Balandžių galima rasti beveik kiekvienoje vietovėje. Šie visur esantys paukščiai dažnai nesulaukia teigiamos praeivių reakcijos, tačiau jie taip pat turi savo gerbėjų būrį. Balandžiai yra medžiuose gyvenantys paukščiai. Lizdų statyba ir gyvenamosios vietos pasirinkimas priklauso nuo konkrečios rūšies, tačiau bendras bruožas yra jų dauginimasis. Tai paukščiai, tarpusavyje besiskiriantis ir išvaizda, ir gyvenimo būdu. Panagrinėkime karvelių kiaušinius ir jų ypatumus.
Lietuvoje gyvena 5 rūšys karvelių: Keršulis (Columba palumbus), Paprastasis uldukas, arba uldukas (Columba oenas), Paprastasis purplelis (Streptopelia turtur), Pietinis purplelis (Streptopelia decaocto), Naminis karvelis, arba balandis (Columba livia). Tačiau pasaulyje auginama apie 1000 balandžių veislių.
Balandžiai per metus gali turėti nuo 1 iki 3 perėjimų, o patelė dažniausiai deda po 2 kiaušinius, kurių išvaizda priklauso nuo rūšies ir veislės. Kiaušinių perėjimas trunka nuo 15 iki 19 dienų.
Lietuvoje gyvena viena paukščių rūšis, perinti ištisus metus. Tai uolinis karvelis. Gyvendami žmogaus kaimynystėje, šie paukščiai nesunkiai susiranda augalinės kilmės maisto. Žmonės dažnai juos lesina, todėl kai kurios karvelių poros išaugina jauniklius net atšiauriais žiemos mėnesiais. Šie karveliai miestuose peri 2-3 ar net 4 kartus per metus. Kiaušinius šie sparnuočiai deda pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą.
Pagrindinės Karvelių Rūšys Lietuvoje ir Jų Kiaušinių Ypatumai
Keršulis (Columba palumbus)
Keršulis yra didžiausias laukinis balandis. Pats stambiausias iš visų karvelių. Suaugusio individo kūno svoris siekia 450-600 g, o kūno ilgis - 45-50 cm. Kūno masė 350-500 g. Šis paukštis yra pelenų spalvos, su balta juosta ant kaklo. Krūtine rausva. Ryškūs skiriamieji požymiai yra po baltą dėmę abiejose kaklo pusėse, kurių jauni paukščiai neturi, ir baltas priekinis sparno kraštas, ypač gerai matomas paukščiui skrendant. Likusi kūno dalis daugiau mažiau pilka. Nėra gausus. Keršulis yra pusiau migruojantis paukštis. Iš Skandinavijos jis atskrenda kovo-balandžio mėnesiais, o rugsėjo-spalio mėnesiais išskrenda atgal į gimtąjį regioną.
Keršuliai yra visiškai monogamiški paukščiai. Jie poruojasi vieną kartą visam gyvenimui ir kartu augina jauniklius. Lizdą stato patinas ir prižiūri patelę, kol ji deda kiaušinius. Tai ramūs balandžiai, retai kalbantys ir retai trukdantys žmonėms. Lizdai statomi net 3 m aukštyje virš žemės. Žiemoti išskrenda būriais rugsėjo-spalio mėn. Žiemoja Vakaru Europos šalyse. Pavasarį parskrenda kovo pabaigoje-balandžio pirmoje pusėje. Tuomet jie daug burkuoja.
Uldukas (Columba oenas)
Rečiausias ir nykstantis - paprastasis uldukas, arba uldukas (Columba oenas), gyvena senuose miškuose, peri uoksuose. Masė 250-300 gramų. Uldukas grįžta pavasarį vienas pirmųjų - dažnai vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Tai viena iš laukinių karvelių rūšių, kuriai žmogus gali pagelbėti.
Uldukams inkilo matmenys: aukštis 50-60 cm, pagrindas 25-30 cm, landa 8-10 cm. Dugnas pribarstomas pjuvenų, skiedrų ar žievės gabaliukų. Inkilai keliami į 6-10 m aukštį, atstumas tarp inkilų gali būti 8-20 m. Gamtoje uldukai dažnai įsikuria juodųjų meletų iškaltuose uoksuose. Yra viena bėda - tokie uoksai dažnai tampa netinkamais paukščiams, nes į juos lietaus metu teka vanduo.
Purplelis (Streptopelia turtur)
Mišriuose lapuočių ir spygliuočių miškuose, paežerių, paupių želdynuose dažnas paprastasis purplelis (Streptopelia turtur). Išskrenda į laukus, pakeles, skrisdamas tankiai mosuoja sparnais. Masė apie 160 g (mažiausias iš Lietuvoje gyvenančių karvelių). Rusvai melsvas, uodegos galas baltas. Abiejose kaklo pusėse juodos ir baltos dėmės. Peri jaunose eglėse. Pavasarį grįžta balandžio-gegužės mėnesį, išskrenda rugsėjį. Sparčiai nyksta.
Pietinis Purplelis (Streptopelia decaocto)
Nuo 20 a. vidurio miesteliuose, kaimuose, parkuose, soduose paplito pietinis purplelis (Streptopelia decaocto). Nuo paprastojo purplelio skiriasi juoda skersine juosta ant sprando. Peri eglėse, tujose. Žiemoja.
Naminis Karvelis (Columba livia)
Miestuose dažnas sulaukėjęs naminis karvelis, arba balandis (Columba livia), kilęs iš uolinio karvelio. Apie 300 g masės, pilkai melsvas, baltu antuodegiu ir pauodegiu, juodomis skersinėmis juostomis sparnuose, juoda uodega. Sutinkamas visus metus. Naminiai karveliai yra žolėdžiai paukščiai, nors kartais gali sugauti ir suvalgyti vabzdžių ar mažų bestuburių. Jauni balandžiai per pirmąsias 5 gyvenimo dienas maitinami vadinamuoju „pieneliu“ (skysta, varškę primenanti medžiaga, gaminama balandžio gurklyje), o per kitą 5 dienų laikotarpį papildomai gauna grūdų. Pasiekę 15 dienų amžių, jauni balandžiai turi patys išmokti susirasti maistą.
Nuo to laiko iš jų buvo išveista apie 1000 įvairių kūno formų, spalvų naminių karvelių veislių. Jos skirstomos į dekoratyvinių, pašto ir mėsinių karvelių grupes. Dekoratyviniai karveliai vertinami dėl savitos išorės, plunksnų formų ir spalvos, skraidysenos. Pašto karveliai pasižymi gera orientacija, ištvermingumu (nenutūpdami gali nuskristi iki 1000 km). Mėsiniai karveliai vislūs, greitai bręsta, stambūs (apie 700 g); jie auginami maistui.
Uolinių Karvelių Ypatumai
Naminiai (miesto) balandžiai yra kilę iš uolinių balandžių. Šios rūšies balandžiai užauga iki 35-40 cm ilgio ir 400-420 g svorio. Ant pilkų uolinių balandžių sparnų yra dvi išilginės juostos, o apatinė sparnų pusė yra visiškai balta. Kojos raudonos, baigiasi juodais nagais.
Šie balandžiai lizdus suka kolonijomis, dažniausiai uolų plyšiuose. Jie stipriai prisiriša prie savo buveinės. Uolinių balandžių lizdai nesudėtingi - tai nedidelės gremėzdiškai sudėliotų šakelių krūvelės. Juos stato pora, abu tėvai taip pat dalyvauja auginant jauniklius, nors patino indėlis yra didesnis.
Uolinių balandžių kiaušiniai yra balti, šiek tiek žalsvai blizgantys. Jaunikliai išsirita po 16-19 dienų, o lizdą palieka maždaug po 35 gyvenimo dienų.
Uolinis balandis yra gana greitas balandis, jo skrydžio greitis gali siekti 60-70 km/val.
Paukščių Lizdai: Namai Kiaušiniams ir Jaunikliams
Paukščiai lizdus suka medžiuose, uoksuose, ant žemės, urvuose, tarp akmenų ar sukrautų malkų, kitų paukščių lizduose, žmogaus statiniuose, apleistose techninėse konstrukcijose ar žmogaus sukurtose lizdavietėse. Lipdo iš molio su seilių priemaiša ar iš seilių, vidų iškloja sausomis augalų dalimis, plunksnomis, pūkais ar žinduolių plaukais. Lizdai būna kabantys, pinti, pačių paukščių išrausti grunte ar iškalti medyje. Paukščiai lizdus suka pavieniui ar grupėmis, sudarydami kolonijas. Lizdai būna labai paprasti (duobutė smėlyje tarp akmenukų) ar labai sudėtingi (įmantrūs įpinti tarp nendrių ar kabantys ant šakų). Lizdai naudojami vieną sezoną arba daugelį metų. Tik nedaugelis paukščių rūšių lizdų nesuka.
Karvelių Kiaušiniai: Spalva, Dydis ir Ypatumai
Uolinių balandžių kiaušiniai yra balti, šiek tiek žalsvai blizgantys. Jaunikliai išsirita po 16-19 dienų, o lizdą palieka maždaug po 35 gyvenimo dienų.
Balandžiai per metus gali turėti nuo 1 iki 3 perėjimų, o patelė dažniausiai deda po 2 kiaušinius, kurių išvaizda priklauso nuo rūšies ir veislės. Kiaušinių perėjimo trukmė trunka nuo 15 iki 19 dienų.
Ką Daryti, Jei Balkone Įsikūrė Balandžiai?
Šiltuoju metų sezonu daugelis miestiečių susiduria su nepageidaujama balandžių kaimynyste. Šie miesto paukščiai atšilus orams ima ieškoti maisto, saugios vietos lizdams sukti ir neretai pasirenka daugiabučių balkonus. Visos balkono vietos, kur balandis galėtų laisvai tupėti ir sukti lizdą, pavyzdžiui, lentynos, turėtų būti pertvarkytos taip, kad prie jų paukščiai neprieitų. Pasitaiko ir atvejų, kai žmonės į savo daugiabučius balandžius prisikviečia patys juos lesindami.
Balandžiai yra jautrūs aštriems kvapams, todėl galima naudoti aštrius prieskonius, tokius kaip pipirai, aitriosios paprikos, ir jais barstyti balkono patalpas. Norintiesiems naudoti specialiai skirtas priemones pravers parduotuvėse parduodami specialūs skysčiai, skirti paukščiams atbaidyti.
Velykos ir Kiaušinių Marginimo Tradicijos
Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Archeologiniai kasinėjimai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje atskleidžia margučius primenančių šukelių radinius. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje.
Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. Pasak mitologijos, deivė Paukštė padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva.
Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau, pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t. y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų. Margučių reikšmė švenčiant Velykas rodo labai artimą, darnų žmogaus ryšį su jį supančia aplinka ir gamtos kūriniais.
Paukščių Biologiniai Ypatumai ir Kiaušinių Dėjimas
Paukščiai yra gerai atpažįstami dėl savo kompaktiško kūno, nedidelės galvos ir ilgo kaklo. Priekinės galūnės virtusios sparnais, o kūno forma aptaki, pritaikyta skrydžiui. Oda plona ir sausa, padengta kontūrinėmis plunksnomis, kurios saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų. Jutiminę funkciją atlieka siūliškos plunksnos ir šereliai.
Paukščių griaučiai yra tvirti ir lengvi, daugelis kaulų pripildyti oro. Raumenų sistema - diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros, sudaro apie 20 % visos kūno masės. Kaklas labai lankstus, sudarytas iš 11-25 slankstelių. Žandai virtę bedančiu snapu, o smegenys gerai išsivysčiusios, ypač didieji pusrutuliai.
Paukščių orientacijos svarbiausias organas yra akys, o klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme, kur pailgėję žandai sudaro snapą, kurio forma priklauso nuo paukščio mitybos. Išsiplėtusi apatinė stemplės dalis sudaro gūžį, o skrandį (skilvį) sudaro liaukinė ir raumeninė dalys.
Balso aparatas - apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos, o svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai, padedantys efektyviau kvėpuoti. Širdis didelė, 4 kamerų, o medžiagų apykaita labai intensyvi.
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių, o patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį, kur apsigaubia baltyminiu sluoksniu, plėvėmis ir kietu kiaušinio kevalu.
Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose. Dėtyje būna 1-24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 - karveliai, gervės, lėliai, po 3 - kirai ir žuvėdros, po 4 - tilvikai, po 5-6 - smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 - antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų - net iki 24 kiaušinių.
Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11-14 d., kurapkos - 24, antys - 24-28, afrikiniai stručiai - 42, imperatoriškieji pingvinai - net iki 64 dienų.
Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde. Tai paukščiukiniai - karvelinių, gandrinių, plėšriųjų, pelėdinių, geninių, žvirblinių paukščių jaunikliai.
Kiaušiniai būna įvairių formų. Pavyzdžiui, daugelis pelėdų deda apvalius arba rutuliškus kiaušinius. Laukinių paukščių kiaušiniai būna įvairių spalvų - nuo paprastų baltų iki visų vaivorykštės atspalvių: mėlynos, žalios, dramblio kaulo, smėlio, pilkos, raudonos ir oranžinės. Spalvų intensyvumas gali labai skirtis. Baltą spalvą lemia lukšte esantis kalcio karbonatas, o kitas spalvas - biliverdino ir protoporfirino junginiai. Paukščių, perinčių drėvėse, kiaušiniai dažnai būna paprastesnių spalvų, tačiau atviresnėse vietose dedami kiaušiniai yra margesni, kad juos sunkiau pastebėtų plėšrūnai. Žymės ant kiaušinių gali būti juodos, rudos, pilkos, rausvos, violetinės ar kitos spalvos. Paprastai jie būna išmarginti dėmėmis ar taškeliais.
Kiaušinių lukštų storis skiriasi, tačiau jie turi būti pakankamai stori ir tvirti, kad išlaikytų perintį suaugusį paukštį, o taip pat ir augantį jauniklį. Didesnių paukščių kiaušinių lukštai paprastai būna proporcingai storesni. Didžiausius kiaušinius deda stručiai, o mažiausius - kolibriai.
Kadangi kiaušiniuose yra labai daug baltymų, riebalų ir maistingųjų medžiagų, jie yra labai geidžiamas daugelio plėšrūnų grobis. Kiti paukščiai, tarp jų suopiai, zylės, varnos, kregždės, klykuolės ir plėšrieji paukščiai, taip pat ėda visus kiaušinius, kuriuos randa. Ne visi paukščiai deda kiaušinius į savo lizdus ar net augina savo jauniklius. Yra daug rūšių paukščių, kurie sąmoningai deda kiaušinius į kitų lizdus ir leidžia „globėjams“ auginti jauniklius, net jei paukščiai yra skirtingų rūšių. Taip elgiasi rudagalvės kregždės ir gegutės.
Karvelių Auginimo ir Priežiūros Ypatumai
Uldukams inkilo matmenys: aukštis 50-60 cm, pagrindas 25-30 cm, landa 8-10 cm. Dugnas pribarstomas pjuvenų, skiedrų ar žievės gabaliukų. Inkilai keliami į 6-10 m aukštį, atstumas tarp inkilų gali būti 8-20 m.
Gamtoje uldukai dažnai įsikuria juodųjų meletų iškaltuose uoksuose. Yra viena bėda - tokie uoksai dažnai tampa netinkamais paukščiams, nes į juos lietaus metu teka vanduo.
Įdomūs Faktai Apie Kiaušinius
Gali būti skirtingų formų. Kiaušiniai būna įvairių formų. Pavyzdžiui, daugelis pelėdų deda apvalius arba rutuliškus kiaušinius. Skiriasi spalvos ir margumas. Laukinių paukščių kiaušiniai būna įvairių spalvų - nuo paprastų baltų iki visų vaivorykštės atspalvių: mėlynos, žalios, dramblio kaulo, smėlio, pilkos, raudonos ir oranžinės. Lukšto storis priklauso nuo paukščio dydžio. Didesnių paukščių kiaušinių lukštai paprastai būna proporcingai storesni. Kazuarų kiaušiniai turi storiausius lukštus. Mažiausias kiaušinis svėrė trečdalį gramo. Verbenos kolibris yra mažiausio kada nors pastebėto kiaušinio rekordininkas - jo sudėtas mažytis baltas ovalus kiaušinis svėrė vos trečdalį gramo. Valgo pėšrūnai ir net kiti paukščiai. Kadangi kiaušiniuose yra labai daug baltymų, riebalų ir maistingųjų medžiagų, jie yra labai geidžiamas daugelio plėšrūnų grobis. Deda ir į svetimą lizdą. Yra daug rūšių paukščių, kurie sąmoningai deda kiaušinius į kitų lizdus ir leidžia „globėjams“ auginti jauniklius, net jei paukščiai yra skirtingų rūšių. Ritasi skirtingu metu. Paukščių kiaušinių inkubacijos laikotarpis gali būti labai įvairus. Mažesnių sparnuočių jis gali siekti 10-11 dienų, didesniųjų - 60-85 dienas. Kiaušinius deda ir kiti gyvūnai. Paukščiai nėra vieninteliai gyvūnai, dedantys kiaušinius. Daugelis roplių, žuvų, varliagyvių ir vabzdžių taip pat deda kiaušinius. Skonis priklauso nuo paukščio mitybos.
Kaip veisti balandžius – pilna laiko juosta
tags: #laukiniu #karveliu #kiausiniai
