Labai gražu kasdien ar bent šventadieniais šeimoje melstis visiems drauge. Bendrajai maldai paprastai vadovauja tėvas, bet jį gali pavaduoti motina ar kuris iš vaikų. Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Rytą kreipiamės į Viešpatį, prašydami palaimos naujai dienai.
Trumpa ryto malda
Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią naktį. Aukoju Tau šios dienos darbus: suteik, kad visi jie sutiktų su Tavo šventąja valia ir būtų skirti didesnei Tavo garbei. Apsaugok mane nuo nuodėmės ir blogio. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Labai gera kiekvieną vakarą ne tik melstis, bet ir daryti visos dienos savo minčių, kalbų ir veiksmų apžvalgą, vadinamą sąžinės apyskaitą.
Trumpa vakaro malda
Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią dieną. Atleisk už tą blogį, kurį padariau šiandien, ir priimk, jei atlikau ką nors gero. Išlaikyk mane kol ilsėsiuosi ir saugok mane nuo visų pavojų. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Šaltinis - MAGNIFICAT 2016 m. Nr.1.
Tai giesmelė, kuria pradedame maldą: „Dieve, parodyk man kelią, Dvasia, vesk mane. Jėzau, Tu mano kelias, mane Tu vedi, leisk išgirst Tavo balsą ir sekti Tavim…“ Žinoma, mokame ir kitų giesmių, netgi kiekvienas turime po „šeimos giesmyną“, kurį aš, mama, nuolat papildau naujais kūrinėliais, naujomis giesmėmis. Džiugu, kad mūsų šeimoje vaikai giedoti mėgsta, tad lieka pamokyti vis naujų, bažnytinio gyvenimo laikotarpį atitinkančių giesmių.
Dvasiniai skaitiniai ir intencijos maldoje
Tai gali būti ištraukėlė iš Biblijos, tačiau gali būti ir kiti tokio amžiaus vaikams tinkami ir juos prikaustantys tekstai, kaip antai kun. J. Bosko sapnai, arba Bruno Fererro kūrinėliai, arba suprantamos istorijos iš „Saleziečių žinių“, „Artumos“, „Magnificat vaikams“ ar „Vakaro žvaigždelės“, o gal šv. Faustinos „Dienoraščio“ - tinka bet kas, kas gali suteikti peno ir auginti tą į dirvą beriamą grūdą.
Tuomet sakome intencijas. Ši vakaro maldos dalis neretai užtrunka, nes aprėpia visokeriopas gyvenimo pamokas. Kiekvienas turi pasakyti tris dalykus: už ką nori atsiprašyti, už ką padėkoti ir ko paprašyti. Paprasti dalykai, bet jie ir yra mūsų sielų, mūsų gyvenimo esmių esmė. Esmė, nes apima nuopuolius, kuriuos turime atpažinti savo prabėgusioje dienoje ir , svarbiausia, įvardyti garsiai. Tai puiki priemonė norint nusiimti puikybės „karūną“ ir pamatyti vieni kitus kaip dvasinių kovų bendrakeleivius (ir vaikus, ir tėvus).
Esmė, nes ugdo sielose dėkingumą. Dėkingumą Dievui ir vienas kitam. Įvardydami mokomės atpažinti, kad net eilinėje dienoje mums nutiko daugybė malonių ir gerų dalykų. Esmė, nes į prašymus sudedame viską, kas kelia nerimą ir ko mes bijome, kas mums rūpi ir ko trokštame.
Intencijos mums yra svarbi maldos dalis, nes taip mokomės viską sudėti į Dievo rankas ir auginti pasitikėjimą Dievu. Maldos intencijos yra konkreti mūsų Vilties Dieve išraiška. Vilties, kad Dievas perkeis vaikų elgesį; Vilties, kad vieną dieną vaikai ims ir pradės stropiau ir pareigingiau atlikti namų darbus; Vilties, kad vaikai pamėgs skaityti knygas; Vilties, kad įstengsim ir suspėsim vaikus vežioti į būrelius; Vilties, kad parinksime teisingą ugdymo kelią , pasitarnausiantį ateities pašaukimams; vilties, kad augs mūsų vienybė, švelnumas, stiprės šilti, geri, meilės kupini santykiai, pagarba ir dėmesingumas. Galiausiai Vilties, kad auklėdami vaikus nepražiūrėsime jokių svarbių dalykų - individualaus dėmesio, asmeninio laiko, šeimos pokalbių, gerų santykių ir gailestingumo darbų pavyzdžio. Intencijos mums - tai ir atrama žemiškuose rūpesčiuose, ir geras priminimas jų perdėtai nesureikšminti.
Tradicinės maldos ir šeimos palaiminimas
Dažniausiai šeimoje kalbame rožinį. Kartais visą dalį, kartais tik vieną slėpinį. Kiekvieną slėpinį veda ir „karoliukus skaičiuoja“ vis kitas vaikas. Šios pareigos labai pakylėja, tad ir čia reikia taisyklių, kam eilė vesti maldą. Penktadieniais kalbame Gailestingumo vainikėlį. Gegužės, birželio mėnesiais rožinį keičiame litanijomis.
Maldą visuomet pabaigiame mūsų šeimos susikurta maldele: „Dieve, laimink mūsų šeimą, duok mums proto, sveikatos ir Dvasios Šventos dovanų, stiprink mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę.“ Tuomet jau sugulusius vaikus pabučiuoja ir palaimina mama ir tėtis.
Tėvų palaiminimas lydi vaikus net iš tolo. Dėl to gera išvykusius iš namų prisiminti malda ir pridėti savo palaiminimą, darant kryžiaus ženklą į tą pusę.
† Vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Palaimink mane, tėveli (mamyte). DIEVE, KURIS VAIKAMS įsakei savo tėvus gerbti ir šio įsakymo besilaikantiems pažadėjai savo palaiminimą, teikis palaiminti mylimą sūnų (dukterį) ***, apsaugoti nuo kūno ir sielos pavojų bei nuvesti į amžinąją dangaus laimę. Tepalaimina tave Dievas, ir aš tave laiminu † vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Tardamas paskutinius žodžius, tėvas ar motina padeda kairę ranką vaikui ant galvos, o dešiniąja daro ore kryžiaus ženklą, paskui pasilenkia ir pabučiuoja į veidą ar kaktą.
Popiežiaus Pranciškaus malda už šeimas
Šią maldą popiežius Pranciškus pirmą kartą sukalbėjo praėjusių metų gruodžio 29 d. minint Šventosios Nazareto šeimos šventę. Primindamas, kad rudenį vyks šeimos tematikai skirtas Vyskupų Sinodo susirinkimas, Pranciškus ragino visus kartu su juo prašyti Jėzaus, Marijos ir Juozapo globos Sinodo darbui, o taip pat melstis už visas pasaulio šeimas.
Primename tą dieną kalbėtą Popiežiaus maldą, kurią kviečiama kalbėti dabar artėjant Sinodui ir kai jis vyks Vatikane spalio 5-19 dienomis.
Jėzau, Marija ir Juozapai, jumyse kontempliuojame tikrosios meilės spindesį ir į jus pasitikėdami kreipiamės. Šventoji Nazareto šeima, padaryk, kad ir mūsų šeimos būtų bendrystės ir maldos vietos, Evangelijos mokyklos, mažos namų Bažnyčios. Šventoji Nazareto šeima, šeimose niekada tenebūna smurto, svetimumo ir nesantaikos; kas buvo sužeistas ar papiktintas, greitai tesulaukia paguodos ir tepagyja. Šventoji Nazareto šeima, būsimasis Vyskupų sinodas teatnaujina šeimos šventumo ir neišardomumo suvokimą, tepadeda matyti šeimoje atsispindinčių Dievo sumanymų grožį. Jėzau, Marija ir Juozapai, išgirskite, išklausykite mūsų maldavimą, Amen.
Vaikų eucharistinė adoracija ir kontempliatyvioji malda
Dievo tarno Šv. Spalio 4 d., penktadienį, tą pačią dieną ir valandą milijonas vaikų susiburs maldai. Pasaulio Fatimos apaštalavimo associacija (World apostolate Fatima) jau 11 kartą kviečia kunigus, tėvus, katechetus ir mokytojus suburti vaikus Švč. Sakramento adoracijai ir maldai už savo bei viso pasaulio šeimas. Joanitas kunigas Antoine Thomas CSJ daug prisideda prie vaikų adoracijos skleidimo pasaulyje.
Siūlome jo straipsnį, kuriame aiškinama šios praktikos reikšmė ir svarba. Už vertimą dėkojame Šv. Šio straipsnio tikslas nėra pateikti naują krikščioniško ugdymo metodą ar naujų vaikų katechezės gairių, ar kokios nors revoliucingos pedagoginės prieigos, kuri šio tūkstantmečio vaikus tikrai atvestų pas Kristų. Norėtųsi atskleisti, ką Šventoji Dvasia gali nuveikti pakrikštytų vaikų sielose, kurie atranda eucharistinę adoraciją ir kontempliatyviąją maldą.
Mes teisėtai galime kelti klausimą, kodėl reikia vaikus įvesdinti į eucharistinio Kristaus Artumo slėpinį. Ar jie gali ką nors suprasti? Mano vienuolikos metų asmeninė patirtis su besimeldžiančiais amerikiečiais, australais, nikaragviečiais vaikais parodė neįkainojamą adoracijos naudą ir svarbą. Ši patirtis verčia klausti: kaip vaikai tampa jautrūs ir dėmesingi Jėzaus buvimui Ostijoje net tuomet, kai jie vos pažįsta sakramentus? Ar eucharistinė adoracija nėra privilegijuotas būdas vesti vaikus nuo pat jų ankstyvo amžiaus į vienybę su Dievu, taigi į šventumą?
Be abejo, šios praktikos negalima laikyti būtinybe, nes eucharistinė adoracija yra dieviškųjų priemonių pobūdžio. Vaikų adoracija sukelia įvairių klausimų bei prieštaravimų daugelio žmonių širdyse bei protuose.
- - Jei Mišių auka yra krikščioniškos liturgijos viršūnė, tai kodėl reikia vesti vaikus į eucharistinę adoraciją, prieš tai neperteikus svaraus mokymo apie tai, kas yra Mišios ir Eucharistija?
- - Pats Jėzus niekada nemokė apie eucharistinę adoraciją, tik apie „garbinimą dvasioje ir tiesoje“ (plg. Jn 4, 23). Jis tik prašė valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują.
- - Atrodytų, kad netinka mokyti vaikus žemai parklupus nusilenkti prieš Eucharistiją. Reikia vengti šio gesto, būdingo musulmonų maldai, kad nekiltų painiava vaikų ir suaugusiųjų sąmonėje. Mes juos galime tik papiktinti, nes tai neįprasta krikščioniškajame liturgijoje.
- - Ar galima tikėtis, kad maži vaikai bus ramūs ir garbins Švč. Sakramentą tyloje, kai daugelis iš jų nesugeba išbūti ramiai per Mišias.
Į visus šiuos prieštaravimus galime atsakyti paties Jėzaus žodžiais, atskleidžiančiais, kad pats „Tėvas ieško garbintojų“ (plg. Jn 4, 23) ir primygtinai apaštalų prašo, vadinasi, tai skirta visiems krikščionims ugdytojams: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mt 19, 14). Nuo 1975 metų Katalikų Bažnyčioje plačiai išsiplėtojo praktika adoruoti Jėzų Ostijoje. Bet ar vaikai buvo pakviesti? Žinoma, kad šeimos, vienuolinės bendruomenės ir katalikiškos mokyklos sudarė sąlygas daugeliui vaikų iš naujo atrasti ne vien sekmadieninių Mišių svarbą, bet ir skirti laiko Jėzaus adoracijai Švč. Sakramente. Tačiau tai nevirto plataus masto praktika visoje Bažnyčioje. Tuo tarpu Paryžiaus Monmartro bazilikos vaikų adoruotojų grupelė būrėsi jau nuo seno. Šiandien komunikacijos priemonių dėka vaikų adoruotojų grupelių sparčiai gausėja. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose daugelis parapijų bei katalikiškų mokyklų prašo padėti reguliarų eucharistinės adoracijos laiką įtraukti į vaikų religinio ugdymo programas.
Vaikų adoracijos laiko struktūra turi būti labai lanksti. Keturmetį, septynmetį ar vienuolikmetį vaiką mokome ne vienodai. Su pačiais mažiausiaisiais pakaks praleisti penkiolika minučių, o pusvalandį - su vyresniaisiais. Meditatyvios, paprastos ir trumpos, paremtos Šv. ir galiausiai - prieš pabaigos palaiminimą vaikai gali išsakyti savo užtarimo, prašymo ir dėkojimo maldas.
Suaugusieji, ypač tėvai, dažnai nustemba ir kartu žavisi, kai pamato, kai jų padūkėlis vaikas bėga koplyčios link maldos susitikimui. Daugelis vaikų gana greitai geba nurimti ir tyliai melstis Jėzaus akivaizdoje, be dvejojimų nusilenkti iki žemės, nes žino, kad Jis yra čia, pasislėpęs Duonos pavidale. Mes negalim nesistebėti kaip stipriai Jėzus patraukia vaikus prie savęs, ateinančius su Juo susitikti, pakrikštytus ar nekrikštytus, ir suteikia jiems tikėjimo Jo artumu bei meile. Vieną sykį maža šešiametė mergaitė išbuvo dvi valandas koplyčioje. Vienas vienuolikmetis berniukas pasiliko pusvalandžiui priešais Švč. Sakramentą. Trylikametė mergaitė, pradėjusi lankyti vaikų adoruotojų grupelę Peoria 1996 m., man parašė padrąsinantį laiškutį: „Dėkoju jums, kad davėte man ir mano šeimai vaikų adoruotojų grupelę. Kai jūs pradėjote šią grupelę, aš visiškai nenorėdavau eiti į bažnyčią po pietų adoracijai. Vienas vakarą aš įžengiau į savo trimetės dukrelės kambarį, kad kartu pasimelstume.
Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams
Tema „Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams“ buvo pateikta Tarptautinei teologijos komisijai išnagrinėti. Šiandieninėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo. Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę. Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią.
Žinia, tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją; juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję. Ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta, ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui - tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos.
Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai (plg. KBK 1261). Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko. Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti. Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta - pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.
Kada laiminti vaikus?
Štai svarbiausieji atvejai: einant vaikui pirmą kartą į mokyklą, leidžiant iš namų ilgesniam laikui (atostogų ar kelionėn), išvykstant į kariuomenę, einant į vienuolyną, kunigų seminariją ar tuokiantis. Mažą vaiką dera kas vakarą palaiminti guldant į lovelę, susirgusį prieš naktį. Telaimina vaikus tėvai, patys išvykdami iš namų ilgesnėn kelionėn, švęsdami santuokinio gyvenimo (25 ar 50 metų) sukaktį, sunkiau susirgę ir prieš mirtį.
Malda už vaikus:
Viešpatie Dieve,
Suteik mano vaikams Tavo malonę ir globą. Saugok juos nuo viso, kas bloga, suteik jiems išminties, sveikatos ir tikėjimo. Padėk jiems augti meilėje, tiesoje ir dorybėje, kad jų gyvenimas būtų palaimintas Tavo šviesa. Tegul Tavo meilė visuomet lydi juos ir teveda juos teisingu keliu.
Ši malda už vaikus yra tėvų prašymas Dievui suteikti savo vaikams malonę, apsaugą ir globą. Maldininkas meldžia, kad Dievas saugotų vaikus nuo blogio, suteiktų jiems išminties, sveikatos ir stiprų tikėjimą. Prašoma Dievo pagalbos, kad vaikai augtų dorybėje, meilėje ir tiesoje, kad jų gyvenimas būtų pripildytas Dievo šviesos bei vedimo teisingu keliu.
Dieve, mūsų dangiškasis Tėve, dėkojame Tau už dovanotus vaikus. Suteik jiems sveikatos, jėgų ir išminties. Tegul jie auga Tavo malonėje, bręsdami meilėje, tikėjime ir gailestingume. Apšviesk juos Tavo tiesa ir saugok nuo blogio. Tegul jie visada jaučia Tavo artumą ir globą. Mokyk juos būti gerais žmonėmis, mylinčiais artimuosius ir tarnaujančiais Tavo valiai.
Dieve, visų žmonių Kūrėjau, Tu suteiki mums džiaugsmą turėti vaikų. Išmokyk mus, tėvus, tinkamai juos mylėti, saugoti ir vesti Tavo keliais. Suteik jiems sveikatos ir apsaugok nuo visų pavojų. Tegul jie visuomet trokšta Tavo teisingumo ir ieško Tavo tiesos.
Viešpatie Jėzau, Tu, kuris laiminai vaikus ir sakei, kad jiems priklauso Dangaus karalystė, globok ir saugok mano vaikus. Laimink jų gyvenimo kelius, kad jie augtų Tavo malonėje ir meilėje. Padėk jiems visuomet rinktis tai, kas teisinga ir gera, kad jie sektų Tavo pavyzdžiu ir džiaugtųsi Tavo artumu.
Teologiniu požiūriu, malda už vaikus siekia giliau nei vien kasdienė apsauga; ji įsišaknijusi senovinėje Izraelio tradicijoje, kur vaikai buvo laikomi Dievo dovana ir palaiminimu, o tėvų pareiga buvo perduoti jiems Toros išmintį. Krikščioniškoje teologijoje ši malda reiškiasi kaip dalyvavimas Kristaus aukoj, kur Jis priėmė vaikus į savo artumą, sakydamas: „Tokiems kaip jie yra Dievo karalystė“. Kai kurie mistikai teigė, kad vaikų nekaltumas yra tiesiausias kelias į Dievo buvimą, todėl tėvų maldos už juos turi būti ypač nuolankios, pripažįstant, kad vaiko dvasinis augimas yra labiau Dievo iniciatyva nei tėvų nuopelnas.
tags: #maldos #uz #nekrikstytus #kudikius
