Nuo amžių Lietuva kovojo su pavergėjais. Istorijoje matome, kad Lietuva buvo užtvara tarp Vakarų ir Rytų. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva nukentėjo itin smarkiai. Sovietų armijos, jos gaudė ir šaudė žmones, trėmė, sodino į kalėjimus ir lagerius. Lietuva liko viena žūtbūtinei kovai su raudonuoju genocidu, remiama talkininkų ir buožių likučių.
Tačiau pasakojimai apie tai, kad partizanai buvo buržuazijos ir buožių vaikai, yra grynas melas! Partizanų gretose kovojo valstiečių vaikai, daugelis visai iš neturtingųjų, iš "biedniokų" šeimų. Jie kovojo už laisvę, už tai, kad jų broliai, su mylimaisiais, su sužadėtiniais, žmonos su vyrais nebūtų žudomi. Daugybė tokių pavyzdžių byloja apie tai, kad partizanai kovojo už savo motiną, brolį, sesutę, už sudegintas sodybas. Jie rizikuodavo net savo gyvybe, kad tik padėtų tiems, kurie liko be nieko, kad tik išvengtų lagerių, į čekistų nagus.
Nors partizanai ir jų rėmėjai turėjo tam tikrą pranašumą, jie buvo drąsesni ir turėjo viltį, kad galbūt dar pavyks prasimušti iš apsupties. Tačiau jie taip pat susidūrė su įvairių mūsų tautos išdavikų pasipriešinimu. Rašyta ir apie žemaičių kančias bei vargus, apie tai, ką jie išgyveno per tuos sunkius metus. Apie tai, kad be partizanų kovos, Lietuva galėjo ir nebūti.
Antano Šimėno Vaikiškumas ir Partizaninė Veikla
Antanas Šimėnas gimė 1931 m. vasario 10 d. Subačiaus valsčiaus Eršketynės kaime, "biedniokų" šeimoje. Nuo jaunų dienų tarnavo pas ūkininkus, o vėliau, apsigyvenus pas Kazį Kadžių, buvo įšventintas į kunigus. Jo šeima buvo religinga, apsišvietusi, beveik visi muzikalūs, turėjo didelę biblioteką. Augo tautiškoje, Tėvynės ir Dievo meilės aplinkoje.
Vokiečių laikais Antanui teko pusbernio dalia. Dėl silpnos sveikatos, dauguma sunkių darbų gulė ant jo ir dukterų pečių. Kazytė leido jį į mokyklą ir užaugino tokį, koks jis yra. Kazys Kadžius grįžo į tėviškę 1944 m. rudenį ir įsijungė į partizaninę veiklą, kurią Antanas palaikė.
Nuo jaunų dienų Antanas tarnavo pas ūkininkus. 1945 m. gegužės mėn. priėmė priesaiką ir gavo Lietuvininko slapyvardį. Su būrio vadu Petru Masilioniu-Napoleonu palaikė ryšį iki 1946 m. mėn. Vėliau ryšius palaikė su Kęstučio būriais, vadovaujamais Vytauto Greičiūno-Daktaro ir Juozo Valonio-Merkio. Antaną suėmė 1948 m., kovėsi už laisvę prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Jo gyvenimas buvo žūtbūtinė kova už laisvą Lietuvą, nepasidavimas priešui.
Pasipriešinimas ir Tardymas
Antanas Šimėnas aktyviai dalyvavo partizaniniame sąjūdyje Lietuvoje, ypač savo gimtose apylinkėse, daugiausia buvusioje Algimanto apygardos teritorijoje. Jo tikslas buvo atskleisti okupantų bei jų kolaborantų nusikaltimus. Jis buvo partizanų ryšininkas. 1945 m. priėmė priesaiką, kurią šventai vykdė. Tarnavo Slučkos-Šarūno rinktinei, būriui, kurio vadu buvo Petras Masilionis-Napoleonas. Kai 1946 m. jis žuvo, Antanas užmezgė ryšius su Juozo Valonio-Merkio būriu. Jis padėjo jiems, kol 1948 m. rugsėjo 22 d. jį suėmė Viešintų MGB viršininkas kpt. Boičenko.
Po suėmimo Antanas buvo nuvežtas į Kupiškio saugumą, kur jam buvo parengtas tardymas. Tardė jį trumpai - iki 22 val. Ramonas, Subačiaus valsčiaus "liaudies gynėjų" viršininkas, grasino jam ir vertė pasirašyti dokumentus. Antanas teigė, kad jie kovoja prieš partizanus, juos ir nekaltus žmones žudo, o jis jų gaili. Jis prisiminė, kaip 1948 m. gegužės mėnesį trėmė nekaltus žmones ir kitus okupantų nusikaltimus. Jis laikė juos okupantais ir tikėjo, kad su anglų ir Amerikos pagalba Tarybų Sąjunga bus nugalėta.
Tardymo metu Antanui pakišo popierių pasirašyti. Ramonas priėjęs šveitė jam kumščiu į galvą, o vertėjas V. Petinis pripuolė ir vertė jį pasirašyti. Antanas neteko sąmonės ir ją atgavo tik rytojaus dieną, visas kruvinas. Vėliau jam buvo surašyta išvada-nutartis, patvirtinta Kupiškio aps. MGB viršininko Matulaičio. Jis buvo priverstas pasirašyti, nes jo "kaltę" įrodė agentas Miškas, Vaišvilienė ir V. Kavaliūnas. Deja, nebėra gyvų ir kitų liudininkų, kurie galėjo padėti.
Teisminis Persekiojimas ir Kalėjimas
Antanui Šimėnui buvo pareikšti kaltinimai pagal RFSSR BK 17-58-1a, 19-58-8, pakeičiant 17-58-8, 58-10-1-a dalis. Jis buvo įtariamas pagal agento Juozo pareiškimus, vertėjo Murņikovo ir Subačiaus vls. skrebų vado Juozo Ramono parodymus. Tardymas vyko iki 23 val., o Ramonas vėl pripuolė ir pradėjo jį spardyti kojomis, kol Antanas neteko sąmonės.
Po tardymo Antanas buvo pasiųstas peržiūrėti SSRS Saugumo ministerijos Ypatingajam teismui. Valstybės saugumo ministerija siūlė 10 metų griežto režimo. 1948 m. rugsėjo 23 d. LSSR MGB Kupiškio aps. skyrius surašė dokumentus, o 1949 m. vasario 21 d. Karinis prokuroras nustatė, kad Šimėno A.S. kaltė yra pagrįsta. Dokumentus iš rusų kalbos vertė pats autorius.
Antanas Šimėnas buvo nuteistas ketveriems metams išvažiuoti į Estiją. Tačiau net ir grįžus iš lagerių, jam neleido ramiai gyventi Lietuvoje. Saugumiečiai bandė jį užverbuoti, norėjo įvilioti į savo tinklą. Jis netgi svarstė galimybę bėgti į Ukrainą, dirbti anglių kasykloje, kad tik išvengtų budelių akiračio. Tik vėliau, kai jam leido ramiai gyventi, jis galėjo grįžti prie savo įprasto gyvenimo.
Kaip Jugoslavijos partizanai nugalėjo nacius | 60 sekundžių istorija
Istorinė Perspektyva ir Pasipriešinimo Reikšmė
Lietuvos istorija yra kupina pasipriešinimo okupantams. Antanas Šimėnas, kaip ir daugelis kitų, kovojo už Lietuvos laisvę. Jo gyvenimas ir patirtis liudija apie sovietų okupacijos žiaurumą ir lietuvių tautos ryžtą priešintis. Nors jis pats teigė, kad į tą kovos sūkurį įdėjo tik labai kuklų indėlį, jo ryžtas ir ištikimybė priesaikai yra verti pagarbos.
Jo patirtis, kalėjimas ir lageriai, tapo dalimi bendros Lietuvos istorijos. Jo liudijimai padeda suprasti, kokia kaina buvo iškovota laisvė ir kokie žmonės kovojo už ją. Tai primena mums, kad istorija nėra tik sausi faktai, bet ir gyvi žmonių likimai, jų kančios ir pergalės.
Subačiaus Valsčiaus Partizanų Veikla
Subačiaus valsčiuje partizaninis judėjimas buvo aktyvus. 1944 m. rudenį, kai vokiečiai pasitraukė, ramybę sudrumstė raudonieji. Jie pradėjo persekioti partizanus, o 1943 metais buvo sukurta Plechavičiaus armija, tačiau vokiečiai norėjo ją pasiųsti į frontą. Tai paskatino vyrus imti į rankas ginklą ir priešintis.
Subačiaus valsčiuje susikūrė skrebų būrys. Buvo ir tokių, kurie nepalaikė komunistų okupacinės tvarkos, dalijo užgrobtą žemę. Gruodžio 23-25 dienomis visoje Lietuvoje buvo surengta bauginimo akcija. Kaimuose šaudė vyrus, degino sodybas. Ši akcija neaplenkė ir Vidurio Lietuvos. Tai paskatino vyrus imti į rankas ginklą ir priešintis.
Antanas Šimėnas palaikė ryšius su partizanų būriais, tokiais kaip Napoleono būrys, Kęstučio būriai. Jis buvo partizanų ryšininkas, teikdavo jiems maisto produktus ir žvalgybines žinias. Jis taip pat perduodavo jiems granatas ir literatūrą, vykdė priešsovietinę agitaciją.
| Būrio Pavadinimas | Vadovas | Veiklos Metai | Veiklos Vietovės |
|---|---|---|---|
| Napoleono būrys | Petras Masilionis-Napoleonas | 1944-1946 | Subačiaus, Viešintų valsčiai |
| Kęstučio būriai | Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Juozas Valionis-Merkys | 1946-1948 | Įvairios apylinkės |
| Slučkos-Šarūno rinktinė | Petras Masilionis-Napoleonas | 1945 | Subačiaus apylinkės |
Šie būriai kovojo prieš okupantų kariuomenę, prieš skrebus ir kolaborantus. Jie įrodė, kad lietuvių tauta nepasiduos ir kovos už savo laisvę iki paskutinio kraujo lašo.
