Nuo 2024 metų įsigaliojus Švietimo įstatymo pataisoms, visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, įskaitant vaikus su intelekto negalia. Tai reiškia, kad neįgalieji vaikai galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, o mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti, remdamosi specialistų ar tinkamų sąlygų stoka. Nors šios reformos vertinamos pozityviai, tėvai, auginantys vaikus su intelekto negalia, susiduria su dideliu nerimu dėl specialistų trūkumo ir tinkamų sąlygų užtikrinimo.
Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracija į ugdymo procesą yra aktuali visoms bendrojo lavinimo mokykloms. Praėjusiais mokslo metais beveik 337 tūkst. mokinių mokėsi bendrojo ugdymo mokyklose, iš kurių daugiau nei 70 tūkst. turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Daugiau nei 4 tūkst. šių mokinių mokėsi specialiosiose mokyklose, o likusieji - bendrose klasėse.
Istorinis kontekstas ir dabartinė situacija
Pasak VšĮ „Betzatos bendruomenės“ koordinatorės plėtrai Vaivos, ilgą laiką Lietuvoje neįgaliųjų ir įgaliųjų pasauliai egzistavo paraleliai, todėl dabar būtina pradėti nuo susitikimo ir pažinimo visose ugdymo įstaigose, pradedant lopšeliu ir darželiu.
Anksčiau, prieš karantiną, egzistavo galimybė vaikui su padėjėju lankyti būrelius. Tačiau dabar didelė problema yra ta, kad specialiojoje klasėje mokosi vaikai, turintys įvairių negalių: autizmo spektro sutrikimus, judėjimo negalią, Dauno sindromą, raidos sutrikimus. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perima vieni kitų įpročius ir elgsenas. Tačiau intelekto negalią turintis vaikas specialiojoje klasėje neturi pavyzdžių, iš kurių mokytųsi visai visuomenėje įprastos, atitinkamo amžiaus vaikams būdingos elgsenos.
Specialiosios klasės nėra prilygstamos įtraukiajam ugdymui, nes vaikai jose yra atskirti nuo likusios mokyklos bendruomenės. Bendrojo lavinimo mokyklose, anot Ramunės, auginančios sūnų su Dauno sindromu, nors specialiojoje klasėje dirba specialistai, skirtingo amžiaus vaikai mokosi kartu, o bendravimas su kitais mokiniais apsiriboja bendrais koridoriais ir valgykla.
Įtraukiojo ugdymo iššūkiai
Viena didžiausių problemų, į kurią kreipiama per mažai dėmesio, yra mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams, trūkumas. Jei mokomoji informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, trumpesniais sakiniais ir didesniu šriftu, tai tiktų ir intelekto, ir regėjimo negalią turintiems vaikams. Intelekto negalią turinčių vaikų mamų nuomonės sutampa, kad į mokyklas turi ateiti pagalbos specialistai, kurie jau turėtų reikalingų žinių arba galimybę tobulintis.
Ramunės nuomone, vaikams, turintiems lengvą negalią, pakanka mokytojos ar jos padėjėjos priežiūros, tačiau vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią intelekto negalią, reikėtų asmeninio asistento. Bendrojo ugdymo mokyklose turėtų veikti sistema, kad neįgalus vaikas, atsinešdamas savo mokinio krepšelį, kartu „atsineštų“ ir savo pagalbos specialistus. Mokykloje turėtų būti logopedai, psichologai, medicinos specialistai, socialiniai pedagogai.
Įtraukusis švietimas pareikalaus labai daug žmogiškųjų resursų, o tai yra didžioji problema. Mokyklos nebegalės atsisakyti priimti neįgalių vaikų, tačiau tam reikia tinkamo finansavimo ir specialistų parengimo. Vilniaus mieste, pasak V. Kibirkštienės, vis dar trūksta mokytojo padėjėjo etatų ikimokyklinio ugdymo įstaigose dėl nepakankamo finansavimo.
Teisinė bazė ir parama
Specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančių dėl išskirtinių gabumų) pedagoginio, psichologinio, medicininio ir socialinio pedagoginio aspektais įvertinimo ir specialiojo ugdymosi skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2011 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1730. Taip pat vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2000 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 695.
Dėl mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2011 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1731. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašas, patvirtintas 2011 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų įsakymu Nr. V-1230/V-740/A1-277. Apeliacijų dėl mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo nagrinėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2020 m. liepos 13 d. Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus įsakymu Nr. V1-123.
Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016-2023 m. veiksmų planas, patvirtintas 2016 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 1R-71.
Įtrauktis ir švietimas: #ViskasreiškiaVISKAS
Tėvų patirtys ir lūkesčiai
Ramunė, auginanti 10 metų sūnų su Dauno sindromu, pastebi, kad specialiosios klasės nėra įtraukusis ugdymas. Jos sūnus, lankęs įprastus darželius, buvo natūraliai priimtas kitų vaikų, kurie jam padėdavo. Ji mano, kad jeigu nuo darželio vaikams bus įprasta matyti šalia kitus vaikus, kurių galimybės ribotos, toks požiūris persikeltų ir į mokyklas bei brandžios visuomenės gyvenimą.
Šiaulietė Danutė, auginanti sūnų su intelekto negalia, pasakoja, kad jos sūnus lankė darželį ir pradines klases su sveikaisiais, tačiau vėliau perėjo į specialiojo ugdymo centrą. Ji pastebi, kad Šiaulių regiono mokyklos nėra pritaikytos vaikams su intelekto negalia, o pagrindinė problema - specialistų trūkumas.
Mama Ieva Šuipė džiaugiasi, kad jos dukra lanko darželį, kuriame kiekvienoje klasėje yra po du vaikus su sutrikimais. Ji mano, kad nauda būti kartu yra didesnė sveikiems vaikams, nes jie nuo mažens auga su suvokimu, kad visi žmonės yra vienodai verti dėmesio, meilės ir pagarbos. Taip pat ji pastebi, kad mokosi iš neįgalių vaikų mamų, kurios ugdo vaikų savarankiškumą.
Tačiau ne visos patirtys yra teigiamos. Rūta Udraitė, auginanti vaiką su spina bifida, susidūrė su sunkumais specializuotame darželyje, kur trūko medicininį išsilavinimą turinčio darbuotojo ir nebuvo tinkamai pasirūpinta vaiko medicininiais poreikiais.
Mama, auginanti vaiką su autizmo sindromu, su siaubu prisimena trumpą periodą specialiųjų poreikių darželyje, kurį vadina „getu“. Ji mano, kad specialiųjų poreikių darželiai nepadeda vaikui adaptuotis sveikųjų visuomenėje.
Institucijų vaidmuo ir paramos mechanizmai
Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT), Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) bei Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyrius yra institucijos, teikiančios pagalbą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių.
Specialistų komanda sudaro ir vykdo sutrikusios raidos vaiko individualią ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos programą, kuri sudaroma metams, įtraukiant į šį procesą vaiko tėvus (globėjus).
Tėvai, auginantys neįgalius vaikus, dažnai nesulaukia pakankamos paramos iš savivaldybių. Nors įstatymas numato, kad kiekvienas neįgalus vaikas turi turėti mokytojo padėjėją, Vilniaus mieste ikimokyklinio ugdymo įstaigos dėl nepakankamo finansavimo tokio specialisto neturi.
„Betzatos bendruomenės“ atstovė Vaiva pastebi, kad dauguma suaugusių žmonių, turinčių intelekto negalią, mokėsi specialiosiose mokyklose-internatuose, o tai lėmė jų atskirtį nuo „sveikųjų“ pasaulio. Ji akcentuoja, kad dabar tie, kurie kuria ir įgyvendina įstatymus, neturi patirties bendraujant su neįgaliaisiais, todėl jų veiklose retai atsiranda vietos neįgaliems suaugusiems ar vaikams.
Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 m., skatina pokyčius, tačiau tėvai neturi iliuzijų, kad viskas įvyks greitai. Reikia daug žmogiškųjų resursų, tinkamo mokomojo turinio ir specialistų pasirengimo, kad įtraukusis ugdymas taptų realybe.
tags: #neigaliu #vaiku #integracija #darzelyje
