Koršunovas pažymi kūrybinės veiklos 25-metį. Taip pat jis paminėjo savo 55-ąjį gimtadienį. Jo pasveikinti atvyko artimiausi bičiuliai. „Ačiū visiems už nuostabią mano 55 ir OKT 25 gimtadienio šventę! Buvo nuostabu! Gausybė dovanų ir gėlių, tikrų žodžių, gerų palinkėjimų, jautrių išpažinčių, pašėlusių šokių ir net stebuklų (numesti nebereikalingi ramentai). Aš esu OKT, o OKT esate jūs! Mylėkime ir branginkime vieni kitus!“ - rašė Oskaras.
tags: #oskaras #korsunovas #gime
