Pradedame naują rubriką, kurios imtis paskatino 2-o žurnalo „Rožinis gyvenimas“ pašnekovė Rimantė Kryžiokaitė, pati stojusi į kovą su onkologine liga. Rimantės pastebėjimas - sergančioms moterims kyla daugybė klausimų apie jų ligą, gydymą. Jos tariasi, diskutuoja, dalijasi savo patirtimi, bet, akivaizdu - ne visus klausimus spėja ar drįsta užduoti savo gydytojams. Tiesa, bendras medikų komentaras prieš visus klausimus: atsakymuose pateiktos tik bendro pobūdžio rekomendacijos, neturint visos medicininės informacijos ir laikantis asmeninių pacientų duomenų apsaugos. Dėl konkretaus ligos atvejo ir su gydymu susijusių klausimų reikėtų kreiptis į specialistus.
R. Baušytė. Esu vyresnio amžiaus, bet iki pradedant gydyti onkologinę ligą man dar būdavo menstruacijos. Baigus gydymą, jos prapuolė. Pastojimo tikimybė, nesant mėnesinių ciklo kraujavimo, yra labai maža, tačiau išlieka. Po onkologinės ligos gydymo visiškai dingo lytinis potraukis. Ar tai laikina? Gal kažkas galėtų padėti?
Onkologinės ligos ir jas lydintis chirurginis, chemoterapinis, radioterapinis ir biologinės terapijos gydymas gali sukelti menopauzės laikotarpiui artimus simptomus ir požymius, o vienas iš jų yra libido sumažėjimas arba jo dingimas. Tai lemia fizinės, psichologinės ir emocinės priežastys. Neretai praėjus tam tikram laikui (dažnai - kelioms savaitėms po baigto gydymo) libido vėl gali sugrįžti. Šis laikotarpis yra labai individualus, priklauso tiek nuo ligos, tiek nuo gydymo, paciento amžiaus, sveikatos būklės, emocinės, psichologinės bei fizinės sveikatos ir pan. Negrįžtant ilgesnį laiką, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju akušeriu ginekologu, psichologu.
Chemoterapijos poveikis vaisingumui ir menstruacijoms
Chemoterapija tai gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai, kurie naikina vėžines ląsteles arba stabdo jų augimą. Chemoterapija veikia tas ląsteles, kurios greitai auga arba dalinasi. Normaliai organizmo ląstelių augimas, brendimas, dalijimasis ir žūtis yra griežtai kontroliuojami organizmo reguliacinių sistemų, kurių veiklą nulemia tūkstančiai genų. Tačiau vėžinėms ląstelėms būdingas nuolatinis, nekontroliuojamas dalinimasis ir augimas dėl sutrikusių reguliacinių sistemų (dažniausiai dėl įvykusių mutacijų). Būtent šis vėžinių ląstelių nesustabdomas gausėjimas ir nulėmė chemoterapinių vaistų taikymą vėžiui gydyti, kadangi chemoterapiniai vaistai veikia besidalijančias ląstelės skirtinguose jos dalijimosi cikluose. Visgi, kai kurių kitų organų (odos, žarnyno, kaulų čiulpų ar burnos) ląstelės taip pat greitai dauginasi, todėl chemoterapija pažeidžia ir jas. Poveikis šioms ląstelėms nulemia kai kuriuos chemoterapijos nepageidaujamus poveikius.
Moterims, kurioms nustatytas krūties vėžys (KV), vaisingumas gali būti veikiamas daugelio priežasčių, daugiausia lemia amžius diagnozės nustatymo metu, chemoterapija, hormonų terapijos trukmė. Skaičiuojama, kad mėnesinių išnykimo dažnis po sisteminio gydymo dėl KV svyruoja nuo 33 iki 76 proc. Labai daug lemia pacientės amžius, kadangi apie 40 metus pastojimo dažnis yra per pusę mažesnis negu trisdešimtmečių, taip pat tris kartus didesnis persileidimo dažnis. Taigi, žinant, kad daugumai moterų KV nustatomas joms esant vyresnio negu 35 metų amžiaus, nesunku suprasti, kad daugumai moterų vaisingumas jau būna natūraliai sumažėjęs.
Chemoterapija taip pat ženkliai turi įtakos vaisingumui. Labiausiai kiaušides toksiškai veikia ciklofosfamidas, šiek tiek mažiau antraciklinai bei taksanai, tačiau labiausiai chemoterapijos toksinis poveikis kiaušidėms priklauso nuo moters amžiaus. Tamoksifenas, kuris yra dažniausiai skiriamas moterims iki menopauzės, nėra tiesiogiai susijęs su menstruacijų nutrūkimu, tačiau po vienų - dvejų metų vartojimo apie 15 proc. moterų mėnesinės yra sutrikdomos, tačiau šis sutrikdymas dažniausiai yra laikinas ir grįžtamas. Mėnesinių atsiradimą ar išnykimą dažniausiai lemia prieš tai taikyta chemoterapija, o ne tamoksifenas. Jei kiaušidės atsigauna po chemoterapijos, mėnesinės gali vėl pasirodyti net ir vartojant tamoksifeną.
Gydytoja L. Krūties vėžys (KV) yra dažniausia moterų onkologinė liga visame pasaulyje ir ligos atvejų skaičius didėja didėjant moterų amžiui. Vis dėlto apie 15-25 proc. moterų, kurioms diagnozuotas KV, yra premenopauzinės būklės ir apie 7 proc. šių moterų yra jaunesnės nei 40 metų. Nepaisant to, kad jaunų moterų vėžys dažnai laikomas prastesnės prognozės, pastaraisiais metais ženkliai prailgėjo jų išgyvenimo trukmė. Taip pat pastebima tendencija, kad moterys atidėlioja nėštumą, gimdo vis vyresnės, taigi daugėja moterų, kurios dar nevisiškai suplanavusios šeimą diagnozės nustatymo metu. Manoma, kad apie pusė moterų, susirgusių KV jauname amžiuje, nori arba bando pastoti. Didžiausi trukdžiai yra asmeninė baimė ir tinkamos informacijos stoka.
Vaisingumo išsaugojimas ir pastojimo galimybės
Šiuolaikiniai mokslo laimėjimai ir didėjantis tyrimų skaičius bei atsiradusios naujos vaisingumo išsaugojimo technikos leidžia išsaugoti vaisingumą bei pastoti moterims, gydytoms dėl KV, tačiau neretai tiek moterys, tiek sveikatos priežiūros specialistai pamiršta aptarti šį svarbų klausimą. Vaisingumo išsaugojimas yra neatsiejama moters, gydytos dėl KV, gyvenimo kokybės užtikrinimo dalis. Komandoje, sprendžiančioje dėl vaisingumo išsaugojimo, turėtų dalyvauti onkologas, akušeris, ginekologas, šeimos gydytojas, psichologas, vaisingumo išsaugojimo specialistas tam, kad būtų nuosekliai aptarti visi aspektai. Prieš priimant bet kokį sprendimą, labai svarbu ištirti bazinę moters vaisingumo būklę, siekiant parinkti tinkamiausią metodą.
Šiuolaikinių tyrimų duomenys leidžia manyti, kad nėštumas po KV diagnozės galimas ir yra saugus, tačiau kiekvienu atveju reikia spręsti individualiai, dauguma atliktų tyrimų yra retrospektyvinio pobūdžio. Vienas paskutiniųjų didžiausių tyrimų, kuriame tirta 1200 moterų, pastojusių po KV diagnozės ir gydymo, nustatė, kad moterų, sirgusių estrogenams teigiamu KV ir po to pastojusių, bendras išgyvenamumas nesiskyrė nuo moterų, kurios pastoti nebandė. Nėra nustatyta tikslaus laiko, kada saugu pastoti po KV diagnozės ir gydymo. Daug lemia naviko tipas, ligos atsinaujinimo rizika. Prieš bandant pastoti būtinas kruopštus ištyrimas, ar nėra ligos progresavimo požymių. Moterims, kurioms taikyta chemoterapija antraciklinais, būtinas širdies ištyrimas.
Viena paskutiniųjų didžiausių tyrimų, kuriame tirta 1200 moterų, pastojusių po KV diagnozės ir gydymo, nustatė, kad moterų, sirgusių estrogenams teigiamu KV ir po to pastojusių, bendras išgyvenamumas nesiskyrė nuo moterų, kurios pastoti nebandė. Nėra nustatyta tikslaus laiko, kada saugu pastoti po KV diagnozės ir gydymo. Daug lemia naviko tipas, ligos atsinaujinimo rizika. Prieš bandant pastoti būtinas kruopštus ištyrimas, ar nėra ligos progresavimo požymių.
Yra nemažai vaisingumo išsaugojimo galimybių. Kiaušidėms apsaugoti chemoterapijos metu yra skiriamas goserelinas. Jį būtina paskirti iki chemoterapijos. Manoma, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje bei sukurtų embrionų užšaldymas ir vėliau jų implantacija yra pats veiksmingiausias metodas, leidžiantis pastoti bei sėkmingai pagimdyti moterims, gydytoms dėl KV. Šio metodo atveju reikalinga kiaušidžių stimuliacija hormonais, procedūra užtrunka apie dvi tris savaites, kol galima pradėti gydymą dėl KV.
Pakalbėkime apie chemoterapiją: vaisingumas ir chemoterapija
Kitos chemoterapijos pasekmės ir jų valdymas
Chemoterapijos metu atsirado hemorojus. Ar tai pavojinga? Viena dažniausių chemoterapijos komplikacijų yra mukozitas, t. y. tiek burnos, tiek žarnyno gleivinės pažeidimas. Atsiradęs tiesiosios žarnos gleivinės pažeidimas dažnai “, suklaidina pacientus, nes simptomai siejami su kitomis visuomenėje populiariomis ligomis.
Praėjo jau treji metai po chemoterapijos ir švitinimų, bet kojų pirštai iki šiol tirpsta. Tai visam laikui ar dar gali praeiti? Chemoterapijos sukelta periferinė neuropatija taip pat dažnas nepageidaujamas chemoterapijos poveikis. Deja, dalinis nervų pažeidimas gali išlikti visą gyvenimą ir specifinio gydymo nėra. Tačiau gali būti rekomenduojami vitaminai, maisto papildai, nuskausminantis gydymas, taip pat labai svarbi ir kineziterapija.
Depresija, išgyvenimas dėl ligos bei hormonų lygio svyravimas sugriauna arba pablogina seksualinį gyvenimą. Noras mylėtis susilpnėja dar labiau, kai pajauti šalutinius chemoterapijos poveikius. Alpsti, neturi jėgų, slenka plaukai, mažėja svoris? Visa tai sukelia nepasitikėjimą savimi. Tampa vis sunkiau iš naujo pamilti savo kūną. Kai sergantysis pradeda jaustis geriau - noras mylėtis dažniausiai vėl atsiranda. Tačiau tada kyla vis naujų klausimų - ar man neskaudės? Ar mylėtis dabar yra saugu? Gali būti, jog pasiekti orgazmą bus kur kas sunkiau nei iki šiol. Tokiu atveju turi mokytis iš naujo - ieškoti naujų būdų savęs patenkinimui. Tai gali būti įprastos sekso pozos pakeitimas. Tam, kad įsitikintum, jog jau gali pradėti mylėtis, stebėk kaip tavo kūnas reaguoja į tavo pačios prisilietimus. Taip atpažinsi, ar kūnas yra jautrus, ar prisilietimai suteikia malonumo ir kas patinka labiausiai.
Ar seksas po chemoterapijos yra saugus? Moters imunitetas po chemoterapijos yra nusilpęs, todėl net mažiausia infekcija gali sukelti rimtus susirgimus, tad prezervatyvas yra būtinas. Pasikonsultuok su gydytoju, ar tavo atveju seksas nesukels papildomų rūpesčių. Dauguma specialistų teigia, jog jeigu jautiesi taip gerai, kad gali būti viešose vietose, tai mylėtis yra saugu. Tačiau jei jautiesi blogai ir vis dar guli ligoninėje, turėtum paklausti gydytojo net dėl bučinių ar glamonių saugumo.
Makšties sausumas po chemoterapijos gali atimti nemažai malonumo. Kai kurie vaistai negatyviai veikia makšties mikroflorą, padidėja įvairių uždegimų rizika. Todėl kartais net ir susijaudinus makštis būna sausa. Tokiu atveju galima būtų naudotis lubrikantais, tačiau jie turėtų būti be skonio bei kvapo.
Intymus prisilietimas vietoj sekso: Noras mylėtis po chemoterapijos išties labai sumažėja, tačiau beveik nepasitaiko atvejų, kai chemoterapija atima prisilietimo bei glamonių malonumą. Todėl jei mylėtis nepavyksta dėl skausmo ar kitų priežasčių - paprašyk, kad partneris glamonėtų tave ir taip pasiektum orgazmą.
Ankstyvoji menopauzė: Moterys po chemoterapijos dažnai jaučia ankstyvos menopauzės simptomus: makšties sausumas, karščio bei šalčio bangos. Menstruacijos tampa nereguliarios arba išnyksta. Po lytinių santykių gali atsirasti šiek tiek kraujo. Tik pasikonsultavus su gydytoja gali išsiaiškinti ar tavo atveju įmanoma terapija hormonais, kuri sumažinti meno pauzės simptomus.
Kada kreiptis į specialistus?
Dėl konkretaus ligos atvejo ir su gydymu susijusių klausimų reikėtų kreiptis į specialistus. Atsako prof. E. Juozaitytė. Krūties vėžio sekimas po radioterapijos - ar yra aiškūs žingsniai, ką kada daryti? Nes gydytoja nei karto (įpusėjo antri metai) nedarė kraujo, vėžio žymenų tyrimų. Sunku tiksliai atsakyti, nežinant klinikinės situacijos. Jeigu labai ankstyvos stadijos navikas buvo gydomas tik spinduline terapija, toliau specialiai jis nesekamas. Tačiau dažniausiai pacientės gauna ir chemoterapiją, ir hormoninį gydymą. Tuomet yra jų stebėsenos protokolas: pas onkologą, dažniausiai onkologą chemoterapeutą pirmus metus po gydymo reikia apsilankyti kas tris mėnesius, antrus - kas pusę metų. Kraujo tyrimai nėra labai reikšmingi, svarbiau atlikti tyrimus dėl galimo proceso išplitimo, jei liga pažengusi.
Atsako doc. dr. Dr. B. Brasiūnienė. Krūties vėžio diagnozei patvirtinti būtini tam tikri tyrimai (radiologiniai, vėžio žymenų tyrimai, biopsija). Kokio konkrečiai radiologinio tyrimo reikės (mamogramos, ultragarso ar magnetinio rezonanso ar krūtinės tomografijos ir pan.), sprendžia krūties vėžio specialistas, įvertinęs konkrečius klinikinius ir paciento ligos anamnezės duomenis. Stebėsena po vėžio diagnozės patvirtinimo ir taikyto gydymo vykdoma periodiškai iki penkerių metų atliekant tyrimus. Juos pagal esamą klinikinę situaciją rekomenduoja krūties vėžio specialistas. Atsakui į gydymą vertinti gali būti skirti ultragarso, magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos ar kiti tyrimai.
Gydytoja odontologė Kristina Saldūnaitė, gyd. onkologė chemoterapeutė Aušra Bankauskaitė, gyd. Onkologinėmis ligomis sergantys asmenys chemoterapijos metu susiduria su gausybe nepageidaujamų šalutinių simptomų - pykinimu, vėmimu, viduriavimu, alkio praradimu ir fiziniu išsekimu. Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonid Gatijatullin sako, kad visiems puikiai žinoma, jog pacientams, bandantiems įveikti vėžį, dažniausiai taikomas priešvėžinis medikamentinis gydymas, tačiau ne visi žino, kaip jis veikia. Įprastai naudojama citotoksinė chemoterapija - šiuo būdu pacientas gydomas tam tikrais priešvėžiniais medikamentais, kurie sutrikdo piktybinių ląstelių dauginimosi ciklą. „Atitinkamai, šios medžiagos veikia ir kitų sveikų mūsų ląstelių dauginimąsi, todėl jos irgi žūsta bei kyla tam tikrų šalutinių poveikių. Po šio proceso navikinėms ląstelėms reikia daugiau laiko visiškam atsistatymui, negu sveikosioms žmogaus organizmo ląstelėms. Tiesa, po chemoterapinio gydymo pacientai beveik visada pastebi šalutinius simptomus - pykinimą, vėmimą, viduriavimą, kraujo rodiklių pablogėjimą, neurologines komplikacijas ir širdies raumens susilpnėjimą. „Norime išgydyti ligą ir ją visiškai pašalinti iš žmogaus organizmo, tačiau tuo pačiu siekiame kovoti su šalutiniais poveikiais bei išlaikyti gerą paciento gyvenimo kokybę. Ši simptomų korekcija vadinama palaikomuoju gydymu, tai yra svarbi onkologinės pagalbos dalis. Komplikacijas dažniausiai bandome įveikti skirdami medikamentus, tačiau siekiame padėti ir nemedikamentiniais būdais, pavyzdžiui, sveika ir subalansuota mityba, kuri leistų pacientui išlaikyti kuo geresnę fizinę būklę“, - pasakoja L.
tags: #menstruacijos #po #chemo #chemoterapijos
