Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) - tai viena ryškiausių asmenybių Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, palikusi gilų pėdsaką ne tik politikoje ir diplomatijoje, bet ir kultūroje, ypač muzikoje. Jo gyvenimo kelias, prasidėjęs 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos (kitais duomenimis, Žemaitijoje, pakrikštytas Salantuose), buvo kupinas įvykių, lemtingų sprendimų ir kūrybinio polėkio.
M. K. Oginskis gimė senos didikų ir kunigaikščių Oginskių giminės atstovas, kilusios iš Riurikaičių dinastijos. Jo tėvas buvo Trakų vaivada Andrius Ignotas Oginskis (1739-1787), o motina - Paula Paulina Šembek (1750-1797). Jau nuo vaikystės M. K. Oginskis pasižymėjo lakia vaizduote, muzikiniu talentu ir sumanumu. Jo ugdymu rūpinosi iškilus prancūzų pedagogas Jeanas Rolay, vėliau muzikos pagrindų mokė dvaro muzikas Józefas Kozłowskis (1757-1831), o smuiku - Giovanni Battista Viotti (1755-1824) ir Ivanas Jarnovičius (1740-1804). Didelę įtaką jo gyvenimo pasirinkimams turėjo ir dėdė, LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, įtakingiausias giminės atstovas.
Politiko ir valstybininko karjerą M. K. Oginskis pradėjo anksti, būdamas vos dvidešimt vienerių metų, 1786 m. Pirmą kartą jis buvo išrinktas pasiuntiniu į seimą nuo Trakų vaivadijos centrinio pavieto. Seime jis aktyviai dalyvavo Ketverių metų seimo (1788-1792 m.) veikloje, kur buvo deleguotas tikrinti Lenkijos iždo sąskaitų ir išrinktas Lietuvos Iždo komisijos nariu. Jis rūpinosi Lietuvos muitinių sistemos tobulinimu ir teikė siūlymus, kaip efektyvinti muitinių darbą. M. K. Oginskis buvo Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas, o 1789 m. tapo LDK kardininku. 1790 m. jis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur sėkmingai siekė gauti olandų prekybos namų paskolas Abiejų Tautų Respublikai (ATR). Hagos diplomatinėje aplinkoje jaunasis grafas lengvai įsiliejo, aktyviai gindamas ATR interesus ir derėdamasis su užsienio diplomatais.
1791 m. gegužės 3 d. konstituciją M. K. Oginskis sutiko skeptiškai. Jo kritika pasiekė karaliaus Stanislovo Augusto ausis, todėl grafas privalėjo aiškintis ir įrodyti savo lojalumą, nedelsiant išvykdamas į Vilnių ir įsirašydamas į municipaliteto knygas. 1792 m. dalyvavo Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje. Rusijos intervencijos akivaizdoje M. K. Oginskis išvyko į užsienį.
1793 m. M. K. Oginskis tapo LDK didžiuoju iždininku ir dalyvavo rengiant valstybės pajamų ir išlaidų projektus, atitinkančius po antrojo padalijimo susidariusią situaciją. Jis teikė seimui projektą „Apie krašto ekonomiškumą“, ribojantį importą ir draudžiantį prekybą su revoliucine Prancūzija, nors tai buvo daroma Rusijos pasiuntinio iniciatyva.
1794 m. prasidėjus sukilimui, M. K. Oginskis stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys ir organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR padalijimo jis emigravo, manoma, kad palikdamas kraštą sukūrė garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti ATR atgauti savarankiškumą, tačiau nesulaukė paramos.
1802 m. M. K. Oginskis gavo Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę ir sugrįžo į Lietuvą. Jis aktyviai įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos įgyvendinimą, tapo Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės nariu, rėmė universitetą ir steigė labdaros draugiją Vilniuje. 1810 m. tapo imperijos senatoriumi ir slaptuoju tarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Prieš Rusijos ir Prancūzijos karą jis pateikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą.
M. K. Oginskio gyvenimas ir politinė veikla glaudžiai susijusi su dviem svarbiais Lietuvos miestais - Vilniumi ir Rietavu. Vilniuje jis ilgą laiką gyveno su šeima, ėjo valstybines pareigas, rėmė Vilniaus universitetą. M. K. Oginskiui priklausė ir Rietavo dvaras, kuris vėliau tapo jo sūnaus ir vaikaičio iniciatyvų centru, ypač modernizacijos srityje.
Muzika buvo neatsiejama M. K. Oginskio gyvenimo dalis. Jis dar vaikystėje pasižymėjo gabumais muzikai, mokėsi pas žymius pedagogus ir pats sukūrė nemažai muzikinių kūrinių. M. K. Oginskis yra žinomas kaip vieno veiksmo operos „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ (1799 m.), 26 polonezų, valsų, mazurkų, kadrilių, menuetų, galopų, maršų ir dainų autorius. Jo garsiausias kūrinys - polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (a-moll Nr. 13), tapęs pasaulinio garso lenkų šokiu ir tautos orumo simboliu.
Paskutiniuosius 10 metų M. K. Oginskis praleido Florencijoje, kur baigė rašyti „Atsiminimus“ ir „Laiškus apie muziką“ (Lettres sur la musique, 1828 m.). Čia jį 1829 m. aplankė Adomas Mickevičius. M. K. Oginskis mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje ir buvo palaidotas Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į Italijos Panteoną, Šventojo Kryžiaus baziliką.
M. K. Oginskis paliko ryškų pėdsaką ne tik kaip politikas ir diplomatas, bet ir kaip talentingas kompozitorius, kurio muzika skambėjo ir tebeskamba visame pasaulyje. Jo gyvenimas ir veikla yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, simbolizuojanti tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą per sunkius istorijos laikotarpius.
Pagrindiniai M. K. Oginskio gimimo ir mirties metai:
| Gimimo metai: | 1765 |
| Mirties metai: | 1833 |
