Neišnešiotais naujagimiais vadinami gerokai anksčiau numatyto termino - iki 37 nėštumo savaitės, gimę kūdikiai. Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta 1300-1500 neišnešiotų naujagimių. Vienas iš dešimties naujagimių į gyvenimą ateina per anksti ir per mažas. Tokių naujagimių pasaulyje per metus gimsta apie 13 milijonų, o daugiau kaip milijonas jų neišgyvena. Priešlaikinis gimdymas kelia didelį stresą šeimai, nes mažylis dar nebūna pasiruošęs gimti. Jis nemoka pats kvėpuoti, palaikyti normalios kūno temperatūros, valgyti.
Neišnešiotais naujagimiais laikomi nuo 22 iki 37 nėštumo savaitės gimę kūdikiai. Jie paprastai sveria mažiau kaip 2500 g. Tokie naujagimiai gali būti normalaus svorio (daugiau 2500 g), mažo svorio (nuo 1500 iki 2500 g), labai mažo svorio (nuo 1000 iki 1500 g), ypač mažo svorio (mažiau 1000 g). Neišnešioti naujagimiai gimę iki 32 nėštumo savaitės arba iki 1500 g svorio priskiriami atskirai, t. y. labai mažo svorio naujagimių grupei. Jie nėra pakankamai išsivystę ir neturi reikiamų adaptacijos ypatybių. Naujagimio išgyvenimo galimybės ir tolesnė raida priklauso nuo jo organų ir jų sistemų išsivystymo. Jei naujagimis gimsta 23 nėštumo savaitę, išgyvenimo tikimybė yra tik apie 20 proc., o gimusiojo 25 nėštumo savaitę - padidėja iki 65 proc. Taigi, dauguma neišnešiotų naujagimių, suteikus šiuolaikinę medicininę pagalbą, išgyvena. Vis dėlto, dauguma neišnešiotų naujagimių, suteikus šiuolaikinę medicininę pagalbą, išgyvena.
Neišnešiotų naujagimių poodinis riebalų sluoksnis nesusiformavęs arba labai plonas, todėl dažnai yra ne tik labai maži, bet ir kaulėti. Paprastai tokie naujagimiai būna neaktyvūs ir nejudrūs, turi mažiau jėgų. Jų oda dažnai rožinė, matomos poodžio venos. Jei vaikelis gimsta su plaukučiais - jie ploni, panašūs į pūką. Tokie mažyliai neatsparūs infekcijoms, todėl juos būtina saugoti nuo bet kokio kontakto su sergančiaisiais ūmiomis ligomis.
Neišnešiotų naujagimių medžiagų apykaita santykinai labiau orientuota į kūno augimą, o ne į jo energingą veiklą. Todėl neišnešioto naujagimio mamos piene yra daugiau baltymų negu išnešioto kūdikio motinos piene. Labai mažiems neišnešiotukams, gimusiems daugiau kaip du mėnesius prieš numatytą terminą, motinos pieną gali reikėti papildyti baltymais, vitaminais ir mineralais. Idealus papildas yra paruošiamas iš moterų - donorių pieno, atskiriant grietinės ir baltymų frakcijas ir sumažinant laktozės koncentraciją. Dažniausiai tam naudojamas riebesnis „galinis“ pienas. Neišnešioto naujagimio kaulų demineralizacijos (minkštėjimo) profilaktikai papildomai skiriama kalcio ir fosforo. Rekomenduojamos profilaktinės 400 veikimo vienetų D vitamino normos paprastai pakanka žindomiems mažo gimimo svorio naujagimiams saulėtuoju metų laiku, jeigu mama kasdien pabūna lauke. Alternatyva savos motinos pieno „pastiprinimui“ iš donorinio pieno pagamintais papildais (jei neturima) yra specialūs fabrikiniai preparatai. Jie papildo motinos pieną baltymais, kalciu, fosforu ir vitaminais.
Neišnešiotų naujagimių imuninė sistema dar labai nesubrendusi. Neišnešiotukų motinų priešpienis turi net didesnį apsaugos nuo infekcijų potencialą negu laiku pagimdžiusių motinų priešpienis. Vidutinės imunoglobulino A, lizocimo ir laktoferino koncentracijos yra gerokai didesnės negu laiku gimdžiusių motinų priešpienyje.
Geriausiai nuo infekcijos saugo šviežias mamos pienas. Jeigu kūdikis dar negali žįsti ir turi būti maitinamas per zondą, bet koks jo motinos pieno kiekis (nors ir gautas kartu su donoriniu pienu ar mišiniu) jam bus labai naudingas. Mamai vertėtų pradėti reguliariai ištraukti savo pieną kaip įmanoma anksčiau. Labai mažiems neišnešiotukams, kurie dar maitinami per į skrandį ar žarnyną nuleistą zondą, tuo pačiu būdu sumaitinamas ir rankomis ar pientraukiu ištrauktas motinos pienas.
Vis dėlto, neišnešiotų naujagimių neišsivystę čiulpimo ir rijimo refleksai, todėl jie negali patys valgyti ir yra zonduojami. Jei negalima maitinti per burną, skiriamos lašinės. Tokių mažylių poodinis sluoksnis neišsivystęs, taigi įprastoje aplinkoje jie sušaltų. Iš pradžių jis tikriausiai bus maitinamas per zondą - lankstų elastingą vamzdelį, įvestą pro nosį į skrandį ar net dar toliau - į žarnyną.
Dar negimęs kūdikis jau treniruojasi gyventi po gimimo. Septynioliktą gestacijos savaitę pasireiškia pirmieji rijimo judesiai. Žindimo refleksas atsiranda 24 gestacinio amžiaus savaitę - nuo tada echoskopuotojai gali gimdos gyventoją „pagauti“ čiulpiant savo nykštį. Tačiau tik tarp 30 ir 32 savaičių rijimas ir žindimas susiderina su kvėpavimu.
Susireguliavus rijimo ir kvėpavimo judesių koordinacijai, pamažu, pradedant nuo vieno lašelio, maistas jau duodamas ir per burną. Tai galima padaryti pipete arba mažu švirkštu. Dar pasitaiko, jog neišnešiotukų palatose paskatinti kūdikių norą žįsti naudojami čiulptukai - tuštukai ir buteliukai su čiulptukais. Tačiau tai nėra geriausi būdai pratinti kūdikį žįsti. Ir neišnešiotą naujagimį išmokyti žįsti galima (ir geriau) visai be čiulptukų ir buteliukų.
Patikrinti, ar neišnešiotukas jau subrendo jo pratinimui žįsti, daug labiau negu čiulptukas tinka vienas mamos pirštų. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai atitinka kūdikio burnos dydį. Pirštas labiau negu čiulptukas savo forma atitinka kūdikio burnoje ištįstančią apžiotą krūties dalį.
Kai jau glaudžiamas prie krūties naujagimis ar didesnis kūdikis nenoriai ar labai vangiai žinda, ypač jeigu krūtyje pieno dar yra mažai, rekomenduojama pasinaudoti specialiu prietaisu - žindymo papildikliu (dar vadinamu papildoma maitinimo sistema). Šio būdo esmė tokia, jog krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas mamos ar donorinis) arba mišinys tiekiamas į burną šalia spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro, pakabinto ant mamos kaklo ar laikomo rankoje. Taip kūdikis gauna maisto ir būdamas prie krūties skatina gausesnę pieno gamybą joje. Tą patį prietaisą galima panaudoti maitinant visai atsisakantį glaustis prie krūties ar laikinai negalintį jos žįsti kūdikį. Tada papildiklio vamzdelis įvedamas į kūdikio burną kartu su mamos pirštu (taip pat pritvirtintas, kad neslankiotų).
Mokytis ir treniruotis žįsti krūtį neišnešiotukas galėtų pradėti jau tada, kai jis dar negali saugiai ryti, t.y. kai dar nesuderinta žindimo, rijimo ir kvėpavimo koordinacija. Todėl geriau tokiems kūdikiams leisti žįsti „ištuštintą“ krūtį zondinio maitinimo laikotarpiu. Mokant kūdikį priglusti prie krūties ir žįsti ją reikia kantrybės ir atkaklumo. Pradžioje kūdikis gal tik palies lūpomis ir palaižys spenelį. Tai bus mokymosi patirtis abiem. Švelniai įdėkite spenelį į kūdikio burną, tačiau neprievartaukite, jeigu kūdikis šįkart dar jo nežįs. Gal kitą kartą pavyks geriau. Neišnešiotas kūdikis nėra labai stiprus ir geba kaskart žįsti ne ilgiau kaip po kelias sekundes. Paspartinti pieno tekėjimą į kūdikio burną galima pamasažuojant krūtį ranka link spenelio.
Itin svarbus neišnešiotukų vystymuisi yra odos prie odos kontaktas, kitaip dar vadinamas „kengūros“ metodu. Tai ypač svarbu stabilizuoti naujagimio gyvybines funkcijas, tokias kaip kvėpavimas ir širdies ritmas, reguliuoti jo kūno temperatūrą, skatinti augimą ir svorio priaugimą. Moksliškai įrodyta, kad Kengūros metodas padeda kūdikiams greičiau sustiprėti, augti jų svoriui, normalizuotis širdies ritmui ir kvėpavimui. Taip pat kengūravimas teigiamai veikia ir mamos hormoninę sistemą, tad ir emocinę būklę bei pieno gamybą. Tą patį galima pasiekti ir su specialiais maišeliais ar apklotais, kurie padeda sukurti šiltą ir saugią aplinką.
Mamai „kengūra“ laiko vaikelį plikutį paguldytą ant savo nuogos krūtinės (oda - prie odos), kūneliu vertikaliai tarp krūtų, o galvelė būna šonu (ausimi) prigludusi toje vietoje, kur kūdikis geriausiai girdi savo gimdytojos širdies plakimą. Vaiko kūnelis jaukiai slepiasi po mamos marškiniais ir (jei to nepakanka) po lengva juos abu kartu (vaiką ir mamą) dengiančia antklode (kai gulite) ar dar sluoksniu kitu šiltesnių mamos drabužių (kai vaikštote). Nuolat mamos glaudžiamas vaikelis jaučiasi saugus, dingsta baimė. Pieno kvapas sužadina praalkusio kūdikio refleksą ieškoti greta esančio spenelio ir optimaliai skatina kūdikio aktyvumą prie krūties.
Visada, ir ligoninėje, ir vėliau, jau namie, kiek tik įmanoma lieskite, glostykite savo kūdikį ir jį kalbinkite. Mažas žmogutis tada jaučiasi saugus ir laimingas. Žindančios mamos įprastai savo kūdikius liečia dažniau negu tai daro mišinukais maitinančių mažylių mamos. Ir taip yra ne todėl, kad iš buteliuko maitinančios mamos visai nenorėtų paglostyti savo vaikų. Tačiau tuomet, kai žindomas kūdikis yra tinkamai priglaudžiamas prie krūtinės, jo mama jau nebesuvaldomai instinktyviai siekia paglostyti vaikelį dar ir dar.
Daugeliui šeimų momento, kai su vaikeliu pagaliau galės keliauti namo, tenka laukti daugybę savaičių ar net mėnesių. Jei jūsų kūdikis gimė neišnešiotas, išrašymo iš ligoninės diena gali būti kupina ir džiaugsmo, ir nerimo, o neretai apima ir nesaugumo jausmas: juk čia, jei kūdikiui staiga kažkas nutiktų, visi specialistai būtų šalia, o aukštos kokybės priežiūra užtikrinama 24 val. Bet nerimauti nėra ko: sveikatos priežiūros specialistai neišsiųs jūsų namo, kol nebūsite tam visiškai pasirengę. Neišnešioto kūdikio išleidimas iš ligoninės - ne vienkartinis įvykis, bet procesas. Jis užtikrins, kad kūdikis galėtų sėkmingai gyventi už ligoninės ribų, o visos ligoninės personalo pastangos orientuotos į tėvų paruošimą savarankiškai rūpintis kūdikiu.
Nors iš medicinos personalo tikimasi vilties ir konkrečių atsakymų, dažnai niekas tokios informacijos suteikti negali. Tad neišnešiotukų mamas toliau lydi neapibrėžtumas. Kūdikiui stiprėjant, hospitalizacija tampa vis lengviau pakeliama. Čia moterys įgyja pirmuosius motinystės įgūdžius. Sakoma, kad neišnešiotukai yra tikri kovotojai, bet ne mažesnės kovotojos yra jų mamos.
Priešlaikinis gimdymas, neišnešioto naujagimio sveikata, išvaizda, kūdikio atskyrimas nuo šeimos, aplinka, į kurią jis patenka naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje sukelia stresą šeimoje. Kuo mažesnio svorio gimsta naujagimis, tuo intensyvesnės ir didesnės pagalbos ir priežiūros jam reikia. Priešlaikinis gimdymas kelia didelį stresą šeimai, nes mažylis dar nebūna pasiruošęs gimti.
Anksčiau laiko pagimdžiusios moterys dažniau susiduria su psichologiniais sunkumais - nerimu, depresija, potrauminiu stresu. Tik nedaugelis jų gauna reikalingą psichologinę pagalbą. Kol visi susikoncentravę į vaikelį, mama lieka antrame plane. Kai moteris rami, atsipalaiduoja refleksai, smegenyse ir krūtyse atsiranda pakankamai pieno. Mama turi nepamiršti, kad dabar vaikas suvalgys po mažiau, todėl maitinti reikės dažniau. Iš pradžių rekomenduojama ne rečiau kaip 8 kartus per parą.
Pradžioje moteris, susilaukusias neišnešiotų naujagimio, dažnai lydi vienišumo, atskirtumo nuo pasaulio jausmai. Jų savijautai labai svarbus vyrų vaidmuo. Tai vyras atlieka tarpininko ir atramos vaidmenį, galbūt net pirmas pamato kūdikį, atneša žinių iš medicinos personalo. Kiekvienas sukrėtimas yra išbandymas poros santykiams. Dar vienas resursas - santykiai su kitomis neišnešiotukų mamomis. Ligoninėje užsimezga gyvenimo draugystės, moterys atranda bendrystę ir gali pasijusti tikra „mamų komanda“.
Neišnešiotų naujagimių skyriuje, kai coliukas truputį paauga ir sustiprėja, pabandykite pasiūlyti krūtį. Nenustebkite, jog žystį jam bus sunku, jis gali greitai pavargti, tačiau turėkite kantrybės ir nenuleiskite rankų. Pastebėta, kad neišnešioti ir maitinami krūtimi naujagimiai temperatūrą reguliuoja geriau, nei maitinami zondu ar iš buteliuko. Jau 32 savaičių naujagimiai neurologiškai ir pagal savo išsivystymą pajėgūs čiulpti ir ryti, todėl maitinimo krūtimi patirtis gali paskatinti jų brendimą.
Tai gan dažnas, tačiau visiškai neteisingas įsitikinimas. Nėra priežasčių kodėl neišnešiotas naujagimis negalėtų žįsti, tad kiekvienam naujagimiui reikėtų suteikti progą to mokytis. Vienintelis skirtumas tarp laiku gimusio ir neišnešioto naujagimio yra tai, kad gali prireikti daugiau pagalbos ir laiko, tam kad neišnešiotukas išmoktų žįsti. Turint pakankamai kantrybės, palaikymo iš aplinkos, įtraukiant tiek šeimą, tiek medicinos personalą šį tikslą tikrai galime pasiekti.
Jei vaikelis atkeliavo ankščiau nei planuota, jo žindymo kelionė vis tiek prasidės iškart po gimimo, tačiau galbūt kiek kitaip. Gimus labai mažam neišnešiotukui, pirmieji žingsniai žindymo link yara laktacijos skatinimas iškart po gimdymo, bei kuo daugiau „kengūravimo“ (oda prie odos kontakto). O vėliau, kai tik vaikelis yra stabilios būklės ir savarankiškai kvėpuoja, jis gali būti glaudžiamas prie krūties pirmosioms pamokoms. Palaipsniui naujagimis pradės suvalgyti vis didesnį kiekį pieno, tačiau kiekvienam naujagimiui kelias iki pilno žindymo yra individualus.
Mano neišnešiotas naujagimis išmoko valgyti iš buteliuko. Tikrai taip. Nesvarbu kokio amžiaus yra neišnešiotas naujagimis ar kiek laiko yra maitinamas iš buteliuko, išmokti žįsti krūtį jis tikrai gali. Svarbu suprasti, kad neretai šiam naujam įgūdžiui suformuoti gali prireikti laiko ir dažnai perėjimas nuo maitinimo iš buteliuko prie žindymo neįvyksta iškart. Vaikutis gali neimti krūties, žįsti netaisyklingai arba prigludęs prie krūties pažįsti labai trumpai ir atsitraukti ar netgi verkti. Tai visiškai nereiškia, kad vaikutis nenori ar negali žįsti, tiesiog jam toks valgymo būdas kol kas yra neįprastas. Šiame etape svarbu nenuleisti rankų ir kaskart naujagimiui parodžius norą žįsti bandyti jį priglausti, net jeigu ir visai trumpam. Jeigu kūdikis visai atsisako imti krūtį, pradėkite nuo ilgo ir dažno oda prie odos kontakto. Tuomet leiskite kūdikiui pabūti prisiglaudus prie krūties, net jeigu jis nežinda. Po kelių dienų ar savaičių kūdikis tikrai pradės žįsti, o tuomet jau tik laiko klausimas kada pavyks pereiti žindymo tik iš krūties.
Pirmojo vaiko žindyti nepavyko. Priežastys kodėl nepavyko žindyti pirmojo ar antrojo vaikelio gali būti labai skirtingos ir tai nereiškia, kad gimus dar vienam vaikeliui neverta net mėginti. Dažniausia priežastinė nepakankama ar netinkama pagalba. Moters organizmas su kiekvienu gimdymu gali pagaminti vis didesnį pieno kiekį, todėl jei atrodo, kad nesėkmingo žindymo priežastis buvo nepakankama laktacija, reikėtų nenuleisti rankų ir vėl bandyti žindyti savo naujagimį. Kita dažnai mamų įvardijama nežindymo priežastis yra kūdikio atsisakymas žįsti ar skausmas žindymo metu, kas dažnai priverčia mamą anksti nutraukti žindymą. Vėlgi reikėtų suprasti, kad kiekvienas naujagimis yra naujas žmogutis, su savais gebėjimais, todėl jūsų neišnešiotas naujagimis gali neturėti jokių sunkumų žįsti krūtį.
Pienas gaminasi ne krūtyje, o galvoje, todėl dažniausiai mamos neturi pieno dėl išgyvento streso. Statistika rodo, kad tik viena moteris iš šimto dėl fiziologinių ypatybių gali neturėti pieno. O tų, kurios nemaitina, yra kur kas daugiau. Neretai mamos guodžiasi, kai vaikelis neramiai miega, verkia, o prie krūties nurimsta. Joms atrodo, kad mažylis vis alkanas. Ne visada taip yra.
Nereikėtų skubėti. Jei mažylis gerai auga žįsdamas mamos pieną, pirmą pusmetį papildomai nieko duoti nereikia. Ankstuko virškinimo sistema turi subręsti ir būti pasiruošusi kitokiam maistui. Todėl papildomai duoti maisto dažniausiai patariama tik tada, kai vaikeliui pagal koreguotą amžių bus šeši mėnesiai. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Anksčiau papildomai duoti maisto galima tik tada, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai pataria daryti mažylį prižiūrintis šeimos gydytojas. Nepamirškite, kad pirmuosius metus ankstukui reikia duoti geležies preparatų. Šių atsargų mažylio organizmas nėra natūraliai prikaupęs, todėl gali išsivystyti mažakraujystė. Taip pat, kaip ir visiems kūdikiams, būtina skirti vitamino D.
Gera žinia - kiekvienas galime tai padaryti. Pieno donorėmis gali tapti visos sveikos, neturinčios žalingų įpročių pieną gaminančios moterys (krūtimi maitinančios kūdikį iki šešių mėnesių). „Jau niekam nereikia įrodyti, kad motinos pienas yra pats sveikiausias ir geriausias maistas kūdikiui. Sunkiai sergantiems ir neišnešiotiems naujagimiams jis yra gyvybiškai būtinas. Pasaulinė praktika rodo, jog neišnešioti naujagimiai, maitinami donoriniu pienu, yra atsparesni infekcijoms ir alergijoms”, - sako I. „Naujagimiui gimus anksčiau laiko, jis dar nėra pasiruošęs savarankiškai augti. Jam atliekami įvairūs kraujo tyrimai, operacijos, kurių metu naujagimis netenka kraujo. Kuo mažesnis naujagimis, tuo daugiau įvairių kraujo tyrimų jam reikia. Taip pat neišnešiotukams yra būdinga anemija, todėl kraujo komponentų jiems reikia nuolatos. Ypač šis poreikis padidėja vasaros laikotarpiu, nes žmonės atostogauja ir į Lietuvos kraujo centrus atvyksta mažiau kraujo donorų”, - situaciją pristato I. Žmogaus organizme yra maždaug 5 litrai kraujo. Dovanoti tereikia 450 mililitrų. Jeigu negalite paaukoti kraujo ar pieno, visuomet galima prisidėti finansiškai. Asociacijos svetainėje galima finansiškai prisidėti prie realios pagalbos šeimai: paremti psichologinės pagalbos teikimą, pagalbą netekus naujagimio, ,,Neišnešiotukų pagalbos linijos“ veiklą, tiesiogines konsultacijas Lietuvos ligoninėse, įvairius paramos projektus ligoninėms, arba prisidėti daiktais, pvz. Skirti 1,2 proc. Yra ir dar vienas būdas prisidėti prie pagalbos neišnešiotiems naujagimiams - skirti organizacijai 1.2 proc.
Lapkričio 17 d. minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena.
Naujagimio kasdienė priežiūra | Paskaita su akušere
tags: #neisnesiotu #naujagimiu #gimdymas
