Lytiškai plintančiomis ligomis (LPL) vadinamos ligos, kurios perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu. LPL taip pat gali perduoti užsikrėtusi motina naujagimiui nėštumo, gimdymo metu. Daugelis lytiškai plintančių infekcijų - sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt. sėkmingai išgydomos, jei nustatomos laiku. Užsikrėtus lytiškai plintančia infekcija ne visada tuoj pat arba apskritai atsiranda ligos požymių bei simptomų, todėl užsikrėtęs asmuo gali net nežinoti apie turimą infekciją. Kartais ligos požymiai gali atsirasti praėjus savaitei, mėnesiui ar net daugiau laiko po nesaugių lytinių santykių. Ligos požymiai kartais pasireiškia po savaitės, mėnesio ar dar ilgesnio laiko, o daugiau nei 30 proc. užsikrėtusiųjų jokių simptomų nejaučia ir apie infekciją gali sužinoti tik pasitikrinę prevenciškai.
Lytiškai plintančios infekcijos ypatingos tuo, kad negydomos ar netinkamai gydomos gali sukelti ilgalaikių ar net negrįžtamų sveikatos pakitimų, pavyzdžiui, kiaušintakių nepraeinamumą, nevaisingumą. Negydomos ar gydomos neefektyviai, LPL gali sukelti ilgalaikius ar net neišgydomus sveikatos pakitimus, pavyzdžiui, nevaisingumą, impotenciją ir kt. Negydomos šios infekcijos savaime nepraeina, jos gali sukelti įvairių komplikacijų, kaip dubens uždegiminė liga, nevaisingumas, nėštumo komplikacijos, reaktyvinis artritas ir kt. Galimos komplikacijos: pilvo, gimdos dugno uždegiminė liga; nevaisingumas; padidėjusi persileidimo rizika; didesnė rizika užsikrėsti ŽIV, hepatitais ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis; ligos perdavimas naujagimiui gimdymo metu.
Didžioji dalis lytiškai plintančių infekcijų (LPI) yra besimptomės, o pavėluotas gydymas gali sukelti rimtų sveikatos problemų - tapti uždegimo, nevaisingumo ar persileidimo priežastimi. Užsikrėtusios LPI moterys dažnai nejaučia jokių simptomų. Dažnas lytinių partnerių keitimas, atsitiktiniai lytiniai santykiai didina tikimybę užsikrėsti.
Kodėl Svarbu Tirtis Dėl Lytiškai Plintančių Ligų?
Kodėl reikia pasitikrinti dėl lytiškai plintančių ligų (LPL)? Daugelis lytiškai plintančių infekcijų - sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt. sėkmingai išgydomos, jei nustatomos laiku. Kai kurios lytiškai plintančios infekcijos yra linkusios nuolat kartotis - genitalijų herpesas, karpos. Kiekviena LPL gydoma skirtingai - vaistais, tepalais, injekcijomis. Svarbu gydymo kursą baigti iki galo ir gydytis kartu su partneriu. Kodėl svarbu tirtis? ankstyva diagnostika leidžia išvengti nemalonių simptomų; neuždelsta infekcija lengviau išgydoma; užkertamas kelias komplikacijų išsivystymui; nustatyta ir pilnai išgydyta infekcija neplinta.
Šiandien plačiausiai taikomas molekulinės diagnostikos PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimo metodas leidžia greitai ir tiksliai nustatyti infekciją pačioje jos pradžioje, praėjus vos kelioms dienoms nuo užsikrėtimo. Metodo esmė - viruso ar bakterijos DNR fragmentas pagausinamas kelis milijonus kartų, kad taptų aptinkamas tyrimo metodo aptikimo ribose. Kompiuterinių programų pagalba tyrimo rezultatas vizualizuojamas, interpretuojamas laboratorijos personalo ir gali būti saugomas neribotą laiką. PGR yra kokybinis tyrimo metodas, kurio atsakymas pateikiamas “RASTA” arba “NERASTA” tiriamo patogeno DNR. PGR tyrimas nurodo tik ar tiriamajame ėminyje patogeno DNR atpikta, bet negali įvertinti ar patogenas gyvybingas ir ar sukelia infekciją - šiuos aspektus turėtų įverttinti gydytojas remdamasis paciento anamneze. Kontrolinį tyrimą rekomenduojama atlikti praėjus 4-5 savaitėms po gydymo. Daugelis LPI sukeliančių mikroorganizmų sukelia labai silpną organizmo imuninį atsaką, todėl serologiniai antikūnų nustatymo metodai iš kraujo yra mažai informatyvūs. Taip pat didžioji dalis LPI sukeliančių mikroorganizmų neauga įprastose mikrobiologinėse terpėse.
Mūsų laboratorijoje PGR metodu nustatoma 17 lytiniu/ galimai lytiniu keliu plintančių bakterijų ir virusų. Lytiškai plintančiomis infekcijomis dažniausiai užsikrečiama visų rūšių lytinių santykių metu - vaginalinių, oralinių, analinių. Buitiniu keliu, ypač laikantis asmens higienos, LPI neužsikrečiama.
Dažniausiai Aptinkamos Lytiškai Plintančios Ligos ir Jų Sukėlėjai
Chlamydia trachomatis
Chlamydia trachomatis Tai obligatinė viduląstelinė bakterija, kuri savo gyvybinei veiklai naudoja šeimininko ląstelės energiją. Lietuvoje šios bakterijos paplitimas siekia 3-5 %. C. trachomatis pažeidžia cilindrinio epitelio ląsteles, kurios randamos gimdos kaklelyje, šlaplėje, tiesiosiojoje žarnoje ir akių gleivinėje. Infekcijos metu šios ląstelės yra suardomos, o susiformavusios sąaugos gali lemti nevaisingumą, negimdinį nėštumą ar sutrikusį sėklos nutekėjimą. Pirminės infekcijos simptomai priklauso nuo lyties: moterims dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, o vyrams - šlaplės uždegimu. Reikšminga dalis užsikrėtusiųjų lieka asimptominiai - apie 50-80 % moterų ir 30-50 % vyrų nejaučia jokių simptomų. Negydoma infekcija gali komplikuotis: moterims išsivysto mažojo dubens organų uždegimas, o vyrams - sėklidės prielipo arba prostatos lėtinis uždegimas. Be dažniausiai pasitaikančių simptomų, C.trachomatis infekcija gali pažeisti ir kitus organus. Infekcijai pasiekus akis, išsivysto konjunktyvitas, o patekus į sąnarių skystį - sąnarių uždegimas (Reiterio sindromas). Infekcija taip pat gali sukelti perihepatitą - Fitz-Hugh-Curtis sindromą, kuriam būdingos būdingos sąaugos prie kepenų kapsulės, primenančios „smuiko stygas“. Gimdymo metu užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją naujagimiui, kuriam gali išsivystyti konjunktyvitas arba pneumonija. Efektyvus diagnostikos ir gydymo taikymas yra būtinas siekiant užkirsti kelią komplikacijoms ir infekcijos plitimui. Chlamydia trachomatis Tai lytinių takų ir šlapimtakių liga, kurios sukėlėja - Chlamidiaceae šeimai priklausanti bakterija. Chlamidiozė gydoma kelių rūšių antibiotikais: azitromicinu, doksiciklinu, eritromicinu, ofloksacinu. Chlamydia trachomatis LGV (Lymphogranuloma venerum) Chlamydia trachomatis L1-L3 serotipai, pasižymintys tropizmu limfoidiniam audiniui, yra Lymphogranuloma venereum (LGV) sukėlėjai. Iki 2003 m. LGV buvo laikoma liga, būdinga tik besivystančių šiltų kraštų regionams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais infekcijos atvejų vis dažniau nustatoma Europoje ir Šiaurės Amerikoje, ypač tarp homoseksualių vyrų. Svarbu atskirti LGV nuo urogenitalinių ir akių gleivinių chlamidiozės, kurią sukelia C. trachomatis D-K serotipai. LGV gali pasireikšti lokaliai arba progresuoti į sistemines formas, kurios yra panašios į sifilio eigą, apimančią pirmąją ir antrąją stadijas. Po inkubacinio periodo, kuris trunka 3-12 dienų, infekcijos vietoje gali atsirasti limfmazgių padidėjimas, erozijos, pūslelės ar opos. Šie pažeidimai dažnai kliniškai primena Herpes simplex viruso infekcijos ar sifilio sukeltus darinius, todėl diferencinė diagnostika yra būtina. Europoje registruotų LGV atvejų metu dominuojantis simptomas yra lėtinis proktitas, pasireiškiantis pūslelių, opų ir uždegiminių pakitimų formavimusi. Vis dėlto dalis atvejų gali būti besimptomiai, kai užsikrėtususieji tampa infekcijos nešiotojais ir platintojais. LGV diagnozė yra patvirtinama tik molekuliniais metodais, dažniausiai taikant polimerazės grandininę reakciją (PGR), kuri leidžia tiksliai identifikuoti patogeną. Savalaikis LGV nustatymas ir gydymas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir komplikacijoms.
Mikoplazmos
Mikoplazmos - tai smulkiausios žinomos bakterijos, priskiriamos Mollicutes klasei (lot. mollis - minkštas, cutis - oda). Šios bakterijos neturi ląstelės sienelės, todėl jų struktūra yra itin plastiška. Specifinė ląstelės membrana leidžia mikoplazmoms efektyviai prisitvirtinti prie šeimininko ląstelių, tokių kaip gleivinės epitelis ar spermatozoidai, ir išvengti šeimininko imuninės sistemos gynybinių mechanizmų. Mikoplazmos pasižymi specifiniu, dar iki galo neištirtu judėjimo mechanizmu, kuris, kaip manoma, padeda joms prisitaikyti prie šeimininko aplinkos. Nors šios bakterijos dažniausiai aptinkamos kaip gleivinių patogenai, jos nepasižymi tiesioginiu epitelio ląstelių suardymu, skirtingai nei, pavyzdžiui, Chlamydia trachomatis. Iki šiol identifikuota apie 17 mikoplazmų rūšių, tačiau dažniausiai žmogaus organizme aptinkamos Ureaplasma parvum, Ureaplasma urealiticum, Mycoplasma hominis ir Mycoplasma genitalium. Mikoplazmos dažnai pasireiškia kaip koinfekcija ir aptinkamos pacientams, sergantiems lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis, tokiomis kaip gonorėja ar trichomonozė. Manoma, kad šios infekcijos sukuria palankią aplinką mikoplazmų kolonizacijai. Nepaisant to, jos gali būti randamos ir besimptomiuose asmenyse, o šių bakterijų klinikinė reikšmė kai kuriais atvejais lieka diskusijų objektu. Mikoplazmų gydymas yra sudėtingas, nes jos neturi ląstelės sienelės ir yra nejautrios antibiotikams, veikiantiems sienelės sintezę, tokiems kaip beta-laktaminiai preparatai. Gydymui dažniausiai taikomi vaistai, veikiantys bakterijų baltymų sintezę, tokius kaip makrolidai, tetraciklinai ar fluorochinolonai. Tačiau dėl atsparumo antibiotikams didėjimo tinkamos gydymo schemos parinkimas tampa vis sudėtingesnis.
Mycoplasma hominis
Mycoplasma hominis patogeniškumas yra panašus į Ureaplasma genties bakterijų. Šis mikroorganizmas savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti skaido aplinkoje esančią amino rūgštį argininą, kurios skilimo metu susidaro amoniakas, šarminantis mikroaplinką. Dėl šios savybės M. hominis gali prisidėti prie gleivinių pokyčių. Mycoplasma hominis dažnai aptinkama bakterinės vaginozės (BV) atvejais, tačiau iki šiol neaišku, ar ji yra tiesioginis šios būklės sukėlėjas, ar tik dauginasi esant palankioms sąlygoms, kai pasikeičia mikrofloros balansas. Taip pat šis mikroorganizmas siejamas su pielonefritu (inkstų struktūrų uždegimu) ir pogimdyviniu endometritu (gimdos gleivinės uždegimu). Manoma, kad bakterija skatina uždegiminius procesus, suaktyvindama citokinų ir įvairių antikūnų gamybą. Mycoplasma hominis ir Ureaplasma spp. priskiriamos oportunistinių infekcijų grupei. Šios bakterijos gali pasunkinti lėtinių infekcinių ligų eigą ir dar labiau susilpninti šeimininko imuninę sistemą, ypač esant imunodeficito būklėms. Nors jų patogeniškumas yra ribotas ir dažnai priklauso nuo aplinkybių, jos gali sukelti reikšmingų komplikacijų pacientams, turintiems rizikos veiksnių.
Mycoplasma genitalium
Mycoplasma genitalium Tai viena iš mažiausių žinomų bakterijų ir laikoma agresyviausia iš visų mikoplazmų rūšių. Jos patogeninis poveikis yra panašus į Chlamydia trachomatis, tačiau skiriasi tam tikrais klinikiniais aspektais. Moterims M. genitalium gali sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, gimdos kaklelio uždegimą (cervicitą) ir šlaplės uždegimą (uretritą). Vyrams ji siejama su šlaplės uždegimu (uretritu) ir prostatos uždegimu (prostatitu). Pastebėta, kad vyrams simptomai dažnai būna ryškesni nei, tarkim, C. trachomatis infekcijos atvejais. Ši bakterija dažniausiai lemia lėtines infekcijas, tačiau ūminės fazės metu gali pasireikšti tokie simptomai kaip pūlingos ar gausios išskyros iš lytinių takų, niežėjimas, deginimas ir perštėjimas išorinių lytinių organų srityje. Kartais gali būti padidėję kirkšnies limfmazgiai, tačiau tai nėra dažnas simptomas. M. genitalium yra atspari kai kuriems antibiotikams įprastai naudojamiems kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų gydymui, kas apsunkina tinkamos terapijos pasirinkimą. Patogenas geba sukelti ilgalaikes komplikacijas, tokias kaip nevaisingumas ar lėtiniai dubens skausmai.
Ureaplasma spp., Ureaplasma urealyticum, Ureaplasma parvum
Ureaplazmos išsiskiria iš kitų mikoplazmų savo ureaziniu aktyvumu. Šios bakterijos energijai gauti ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti gamina fermentą ureazę, kuris skaido šlapalą (urea) aplinkoje. Šio proceso metu išsiskiria amoniakas, kuris ne tik šarmina mikroaplinką, bet ir toksiškai veikia gleivinių ląsteles. Tokia aplinka tampa palanki kitiems mikroorganizmams, mėgstantiems šarminę terpę, todėl ureaplazmos dažnai aptinkamos kaip koinfekcijos kartu su kitomis bakterijomis. Bakterinės vaginozės (BV) atvejais ureaplazmos randamos iki 92 % atvejų. Moterims jos dažniau aptinkamos sergant gimdos kaklelio ar mažojo dubens organų uždegimais. Šios bakterijos taip pat gali sukelti uretrinį sindromą, kuris pasireiškia dažnu ir skausmingu šlapinimusi, tačiau bakteriologinis šlapimo pasėlis paprastai būna neigiamas. Vyrams ureaplazmos dažnai aptinkamos sergant šlaplės ar prostatos uždegimais ir gali pabloginti spermos kokybę. Be to, jos siejamos su sąnarių uždegimais ir magnio-amonio fosfatinių akmenų susidarymu šlapimo pūslėje, kurie dažniau formuojasi šarminėje terpėje. Iki 1998 m. ureaplazmos buvo laikomos viena rūšimi (U. urealyticum), tačiau vėliau jos buvo suskirstytos į dvi atskiras rūšis - U. urealyticum ir U. parvum. U. parvum yra labiausiai paplitusi rūšis (aptinkama apie 30 % žmonių), tačiau ji pasižymi mažesniu patogeniškumu nei U. urealyticum. U. parvum dažniausiai laikoma sąlyginai patogenine bakterija, o jos aptikimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į klinikinius simptomus. U. urealyticum yra itin svarbu diagnozuoti moterims, planuojančioms nėštumą. Ši bakterija gali patekti į vaisiaus vandenis ir padidinti chorionamnionito, priešlaikinio gimdymo, ankstyvo vaisiaus vandenų nutekėjimo ir mažo gimimo svorio riziką. Ureaplazmos,
Neisseria gonorrhoeae
Neisseria gonorrhoeae, dar vadinama gonokoku, yra patogeniška bakterija sukelianti ligą gonorėją. Ši bakterija pasižymi itin agresyviomis savybėmis - ji turi daugybę specializuotų baltymų, leidžiančių prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų bei išvengti šeimininko imuninės sistemos atakų. Gonokokai yra nejudrūs, dažniausiai aptinkami išsidėstę poromis (diplokokai), o jų paviršiuje esantys plaukelio formos išaugos padeda bakterijoms prisitvirtinti prie šeimininko epitelio ląstelių. Gonorėja gali būti lokalizuota ar išplitusi. Šiai bakterijai palankiausia dauginimosi terpė yra gleivinės, išklotos cilindriniu ar tarpiniu epiteliu, pavyzdžiui, šlaplės, gimdos kaklelio, kiaušintakių ar tiesiosios žarnos srityse. Po trumpo inkubacinio periodo (paprastai 3-5 dienos) vyrams pasireiškia ūmus šlaplės uždegimas, lydimas gausių pūlingų išskyrų. Negydoma infekcija gali komplikuotis prostatitu ar epididimitu (sėklidės prielipo uždegimu). Moterims gonorėja dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, kuris gali būti besimptomis arba lydimas išskyrų. Negydyta infekcija gali išplisti į aukštesnius lytinius organus, sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, taip pat pažeisti šlaplę ir tiesiąją žarną. Sergantis asmuo yra itin užkrečiamas, todėl dažnai perduoda infekciją savo lytiniam partneriui. Nėščiosioms N. gonorrhoeae infekcija yra ypač pavojinga. Gimdymo metu bakterija gali būti perduota naujagimiui, sukeldama rimtas komplikacijas, tokias kaip naujagimių oftalmija (akių uždegimas), sepsis ar meningitas. Savalaikė diagnostika ir gydymas, įskaitant tinkamai parinktus antibiotikus, yra būtini siekiant užkirsti kelią gonorėjos komplikacijoms ir jos plitimui. Gonokokų atsparumo antibiotikams didėjimas kelia visuotinį rūpestį, todėl nuolatinis infekcijos valdymas ir stebėsena yra kritiškai svarbūs. Gonorėja - užkrečiamoji liga, kurios sukėlėjos - Neisseria gonorrhoeae bakterijos. Liga užsikrečiama tiesioginio sąlyčio metu, dažniausiai lytinio akto metu. Tikimybė užsikrėsti vyrams - apie 20 proc., moterims - šiek tiek didesnė. Imamas pasėlis, šlapimo mėginys, atliekami molekuliniai tyrimai. Gonorėja gydoma antibiotikais. Gydyti reikia ir partnerį.
Gardnerella Vaginalis
Gardnerella vaginalis yra maža, nejudri fakultatyvinė anaerobinė bakterija, dažniausiai aptinkama makšties mikrofloroje. Ši bakterija paprastai būna makšties mikrobiotos dalis, tačiau esant mikrofloros disbalansui, gali dominuoti ir prisidėti prie bakterinės vaginozės (BV) išsivystymo. G. vaginalis geba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, o jos kolonizacija dažnai siejama su pH pokyčiais makštyje - padidėjęs pH sudaro sąlygas daugintis kitoms oportunistinėms bakterijoms, kurios kartu su G. vaginalis dalyvauja uždegiminių procesų patogenezėje. Moterims G. vaginalis kartu su kitais mikroorganizmais gali sukelti bakterinę vaginozę - būklę, kuri pasireiškia balkšvai pilkšvomis išskyromis, pasižyminčiomis nemaloniu „žuvies“ kvapu. Šis kvapas atsiranda dėl aminų, išsiskiriančių bakterijų metabolizmo metu, ir gali sustiprėti po lytinių santykių. Kartais G. vaginalis siejama su išorinių lytinių organų ir makšties uždegimu (vulvovaginitu), tačiau tai pasitaiko rečiau. Vyrai gali būti besimptomiai G. vaginalis nešiotojai, tačiau kai kuriais atvejais gali pasireikšti neryškūs simptomai, tokie kaip...
Kitos LPL
Sifilį - vieną dažniausiai pasitaikančių užkrečiamųjų ligų - sukelia spiralės formos gramneigiama bakterija blyškioji spirocheta. Ji gali prasiskverbti net pro smulkiausius odos pažeidimus. Sifilis turi tris stadijas - pirminę, kurios metu ant odos (dažniausiai greta lytinių organų srities) atsiranda kelios neskausmingos opos, padidėja, sukietėja limfmazgiai, ir antrinę, prasidedančią praėjus apie 2 mėn. nuo infekcijos pradžios. Antrajai stadijai būdingi peršalimą primenantys simptomai, galimi skrandžio pažeidimai, liga gali pakenkti nervų sistemai. Antrinio sifilio simptomai gali išnykti, o po kurio laiko ir vėl pasikartoti. Sifilis diagnozuojamas atlikus kraujo tyrimą. Liga gali būti visiškai išgydoma vartojant gydytojo skirtus antibiotikus. Negydomas sifilis gali stipriai pakenkti nervų sistemai, sergantis asmuo gali likti neįgalus, jam net gali grėsti mirtis.
Trichomonozė diagnozuojama atlikus išskyrų iš lytinių takų tepinėlį. Liga gydoma antibiotiku metronidazoliu.
ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas - naikina imuniteto ląsteles, tad juo užsikrėtęs asmuo tampa neatsparus mikroorganizmams ir imlus daugeliui infekcijų. ŽIV diagnozuoti atliekamas kraujo tyrimas, kuriame ieškoma antikūnų prieš infekciją arba gali būti taikomas tiesioginis diagnostinis metodas.
Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) - tai kontaktiniu lytiniu keliu plintanti infekcija, kurią sukelia virusai. Ši infekcija pavojinga laikoma dėl to, kad ji nesukelia jokių akivaizdžių simptomų ar sutrikimų. Dažniausiai ŽPV infekcija diagnozuojama pastebėjus pakitimus ant odos ar gleivinių. Neaptikus ir negydant ŽPV gali išsivystyti gimdos kaklelio ar kitos formos vėžys.
Pūslelinė (arba kitaip herpis) yra virusinė liga, kurios metu šlapiuojančios pūslelės pažeidžia burną, lūpas ir lytinius organus. Bėrimas pūslelėmis. Pačioje pradžioje oda parausta ir ima kilti viena ar iškart kelios, skysčiu užpildytos pūslelės. Vėliau jos gali susilieti į didesnę, ištisinę pūslelę. Nemalonūs pojūčiai bėrimo vietoje. Prieš prasidedant bėrimui oda parausta, kaista, ima dilgčioti, peršti. Atsiradę bėrimai yra skausmingi, erzinantys, niežtintys, plotas aplink juos gerokai patinsta. Kiti simptomai. Atsiradus bėrimams (ypač lytinių organų srityje) gali padidėti limfmazgiai, atsirasti peršalimą primenančių simptomų: nedidelis karščiavimas, silpnumas, irzlumas, galvos ir raumenų skausmas, jautrumas šviesai. Šie simptomai ypač stiprūs, jeigu bėrimas yra ant lytinių organų ir jis pasireiškė pirmą kartą. Pūslelinė dažniausiai nustatoma pasireiškus simptomams, t.y. gydytojui dermatovenerologui apžiūrėjus bėrimus. Pūslelinė nėra visiškai išgydoma. Siekiant išvengti pasikartojančių bėrimų reikia stiprinti imunitetą: atsikratyti žalingų įpročių, sveikai maitintis, pailsėti, vengti stresinių situacijų, tinkamai gydytis susirgus kitomis ligomis ir pan.: nors herpio virusas nėra pilnai išgydomas, tačiau, jeigu žmogaus imuninė sistema yra stipri, bėrimai pasikartoja rečiau.
Hepatito C virusas, patekęs per kraują, pažeidžia kepenų ląsteles. Hepatitui C diagnozuoti atliekamas anti-HCV antikūnų testas, dar vadinamas atrankos testu. Ilgai negydant hepatitas C gali tapti mirtina liga. Neretai žmogus gali ja sirgti dešimtmečiais, kol galiausiai išryškėja sunkios komplikacijos, kaip, pavyzdžiui, kepenų cirozė ar vėžys. Ligai diagnozuoti atliekamas hepatito B viruso paviršinio antigeno (HBsAg) tyrimas, taip pat HBV tyrimas. Viruso DNR galima nustatyti ir PGR metodu. Tai kepenų uždegimas, kuris gali būti ūminis arba lėtinis (trunkantis ilgiau nei 6 mėn.).
Tyrimų Metodai ir Pasiruošimas
Lytinę sveikatą galima išsitirti iš šlapimo ar urogenitalinių nuograndų tepinėlio ėminių. Mėginiai neimami moterims menstruacijų metu. Pasiruošimas prieš tyrimą: rekomenduojama neturėti vaginalinių lytinių santykių 24 val., neatlikti tyrimo jei jums menstruacijos; nenaudoti vietinių medikamentų, lubrikanto ir kitų medžiagų; nenaudoti intensyvaus poveikio lytinės zonos prausiklių. Jei jums yra nustatyta infekcija, kurią gydėte anksčiau - rekomenduojama atlikti pakartotinį tyrimą praėjus ne mažiau kaip dvejoms savaitėms po paskirto gydymo.
Tyrimų rezultatai bus parengti per 1-3 d. d. Juos galėsite atsiimti registratūroje arba Jums pageidaujant atsiųsime el. pašto adresu. Visą tyrimo kainą sudaro tepinėlio medžiagos paėmimas (19 Eur) + ištyrimas (pvz. Nuo ko priklauso kainos? Čia nurodytos paslaugų kainos galioja Lietuvos respublikos ir Europos sąjungos piliečiams. ir el. Ne visuomet užsikrėtus LPL iškart atsiranda ligos požymiai. Kartais jie išryškėja vėliau - po savaitės ar mėnesio. Kaip sužinoti tyrimų rezultatus? Paprasta. Greita.
12 lytiškai plintančių infekcijų sukėlėjų nustatymas PGR (N. gonorrhoeae, Ch. trachomatis, M. genitalium, M. hominis, Trich. vaginalis, U. urealyticum, U. parvum, Herpes simplex 1, Herpes simplex 2, T. pallidum, Candida albicans, G. 12 lytiškai plintančių infekcijų sukėlėjų nustatymas šlapime (N. gonorrhoeae, Ch. trachomatis, M. genitalium, M. hominis, Trich. vaginalis, U. urealyticum, U. parvum, Herpes simplex 1, Herpes simplex 2, T. pallidum, Candida albicans, G. 10-ies lytiškai plintančių sukėlėjų (Chl. trachomatis, Neisseria gonorrheae, Mycopl. hominis, Mycopl. genitalium, Ureapl. urealyticum, Ureapl. 3-jų lytiškai plintančių sukėlėjų (C. trachomatis, Ureaplasma, M. 3-jų lytiškai plintančių sukėlėjų (C. trachomatis, Ureaplasma, M. Mikoplazmų nustatymas (U. parvum, U. urealyticum, M. genitalium, M. Mikoplazmų nustatymas (U. parvum, U. urealyticum, M. genitalium, M. Mycoplasma hominis ir Ureaplasma spp. Laboratorinių tyrimų komentavimas nuotoliu (iki 10 min., tik Hila lab.
Kaip išvengti lytiškai plintančių infekcijų (LPI)
Padovanokite artimiesiems sveikatos patikrinimą ar kitą Hila paslaugą. Gaukite mūsų naujienas ir akcijų pasiūlymus! NESISLĖPK NUO ATSAKYMO.
tags: #nestumo #pabaigos #tyrimas #del #lytiskai #plintanciu
