Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika yra išraiškingas ir turtingos istorijos paminklas, esantis Labanoro miestelyje, Švenčionių rajone.
Istorija byloja, kad pirmą kartą Labanoro bažnyčia paminėta dar 1522 metais Vilniaus vyskupijos sąrašuose, kas rodo jos senoviškumą ir ilgaamžiškumą.
1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima jau sena, begriūvanti Labanoro bažnyčia, kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. Bažnyčiai pasenus, Vilniaus vyskupas Masalskis 1768 m. pastatė naują, kuri 1798 m. sudegė. 1818-1820 m. ji buvo atstatyta parapijiečių lėšomis.
Apie bažnyčios architektūros stilių šiek tiek galima spręsti iš išlikusių XIX a. pirmos pusės jos aprašymų. 1820 m. Labanoro bažnyčios vizitacijos akte nurodoma, kad tai iš pušies rąstų suręstas pastatas su 7 stačiakampiais langais. Ant mūrinių postamentų pastatytos kolonos laikė aukštą trikampį frontoną - šiaudais dengto stogo skydą. Frontoną puošė trys pusapskričiai langai. 1849 m. stogas buvo uždengtas malksnomis. Tiek bažnyčia, tiek varpinė vėliau iš lauko apkaltos lentomis, nudažytos rusvai. Sunkių proporcijų, nesudėtingų formų fasadai iki 2009 m. gruodžio 22 d. gaisro išlaikė klasicistinį kompozicijos principą. Antai plokščią vakarinį fasadą skaidančioms vertikalioms sąvaržoms buvo suteikta siaurų piliastrėlių forma. Virš plataus, dantukais papuošto karnizo kilo aukštas frontonas, kuris užsibaigė bokštu. Apačioje - plačios dvivėrės durys, pabrėžtos trikampiu sandriku, ir stačiakampiai langai. Šoniniuose - pietiniame ir šiauriniame - fasaduose rikiavosi stambūs langai ir piliastrėliai. Karnizą ir palanges dailiai pabrėžė rantuotos lentelės. Įdomiausias ir turtingiausias buvo rytinis bažnyčios fasadas su liaudiška drožyba papuoštais arkiniais langais ir vienaaukščiais priestatais, kuriuos viršuje originaliai užbaigė dengti balkonėliai.
Spėjama, kad varpinė irgi pastatyta XIX amžiuje.
Varpinė - istorijos liudininkė
Bažnyčia neįsivaizduojama viena, be varpinės, stovinčios šiaurės vakariniame šventoriaus kampe, kuri kartu su bažnyčia sudaro darnų kompleksą. Varpinės statybos metai nėra tiksliai žinomi, ji datuojama XIX a. Per 2009-ųjų gaisrą varpinė nenukentėjo.
Varpinė kvadratinio plano, turi tris tarpsnius, kuriuos jungia stogeliai. Kiekvienas tarpsnis į viršų siaurėja. Pirmas varpinės tarpsnis turi medinių lentų lubas, virš tų lubų antrame tarpsnyje yra įtaisyta nedidelio nuolydžio pertvara, o trečiame - žalvarinis varpas, pagamintas 1805 m. Johano Samuelio Vėnerio Vilniuje. Nors panašaus laiptuoto tūrio varpinių Lietuvoje gana daug, tačiau Labanoro išsiskiria iš visų savo sunkiomis, horizontaliomis proporcijomis.
Medinė architektūra, kitaip nei mūro, yra trapi, neilgalaikė, lengvai pažeidžiama, pirmiausia kenčia nuo mūsų klimato - drėgmės, kritulių, temperatūrų kaitos. 2004 m. vasario mėn. bažnyčios ir varpinės pastatų techninės būklės akte buvo nustatyta, kad varpinės matomos konstrukcijos ir sienojai pažeisti entomologinių kenkėjų, apatiniai du rąstai supuvę, atmosferos krituliai pro šoninius langus patenka į varpinės vidų, dėl to kai kurios stogo konstrukcijos pažeistos puvinio. 2006-2007 m. Kultūros paveldo departamentui ir rajono savivaldybei kooperuojant lėšas buvo restauruota varpinė, o 2008 m. atlikti bažnyčios pastato konstrukcijos tvarkymo darbai.
Restauracija ir tragedija
2009 m. vasarą bažnyčia restauruota - nudažytas bažnyčios fasadas, restauruotos medinės jo detalės. Senas bažnyčios stogas pakeistas į autentišką gontų stogo dangą. Bokšteliai atstatyti ir uždengti varine skarda, sutvarkyti bažnyčios pamatai.
Po restauracijos Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia neilgai džiugino žmones. 2009 m. gruodžio 21 d. naktį iškart po vidurnakčio bažnyčia visiškai sudegė, liko tik varpinė.
Atstatymas ir nauja pradžia
Nors tragedija sukrėtė bendruomenę, tačiau ji neprarado vilties - jau 2010 metais prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai. „Optimistai buvome manydami, kad per metus galima atstatyti sudegusią šventovę. Tačiau tas optimizmas ir veda mus į tikslą. Geriausiu atveju, jeigu Dievas duos, joje galėsime melstis po trejų metų. Tačiau šios statybos labai suartino parapijiečius. Pernai per Velykas mūsų procesija ėjo aplink naujus pamatus, šiemet - aplink suręstas sienas“, - pasakojo Labanoro bažnyčios kunigas Jurgis Kazlauskas ir pabrėžė, kad tik valstybės parama gerokai pajudina statybas. Parapijiečiai turi gerą širdį, bet tiek pinigų - ne. Vyriausybės ir Švenčionių savivaldybės parama padėjo pradėti, dalį medienos sienoms paaukojo vienas ūkininkas, 300 kub. m rąstų įsigijome lengvatinėmis sąlygomis. Lietuvoje yra labai daug gerų žmonių, kurie jautriai sureagavo į mūsų nelaimę. Skambina žmonės iš kitų parapijų, atvažiuoja, užjaučia, atveža aukų bažnyčiai.
Autentiškas šventovės vidus (altoriai, sakykla) bus atstatytas iš nuotraukų. Gaisro nepaliesta varpinė - gyvas pavyzdys statytojams, neleidžiantis nukrypti nuo architektūros stiliaus. Anot kunigo, varpinė dabar tarytum motina, kurios reikia klausyti. „Dėl sienų man mažiausiai skauda galvą, juk nuo projekto negali nukrypti. O prasidėjus įrengimo darbams čia budėsiu nuolat. Turi būti tvarkinga, šiuolaikiška, gražu ir patogu žmonėms. Senais laiptais močiutės labai sunkiai nulipdavo, o pasnigus be jaunesnių pagalbos neišsiversdavo. Dabar bus ne tik patogūs laiptai su ranktūriais, bet ir specialus įvažiavimas neįgaliesiems. Pastatysime normalius tualetus, kad nesigąsdintų maldininkai. Šventorių apsodinsime naujais medžiais. Šita vietovė turi ypatingą trauką, žmonės apie bažnyčią eidavo keliais, visi norėjo pamatyti stebuklingu laikomą Švč. Dievo Motinos paveikslą. Tikiuosi, kad Labanoro trauka neišnyks. Vietiniai žmonės neleis, kad taip nutiktų. Taip ir gyvename ateitimi“, - šyptelėjo kunigas Jurgis Kazlauskas.
Ši geltona nedidukė bažnytėlė turėjo ypatingą trauką, kraštovaizdžiui suteikdavo nepakartojamo grožio. Nežinia, ar jai išskirtinumą dovanojo netoliese esanti paslaptinga Labanoro giria, ar legendomis apipintas bažnytkaimis, ar stebuklingu laikomas Švč. Dievo Motinos paveikslas, tačiau nuo amžių čia traukdavo piligrimai, sustodavo jai nusilenkti pro šalį važiuojantys keliautojai. Dabar žmonės specialiai atvažiuoja pažiūrėti, kaip bažnyčia po gaisro kyla naujam gyvenimui.
Atstatymas sėkmingai užbaigtas 2011 m. Naujai atstatyta bažnyčia išlaikė savo klasicistinį stilių ir tapo moderniu, bet kartu autentišku sakralinės architektūros pavyzdžiu. Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia šiandien ne tik tęsia savo funkciją kaip maldos namai, bet ir primena apie bendruomenės vienybę bei stiprybę atlaikant sunkumus. Tai yra vieta, kur susilieja praeitis ir dabartis, religinė praktika ir kultūrinis paveldas.
Rastas lobis
Po gaisro tvarkydami degėsius miestelio gyventojai aptiko tikrą lobį - apie 70 kg baltojo metalo ir per tūkstantį caro laikų monetų. Didelę vertę turinčios antikvarinės vertybės buvo paslėptos po bažnyčios altoriumi. „Tai tikras stebuklas“, - prisipažino Labanoro seniūnas Vincas Jusys. Pasak jo, miestelio gyventojai griuvėsiuose ieškojo stebuklingu laikomo Švč. Motinos paveikslo su karūnomis ir,【tagimg>rastos monetos ir metalas aptaisais. „Tada kažkas pakėlė apdegusią lentą ir netikėtai pabiro kelios monetos, - pasakojo V.Jusys. - Pradėjome ardyti grindis ir netrukus radome didelę krūvą monetų. Tai rusiškos kapeikos, lietuviški centai ir vokiški pfenigai. Daugiausia (699 vnt.) rasta vokiškų pfenigų.“ Griuvėsiuose gyventojai rado ir apie 70 kg išsilydžiusio baltojo metalo. Rastos antikvarinės monetos ir metalo luitai turėtų ateityje atitekti Labanoro bažnyčiai, kuri jas ketina eksponuoti atstatytuose maldos namuose. „Greičiausiai šias monetas buvo paslėpęs kunigas, ir apie tai niekas nežinojo“, - paklaustas, iš kur po altoriumi galėjo atsirasti caro laikų pinigai, svarstė Labanoro bažnyčios kunigas J.Kazlauskas.
