Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu.
O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Naujos kartos auklėjimo iššūkiai
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlėms jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais.
Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų.
Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Alfa karta: naujieji iššūkiai
Šį rugsėjį į mokyklas atėjo nauja vaikų karta - alfa karta. Tai vaikai, nuo pat mažens įgudę naudotis išmaniaisiais telefonais, gyvenantys greitai kintančiame ir informacijos perpildytame pasaulyje, sakoma pranešime spaudai. Kaip sudominti šios kartos atstovus ir užsitarnauti jų pagarbą, kalbamės su leidyklos „Šviesa“ parodoje „Mokykla“ organizuojamo „Alfa kartos forumo“ dalyviais - psichologu Linu Slušniu, „Šviesos“ vadovėlių autore Nomeda Kasperavičiene ir Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidente Irma Liubertiene.
Pagrindinis reikalavimas - pagarba
Pasak psichologo Lino Slušnio, alfa ir Z kartos vaikai skiriasi ne tiek savo vertybėmis, kiek elgesiu, įpročiais bei įgūdžiais. Mokėdami naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jie greičiau randa atsakymus, argumentų diskusijose ir labiausiai iš visų kartų reikalauja pagarbos. „Mūsų karta gyveno tame amžiuje, kai vyresnius žmones tiesiog reikėjo gerbti. Šiandien kryptis yra pasikeitusi: vyresnieji turi rodyti pagarbą vaikams, jei nori, kad jie juos taip pat gerbtų. Tai yra esminis ideologinis skirtumas. Negalima tvirtinti, kad dabar visi pirmokai nori išsiskirti, būti lyderiais, tačiau tikrai galima teigti, kad jie yra drąsesni sakyti, ką galvoja ir ko nori. Suaugusiesiems kartais tai yra nepatogu, nes reikia turėti tvirtus įsitikinimus, kontraargumentų, aiškiai išsakyti nuostatas, bet kartu gerbti vaikų nuomonę“, - teigia L. Slušnys.
Psichologui pritaria ir N. Kasperavičienė teigdama, kad pagrindinės ir nusistovėjusios vertybės - atsakingumas, pagarba - mokyklose nepasikeitė. Tačiau šiandien šalia šių vertybių atsiranda ir kūrybiškumas, siekis tobulėti, dėl to keičiasi ir mokytojai bei pati mokykla. „Šiandien tarp mokinių ir mokytojų atstumas mažesnis. Mokytojai linkę labiau įsiklausyti, padėti ir patarti mokiniams, o mokiniai tapo laisvesni, drąsesni, gebantys diskutuoti ir išsakyti savo požiūrį. Mokslininkai, tyrinėjantys kartų skirtumus, alfa kartą apibūdina kaip itin savarankišką. Tai viena esminių asmenybės savybių, leidžiančių sąmoningai, kryptingai ir efektyviai veikti. Turėkime vilties, kad po dvidešimties metų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, padaugės smalsių, iniciatyvių, kūrybiškų žmonių“, - sako N. Kasperavičienė.
Iššūkiai mokytojams: noras tobulėti ir nestovėti vietoje
Į mokyklas atėjusius visai naujos kartos vaikus dažnai moko mokytojai, kurie sistemoje dirba jau dvidešimt ar net trisdešimt metų. Tačiau, pasak L. Slušnio, yra puikių pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus mokytojai ne tik išmoksta dirbti su išmaniosiomis technologijomis, bet ir pamokas veda visai kitaip nei prieš dešimt ar daugiau metų, sugeba įtraukti net pačius skeptiškiausius mokinius. „Ar gali mokytojas, kuris dirba mokykloje jau trisdešimt metų, pradėti dirbti kompiuteriu? Gali ir ne blogiau nei vaikai. Viskas priklauso nuo to, ar mes norime stovėti, ar vis dėlto tobulėti kartu su vaikais ir eiti į priekį. Žinoma, patogiau stovėti, nes nereikia keistis, bet tai priklauso nuo asmenybės. Visgi amžius to nelemia: jaunas žmogus kartais tiesiog nenori nieko daryti, o į seniausio mokyklos mokytojo pamokas vaikai veržte veržiasi“, - pasakoja psichologas.
Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė Irma Liubertienė atskleidžia ir kitą pusę. Pasak jos, šiandien pedagogui dirbti yra sudėtinga: mokytojas neturi asistentų, tenka dirbti su trisdešimt vaikų vienu metu, kurie visi reikalauja dėmesio. Nemažai mokytojų emociškai yra prie pavojingos ribos, todėl pasirenka nereaguoti į vaikus ir kai kurias jų problemas. „Reikia pripažinti, kad vidutinio Lietuvos mokytojo emocinio intelekto lygmuo yra labai žemas. Dažnai mokytojas laikomas visažiniu, bet pats nepasitiki savimi kaip žmogumi. Jei mokytojo savivertė yra žema, jam sunku kurti santykius su vaiku, užmegzti ryšį. Tik didelę savivertę turintis mokytojas priima vaiką kaip sau lygų, gali su juo diskutuoti“, - teigia I. Liubertienė ir priduria, kad kiekvienas žmogus yra užprogramuotas būti smalsus, norėti mokytis, tačiau kartais netinkama aplinka tą norą užslopina.
Kada reikia išklausyti, o kada pasakyti „gana“?
Šiandien pripažįstama, kad vaikai, ypač alfa kartos, turi būti priimami kaip suaugusieji, klausoma jų nuomonės, tačiau tėvai ir mokytojai dažnai nebežino, kada vaiką sudrausminti ir parodyti autoritetą. Psichologas L. Slušnys pabrėžia, kad vaiko nuomonę galima išklausyti visada, tačiau sprendimus turi priimti tėvai ar mokytojas. „Išklausius vaiko nuomonės reikia pasakyti, kokie yra tikslai, turėti bendrų lūkesčių. „Aš išklausiau tavo nuomonę, bet ar tai padės mums pasiekti bendrą tikslą?“ Reikia labai aiškiai nubrėžti liniją, kurios negalima peržengti. Mokytojas neturi paklusti vaikams, jis yra sprendimų priėmėjas, generolas ir laivo kapitonas“, - teigia L. Slušnys.
Naują lietuvių kalbos vadovėlio komplektą pirmokams (serija TAIP!) su doc. dr. Daiva Jakavonyte - Staškuviene ir Vilma Dailidėniene parašiusi Nomeda Kasperavičienė sako, kad dabartiniai pirmokai nori laisvės tyrinėti, ieškoti ir įgytas žinias panaudoti kasdienybėje, ne tik teoriškai. Per didelė priežiūra užkerta galimybes jiems patiems klysti ir eksperimentuoti. Kita vertus, šiltnamio sąlygų, kai vaikams nereikia atsakyti už netinkamą elgesį, kūrimas taip pat iškreipia tikrovės simuliavimą ir motyvacijos mokytis nesuteikia. „Jei gėlę užaugini šiltnamyje, o paskui pasodini pievoje tarp tokių pat gėlių, tikimybė, kad ji išgyvens, labai maža. Manau, mokiniai mokykloje turi išgyventi įvairius jausmus - sėkmę ir nesėkmę, abejones ir pasitikėjimą. Ir nereikia galvoti, kad visada vaikams turi būti lengva. Kaip tik iššūkiai kelia norą sužinoti, išsiaiškinti. O mokytojai visada turi būti jaučiami šalia, parinkti mokymosi priemones, skatinančias mokinius ieškoti ir atrasti, pasiūlyti probleminių temų, iškelti naujų iššūkių, padėti susitarti ir svarbiausia - mokyti kalbėti apie tai, ką sužinojo, kaip jaučiasi, ką daryti, kad rezultatai būtų dar geresni“, - pasakoja N. Kasperavičienė.
„Vaikas turi jausti, kad gali pasitikėti mokytoju ir kad visi bus vertinami vienodai. Svarbu paleisti vaikus iš tos vienodų vaikų ganyklos, patikėti, kad jie gali būti savarankiški. Jei juos laikysime, tai jie niekada ir nebus tokie. Iš esmės mokytojas turi ne mokyti, o pripažinti to vaiko mokymosi kultūrą. Nereikia mokytis už jį, svarbu tik pasitikėti juo ir jo gebėjimais“, - teigia I. Liubertienė.
Kodėl tradicinis mokymas nebetinka Alfa kartai | Edmondo van der Berg | TEDxGeorge
Kartų skirtumai ir technologijų įtaka
Šiais laikai jau turbūt visi akivaizdžiai jaučiame atotrūkį tarp kartų. Vis sunkiau ir sunkiau suprasti ko nori, kuo gyvena mūsų vaikai. Jeigu anksčiau atotrūkis buvo laikomas 25 metai, tai dabar ta riba sumažėjo iki 5-10 metų. Įsivaizduojate kokiu greičiu viskas keičiasi? Problema ta, kad viskas nurašoma faktui, jog kartas skiria tik technologijos. Čia ir baigiasi daugumos tėvų paieškos. Bet aš žvelgdama į savo vaikus, matau, jog technologijos tai tik ledkalnio viršūnė. Abi kartos gyvena visai skirtinguose pasaulyje. Šiuolaikiniai vaikai gimė kardinaliai kitokioje epochoje negu mes. Jų pasaulio suvokimas visai kitoks negu mūsų. Nepaisant to, priežastis kodėl apie tai rašau - mes norime palaikyti ryšį ir ši atsiverianti problema mus tik verčia ieškoti tinkamų būdų kaip sujungti dvi kartas. Kas yra gerai. Dar viena problema, kad vis dar galvojame, kad žinome ko reikia jaunajai kartai ir kad galime kažkaip ją perlaužti savo žiniomis. Kitaip sakant, padaryti žmonėmis. O iš tiesų tai nieko nereikia keisti. Tėvams neįmanoma suprasti savo vaikų, o vaikams - tėvų. Kaip jau minėjau, mes gyvename skirtinguose pasauliuose. Todėl aš jau nustojau dėti pastangas šia kryptimi. Šiandieninis atotrūkis tarp kartų yra tarsi užtvara, siena. Tai tarsi rozetė ir kištukas. Tai problema, apie kurią tėvai turėtų kalbėtis su savo vaikais. Tai bendra visų problema.
Meilė, apie kurią rašau, nėra lepinimas. Tai gerai apskaičiuoti veiksmai vaiko atžvilgiu, nuolatinis bandymas būti šalia vaiko, palaikyti jį, brėžti ribas. Tai tėvų siekis būti vaikui gerais, kad jis jaustų, jog yra mylimas. Tad norint įnešti pokytį, reikia įnešti naują požiūrį. Ir jeigu manysime, kad savo žodžiais, išdidumą juos palaušime - efektas bus priešingas. Veikdami su jėga, griežtai galime tik sugadinti vaiko gyvenimą. Ir tai nuliūdins mus. Norime būti laimingi? Turime veikti pagal gamtos dėsnius. O juose tik meilė sklinda iš aukštesnio (tėvų) į žemesnį (vaiką). Todėl mokausi auklėti vaikus su meile, duodama visko, ko jiems reikia. Kad dar kita karta (mano anūkai) jau gyventų apsupti meilės. Ir tai yra viskas, ką šiandien gali duoti tėvai savo vaikams. Jeigu nėra meilės - nėra ir kuro vystytis. Vaikas turi suvokti, kad mes esame beribiai meilės jam vamzdeliai, bet kraniukas tai jo rankose. Jeigu elgiasi netinkamai, mes jam atsakome tuo pačiu. Ir toks dviejų kartų nuolatinis tarpusavio žaidimas juos ir sujungia.
Z karta: charakteristikos ir iššūkiai
Sakoma, kad Z karta išsiskiria iš visų kitų kartų. 1991 metais amerikiečių mokslininkai Neil Howe ir William Strauss pristatė kartų teoriją. Ji pagrįsta nuomone, kad žmogaus elgesys priklauso nuo to, kur ir kaip jis gyveno bei buvo auklėjamas iki 12-14 metų. Z karta apima laikotarpį maždaug nuo 2003 iki 2023 metų. Pagal kitus duomenis Z kartai priskiriami gimusieji 1995 - 2012 metais. Šį metų skirtumą lemia interneto, įtakojančio Z kartos ypatumus, paplitimas užsienyje ir Lietuvoje (mūsų šalyje tai įvyko kiek vėliau). Hiperaktyvumas, polinkis gilintis į save bei į virtualų pasaulį, aplenkiant gyvą bendravimą ir kitokius informacijos kanalus be interneto yra išskirtiniai šios kartos bruožai. Ji daug mažiau apsaugota nuo manipuliacijų, negu kitos kartos, nes atsiskyrę nuo realybės žmonės yra priversti tikėti tuo, ką jie sužino internete ir ko negali patikrinti. Tie, kuriems dabar 30 ir daugiau metų, buvo auklėjami knygų pagalba, o dabartinė karta praktiškai vos ne nuo gimimo susipažįsta su mobiliuoju telefonu bei kompiuteriu. Z kartos gyvenimo dinamika gerokai aukštesnė, todėl jie geba greitai priimti sprendimus. Jos atstovai puikiai moka valdyti informaciją, bet ją apdoroja skirtingai nuo ankstesnių kartų: greičiau, bet tik mažais kiekiais. Taip pat jie pasižymi gebėjimais gerai atlikti kelis darbus vienu metu.
Šių vaikų sąmonę formavo laikotarpis, kuriame buvo gausu krizių, perversmų, teroro aktų ir kitų politinių bei ekonominių sukrėtimų. Nemažai šios kartos vaikų patyrė didžiulį stresą dar būdami negimę - kai mamos jų laukėsi.. Taip pat šią kartą palietė visuotinis interneto atsiradimas beveik kiekvienuose namuose.
Z kartos vaikai pasižymi padidėjusiu jaudrumu, nerimastingi, mažiau paklusnūs, hiperaktyvūs, linkę labiau individualizuotis, negu įsilieti į kolektyvą. Šiandieniniams dvidešimtmečiams, kaip mano kai kurie specialistai, taip ir nepavyko suaugti: jie dažnai elgiasi vaikiškai, laukdami iš aplinkinių tik teigiamo įvertinimo viskam, ką daro.
Galima pasakyti, kad virtualus pasaulis jiems realesnis negu tikrasis realus -virtualioje erdvėje jie jaučiasi suaugesni ir savarankiškesni. Tyrėjai, remdamiesi apklausos rezultatais, nustatė, kad 70 proc. 7-10- mečių teigė, kad jie jau yra nebe vaikai, 61 proc. - kad toli gražu ne visi aplinkiniai juos supranta.
Šios kartos vaikai auga su kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais rankose. Net knygas ar pasakas skaito planšetiniuose kompiuteriuose. Kadangi informacinės technologijos yra pažengusios toli į priekį, mokyklos turėtų į tai atsižvelgti ir taikyti naujesnius pažangesnius mokymo metodus. Pavyzdžiui, daug naudingesnė yra ne ta informacija, kuri verčiama įsiminti dideliais kiekiais, bet ta, su kuria dirbama ir kuri skatina mąstyti patiems. Vis tik turi būti palikta ir alternatyva, pvz.
Z kartos vaikai trokšta kuo greičiau subręsti. Pirmoji priežastis - pagreitėjęs gyvenimo ritmas, nepaliaujamas naujų technologijų įdiegimas, suaugusiųjų nuolatinis skubėjimas ir baimė neatsilikti negali likti nepastebėta vaikų. Antra priežastis - internetas, kompiuteriniai žaidimai atveria vaikams tokį platų gyvenimo pažinimą, kokio neturėjo ankstesnės kartos. Šio pažinimo virtualumas masina tariamu lengvumu, prieinamumu.
Šie vaikai gali būti sunkiai valdomi, nepaklusnūs, hiperaktyvūs, tingūs.
Pedagogai pastebi, kad Z kartos vaikai pasižymi hiperaktyvumu, negalėjimų susikaupti. Svarbu sudominti vaiką, motyvuoti mokytis. Pasitelkti naujas mokymosi technologijas, kuomet nebūtų mechaniškai įsimenama informacija, o mokoma ją susirasti, su ja dirbti ir ja. Nebūtų mechaniškai įsimenama informacija, o mokoma ją susirasti, su ja dirbti i panaudoti realiame gyvenime.
Kaip šios kartos vaikai ir jaunuoliai atrodys ateityje? Manoma, kad Z katros atstovai bus talentingi idealistai, tačiau ir pragmatikai. Jie sukurs naujas vaizduojamojo meno technologijas, galbūt jiems netgi pavyks išspręsti globalias mūsų planetos problemas.
Z kartos darbuotojai itin kratosi fizinio darbo. Jie nori mažiausiomis sąnaudomis užsidirbti maksimalų atlyginimą, netgi turėdami visiškai menkus gebėjimus ir jokios patirties. Tokį požiūrį įtakoja internetiniai žaidimai, taip panašūs į realybę, bet tuo pačiu imituojantys darbą, veiklą - ir tas žaidybinis požiūris pernešamas į darbovietę. Jie pageidauja lankstaus darbo grafiko ar darbo neišeinant iš namų.
Amžiaus skirtumas. Pirmagimių susilaukia vis vyresni tėvai, tad alfa kartos vaikų ir jų tėvų amžiaus skirtumas yra didesnis, nei, pavyzdžiui, jų tėvų ir senelių ar dar ankstesnių kartų. Technologijų vertinimas. Dažniausiai kylantis iššūkis yra skirtingas technologijų vertinimas. Tėvai įvairias technologijas vertina, kaip įrankį, skirtą konkrečiam darbui atlikti. Pavyzdžiui, tėvams planštetė yra skirta pažaisti, panaršyti internete ir pasidėti ant stalo. Žmogiškųjų ryšių poreikis. Augantiems mažyliams, žinoma, labai svarbūs santykiai su tėvais, tačiau teigiama, kad alfa kartos vaikų „realus“ žmogiškųjų ryšių poreikis bus gerokai menkesnis. Požiūris į darbą. Vienu paspaudimu atsakymą į iškilusį klausimą ar problemos sprendimą įpratę rasti alfa kartos vaikai pasižymi dideliu nekantrumu, jiems sunku užbaigti daug laiko atimančius, tęstinius darbus, jie ypač vengia fizinio ir rankų darbo. Požiūris į mokslą. Alfa kartos vaikai yra įpratę mokytis bandydami, interaktyviai, daug kartų klysdami, nes tokią galimybę jiems suteikia išmanieji įrenginiai. Fizinis aktyvumas. Dauguma alfa kartos vaikų tėvų savo vaikystę praleido aktyviai: važinėjo dviračiais, rogutėmis čiuožinėjo nuo kalno, žaidė gaudynes ir pan.
Auklėjimo principai ir praktiniai patarimai
Lietuvių išmintis byloja: vaikai - vargai, tačiau be vaikų negerai. Tais laikais, apie vaikų auklėjimą buvo galvojama kitaip nei dabar. Tėvai daug dirbo, todėl vaikams nebuvo paliekama jokių teisių. Tik aklas paklusnumas. Pagrindinė auklėjimo priemonė buvo „beržinė košė“. Laikai keičiasi. Kinta ir žmonių požiūris į jaunosios kartos auklėjimą. Tai natūralu. Kalbėti apie vaiko auklėjimą diržu dabar jau nerealu. Yra daug kitų priemonių. Pirmiausiai, vaikų auklėjimas - abiejų sutuoktinių pareiga. Tik po to prie to proceso prisideda auklės (naminės ir darželinės) bei mokyklų pedagogai, kuriems tenka nesėkmingai taisyti tėvų klaidas. Sutuoktiniai privalo įsisąmoninti, kad niekuomet negalima ginčytis vaikų akivaizdoje dėl jų auklėjimo. Metodikas reikia suderinti jiems negirdint. Svarbu abiem būti nuosekliems. Girti ar bausti reikia teisingai ir kiek įmanoma vienodai. Abu sutuoktiniai privalo sutarti, koks elgesys su vaikais pageidaujamas, o koks nepriimtinas. Jeigu tėvas ar mama išsakė vaikui savo poziciją, o šis prieštarauja, ramiai dar kartą reikia išdėstyti savo poziciją ir pasiekti, kad vaikas įvykdytų tai, ko iš jo reikalaujama. Greito rezultato tikėtis sunku. Už pageidaujamą elgesį vaiką būtina pagirti. Pastovumas, nuoseklumas, atkaklumas ir reiklumas šiuo atveju turi būti pagrindinės tėvų priemonės.
1-4 metų vaikams pasitaiko isterijos priepuoliai, kurių metu vaikas ima rėkti, mosuoti rankomis, trypti kojomis, kristi ant žemės. Tokius priepuolius sukelia nusivylimas kažkuo, vaiko savarankiškumo apribojimas, nuovargis, jeigu vaikas kažko negauna, arba jam pritrūksta dėmesio. Geriausia „ožiukams“ užbėgti už akių: nesivesti į parduotuvę jei vaikas pavargęs ar išalkęs, padėti jam kažką padaryti, sumeistrauti, paskaityti linksmą pasakėlę. Tačiau jeigu isterija jau įvyko, nereikia isterikuoti pačiam. Galima nukreipti vaiko dėmesį nuo objekto, dėl kurio jis isterikuoja, į kitus malonius objektus ar reiškinius. Jeigu vaikas isterikuoja, norėdamas atkreipti dėmesį, reikia stengtis isterijos „nepastebėti“. Kartais ne pro šalį palikti vaiką trumpam vieną „atvėsti“. Kai kada pakanka atsitūpti šalia ir, žiūrint vaikui į akis, ramiu, įtaigiu balsu jam paaiškinti. Neužmirškime, kad vaikas - individas, todėl kiekvieną reikia skirtingai auklėti. Reikia rasti „raktą“ į jo širdį. Tik tuomet jus lydės sėkmė. Tačiau šiame jauname amžiuje ne „ožiukai“ didžiausia problema, o nuolatinė tokio mažylio priežiūra. Niekuomet nevalia jo palikti be priežiūros nei akimirkai. Štai per Velykų šventes tvenkinyje nuskendo poros metukų vaikas. O kiek mažylių apsipila karštu vandeniu ar padega namus? Tokių atvejų Lietuvoje - e vienas ir ne du. Tai neatsakingo, nusikalstamo tėvų elgesio rezultatai.
Natūralu, kad auklėjimo pagrindas turi būti dvasinis ryšys su vaiku ir meilė. Be to elgesys turi būti ryžtingas, sąžiningas ir draugiškas. Turi būti aiškiai išdėstytos pasekmės ir nepriimtino elgesio atveju, jų turi būti griežtai laikomasi. Bausmė (ne fizinė) turi atitikti netinkamo elgesio laipsnį. Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, su juo bendrauti reikia draugiškai, nesinervinant, be emocijų, tačiau griežtai. Jam reikia duoti suprasti, jog susilauks tinkamo atlygio už netinkamą elgesį. Labai svarbu bendraut su vaiku kaip su sau lygiu, jį paskatinant ir, esant reikalui, draugiškai kritikuojant.
Fizinės bausmės - ne išeitis. Pirmiausia, tas, kuris muša vaiką, tarsi jaučiasi bejėgis prieš vaiką, nes nesugeba jo suvaldyti, nežino kaip reikia su vaiku kalbėti, kad anas jo klausytų. Ta situacija panaši į kai kurių suaugusių bendravimą. Kuomet vienas iš jų į žodžius reaguoja kumščiais. Tai - akivaizdus silpnumo požymis. Visi vaikai iš prigimties bando peržengti jiems nustatytas ribas ir dažnai nepaklūsta. Jie domisi, tyrinėja aplinką. Paklusnumas priklauso ir nuo įgimtų savybių, nuo jo charakterio. Auklėjant geriausia laikytis aukso vidurio. Dėl per daug griežto bendravimo vaikai gali tapti uždari, griežti, nedvasingi. Paauglystėje jie gali maištauti, bėgti iš namų arba net nusižudyti. Tokiu atveju kalbėti apie vaikų meilę tėvams beprasmiška. Dažniausiai jie tokių tėvų nekenčia. Tuo tarpu per daug nuolaidžiaujant, tėvai susiduria su vaiko kaprizais, užgaidomis. Šeimoje ima diktuoti ne tėvai, o vaikas. Dažniausiai taip pasitaiko tose šeimose, kur tėra tik vienas vaikas.
Auklėdami vaikus tėvai neišvengia ir klaidų. Yra manančių, kad vienas auklėjimo būdas tinka visiems. Anaiptol. Auklėjimo metodika priklauso nuo vaiko amžiaus, jo temperamento ir daugybės kitų aplinkybių. Augant vaikui, keičiasi ir metodai. Kartais ir persistengiama. Neretai tėvus erzina aktyvus vaiko elgesys. Aktyvumas daugeliui vaikų natūralus dalykas. Trečias kraštutinumas - nepakankamos pastangos. Jeigu vaikas blogai elgiasi, jo auklėjimas neturi būti šiurkštus, tačiau bausmė turi būti efektyvi ir neišvengiama. Bet kokio amžiaus vaikus labai efektyviai veikia paskatinimų atėmimas. Patiems mažiausiems didžiausia bausmė yra sumažėjęs tėvų dėmesys. Vyresniems galima apriboti jų mėgstamų užsiėmimų (TV žiūrėjimas, žaidimai kompiuteriu, išėjimas susitikti su draugais) laiką. Negalima riboti to, kas susiję su saviraiška ir gyvybiškai būtina (sportas, piešimas, maistas). Vyresniems kaip 5 metų vaikams veiksmingos bausmės, susijusios su fizine veikla (kilimų siurbimas, sniego valymas, gėlių ravėjimas ar laistymas). Šiuo atveju bausmės prasmė yra palengvinti vaikui kaltės jausmą. Jis žino, kad pasielgė blogai ir pats nori būti nubaustas. Fizinio darbo metu vaikas tiesiog fiziškai „nusikrato“ kaltės jausmo. Tokia bausmė duoda dvejopą rezultatą. Apart minėto poveikio, ji dar skatina ir pratina vaiką atlikti naudingą darbą. Neretai tenka stebėti tėvelius, kurie savaitgalį atvyksta su vaikais į sodą. Patys jie sulenkę nugaras aria kaip arkliai, o vaikai siaučia ne tik po savo, bet ir po kaimynų sodus. Tikėtis, kad tokios atžalos įpras dirbti, beviltiška.
Sunkiausias periodas - paauglystė. Ypač tiems tėvams, kurie vaikus auklėjo neteisingai, jiems skyrė mažai laiko. Vaikai, tame tarpe ir paaugliai, turi būti pilnateisiai šeimos nariai. Jie turi dalyvauti visuose šeimos renginiuose, išvykose į gamtą ir kelionėse. Puiku, kuomet motina dukrai, o tėvas sūnui išaiškina lytines problemas ir tuos pavojus, kurie gresia nuklydus iš doros kelio.. Tačiau tuos dalykus ne visi tėvai išmano, o mokykla pateikia labai nevykusiai. Ne mažiau svarbu paaiškinti apie nikotino, alkoholio ir narkotikų žalą. Žinoma, jeigu pats tėvas rūko ir be saiko geria, toks aiškinimas sūnui bus bevaisis. Vaiką auklėti reikia asmeniniais pavyzdžiais. Tėvų elgesį vaikai mėgdžioja nuo pat mažumės.
Svarbu prisiminti, kad pyktis auklėjant vaikus - blogas pagalbininkas. Jeigu žmogus negali su emocijomis susitvarkyti pats, būtina kreiptis į psichoterapeutą.
Kompiuterį, telefoną ir kitus ekraną turinčius prietaisus duokite nuo 1,5-2-ejų metų amžiaus. Mokslininkų manymu, vaikai iki 1,5-2-ejų metų (kai kurių mokslininkų nuomone - iki 3-ejų) neturėtų naudotis jokiais ekraną turinčiais prietaisais (telefonu, kompiuteriu, planšete, televizoriumi). Ribokite ekrano laiką. Skatinkite daryti pertraukas. Įtemptai žiūrint į ekraną labai įsitempia ir pavargsta akys, todėl kas 30-45 min. reikėtų padaryti pertrauką. Neleiskite žiūrėti į ekranus prieš miegą. Pastebima, kad ekraną turinčių įrenginių naudojimas prieš miegą sukelia sunkumų užmiegant ir pablogina miego kokybę. Padėkite pasirinkti tinkamą turinį. Atsižvelkite, kad turinys būtų tinkamas vaikui pagal jo amžių, pomėgius ir polinkius. Įgalinkite ne tik vartoti, bet ir kurti. Neleiskite ieškoti lengviausių kelių. Alfa kartos vaikai pasižymi nekantrumu ir siekiu ieškoti lengviausių (bet ne visuomet teisingiausių ir geriausių) kelių. Ugdykite vaiko kantrybę. Šiuolaikinių technologijų suteikiama informacija ir pramogos yra „čia ir dabar“, pasiekiamos keliais pelės paspaudimais ar pabraukimais per ekraną, todėl alfa kartos vaikai nepasižymi didele kantrybe.
tags: #nauja #karta #auklejimas
