Galija (lot. Gallia) - tai senovės Europos istorinė sritis, kurią romėnai apibrėžė Pirėnų, Rubikono ir Magros upių, Alpių kalnų ir Reino, kaip ribas. Šiame regione, dar prieš romėnų pasirodymą, didžiąją dalį teritorijos buvo apgyvendinusios įvairios keltų gentys, kurias romėnai bendrai vadino "galais" (lot. Galli). Geografiškai Galiją sudarė dvi pagrindinės teritorijos, atskirtos Alpių kalnų: Transalpinė Galija į šiaurę nuo Alpių ir Cizalpine Galija į pietus nuo Alpių.
Transalpinė Galija vakaruose siekėsi su Atlanto vandenynu, šiaurės rytuose jos riba buvo Reinas, skiriantis nuo Germanijos, o pietuose - su Ispanija. Pietryčiuose Alpės ją atskyrė nuo Cizalpine'ės Galijos. Kitaip dar vadinta Tolimąja Galija (lot. Gallia Ulterior).
Cizalpine Galija, arba kitaip "šiapus Alpių" esanti Galija (lot. Cisalpina), iš trijų pusių buvo apsupta aukštumų - Alpių ir Dinarų kalnynų. Pietuose ji ribojosi su Italija, o skiriamoji riba buvo Rubikonas, Apeninai ir Magros upė. Ši sritis, apimanti dabartinės šiaurės Italijos dalį, buvo svarbi romėnų ekspansijos kryptis.
Galija, apimanti didelius dabartinės Prancūzijos, Belgijos ir šiaurės vakarų Vokietijos plotus, buvo keltų genčių namai. Šios gentys kalbėjo galų kalbomis. Tačiau ne visur kalbėta vienodai: Žemutinėje Garonėje gyvavusi archajiška kalba, artima baskų, vadinta akvitaniečių kalba. Prieš atvykstant romėnams, į dabartinės Prancūzijos teritoriją, vėliau pavadintą Provansu, atsikėlė graikų kolonistai. Finikiečiai įkūrė svarbius prekybos centrus, tokius kaip Massalia (Marselis) ir Nicaea (Nica), kurie aktyviai prekiavo ir kariavo su kaimyninėmis galų ir ligūrų gentimis. Finikiečiai garsėjo kaip puikūs jūrininkai, ką liudija ir garsus keliautojas Pitėjas, gimęs Marselyje.
Keltai, dar žinomi kaip galai, ne visada gyveno taikiai. Jie dažnai kariavo su akvitaniečiais ir germanais. Garsus įvykis - galų būrių, vadovaujamų Breno, įsiveržimas į Romą 390 ar 387 m. pr. m. e. po Alijos mūšio, demonstruoja jų karinę galią.
Susidūrę su galais, romėnai pradėjo skirti dvi Galijos dalis: Cizalpine (dabartinė šiaurės Italija) ir Transalpine (teritorijos į šiaurę nuo Alpių). Iki 222 m. pr. m. e. romėnams pavyko nukariauti pietinę Cizalpine'ės Galijos dalį iki Po upės. Netgi Hanibalo kariuomenėje, kovojusioje su romėnais Pūnų karų metu, buvo samdytų galų karių, kurie dalyvavo Kanų mūšyje. Pasibaigus Pūnų karams, romėnai visiškai nukariavo Cizalpine'ę Galiją iki pat Alpių. Pirmojo amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje visa ši teritorija buvo administraciškai prijungta prie Italijos provincijos, o terminas "Galija" pradėtas taikyti tik Transalpinei Galijai. Ši didelė teritorija apėmė žemes tarp Viduržemio jūros, Pirėnų, Atlanto vandenyno, La Manšo, Reino ir Alpių.
Romėnai pirmiausia įsitvirtino pietinėje Transalpinės Galijos dalyje. Ši provincija, jungianti Italiją su Ispanija, buvo pavadinta Narbono Galija (provincija įkurta apie 120 m. pr. m. e.). Visos Galijos nukariavimas siejamas su Julijumi Cezariu, kuris 58 m. pr. m. e. buvo paskirtas Narbono Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. jam pavyko užimti visą Galiją, nepaisant stipraus galų pasipriešinimo, vadovaujamo Vercingetorikso. Nors galams pavyko pasiekti pergalę Gergovijos mūšyje, galiausiai jie buvo visiškai sutriuškinti Alezijos mūšyje.
Romėnai Galijoje įkūrė svarbius miestus, tokius kaip Lugdunas (dabartinis Lionas) ir Narbonas. Siekdami sutvirtinti savo valdžią ir išnaikinti vietinę savimonę, romėnai vykdė gyventojų perkėlimus. Daugelis galų buvo perkelti į Akvitaniją arba paversti vergais ir išvežti iš Galijos. Romos valdymo laikotarpiu Galijoje įvyko didelė kultūrinė revoliucija: liaudiška lotynų kalba palaipsniui pakeitė keltų kalbas. Laikui bėgant, galai vis labiau integrėsi į Romos imperiją, o kai kurie jų netgi pasiekė aukštas pareigas - pavyzdžiui, generolas Markas Antonijus Primas ir imperatorius Klaudijus gimė Galijoje.
Po persų nelaisvėn paimto imperatoriaus Valeriano 260 m., Postumas įkūrė trumpai gyvavusią Galijos imperiją, kuri apėmė ne tik Galiją, bet ir Pirėnų pusiasalį bei Britaniją. III-V amžiuose vyko dideli tautų kraustymaisi, per kuriuos germanų gentys migravo į Galijos teritorijas iš Germanijos ir Britanijos. Jau III amžiuje į šiaurinę Galiją kėlėsi frankų ir alemanų gentys, ilgainiui čia susiformavusios jų karalystės. IV amžiuje iš Didžiosios Britanijos į Armoriką (dabartinę Bretanę) atsikėlė keltų gentys, vadovaujamos legendinio karaliaus Konano Meriadoko. Jos kalbėjo dabar išnykusia britų kalba, kuri davė pradžią kornų, bretonų ir valų kalboms.
418 m. Akvitanijos provincija buvo atiduota vizigotams, kurie rėmė romėnus kovojant su vandalais. Šie gotai anksčiau buvo nusiaubę Romą 410 m. ir įkūrę sostinę Tulūzoje. Romos imperijai tapo vis sunkiau atremti barbarų antpuolius, todėl Flavijus Etijus taikė strategiją, kurios metu kiršino barbarų gentis tarpusavyje, siekdamas išlaikyti bent dalį romėnų valdžios. Jis nukreipė hunus prieš burgundus, kurie nusiaubė Vormsą ir nužudė karalių Giunterį, priverčiant burgundus trauktis į vakarus. Vėliau Etijus apgyvendino burgundus prie Lugduno 443 m. Hunai, suvienyti Atilos, tapo didele grėsme, todėl Etijus prieš juos nukreipė vizigotus. Nesantaika tarp genčių pasiekė apogėjų 451 m., kai Romos imperija buvo ant iširimo ribos. Akvitanija buvo atiduota vizigotams, kurie užkariavo didžiąją dalį pietinės Galijos ir Pirėnų pusiasalio. Burgundai 443 m. įkūrė savo karalystę, o šiaurinė Galija atiteko frankams. VI amžiuje visą Galiją suvienijo Frankų imperija.
Galija, kaip keltų civilizacijos centras ir vėliau svarbi Romos imperijos provincija, paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje, kultūroje ir kalboje. Jos perėjimas iš nepriklausomų keltų genčių gyvenamos teritorijos į romanizuotą provinciją ir galiausiai frankų karalystės dalį atspindi sudėtingus senovės ir viduramžių sandūros procesus.
