Birutė Mar, aktorė, režisierė ir rašytoja, apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, savo gyvenimo ir kūrybos keliu parodo, kaip svarbu nebijoti būti kitokiam, siekti savo svajonių ir puoselėti aplinką. Jos kelionė per teatrą, savęs atradimą ir aktyvią pilietinę poziciją yra įkvepianti istorija apie vidinę jėgą, atkaklumą ir meilę Lietuvai.
Aktrisės kelio pradžia ir Japonijos įtaka
Aktorystės ir režisūros mokslus Birutė Mar tęsė Sankt Peterburge. 1993 m., grįžusi į Lietuvą, Kauno dramos teatre pastatė diplominį režisūros spektaklį. Vėliau, pakviesta tuometinio Akademinio dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus, persikėlė į Vilnių ir tapo šio teatro aktore. „Tada labiausiai norėjau vaidinti, būti scenoje“, - prisimena ji. Tačiau po kelerių metų, pajutusi teatrų ištušėjimą ir stagnaciją, Birutė suprato, kad nori mokytis toliau, atrasti bendraminčių ir kurti. Tai paskatino ją išvykti į Japoniją, kur studijavo tradicinį japonų šokį ir teatrą. „Metai ten labai pagilino ir praplėtė teatro suvokimą“, - teigia ji. Japonų teatras, su savo sąlygiškumu, sceniniu minimalizmu ir formos precizija, tapo jai puikia sceninės koncentracijos mokykla. Čia ji atrado „vieno aktoriaus teatrą“, kuris vėliau tapo jos kūrybos pagrindu.
Solo teatro gimimas ir monologų galia
Grįžusi iš Japonijos, Birutė Mar sukūrė savo pirmąjį monospektaklį „Žodžiai smėlyje“. Nors premjera įvyko mažai žiūrovų auditorijai, spektaklio sėkmė tarptautiniuose festivaliuose paskatino ją tęsti šį kelią. Vėliau sekė kiti monospektakliai, tokie kaip „Meilužis“ ir „Antigonė“. Susitikimai su monoteatro kūrėjais Europoje atskleidė šio žanro ribas ir galimybes. Birutė susidūrė su sunkumais įtikinant teatro vadovybę savo idėjomis, tačiau šie išbandymai ją sustiprino. „Lietuviškoji Nora“, spektaklis, sukurtas monologo forma, tapo oficialiu Solo teatro, kaip kūrybos laboratorijos, atidarymu. Čia Birutė siekia įkūnyti savo idėjas ir kalbėti apie svarbias temas ir vertybes.
Istorinės Lietuvos asmenybės scenoje
Spektakliuose Birutė Mar dažnai renkasi istorines Lietuvos asmenybes: Joną Biliūną ir jo žmoną („Jis ir Ji“), aktorę Unę Babickaitę („Unėje“), poetę Salomėją Nėrį („Poetėje“), aktorę Moniką Mironaitę („Lietuviškoji Nora“). Ji teigia, kad herojai ateina patys, o jų laiškai ir dienoraščiai tampa tikresne medžiaga nei išgalvota literatūra. „Istoriniai herojai, jų dienoraščiai ir laiškai tikresni už išgalvotą literatūrą, iš jų man bene įdomiausia kurti dramaturgiją“, - sako ji. Spektaklis „Laiškai į niekur“ gimė perskaičius Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Maria Rilke’s laiškų romaną.
Pasaulio pažinimas ir grįžimas į Lietuvą
Birutė Mar aktyviai dalyvauja tarptautiniuose teatro festivaliuose, pristatydama Lietuvos kūrėjus ir istoriją pasauliui. Ji dirbo Zalcburgo miesto teatre Austrijoje, kur režisavo Broniaus Kutavičiaus operą. Nors kelionės ir kūryba užsienyje jai teikia daug džiaugsmo, ji visada grįžta į Lietuvą. „Po visų kelionių, festivalių man būna be galo gera sugrįžti į Lietuvą“, - pripažįsta ji. Nors Lietuvoje kurti sudėtingiau dėl finansinių ir rinkos apribojimų, ji jaučia prasmę atstovaudama savo šaliai užsienyje.
Grožis - vidinė harmonija ir gamtos ryšys
Apdovanota Birutė Mar grožį supranta kaip nuolatinę kaitą ir pažinimą. Ankstyvoje jaunystėje ji neskyrė daug dėmesio išvaizdai, „susirgusi“ teatru. Vėliau, Japonijoje, ji pradėjo pastebėti skirtumus ir atsigręžti į save. Jos stiliumi darė įtaką japonų minimalizmas, o vėliau, po pažinties su kostiumų dizainere Jolanta Rimkute, jos stilius pasikeitė į „berniukišką“. Vėliau, Indijoje atradusi ryškių spalvų grožį, ji ėmėsi labiau moteriškumo ieškoti savo įvaizdyje. „Išorinis grožis - tai kaukė, siekis būti išoriškai gražia išties yra moters noras būti stipria“, - svarsto ji. Tačiau tikrasis grožis, jos manymu, slypi vidiniame švytėjime, savirealizacijoje ir sielos spindėjime. Ji žavisi žmonėmis, kurie su amžiumi tampa įdomesni ir skleidžia vidinę šviesą. Butano karalystėje, kur grožis ir laimė įvardijami tuo pačiu žodžiu, ji dar kartą įsitikino šių sąvokų artumu.
Atsakomybė už gamtą: ąžuolų sodinimo misija
Birutė Mar yra aktyvi gamtosaugos šalininkė. Ji su nerimu stebi nekontroliuojamą miškų kirtimą Lietuvoje ir ragina žmones ne kovoti, o kurti. Jos iniciatyva - pasodinti 10 tūkstančių ąžuoliukų jos sodyboje „Gervių lizdas“. „Kai prieš dešimt ar net penkerius metus savo sodyboje Trakų rajone iš gilių sėjom ąžuoliukus, didelių ąžuolų perspektyva atrodė dar sunkiau pasiekiama, kaip vizija ar tolumos miražas“, - prisimena ji. Ji tiki, kad kiekvienas gali prisidėti prie gamtos puoselėjimo. Ąžuolas pasirinktas kaip Lietuvos šventas ir sunkiausiai užauginamas medis. Jos iniciatyva, kurios metu beveik šimtas žmonių suformavo penkių ąžuolo lapų karūną (Atvirumo, Meilės, Išminties, Kūrybos ir Ramybės) ir pasodino 10 tūkstančių gilių, simbolizuoja bendrystę ir rūpestį gamta. „Visa žmonija, o tai reiškia, kiekvienas iš mūsų asmeniškai esame atsakingi už nusikaltimus gamtai“, - pabrėžia ji.
Ąžuolų sodinimas – „Ecowood“ įmonių grupės tradicija
Vaikystės patirtys ir iššūkiai
Birutė Mar atvirai kalba apie savo vaikystę, praleistą šeimoje, kurioje trūko meilės ir vyravo smurtas. Ji pripažįsta, kad tai paliko gilų pėdsaką, tačiau per daugelį metų ir įvairius gydymosi būdus ji sugebėjo įveikti menkos savivertės jausmą. Po skyrybų ji su keturiais vaikais emigravo į Angliją, kur išmoko tolerancijos ir suprato tikrąsias gyvenimo vertybes. „Anglijoje išmokau begalinės tolerancijos kitokiam žmogui, odos spalvai, kitokiai kultūrai, kitokiam suvokimui“, - teigia ji. Šiuo metu ji kuria ateities planus, tarp kurių - nuolatinės stovyklavietės įrengimas vaikų stovykloms „Gervių lizde“, siekiant sukurti erdvę, kurioje vaikai galėtų augti ir tobulėti.
