Dainininkė Laima Lapkauskaitė, gimusi 1960 m. liepos 6 d. Kybartuose, yra žinoma ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip pedagogė, muzikos vadybininkė, prodiuserė bei scenografė. Jos gyvenimo kelias prasidėjo nedideliame mieste prie pat sienos su Kaliningrado sritimi, augant vienturtei mergaitei vokiškos statybos daugiabutyje su vieninteliu patogumu - kokline krosnimi.
Laima prisimena, kad vaikystė nebuvo itin lepšinga. Dažnai gaudavo diržo, nors, jos manymu, buvo gera mergaitė ir pirmūnė. "Tais laikais taip buvo priimta," - sako ji, prisimindama tuos laikus. Net ir darželyje kartais tekdavo patirti nepagrįstų nuobaudų. "Viskas gerai su tuo darželiu, tik labai nemėgdavau miegoti. Per pietų miegą visada kalbindavau kokį nors vaiką. Aš tik atsimenu tokį momentą - „pletnę“ (smūgį - LRT.lt). Auklėtoja mane mušė vien dėl to, kad nemiegu. Dar paskundė mamai ir dar kampe atstovėjau. Tokie laikai buvo... Dabar tai būtų sunkiai suvokiama," - įsitikinusi L. Lapkauskaitė.
Lietuvoje 7-ajame dešimtmetyje, kaip ir visam sovietmečiui būdinga, parduotuvių lentynos dažnai būdavo tuščios. Tačiau Laimos šeima gyveno kitaip. "Mama ir tėtis buvo tarnautojai, turėjo, tais laikais, labai gerus darbus. Mama dirbo universalinėje parduotuvėje, tai visi deficitai buvo prieinami," - juokiasi dainininkė. Tėtis, mėsos parduotuvės vedėjas, taip pat turėjo prieigą prie deficitinių prekių. "Kai žmonės kalba, kaip nieko neturėjo, kaip buvo sunku kažko gauti, tai aš to nesuprantu, nes turėjau visko, ko tuo metu man reikėjo: ir šlapdešrės, ir gražių rūbų, ir žirnelių, ir majonezo," - prisimena ji.
Mokykloje Laima Kybartuose rado protingų žmonių draugiją. Šeima buvo religinga, bendravo su kunigais, pas juos rinkdavosi žinomi dvasininkai, dabar užimantys aukščiausius postus. Laima prisimena, kaip mama prašydavo pažiūrėti, ar prie lango nestovi koks "dėdė", o ji, tarsi žaisdama, apibėgdavo aplinkui.
Jau nuo vaikystės Laima mėgo dainuoti. Ji stebisi, kad jai niekas nevertė stoti į pionierius ar komjaunimą. "Tik vienąkart pavaduotojos pasikvietė į kabinetą, tikriausiai joms reikėjo tą procedūrą atlikti, ir labai švelniai paklausė, kodėl nesu pionierė. Ką aš, vaikas, galiu atsakyti? Tylėjau. Tada prisiglaudė mane, paglostė galvą ir pasakė, kad bėgčiau į pamoką," - pasakoja Laima.
"Mano patys laimingiausi metai buvo vaikystė. Aš norėjau tik dainuoti, man daugiau nieko gyvenime nereikėjo. Muzika man buvo pirmoje vietoje," - prisimena Laima. Kai jai nupirko pianiną, ji džiaugsmingai bėgo visiems girtis. Netrukus ji buvo pakviesta dainuoti į estradinį ansamblį, vadovaujamą Antano Jovaraičio. Jų pučiamųjų orkestras buvo vienas geriausių Lietuvoje.
Sulaukusi 13-kos, Laima pradėjo lankyti muzikos mokyklą. "Dabar suprantu, kad mane, kaip vaiką, labai išnaudodavo," - sako ji. Mokėdama groti iš klausos, ji tapo akompaniatore mokyklos šokių kolektyvų rateliams. Nors pati norėjo šokti, bet per visus vakarėlius turėdavo groti akordeonu. "Princesėmis, pasakų herojais vaikšto apsirengę, o aš sėdžiu su akordeonu. Manau, čia buvo didelis vaiko išnaudojimas," - apgailestauja Laima.
Baigusi devynias klases, Laima išvyko mokytis į Kauną, į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. "Su manimi atvažiavo ir mano pianinas. Buvau labai stropi mokinė, o mūsų kursas - labai stiprus. Man reikėjo dviejų specialybių ir būtinai baigti raudonais diplomais," - pasakoja ji. Kiekvieną rytą 6 valandą ji jau grodavo, net pusbroliui, kurio lovos kaimynystėje buvo jos pianinas, tekdavo klausytis jos "doremi". Kai ji baigė mokslus ir išsinešė pianiną, net visa laiptinė plojo.
Laima laviravo tarp dainavimo ir chorvedybos, tačiau galiausiai pasirinko pastarąją. "Gaudavau padidintą stipendiją, 40 rublių, o tai buvo dideli pinigai, tad tėvams savų nereikėdavo duoti," - prisimena ji. Grįždavusi namo, stipendiją atiduodavo mamai, o ši jai kas savaitę duodavo po 10 rublių, dar ir pinigų likdavo.
Būdama 20-metė, Laima bažnyčioje susipažino su būsimu vyru. Jų vestuvės vyko kaime, kur nebuvo elektros. Laima, kaip kūrybingas žmogus, sugalvojo puotą surengti kolūkio arklidėse. Su vyru jas išvalė, papuošė medeliais ir folija, išvedė elektrą. "Susipykome benešdami medžius. Nenoriu, sakau, tekėti," - juokiasi ji, prisimindama, kad į viską žiūrėjo labai vaikiškai ir vestuves organizavo kaip festivalį.
Kuomet daugelis siekė paskyrimų į Vilnių ar Kauną, Laima savo gyvenimą susiejo su Marijampole. Nors muzikinė karjera kilo į viršų, asmeniniame gyvenime po aštuonerių santuokos metų įvyko skyrybos. "Jis žiūri į kairę, aš - į dešinę. Mūsų mąstymai buvo visiškai kitokie. Buvome be galo skirtingi žmonės. Mes labai civilizuotai susėdome ir pasišnekėjome, kad reikia eiti savo keliais. Taip tvarkingai ir išsiskyrėme," - pasakoja L. Lapkauskaitė. Ji priduria, kad vyras ją įtarinėjo neištikimybe, nors ji pati negali fiziškai išduoti. Skyrybos įvyko ir dėl praktinių priežasčių - negalėjimo turėti dviejų butų, kai ji gavo butą Marijampolėje, o dar turėjo pusę namo Vilkaviškyje.
Šiuo metu Laima Lapkauskaitė yra vaikų dainų festivalio, kurį organizuoja jau 30-tą kartą, iniciatorė. Ji aktyviai dirba, turi daug idėjų, kurios "verda kaip puode sriuba". Visus metus ji skyrė Mariui ir Irūnai, nes projektas labai mėgstamas, taip pat daug jėgų atiduoda vaikams, kurie jai visada yra pirmoje vietoje.
Nors Laima džiaugiasi svetimais anūkais ir vaikais, ji pripažįsta, kad jai trūksta artimo žmogaus šalia. "Nemyli manęs niekas, tai ką man dabar daryt. Kiekvienam žmogui norisi, kad būtų kažkas šalia," - atvirai kalba ji. Ji stengiasi užpildyti šią tuštumą ir gyvena savo gyvenimą, nors nežino, ar galėtų pasakyti, kad yra laiminga.
Naujas Laimono Lapinsko interviu: apie gaują, kuriai vadovavo moteris, santuokas kalėjime ir praeitį
Bėgant metams Laimos išvaizda beveik nepakito. Ji juokauja, kad norėtų, jog jai būtų 35 metai. "Manau, kad jaunesnė atrodau todėl, jog bendrauju su jaunais žmonėmis, o tai yra labai svarbu," - sako ji.
Laima Lapkauskaitė visuomet prisimena Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, nes turi artimą giminaitį Mindaugą ir sujungia vardą su valstybės švente.
tags: #laima #lapkauskaite #gime
