Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kupinas pokyčių ir naujų patirčių. Vieno iš svarbiausių pokyčių - vaisiaus širdies plakimo atsiradimas ir jo stebėjimas - tampa neatsiejama prenatalinės priežiūros dalimi. Suprasti, kada pradeda plakti vaisiaus širdelė ir kaip ji stebima, padeda užtikrinti geriausią įmanomą priežiūrą būsimai mamai ir jos mažyliui.
Vaisiaus širdies plakimo atsiradimas ir stebėjimas
Vaisiaus širdies plakimą galima pastebėti jau ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu. Kai CRL (nuo galvos iki uodegikaulio ilgis) viršija 5 mm, 6-ąją nėštumo savaitę, jau matomas širdies plakimas (100-160 k./min.). Matuojant CRL, nėštumo laikas nustatomas 3-5 dienų tikslumu.
Vaisiaus širdies ritmo stebėjimas yra esminė prenatalinės priežiūros dalis, suteikianti svarbių įžvalgų apie vaisiaus sveikatą ir gerovę. Stebėdami kūdikio širdies ritmą, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai gali nustatyti galimas komplikacijas ir įvertinti, kaip kūdikis toleruoja nėštumą.
Metodai vaisiaus širdies ritmui stebėti
Vaisiaus širdies veikla gali būti vertinama keliais būdais:
- Vaisiaus širdies auskultacija: Akušeriniu stetoskopu arba rankiniu doplerio aparatu vaisiaus širdies veikla vertinama nuo 18-20 nėštumo savaitės visoms nėščiosioms.
- Nuolatinis elektroninis vaisiaus stebėjimas (EFM): Gimdymo metu gali prireikti nuolatinio stebėjimo.
Vaisiaus širdies ritmo stebėjimo procesas yra gana paprastas, neinvazinis ir neskausmingas. Įprasto prenatalinio vizito metu sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas naudos doplerio prietaisą arba fetoskopą, kad klausytųsi kūdikio širdies plakimo.
Nuolatiniam stebėjimui teikėjas uždeda du jutiklius ant motinos pilvo. Vienas jutiklis matuoja kūdikio širdies ritmą, o kitas stebi gimdos susitraukimus.
Normalus vaisiaus širdies ritmas ir jo rodikliai
Vaisiaus širdies susitraukimų dažnis yra svarbus kūdikio gerovės rodiklis. Normalus vaisiaus širdies ritmo diapazonas gali skirtis priklausomai nuo nėštumo stadijos ir nuo to, ar kūdikis ilsisi ar juda.
- Ankstyvas nėštumas (10-12 savaičių): Ankstyvojo nėštumo metu vaisiaus širdies susitraukimų dažnis paprastai svyruoja nuo 120 iki 160 dūžių per minutę (bpm).
- Normalus bazinis vaisiaus širdies ritmas: 110-115 širdies susitraukimų per minutę (spm).
Svarbu pažymėti, kad nedideli vaisiaus širdies ritmo svyravimai yra normalūs ir nebūtinai kelia susirūpinimą.
Kada reikėtų sunerimti?
Nenormalūs vaisiaus širdies susitraukimų dažnio modeliai, tokie kaip tachikardija ar bradikardija, gali rodyti galimas problemas:
- Tachikardija: Dažnesnis nei 150 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 10 minučių. Ją gali sąlygoti prasidėjusi vaisiaus hipoksija, chorioamnionitas, motinos karščiavimas, vaistų poveikis.
- Bradikardija: Retesnis nei 110 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 3 minutes. Tai gali reikšti vaisiaus kančias arba deguonies tiekimo problemas, pvz., virkštelės suspaudimą arba placentos nepakankamumą.
- Kintamasis lėtėjimas: Staigūs vaisiaus širdies susitraukimų dažnio kritimai, dažniausiai atsirandantys dėl virkštelės suspaudimo.
- Vėlyvas lėtėjimas: Atsiranda, kai po susitraukimo vaisiaus širdies ritmas sulėtėja, o tai gali reikšti, kad gimdymo metu kūdikis negauna pakankamai deguonies.
Pastebėjus ilgalaikius didesnius nuokrypius nuo normos, svarbu laiku kreiptis į sveikatos specialistus.
Kiti vaisiaus sveikatos stebėjimo metodai
Be širdies ritmo stebėjimo, vaisiaus būklei vertinti naudojami ir kiti metodai:
Vaisiaus judesių skaičiavimas
Nėščia moteris pajunta vaisiaus judesius 20-ąją pirmojo nėštumo savaitę, o kartotinio nėštumo - 18-ąją savaitę. Nuo 30-osios nėštumo savaitės galima aiškiai išskirti vaisiaus miego ir aktyvumo ciklus. Vaisiaus judesių dažnis ir jų pobūdis atspindi vaisiaus būklę gimdoje. Aktyvūs judesiai rodo gerą būklę. Judesiai būna reti, silpni ar visai išnyksta dažniausiai dėl įvairių patologinių nėščiosios ar vaisiaus būklių, vaisiaus hipoksijos.
Nuo 30-osios nėštumo savaitės vaisiaus judesiai skaičiuojami 1-3 kartus per dieną. Normalu, kai jų būna 5 ir daugiau per 30 minučių. Kai judesių mažiau, skaičiuojama iki 1 valandos. Jei ir tada būna mažiau kaip 5 judesiai, reikia kreiptis į akušerę ar gydytoją.
Akušerinė echoskopija (ultragarsas)
Akušerinė echoskopija atliekama vaisiaus ir akušerinės patologijos, vaisiaus raidos ydų diagnostikai. Nėra duomenų apie žalingą diagnostinio ultragarso poveikį vaisiui. Jam kontraindikacijų nėra.
Nėščiosioms rekomenduojama atlikti 1-2 ultragarsinius tyrimus, jei nėra papildomų indikacijų. Lietuvoje ultragarsinė nėščiųjų patikra atliekama 18-20 savaitę.
Pirmojoje nėštumo pusėje, 16-20-ąją savaitę, nustatoma:
- Nėštumo lokalizacija
- Daugiavaisis nėštumas
- Nėštumo laikas
- Nėštumo raida
- Apsigimimai
- Gimdos ir kiaušidžių navikai
Antroje nėštumo pusėje, 32-34-ąją savaitę, nustatoma:
- Vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas
- Vaisiaus biometrija, svoris
- Placentos lokalizacija, storis, sandara
- Vaisiaus vandenų tūris
- Apsigimimai
- Vaisiaus augimo sutrikimai
- Kraujavimas iš gimdos
Hormoninė diagnostika
Nėštumo laikotarpiu placenta ir vaisius gamina hormonus: chorioninį gonadotropiną (hCG), estrogenus, progesteroną, alfa fetoproteiną ir kt. Šie hormonai padeda stebėti nėštumo eigą, nustatyti galimas rizikas ir vaisiaus raidos sutrikimus.
Pavyzdžiui, ankstyvieji nėštumo testai pagrįsti hCG hormono nustatymu moters šlapime. Taip pat tiriami PAPP-A, estrogenai, progesteronas ir alfa fetoproteinas (AFP), kurie gali signalizuoti apie galimas vaisiaus raidos ydas ar chromosomines patologijas.
Dvigubas testas (hCG ir PAPP-A) tiriamas nuo 11-os nėštumo savaitės iki 13-os savaitės + 6 d. Trigubas testas (hCG, estriolis ir AFP) gali būti atliekamas 14-21-ąją nėštumo savaitę.
Šie biocheminiai kraujo serumo žymenų tyrimai naudojami atrinkti nėščiąsias su padidinta rizika vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydoms, chromosominei patologijai, ypač Dauno ligai.
Pokyčiai moters organizme nėštumo metu
Nėštumo metu moters organizme vyksta daugybė pokyčių, kuriuos lemia hormonų svyravimai. Šie pokyčiai apima širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemas.
Širdies ir kraujagyslių sistema
Padidėjęs estrogenų bei progesterono kiekis nėštumo metu atpalaiduoja kraujagysles, todėl sumažėja kraujagyslių pasipriešinimas. Širdelė, norėdama palaikyti optimalią kraujotaką, ima dažniau susitraukinėti, t. y. padidėja širdies susitraukimų dažnis. Paprastai laikoma, jog žmogaus normalus pulsas 60-80 k/min., tačiau nėštumo metu jis gali siekti arti 100 k/min. Dėl kraujagyslių atsipalaidavimo sužadinama renino-angiotenzino-aldosterono sistema, atsakinga už skysčių sulaikymą organizme. Tai lemia cirkuliuojančio kraujo tūrio padidėjimą (iki 45-50 proc.) ir širdies minutinio tūrio didėjimą.
Kalbant apie kraujo spaudimą, nėštumo metu jis turėtų būti iki 130/90mmHg, tačiau jei siekia šiuos skaičius ar daugiau - būtina gydytojo konsultacija, dėl galimos hipertenzinės būklės. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nėščiosios gulėjimo pozą. Antroje nėštumo pusėje vaisius gali spausti aortą ir apatinę tuščiąją veną, blogėja placentos ir vaisiaus kraujotaka, todėl nerekomenduojama gulėti ant nugaros. Tinkamiausia poza - ant šono, nakties metu keičiant puses.
Kraujo tūris plazmos sąskaita padidėja iki 50 proc. Tai gali lemti nedidelę fiziologinę anemiją, nes eritrocitų skaičius didėja lėčiau nei plazmos tūris. Nėštumas taip pat siejamas su hiperkoaguliacine būkle, t. y. kraujas greičiau kreša.
Kvėpavimo sistema
Nėštumo metu moterys gali jausti, kad sunkiau kvėpuoti pro nosį, o naktimis miegoti pravira burna. Tai susiję su nosies, nosiaryklės ir gerklų gleivinių paburkimu. Dėl paburkimo kvėpavimo takai susiaurėja, todėl pasunkėja kvėpavimas. Ypač nėštumo pabaigoje gulint ant nugaros horizontalioje padėtyje diafragmos judrumas sumažėja. Moters organizmui reikia daugiau deguonies, todėl padidėja kvėpuojamasis tūris - plaučiai įtraukia ir išstumia daugiau oro. Tačiau deguonies plaučių rezerve lieka mažiau, todėl sutrikus nėščiosios kvėpavimui, labai greitai vystosi hipoksemija - deguonies trūkumas.
Virškinimo sistema
Daugumai nėščiųjų pasikeičia skonio pojūtis. Dėl progesterono lėtėja peristaltika, pasireiškia vidurių užkietėjimas. Dėl to paties peristaltikos sulėtėjimo bei skrandžio spaudimo padidėjusios gimdos atsiranda refliuksas, rėmuo. Taip pat gali pasireikšti gestacinis diabetas, kurio metu padidėja kraujyje cirkuliuojančios gliukozės kiekis. Jei per didelis gliukozės kiekis kraujyje tinkamai nekontroliuojama, tai gali sukelti įvairias nėštumo komplikacijas.
