Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ modeliuoja jauno žmogaus dvasinio tapsmo procesą. Būtent anima sustyguoja jauno žmogaus sielą ir nukreipia jį poezijos keliu. Rašytojas polemiškai atmeta krikščioniškąją askezę ir pritaria psichoanalitiniam požiūriui, raginančiam ne naikinti kūniškąjį pradą ir instinktų energiją, o sublimuoti juos į aukštesnio lygio kultūrinius pradmenis ir paversti kūrybinę raišką skatinančia energija.
Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris jaučia poetinį pašaukimą, bet tėvų valia jam lemta tapti kunigu. Tarp kunigo ir poeto užsimezga dramatiškas prieštaravimas, kadangi norėdamas tapti poetu Liudas Vasaris privalo į savo asmenybę integruoti moteriškąjį - anima - pradą ir harmoningai suderinti svarbiausius moteriškumo pradmenis - kūną, sielą ir dvasią, kuriuos išreiškia trys anima pavidalai.
Liudas Vasaris savo gyvenime turėjo keturias moteris, kurios atliko svarbų vaidmenį jo dvasinėje raidoje ir vedė jį į savęs atradimą.
Liucė: pirmoji meilė ir dvejonių pradžia
Būdamas dar jaunas kunigėlis, Liudas Vasaris pažino Liucę, pas kleboną gyvenusią mergaitę. Tuo metu Liucė jam įkvėpė pirmuosius, moterišku žavesiu sužadintus jausmus. Liucė nebuvo eilinė mergaitė, ji buvo vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi laukinukė, kuri jautė potraukį kunigams. Jos praeitis Vasariui buvo nežinoma, bet jam tai ir nerūpėjo. Pirmieji jų susitikimai nebuvo sklandūs, bet tai nesukliudė žavėtis vienas kitu.
Po atostogų, ilgą laiką nesimatant su Liuce, Vasaris turėjo laiko apmastymams. Liucė buvo pirmoji sukėlusi Vasario dvejones. Jis ėmė dvejoti apie savo pašaukimą, tėvų norą, kad jis taptų kunigu, moteris ir poeziją. Liucė užėmė didžiąją dalį Vasario apmastymų, jos atvaizdas nuolat pasirodydavo kone kiekviename skyriuje, tai rodė, kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime. Liucė lydėjo jį nuo pat jaunystės. Liucės mirtis Liudą labai sukrėtė.
Nepažįstamoji: paslaptingumas ir mistika
Tuo tarpu, kai Vasaris nesimatė su Liuce ir jau dvejonės buvo nurimę, pasirodė Nepažįstamoji mišiose. Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam užteko tiek, kiek jis matė, kad tai būtų antra moteris, sukėlusi jam dvejones. Ji buvo mistika, buvo kažkas, ko galbūt nėra, bet mintyse įstrigo giliai. Vasaris ėmė dvejoti ne tik kunigyste ir poezija, bet ir apie šias dvi moteris. Jis ėmė jas lyginti, pats baimindamas savo minčių, nes tam prieštaravo jo pašaukimas. Nepažįstamąją jis regėjo dar kelis syk, bet taip ir neišdrįso pažiūrėti į ją iš arti, nors to labai troško. Vėliau, ji kaip mistiškai atsirado jo gyvenime, taip ir dingo.
Baronienė: branda ir fatališkas žavesys
Su Liuce jis susitikdavo, gerai praleisdavo laiką, tačiau po kiekvieno susitikimo ji sukeldavo Vasariui vis daugiau dvejonių, baimių ir gėdos. Apsisprendęs užmiršti Liucę ir nuo jos atitolęs, jis pažino Baronienę. Tai buvo fatališka moteris. Brandi, išsilavinusi, protinga. Tokios Vasaris dar nebuvo sutikęs, tad ji jam labai patiko. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Nors skolinta literatūra iš Baronų bibliotekos jį ir baugino (nes prieštaravo kunigystei), jis vis tiek labai žavėjosi Baroniene. Ji bandė suvilioti Vasarį, bet jis buvo atsparus jos vilionėms, ir čia jam pirmoje vietoje buvo kunigystė. Tačiau ilgainiui Baronienė sukėlė dar daugiau minčių Liudui. Jiedu pagaliau pripažino mylintys vienas kitą, draugiškai, nuoširdžiai, kurioje erotika buvo nereikalinga ir svarbiausia tai netrukdė kunigystei. Baronienė jį mokė, kad nevengtų žmogiškųjų jausmų, nes poetas pirmiausia turi būti žmogus. Ji žavėjo savo moteriškumu, protu ir išmintimi.
Auksė: idealas ir galutinis apsisprendimas
Vėliau Liudas pažino Auksę, tą vienintelę, dėl kurios galiausiai metė kunigystę. Auksė buvo turtinga, daili, meniška, protinga, išsilavinusi, inteligentiška, nepasipūtusi amerikietė. Jos mama buvo mirusi, gyveno su tėvu. Ji buvo tipiška ideali moteris. Čia ir vėl pasirodė Liudo abejonės. Auksė labai žavėjosi Liudo kūryba ir tai dar stipriau glostė jam širdį. Tačiau taip idealiai viskas nebuvo, staiga pasirodė Liucė tarp judviejų ir dėl jos kilo nesklandumų. Bet ilgainiui viskas buvo išsiaiškinta ir Liudas su Aukse liko kartu.
Auksė turėjo didžiausią įtaką Vasario gyvenime šiuo kritiniu metu. Ji suprato Vasario abejones, o kartu reikalavo apsisprendimo ir jų meilę apvainikuoti santuoka. Auksės laimės, kaip atėmė iš Liucės. Romano finale Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimą atsisakydamas kunigystės. Auksė, būdama pati it tobulos moters simbolis, sugebėjo padėti Liudui atrasti save ir suprasti, ko jis iš tikrųjų nori ir kas jam iš tikrųjų svarbiausia. Jos dėka jis pasirinko meilę ir poeziją.
Dvasinio tapsmo procesas ir kūrybos kelias
Liudas Vasaris kaip kūrėjas susiformuoja iš šių patirčių: gamtos ir prigimties (iš susidūrimo su gamtos grožiu ir iš savęs pažinimo). Kūryba gimsta iš harmoningos asmenybės prigimties, o tokią prigimtį sudaro kūniškumo ir dvasingumo dermė. Kūniškumo negalima slopinti - jo energiją reikia nukreipti pozityvia linkme, nes brutalus instinktų išstūmimas į pasąmonę netikėtai grįžta demoniškais pavidalais.
Palydėjęs Liuciją į kapus, Liudas Vasaris pasijuto ir pats baigęs vieną savo gyvenimo tarpsnį. Juk mirė moteris, kuri kadaise jam, nieko nežinančiam, nieko nepatyrusiam, naiviam klierikui, pirmoji pažadino širdį audringiems jausmams ir pirmoji iškėlė didelį gyvenimo klausimą. Nuo to laiko iki dabar jis blaškėsi, svyravo ir kankinosi, ieškodamas išsivadavimo iš tų varžtų, kurie naikino jo asmenybę ir kūrybą. Dabar, kai Liucijos nebėr, Liudas Vasaris pajuto aplink save ir savyje šaltą nebylią tuštumą.
Liucės nusižudymas ir jos pomirtinis laiškas tarsi praskleidė uždangą, už kurios slėpėsi daug nuostabių dalykų, bet dabar jau nieko to nebeliko. Visa tai buvo buvę: Liucija jį mylėjo, ji daug klydo ir klaidžiojo, daug kentėjo, buvo nepaprastai pasiryžusi. Taip jis dabar pasigesdavo Liucijos. Gal ne tiek jos pačios, kiek tos savo sielos būklės, tos ramybės, kurią suardė jos nusižudymas.
Liucijos mirtis sukėlė jam kaip ir kokią baimę, tarsi jis iš tiesų būtų kaltas dėl tos katastrofos. Be to, jis dabar žinojo, kad Liucija tik jį vieną giliai mylėjo, nuo jųdviejų pirmosios pažinties ligi pat galo. Tat jį vargino dabar klausimas, ar jis turi teisę mylėti kitą moterį ir ieškoti gyvenime laimės, tartum nieko nebūtų atsitikę. Dabar jis matė, kad kunigavimas atskyrė jį nuo pirmosios jį mylėjusios moters ir galbūt ją pražudė. Jis kunigavimu baigia nusikratyti, bet pirmoji klaida vis tiek lieka nepataisoma.
Tuo tarpu aplinkui gyvenimas bėgo paprasta vaga, tartum iš tiesų nieko nebūtų atsitikę. Net ir artimieji Vasario pažįstami nenuvokė, kas darėsi jo širdy. Atlankydavo Liudas kartais Gražulius, bet intymesnių kalbų su Aukse vengdavo. Auksė numanė, kokie rūpesčiai slegia Liudą. Ji matė, kad tas dvelkiąs iš jo šaltis, kurį ji pajuto tuoj po Liucijos mirties, neleidžia nė jai prie jo prisiartinti ir padėti jam tuos rūpesčius išsklaidyti. Ją, tiesa, ėmė nerimauti, matant, kokį sunkų bandymą ir pavojų turi pakelti jųdviejų meilė, bet, antraip vertus, ji tikėjosi iš to bandymo ir daug gero.
Pažindama Vasarį, ji matė, kad Liucijos meilė tebeglūdi jo širdies gilumoje ir kad jis pats gerai nesusivokdavo savo jausmuose, kai sakydavo mylįs vien tik ją, Auksę. Dabar, Liucijai mirus, turi atsitikti viena iš dviejų: arba jis, išgyvenęs savo skausmą, visa širdimi pakryps į Auksę, arba įsitikins, kad Auksės nemyli ir niekad nemylėjo.
Praslinkus porai mėnesių po Liucijos mirties, svarbūs vieši įvykiai sukrėtė visą Lietuvos gyvenimą ir pasuko jį nauja kryptim. Gruodžio 17 d. perversmą daugelis sveikino su entuziazmu, bet kitų veidai niaukėsi rūpesčiu ir baime dėl krašto likimo. Liudas Vasaris, tada pirmą kartą pakirdęs iš savo sustingimo, domiai ėmė sekti naujų reiškinių pradžią, ir jam atrodė, kad tautinė sąmonė ir kūryba žengia į naują laimėjimų kelią. Jis, kaip ir daugelis tų dienų optimistų, tikėjosi, kad lietuvio dvasia pagaliau išsivaduos iš siaurų dešinės ir kairės varžtų, kad staiga sukilęs kūrybos viesulas nupūs visokias šiukšles ir dulkes nuo apmėžusios, apatiškos visuomenės, ir lietuviškas žodis, lietuviškas menas kartu su valstybės darbu statys tautos kultūros rūmą. Taip nusiteikęs jis praleido Kalėdų šventes ir uoliai ėmėsi plunksnos. Jis norėjo greitai baigti naują dramą, kuri turėjo pažymėti ir naują jo kūrybos laikotarpį - kryptį į realų gyvenimą, į aktualius tautos ir visuomenės reikalus. Svarbūs viešieji įvykiai ir jo paties darbas pakreipė jo mintis nauja linkme ir tarsi naujos gyvybės įdiegė į jo sielą. Liucijos atsiminimas jau nebekėlė jame nerimasties ir blogų nujautimų. Praėjus pusei metų po Liucijos mirties, pavasarį, drama jau buvo baigta. Auksė jau nuo kurio laiko su džiaugsmu ėmė pastebėti, kad Liudo nusiteikime įvyko žymių atmainų. Visos tos nerimastys, kurias buvo sukėlusi Liucijos mirtis, atrodė jau išgyventos. Jis dabar nė karto apie tai nekalbėjo, jame nebuvo jaučiama to šalčio ir užsidarymo, ir jo žvilgsny Auksė vėl pradėjo išskaityti tai, ko nepasakydavo jo žodžiai.
Didelio pasiryžimo jausmas sukilo Auksės krūtinėj. "Taip, Liudai. Išėjęs iš Gražulių, jis panoro dar kiek pasivaikščioti, nes diena buvo pavasariškai viliojanti, šilta ir graži. Vešliai susprogę žaliavo medžiai ir krūmai, kvepėjo žiedai, čiulbėjo šakose paukščiai. Vasaris žengė pro vartelius gilyn, pasuko į kairę ir po valandėlės sustojo ties Liucijos Glaudžiuvienės kapu. Gražus marmurinis kryžius ir pilka granito lenta puošė amžino Liucijos poilsio vietą."
Paskui Šešupės krantuose jis traukia revoliucines pirmos gegužės dainas ir seminarijos koplyčioj klauso monotoniško dvasios tėvo balso. Kalnynų gyvenimas su visom smulkmenom slenka per jo galvą. Baronienės viliojantis juokas ir nerūpestingos kalbos dabar tik liūdną šypsnį išsaukia jo veide. Toliau jo atsiminimai jau šuoliais skrenda vieni pro kitus, vis artėdami, vis skubėdami, kol pagaliau vienam momente susitelkia visa dabartis. Kaip koki voratinklio siūlai į visas puses dar driekiasi jo paskutinių metų išgyvenimai ir rūpesčiai.
