Lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio (1714-1780) 300-osios gimimo metinės buvo plačiai minima 2014 metais. Ši sukaktis ne tik priminė jo literatūrinį palikimą, bet ir atvėrė naujų perspektyvų pažvelgti į šią išskirtinę asmenybę, atskleidžiant jo gebėjimus ir pomėgius, kurie dažnai lieka šešėlyje.
Nors K. Donelaitis labiausiai žinomas kaip Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, jo gyvenimas ir veikla buvo daugiasluoksnė. Gimęs 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijos karalystėje, jis vėliau tapo Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos klebonu ir ten praleido 37 metus iki pat savo mirties 1780 m. vasario 18 d.
Mažai buvo kalbėta ir rašyta apie kitus K. Donelaičio sugebėjimus - apie meistrystę, pagamintus didinimo stiklus, barometrus, laikrodžius ir kitus mechaninius prietaisus. Jei L. Dageras būtų anksčiau išradęs fotografiją, neabejoju, K. Donelaitis būtų ir šioje srityje pasižymėjęs. Turėtume Gumbinės apylinkių peizažų, būrų ir jų viršininkų amtmonų portretų. Deja, apie Kristijono Donelaičio polinkį į mechaniką išlikę mažai rašytinės medžiagos.
Apie literatūrinį palikimą išsamią studiją savo paskaitų pagrindu VU filologijos studentams yra parašęs prof. Jurgis Lebedys. Skaitant jo raštus atsiveria plati ir turtinga Mažosios Lietuvos raštijos panorama. O Donelaitis, jo ,,Metai“, jų herojai būrai išnagrinėti, jei ne iki paskutinės savadarbio audinio siūlelės, tai gana išsamiai. Kruopščiai surinktos medžiagos randame Greisvaldo universiteto pedagogo Otto Šneidereito (gal Kosto Šneideraičio?) studijoje apie Nadruvos valstiečius, jų buitį, nutautinimą, suvokietinimą. Prof. Juozas Jurginis savo publikacijomis atskleidė prūsų genčių istorijos gelmes.
Kitaip atrodė religinės vyresnybės, kolegų ir eilinių valstiečių-būrų akyse. Visai kitaip, negu mes dabar įsivaizduojame, garbiname, net nežinodami jo tikro fotografinio atvaizdo, neturime net dailininko piešinio. O ką galėtų pasakyti apie savo pastorių tolminkieminiai? Prūsijos provincijoje pažinojo kitą Donelaitį, nervingą, greitai užsiplieskiantį, pažeidžiamą, bet be galo išsilavinusį ir įvairiapusišką žmogų.
Nūdienos psichiatrė nesiveltų į diskusiją, juk poliklinikoje laukia ilga pacientų, o gal simuliantų eilė. Ir tikriausiai įrašytų savo išvadą: tas karštakošis dėdė - komplikuotos psichikos pacientas. Ir galbūt savotiškai formaliai ta išvada būtų tikra ir teisinga. Donelaitis negalėtų sutilpti į medicinos formuliaro rėmus, jeigu neapsimetinėtų. Jeigu būtų sausas valdininkas, pasislėpęs futliare, - nebūtų ir menininkas.
Tolminkiemyje ir supančiose parapijose buvo žinoma, kad Donelaičiui rūpi mechanika, optika ir dar muzika. Pirmiausia jis pastatė jau trečią Tolminkiemyje mūrinę pažnyčią. Tai buvo 1756 m. Ėmėsi žygių statyti senelių - našlių prieglaudą. Ir pastatė. Tačiau tiesioginės, tikybinės pareigos pareikalaudavo daugiausia laiko. O kur dar bažnyčios žemės priežiūra, daugybė hektarų. O užvaduojų nėra. Nesunku suprasti, kodėl Kristijonas savo brolį juvelyrą Pričkų/Fridrichą Karaliaučiuje aplankė tik vieną kartą per visą gyvenimą.
Atlikęs bažnytines apeigas ir pareigas, Donelaitis daug laiko praleisdavo sode (sodindavo medelius, skiepydavo, akiuodavo) arba užsiimdavo mechanikos darbais (tekindavo optinius stiklus, darydavo barometrus, fortepijonus, kurių, kaip rašoma, tris sumeistravęs. Senatvėje apgailestaudamas pasakė: ak, kad dar galėčiau dirbti barometrus! Iš kur Donelaitis perėmė tokį griežtą toną, savęs varžymą, saugojimą nuo įvairiausių aistrų, pagundų? Kai paskaitai jo ,,Metus“, ten būrai gyveno kaip gyvenę, nesukdami sau galvos dėl taisyklių. Ir kuo daugiau toms taisyklėms nusižengia, girtauja, tinginiauja - tuo jie įdomesni, spalvingesni. Galbūt Donelaičiui griežtą dvasios kario, pavyzdingo pamokslininko ir moralisto drabužį, (nepavadinčiau jo apynasriu) užvilko jo siekis ir pasiryžimas tapti kunigu.
Paklausite, kodėl vedė našlę? Trisdešimt vienerių metų vyras su padėtimi, garantuotu darbu, paėmė našlę, nors gal galėjo susirasti jaunesnę, dar niekad netekėjusią. Kas žino, gal Donelaitis turėjo ir kitų svajonių. Bet tuomet apie meilę, abipusį jausmų ryšį jaunam pastoriui leido svajoti, bet neleido rinktis. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio dvasininko žmoną. Laimė, kad Reginos ir Kristijono charakteriai sutapo, ir šeima, nors bevaikė, gražiai sugyveno. Donelaitis sakosi buvęs visiškai patenkintas. Jam atrodę, kad mažas atlyginimas būtų sužlugdęs didesnę šeimą, be to, bijojęs, ar būtų sugebėjęs savo vaikus gerai išauklėti. Vedęs ėmė rūpintis, kaip žmona gyvens po jo mirties, todėl pastatė našlių prieglaudą. Pasirūpinti dvasininko našle.
Ragainės (dab. Krasnoznamensko) pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas taip pat pakliuvo į panašią padėtį. Po studijų jaunas Albertinos absolventas, atvykęs į Ragainę, turėjo vesti mirusio klebono našlę, kuri buvo likusi su devyniais vaikais.
Tiek įžangos apie Donelaičio gyvenamąją aplinką, papročius. Apie Donelaitį kaip apie poetą Tolminkiemio apylinkėse niekas nekalbėjo, tai rodo šį asmenį buvus gana uždaro būdo. Galime tik nubrėžti eskizą, numanyti tikėtiną vaizdelį, kai pas Kristijoną apsilankė jaunesnysis kolega iš Įsručio (dab. Taigi apsilankė Jordanas Tolminkiemyje.
„Jordanai, nori, aš ir tau pagaminsiu lęšį, padidinamąjį stiklą?“ - „Kaip, nereikia, juk aš tuos stiklus darau. Vadinasi, ir tau duosiu. Daug ponų, dvarininkų, raštininkų pas mane užsako. Nemanyk, kad visuomet būsi jaunas. Prabėgs metai, vyresnybė perkels į kitą parapiją, sunkiai beišskaitysi ankstesnio pastoriaus raštus, štai tuomet didinamasis stiklas ir pravers. Imk, imk. Aš tau dovanosiu stiklus, mokėti nereikės. Dvarų ūkvedžiai, kaimų šaltyšiai (seniūnai) ir visi kiti, kurie turi reikalo su raštais, pas mane užsako didinamuosius stiklus. Nespėju gaminti. Žinai, kaip aš nemėgstu girtavimo. Iš dvaro gaunu krištolines taures, jas daužau ir perlydau į lęšius. Kartais Pričkus (Fridrichas), mano brolis juvelyras, iš Karaliaučiaus man persiunčia čekiško. Čekiškas stiklas - pats geriausias. Žiūrėk, šitoje krosnelėje lydau stiklą, po to pilu į formas, vėliau šlifuoju, šlifuoju, šlifuoju. Darau įvairių rūšių. Labiau išgaubti stiklo paviršiai daugiau didina, bet sunkiau išgauti gerą ryškumą. Šviesos spinduliui svarbu parinkti optimalų lūžimo kampą ir labai gerai nušlifuoti.“
„Kaip kam? Žinosi oro slėgį. O tai jau daug. Jei slėgis žemas, daug bėdų atsiranda, net bobutėms, bet ir ponams sąnarius skauda. Prasti orai, lietūs tuoj tuoj užklups. Ką atsakysi būrams, kai tave po pamaldų paklaus: per šienapjūtę vežti šieną, ar dar džiovinti.“
„Atspėk, koks čia medis. Ir parodė sudžiūvusią, šiek tiek galuose suskeldėjusią pliauską. Aha, vinkšna, iš guobinių šeimos. Labai kietas medis, senovės lietuviai, prūsai XII a. iš tokio medžio gamino lankus. Aš naudoju kai kurioms fortepijono detalėms… Vinkšnas užtikau tolokai, už keliolikos kilometrų Pisos pakrantėje. Prašiau būro Poševaičio, kad pripjautų ir parvežtų. Kur tau. O čia, žiūrėk, džiūsta klevas, bukas, beržas. Mediena turi daug metų lėtai, natūraliai džiūti. Viskas atvežta iš Romintos girios. Visa mediena, tinkamai apdorota, eina laikrodžių, barometrų rėmams, fortepijonų, pianinų korpusams, detalėms. Mudu su broliu Mykolu pasirūpinome.“
Toks gal buvo, gal galėjo būti pokalbis. Kai abu pastoriai susipažino, Donelaičiui buvo šešiasdešimt treji, o Jordanui tik dvidešimt aštuoneri. Užsimezgė draugystė, kuri galėjo peraugti į dėdės ir sūnėno, tėvo ir sūnaus simpatijas. Įdomu tai, kad Donelaičiui mirus našlė Ona Regina poeto rankraščius perdavė ne kam kitam, o Jordanui. Jonas Gotfridas Jordanas - Įsručio, vėliau Valtarkiemio kunigas, superintendantas tapo artimu šeimos draugu.
Iš kur Donelaičių šeimoje atsirado polinkis į techniką, mechaniką? Juk poeto senelis Ansas Donelaitis buvo valstietis, Lazdynėlių įkūrėjas. Drauge su dviem kitais būrais - Pričkumi Valašaičiu ir Kristijonu Poševaičiu jis buvo atvykęs iš Baičių kaimo ir nieko kito, kaip dirbti žemę, nemokėjo. Gal tas polinkis į meistrystę, techniką atėjo iš studijų Karaliaučiuje, kur amatai buvo paplitę.
Donelaičio gimtinėje, Lazdynėliuose, iki 1709-1710 m. maro gyveno vien lietuviai. Po maro Lazdynėliai buvo kolonizuoti, ir ten atsirado apie pusę gyventojų vokiečių. Daugiausia iš Zalcburgo. Taigi su kolonizacija poetas susidūrė dar vaikystėje, ir tai buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių jo visuomeninę poziciją. Donelaitis darėsi nepalankus germanizacijai, ėmė gailėtis praėjusių laikų. Nors jo tėvas gyveno nuosavoje žemėje, bet jos turėjo labai nedaug, ir vaikams teko savo jėgomis kilti į žmones.
1743 m. rudenį, išlaikęs Karaliaučiuje atitinkamus egzaminus, Donelaitis buvo įvesdintas į Tolminkiemio parapiją ir ten išgyveno 37 metus, iki pat savo mirties. Donelaitis buvo labai sėslus. Tolminkiemyje Donelaitis pergyveno ir Septynerių metų karą. 1757 m. Tolminkiemyje tuo metu koks ketvirtadalis buvo lietuviai. Kitą dalį gyventojų sudarė vokiečiai, prancūzai ir kitų tautybių žmonės.
Lietuvybės ženklai pradėjo nykti per kraštą nusiaubusį marą 1709-1711 m. Pavyzdžiui, Karaliaučius per aštuonis mėnesius neteko 10 000 gyventojų, Įsručio apygarda - 66 000. Bendras mirusiųjų skaičius viršijo 200 000, teigia praėjusio amžiaus prancūzų istorikas Ernestas Lavisas. Stalupėnų apylinkėse išmirė beveik visi gyventojai, kurių daugumą sudarė lietuviai. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I potvarkiu Stalupėnuose, kaip kitose krašto vietovėse, apsigyveno kolonistai, užverbuoti iš Vokietijos, Pranzūzijos, Šveicarijos. Gyventojai iš vidurio Europos buvo verbuojami, viliojami visokiais būdais, kad čia užimtų ištuštėjusią erdvę, kolonizuotų, germanizuotų. Čia atvykę iš Vakarų Europos gaudavo palankesnes sąlygas ir teises, negu vietiniai lietuviai, prūsai. Pavyzdžiui, Fridricho II laikais verbuotojai persikelti į Prūsiją gaudavo už kiekvieną galvą: už viengungį tris talerius, už vedusį - penkis. Stalupėnai, kaip ir kiti miesteliai, pasikeitė atvykus zalcburgiečiams, amatininkams, žemdirbiams, kurie įnešė naujų vėjų, sukėlė konkurenciją vietiniams gyventojams. Ilgainiui zalcburgiečiai, gaudami privilegijas ir finasinę paramą, sudarė kaizerinės Prūsijos dvarininkijos klaną.
1722 m. Žinias apie Donelaitį plačiau pradėjo rinkti L. Rėza XIX a. pradžioje, bet jis daugiausia domėjosi medžiaga „Metų“ leidimui. Apie kitus poeto sugebėjimus, meistrystę, sodininkystę Karaliaučiaus Albertinos universiteto rektorius L. Rėza paklausimų į Tolminkiemį nesiuntinėjo.
Kaip pažymi prof. J.Lebedys, šiuo įrašu Donelaitis savo garą išleido, pyktį išdėjo ant popieriaus. Tačiau oficialiame atsakyme į T.Ruigio raštą Donelaitis sako, kad amtmonas klastingai sugalvojęs jo charakterį piešia kaip nepakenčiamą. Jis norįs jo garbingą vardą išniekinti ir senyvą amžių išjuokti. T.Ruigio kaltinimus jis vadina begėdiškais, baisiais šmeižtais. Tik į vieną T. Ruigio nurodymą Donelaitis reagavo teigiamai, be pykčio ir ironijos, suprato jį kaip pagyrimą. Kovodamas su amtmonais dėl žemės, jis grūmėsi su jais kaip su pikčiausiomis jėgomis. Žemės reparacijos klausimas lietė ne jį vieną, bet labai daug Prūsijos pastorių ir jų valdomų žemių. O kiekvienas tuo reikalu tartas žodis Donelaitį, atrodo, gelte gėlė. Visa tai rodo nepaprastą Donelaičio jautrumą, jo karštą temperamentą - kaip lengva jį būdavo įžeisti. Neutralus žmogus, Donelaičio įpėdinis Tolminkiemyje, buvo pastorius F. D. Vermkė (Wermcke). Donalicijus (…) čia 36 metus išbuvo ir savo įpėdiniui visose krikšto knygose labai daug gerų pamokymų paliko. Tikriausiai, bus jų ir pats laikęsis?
Tolminkiemio pastorius K.V. per pirmąsias poeto mirties metines įrašė mirusiųjų knygoje: Kristijonas Donalicijus, 37 metus buvęs šios bendruomenės kunigu, mirė 67 savo amžiaus metais dėl visiško išsekimo. Jis buvo puikus mechanikas: 3 puikius pianinus ir 1 fortepijoną, mikroskopą ir visokių kitokių nepaprastų dalykų pridirbo. Taip apibūdino Donelaitį žmogus be charakterio, temperamento. Jis taip pat pažymėjo, kad Donelaitis buvo gabus mechanikas, bet patvirtino ir tai, dėl ko abejojo Vermkė: kad poetas laikėsi tų moralinių principų, kuriuos kitiems skelbė.
Daug daugiau ir įdomiau, nors visai iš kitos pusės, pasakė apie Donelaitį jo priešininkas amtmonas T. Ruigys. 1775 m. oficialiame rašte jis rašė, kad Donelaitis visai nepažįstąs savo valdomos žemės, nežinąs, nei ko ji verta, nei kiek jos turi. Per 32 tarnybos metus jis savo lauką gal tik iš tolo tematęs. Jo nuomonės ir sprendimai esą ne jo paties, o paimti iš varpininko Zeligmono ir tarnų, kuriuos jis taip pat ne visuomet pažįstąs. Tarnai jam savanaudiškai dumoą akis. Tačiau negalima esą ir reikalauti, kad pastorius tiksliai žinotų viską, kas susiję su reparacijos byla, nes jam rūpi visai kas kita. Didžiausių jo pastangų objektai esą aukštieji mokslai, moksliniai dalykai, taip pat ganytojiški reikalai. Kam kitam nebelieką laiko. Be to, jo silpnos akys netoli tematančios. Taip apibūdino Donelaitį žmogus, pažįstantis gyvenimą, sąmojingas, mokantis šaltai, ramiai svarstyti, kovoti. Nors tas apibūdinimas gali būti perdėtas (jame jaučiama ironija), bet negalima į jį neatsižvelgti. Jis parodo Donelaitį iš kitos pusės - kuo jis iš tikrųjų gyvena: Donelaičiui rūpi moksliniai ar gal daug mokslinių žinių, pasiruošimo ir įgudimo reikalaujantys dalykai, galbūt, mechanika, optika. Pabrėžiamas jo atsiskyrimas, užsidarymas nuo pasaulio.
„Viešpatie! Teisingasis Dieve! Ar išlieti čia visą tavo pyktį? Ne! Mano Dieve, aš noriu už šį nelaimingą žmogų - jo namus melstis. Aš nenusipelniau iš jo tokio garbę įžeidžiančio šmeižimo. - Prakeiktas šmeižimas! Kuo aš naudingas Tolminkiemio bendruomenei, jei net savo žmonių namuos nepažįstu? - Eikš, mano braižiny, kurį savo 64-aisiais gyvenimo metais nubraižiau, ir kalbėk, kad mano garbę išgelbėtum! Pasakyk, ar aš savo žemę pažįstu! - Mano akys visuomet buvo tokios geros, kad aš net savo 65 metais smulkius raštus be akinių galėjau skaityti. Tai žino kiekvienas, kuris mane pažįsta. Ir šį smulkų raštą aš 1778 m. be akinių parašiau. - Teisingasis Dieve, išgąsdink šio bedievio žmogaus sąžinę arba tebegyvenant arba mirštant, kad tokią baimę ir kiti piktadariai jaustų. Visas pragaras ir šis niekšelis daro sąmokslą prieš mane, vargšą žmogų, ir prieš šią bažnyčią. O palikuonys, skaitykite tai su nusistebėjimu! - Prakeiktas melagi! Kur buvo tavoji sąžinė, kai tu apie tai mąstei ir rašei? - Prakeikti žodžiai!“ Kai perskaitai šiuos karčius žodžius skirtus Ruigiui, prieš akis iškyla jautrus, nesivaldantis, lengvai iš pusiausvyros išmušamas žmogus. Impulsyvus, užsispyręs Ožiaragis, sausio mėnesį gimęs. Asmeniniame gyvenime, jau būdamas pasiturinčios Tolminkiemio parapijos klebonas, K. Don...
Kristijonas Donelaitis - Metai: Rudens Gėrybės | 3/4 | Audio knyga
Nūdienos vyriausybė patvirtino Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2013-2014 metų priemonių planą. Į 2014-ųjų Dainų šventės programą numatyta įtraukti teatralizuotą vaidinimą pagal K. Donelaičio kūrybą, atlikti B. Kutavičiaus oratoriją „Metai“ pagal K. Donelaitį. Vyks tarptautiniai bendradarbiavimo renginiai su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Be to, šio jubiliejaus proga numatyta išleisti proginę monetą ir pašto ženklą, o informacijos sklaidai sukurti specialų tinklalapį.
Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas K. Donelaitis gimė 1714 metų sausio 1 dieną Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Mūsų tarpe tokių, kurie Donelaitį keikia. Mat už tai gauna denarų ir privilegijų. Pvz. knygas leisti. Kas? Kaip? Paslaptis.
Antradienį Seime buvo iškilmingai paminėtos lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Minėjimas Seimo posėdyje rengiamas pasitinkant 2014-uosius, kurie paskelbti K. Donelaičio metais. Iškilmingame minėjime kalbėjo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, vicepirmininkė, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė, kultūros ministras Šarūnas Birutis, Karaliaučiaus srities kultūros ministrė Svetlana Kondratjeva, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Domas Kaunas. Po minėjimo Parlamento galerijoje buvo atidaryta K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms skirta paroda. Kitus metus K. Donelaičio metais Seimas paskelbė, atsižvelgdamas į literatūros klasiko 300 metų sukaktį ir į tai, kad šios iškilios datos minėjimas sudaro sąlygas aktyvesniam kultūriniam bendradarbiavimui, lituanistiniam paveldui atnaujinti ir puoselėti, K. Donelaičio kūrybai pasaulyje skleisti, kultūrinei bendruomenei Lietuvoje ir užsienyje telkti, donelaitikai įprasminti.
Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos prašymu K. Donelaičio gimimo metinės kartu su daugiau kaip 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų įtrauktos į UNESCO sukakčių sąrašą. Lapkričio 5-20 dienomis vykstančios UNESCO Generalinės konferencijos metu Paryžiuje jau paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas. 2014 m. sausio 13 d. Paryžiuje UNESCO būstinėje numatomas Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir choro „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) pasirodymas, kurio metu bus atliekama Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai“. Tai vienas iš valstybinės 2014 m. K. Donelaičio sukakties minėjimo renginių. Taip pat vyks kilnojamosios parodos, minėjimai bei mokslinės konferencijos Vilniuje ir Karaliaučiuje, spektakliai, K. Donelaičio skulptūros pristatymas visuomenei. K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinės bus paminėtos ir renginiais Seime - gruodžio 10 d.
Kas dvejus metus skelbdama minimų datų sąrašą, UNESCO prisideda prie pasaulinės ar regioninės reikšmės įžymių asmenybių, svarbių jubiliejinių įvykių ar kitų sukakčių populiarinimo valstybėse narėse. Be to, minimos datos glaudžiai siejasi su UNESCO vertybėmis ir siekiais švietimo, mokslo, kultūros, socialinių ir humanitarinių mokslų bei informacijos ir komunikacijos srityse ir skatina toleranciją, taiką, kultūrų dialogą bei tautų tarpusavio supratimą. Į 2014-2015 m. 195 UNESCO valstybės narės ir 9 asocijuotos valstybės narės į UNESCO sukakčių sąrašą kas dvejus metus gali pateikti pasaulio kultūrai, švietimui ir mokslui nusipelniusių žmonių bei įvykių jubiliejinių datų kandidatūras.
Sausio 1-ąją prisimename lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio (1714-1780) gimimo metines. Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos klebono gimimo data paminima įvairiuose Lietuvos miestuose, kuriuose esama kun. K. Donelaičio skulptūrų ar kitų atminimo ženklų. Ypač tai svarbu šiandien, kai dėl suprantamų priežasčių aplankyti Tolminkiemį daugeliui pernelyg sudėtinga. Tradicija susiburti prie Kristijono Donelaičio paminklo dar Sąjūdžio laikais radosi Klaipėdoje. Po kurio laiko ją nusižiūrėjo marijampoliečiai, panevėžiečiai, vilniečiai, kauniečiai… Kaip ir pernai bei užpernai, pakviesti Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT), prie K. Donelaičio paminklo (skulptorius Konstantinas Bogdanas) šalia VU centrinių rūmų pirmąją naujų metų dieną rinkosi vilniečiai, įvairių visuomeninių organizacijų nariai. MLRT pirmininkas Kęstutis Pulokas pasidžiaugė, kad sumanymas sausio 1-osios vidurdienį susirinkti prie kun. K. Donelaičio paminklo Vilniuje pasiteisino. Norėtųsi viltis, kad ši tradicija įsigalės plačiau, o šią datą dažniau prisimins ir valdžios bei švietimo institucijų atstovai, kun. K. Donelaičio gyvenimas ir kūryba ir toliau bus nuodugniai nagrinėjami oficialiosiose mokymo programose.
Po Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio žodžio ir Viešpaties maldos, toliau bendrauta šventiškai papuoštame Vilniaus universiteto vestibiulyje. Čia savo pasisakymus pratęsė germanistės Irena Tumavičiūtė ir Vilija Gerulaitienė, MLRT kolegijos nariai Vytautas Gocentas ir Valentinas Juraitis (pastarasis taipogi yra K. Donelaičio draugijos Vilniaus skyriaus vadovas), žodį tarė MLRT garbės pirmininkas Vytautas Šilas, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir kiti. Susiėjimas baigtas tradicine liuteronų giesme „Ateikim ir dėkokim“. Minėtina, kad šiemet sukanka 250 metų, kai Kuršių nerijoje gimė K. Donelaičio „Metų“ leidėjas kun. prof. dr. Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776-1840).
tags: #minimos #donelaicio #gimimo #metines
