Didžioji Britanija yra šalis su turtinga ir ilga monarchijos istorija, o tarp visų jos valdovų ypatingą vietą užima karalienė Viktorija. Rekordiškai ilgai Didžiąją Britaniją valdžiusi monarchė buvo karūnuota šią dieną - birželio 28-ąją 1838-aisiais. Ji tapo Didžiosios Britanijos ir Airijos valdovu sostą paveldėjusi mirus dėdei Vilhelmui IV. Karaliene ji tapo sulaukusi vos 18 metų. Jos valdymo laikotarpis, trukęs net 63-ejus metus, vadinamas Viktorijos epocha.
Viktorija (Alexandrina Victoria; 1819 m. gegužės 24 d. Londone - 1901 m. sausio 22 d. Vaito saloje) buvo ilgametė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės karalienė. Viktorija gimė 1819 m. gegužės 24 d. Londone Kento hercogo ir Saksonijos - Koburgo princesės Viktorijos šeimoje. 1837 m. birželio 20 d. tapo savo dėdės Vilhelmo IV įpėdine - Didžiosios Britanijos ir Airijos karaliene. 1840 m. ji susituokė su Hanoverių dinastijos atstovu, Saksonijos - Koburgo - Gotos princu Albertu, savo pusbroliu, kuris visą gyvenimą buvo jos patikimiausias patarėjas. Politikoje Viktorija griežtai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypač aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą. Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis nuo 1837 m. iki jos mirties vadinamas Viktorijos epocha. Tai perdėto drovumo, kultūros sąstingio laikotarpis. Tačiau tuo pat metu plėtojosi karalystės ekonomika, vidurinis gyventojų sluoksnis (fabrikų savininkai bei pirkliai) tapo įtakingiausia valstybės jėga. Tuo laiku vykdyta aktyviausia imperijos plėtimosi politika. 1876 m. Viktorija tapo Indijos imperatore. Ji tapo Didžiosios Britanijos galybės ir stabilumo simboliu.
Viktorija buvo labai populiari savo šalyje. Tai lėmė ne tik jos asmeninės savybės, bet ir palankus istorinis laikotarpis. Tuo metu augo šalies ekonomika, vyko aktyvi ekspansinė politika, Didžioji Britanija pasaulyje pirmavo pramonės gamybos, prekybos ir jūrų laivyno srityse.
Viktorijos epocha: Klestėjimo ir pokyčių metai
Viktorijos epocha (1837-1901) buvo laikotarpis, kuomet Didžioji Britanija pasiekė savo galios ir įtakos viršūnę. Šiuo laikotarpiu šalis tapo pasauline imperija, kuriai priklausė ketvirtadalis pasaulio sausumos. Viktorija išplėtė Britanijos kolonijinę imperiją: užbaigė Indijos prijungimą, įsitvirtino Egipte ir Pietų Afrikoje, įsiskverbė į Kiniją, susikūrė persikėlėlių kolonijos Pietų pusrutulyje - Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, dominijos teises gavo Kanada. Pritarė Britanijos imperijos ekspansinei užsienio politikai.
Šiuo laikotarpiu klestėjo architektūra, mada, literatūra, dailė ir muzika. 1851 m. Londone įvyko pirmoji Pasaulinė pramonės paroda. Šalies gyventojų skaičius padvigubėjo, miestuose atsirado vandentiekis, dujos, elektra, policija, asfaltuoti keliai, pirmasis pasaulyje metro, buvo statomi fabrikai ir tiesiami geležinkeliai, išrasta fotografija, atsirado guminės padangos, pirmieji pašto ženklai ir komiksai, pašto dėžutės ir siuvamosios mašinos. Viktorija skatino naujas technologijas ir jomis domėjosi. Jai valdant buvo priimtas Vaikų švietimo įstatymas ir masiškai steigiamos mokyklos.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
1840 m. Viktorija susituokė su savo pusbroliu, Saksonijos-Koburgo-Gotos princu Albertu. Albertas tapo jos gyvenimo meile ir patikimiausiu patarėju. Nors Viktorija bjaurėjosi nėštumu ir žindymu, per septyniolika metų vyrui pagimdė devynis vaikus. Per juos ir anūkes Viktorija susigiminiavo su Vokietijos ir Rusijos imperatoriais, užsitarnavo „Europos močiutės“ pravardę.
1861 m. gruodžio 14 d. vyrui mirus, Viktorijos sielvartui nebuvo ribų. Nuo tos dienos ji visada rengdavosi juodai ir retai pasirodydavo viešumoje. Ji buvo praminta „Vindzoro našle“. Vyrui pastatydino prabangų mauzoliejų, visoje šalyje statė jam paminklus, stengėsi tęsti jo pradėtus darbus - steigė naujas mokyklas, muziejus ir ligonines. Garsioji Londono koncertų salė „Albert Hall“ taip pat pavadinta Viktorijos vyro vardu.
1897 m. birželio 22 d. Britanijos monarchija pasiekė šlovės viršūnę karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus metu. Ši diena buvo minima kaip didelė šventė visoje imperijoje. Sekmadienį, birželio 20 d., tikrą jos tapimo karaliene jubiliejaus dieną, iškilmės karališkuoju įsakymu buvo prislopintos. 11 val. ryto visose Britanijos bažnyčiose, koplyčiose ir sinagogose buvo laikomos specialios pamaldos, pati Viktorija dalyvavo pamaldose Šv. Jurgio koplyčioje Vindzore. Savo dienoraštyje ji prisipažino, kad „jaudinosi dėl ateinančių dienų, ir kad viskas turėtų gerai praeiti“. Viktorija apibūdino birželio 22 dieną, iškilmių kulminaciją, kaip „neužmirštamą dieną“. Nuo tos akimirkos, kai ji paspaudė mygtuką ir telegrafu išsiuntė visai imperijai žinią apie savo jubiliejų, viskas pavyko nuostabiai. Ginklų salvėms Haid Parke pranešus, kad karalienė išvyko iš savo rūmų, pasirodė saulė, o procesija, nors jos maršrute buvo ir keli skurdesni Londono rajonai, sukėlė milžinišką džiaugsmingą atsaką. Pasak socialisto Keiro Hardie, tai buvo „duona ir žaidimai be duonos“. Tačiau tai buvo įspūdinga ir veiksminga. Kita socialistė Beatrice Webb pastebėjo, kad žmonės buvo „girti… nuo savo isteriškos ištikimybės“. Britanija pamažu virto demokratine valstybe, monarchija beveik neturėjo politinių galių, tačiau dar niekuomet ji nebuvo tokia populiari.
Viktorija ir jos sūnaus Jono iššūkiai
Nors karalienė Viktorija yra žinoma dėl savo ilgo ir sėkmingo valdymo, tarp pateiktų tekstų minimas ir kitas asmuo vardu Viktorija, susiduriantis su iššūkiais auginant sūnų Joną. Viktorijos sūnus Jonas gimė labai anksti - 28 nėštumo savaitę, kas sukėlė tokį ankstyvą gimdymą dėl placentos atšokos. Penktąją parą Jonui prasidėjo atkaklios apnėjos, jam reikėjo didesnės pagalbos kvėpuoti ir buvo atlikta intubacija. Vėliau išgirstos diagnozės - sepsis, meningitas, meningoencefalitas, hidrocefalija ir dipleginis cerebrinis paralyžius. Šias diagnozes Viktorijai teko priimti dar pirmaisiais sūnaus gyvenimo metais. Ankstyvas gimimas, ilgi mėnesiai ligoninėje ir nuolatinės reabilitacijos tapo jų šeimos realybe. Tačiau, kartu su baime ir nežinomybe atėjo ir nauja atsakomybė - kasdien kovoti už vaiko sveikatą bei ateities galimybes. Nepaisant visų iššūkių, Viktorijos gyvenimo pokyčiai nepalaužė, ji išmoko drąsiai priimti savo jausmus ir neslėpti baimės ar nuovargio bei suprato, kad tai natūralu ir bijoti - nėra silpnumo ženklas.
Viktorija, augindama ypatingą vaiką, susiduria su dideliais iššūkiais. Jos kasdienybė intensyvi ir greita, pilna terapijų ir užsiėmimų. Didžiausias iššūkis - jėgų, poilsio ir dėmesio visiems balansas. Tėvai tampa ir vadybininkais, ir terapeutais, ir koordinatoriais. Valstybinė sistema suteikia minimalų kiekį paslaugų, kuris dažnai neatitinka vaiko poreikio, todėl tenka rinktis privačias terapijas arba vykti į užsienį intensyvesnei reabilitacijai.
Didžiausią viltį Jonui ir jo mamai Viktorijai suteikia progresas. Net ir mažas. Kai mato, kad Jonas tvirčiau stovi, drąsiau žengia žingsnį, ilgiau išlaiko pusiausvyrą - supranta, kad eina į priekį. Viltį suteikia ir tai, kad medicina juda į priekį, kad atsiranda naujų metodų, galimybių. Didžiausia svajonė Jonui, kad jis galėtų vaikščioti savarankiškai, savimi pasirūpinti, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Viktorija pasidalino savo patirtimi ir patarimais kitoms mamoms, kurios šiandien patiria panašius sunkumus: „Jūs turite teisę jausti viską: baimę, pyktį, nuovargį. Tai normalu. Tik nebijokite kreiptis pagalbos. Jūs esate stiprios, o jūsų vaikai - jūsų laimės šaltinis, bet kokiais atvejais. Laiminga mama - laiminga šeima.“
Istorija mini ir kitą Viktoriją - Vilnietės Irenos Videvič dukrelę, kuri itin sunkia kraujo vėžio forma susirgo būdama vos aštuonių mėnesių. Tačiau dėka Santaros vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos centro ir vaikų kaulų čiulpų transplantacijos poskyrio - šiandien Viktorija yra visiškai sveika.
Karalienė Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d. Jos išėjimas simbolizavo epochos, į valstybės istoriją įėjusios kaip „aukso amžius“, pabaigą. Viktorijos epocha paliko neištrinamą pėdsaką Didžiosios Britanijos ir pasaulio istorijoje, o jos valdymas tebėra svarbus ir įdomus nagrinėjimo objektas.
