Stasys Liupkevičius - tai vardas, neatsiejamai susijęs su lietuviška estrados muzika, ansambliu „Armonika“ ir daugybe širdį džiuginančių dainų. Jo gyvenimo kelias, kupinas muzikos, kūrybos ir nuoširdumo, yra įkvepiantis pavyzdys, kaip džiaugtis kiekviena diena.
Ankstyvasis gyvenimas ir muzikos pradžia
S. Liupkevičius gimė Šėtos miestelyje, Kėdainių rajone, pačiame Lietuvos viduryje. Jo tėvas buvo kalvis, o mama ir seserys gražiai dainavo. Muzika jį lydėjo nuo vaikystės, o armoniką jis paėmė į rankas būdamas ketverių metų, kai dar instrumento gerai neišlaikė. „Buvome trys broliai ir sesuo. Broliai grojo armonika, o sesuo turėjo puikią klausą.“ Paklaustas apie gimtinės įtaką, S. Liupkevičius prisimena: „Tikrai esu gimęs griovyje (bombarduojant miestelį) ne tik prie laukinės obels, bet ir prie upės, vardu Obelis, kuri teka per mano gimtąją Šėtą.“ Jis priduria, kad gerai prisimena jausmą, kai su tėvu pasodino obelų sodą. Pirmoji S. Liupkevičiaus birbynė, pagaminta 1957 m., taip pat buvo iš obels. Todėl nenuostabu, kad obelų žydėjimas kiekvieną pavasarį jį įkvepia kūrybai ir dainoms.
Sakoma, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, tad S. Liupkevičius tikina, kad jis - vienas tokių. „Nors ne paslaptis, kelintą gimtadienį Stasiukas mini, paklaustas apie savo amžių, išsisuka atsakydamas, kad skaičiai nesvarbu. O aš vis juokais primenu, kad jam tik 38-eri, vis pasižiūriu iš kitos pusės“, - nusijuokia Irena Gildutytė-Navikienė. „Bet aš taip ir jaučiuosi!“
Muzikinė karjera ir ansamblis „Armonika“
Muzika S. Liupkevičių pavergė besimokantį Juozo Gruodžio konservatorijoje. Studijuodamas dainavo Kauno muzikiniame teatre, tuo pačiu metu grojo ir dainavo dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“ ir Medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblyje. S. Liupkevičius yra baigęs Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje solinio dainavimo specialybę. Studijų metais pradėjo įrašinėti dainas su Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru.
Vis tik labiausiai S. Liupkevičių išgarsino darbas ansamblyje „Armonika“. Nors 1969-aisiais ansamblį įkūrė Vytautas Juozapaitis, 1979 m. iš jo vadovo vairą perėmęs S. Liupkevičius daugeliui iki šiol yra kolektyvo siela ir širdis. Anot S. Liupkevičiaus, „Armonikos“ ansamblis buvo reikalingas Balio Dačiulio laidai „Subatvakaris“. Anot jo, vyresnio amžiaus žmonės šią laidą dar prisimena. Tad ir „Armonikoje” buvo visko: pokštų, humoro, dainų, kupletų, pasakorių, koncertų, nuostabių vedėjų. B. Dačiulis turėjo labai lengvą ranką rašyti, sueiliuodavo - kaip yra sakęs vienas pirmų „Armonikos“ vokalistų Balys Urbonas - labai arti liaudies.
Su ansambliu jis yra išmaišęs visą Lietuvą, aplankęs daugybę pasaulio kraštų: nuo JAV, įvairių Europos šalių iki Australijos. „Keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę šalių. Įdomu tai, kad tos dainos, kurias pamilo Lietuva, patikdavo ir užsieniečiams.“
Žinomiausios „Armonikos“ dainos: „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“ ir kt.
Kūrybinis bendradarbiavimas ir asmeninis gyvenimas
Pastaruoju metu S. Liupkevičius dalija interviu retai - vasarą 81-ąjį gimtadienį paminėjęs kūrėjas mėgaujasi ramiu gyvenimu Kupiškyje, ten jį atviliojo eiles kurianti Irena Gildutytė-Navikienė, tapusi ne tik kūrybos, bet ir širdies drauge. Taigi kurti S. Liupkevičius nenustoja, tik dabar portalui LRT.lt sako savo dainas keliantis į jutubą.
S. Liupkevičius ir I. Gildutytė-Navikienė - puikus kūrybinis duetas. I. Gildutytė-Navikienė rašo eiles, o S. Liupkevičiaus dėka jos tapo dainomis. „Man tai tokia didelė laimė, - sako S. Liupkevičius. - Mane Irenos eilės taip įtraukia, taip įsijaučiu - vartau, ieškau, galvoju, bandau atrasti tinkamą melodiją. Aš jos eilėse tiesiog paskęstu.“
Irena atskleidžia, jog be to, kad mėgsta laiką leisti gamtoje, S. Liupkevičius mielai žiūri sporto varžybas, skaito, neužmiršta ir armonikos - kone kasdien ima ją į rankas ir ką nors pagroja. „Jam tai tiesiog įaugę į kraują. O ir man smagu, kai namuose kas nors groja.“
„Taigi, neturiu kuo skųstis, Kupiškyje turiu, kas mane palaiko, kas gražių tekstų parašo“, - teigia S. Liupkevičius.
Prieš porą dešimtmečių eteryje jis pasirodydavo ir su dukromis Audra ir Ugne. Abi jos mokėsi muzikos mokykloje, dainavo legendinėje „Dainų dainelėje“, o vėliau - ir su tėčiu. Tiesa, jis dabar sako, kad muzikos dukrų gyvenime liko mažai. „Jos muziką supranta ir myli, tačiau nebemuzikuoja“, - atskleidžia S. Liupkevičius, jau turintis ir keturis suaugusius anūkus.
Muzika kaip ilgaamžiškumo paslaptis
S. Liupkevičius prisipažįsta, kad dabar muzikuoja daugiausia namuose, bet kartais dar pagroja ir kur nors renginyje. Sako, kad jei sulaukia kvietimo, dažniausiai jo neatsisako. Paklaustas, ar muzika ir yra jo ilgaamžiškumo paslaptis, garsus muzikas susimąsto: „Turbūt!“
„Svarbiausia, kad namuose netrūksta juoko, optimizmo ir geros nuotaikos“, - priduria I. Gildutytė-Navikienė. Jos žodžius palydi šiltas S. Liupkevičiaus juokas. „Taip ir gyvename.“
„Esu labai patenkintas gyvenimu. Tokiame amžiuje turėti šaunią, jauną, gerą moterį - argi ne laimė?“ - prisipažįsta kompozitorius, dainininkas, ilgametis ansamblio „Armonika“ vadovas Stasys Liupkevičius. Ir patvirtindamas savo žodžius pakšteli į skruostą šalia sėdinčiai širdies damai poetei Irenai Gildutytei-Navikienei.
„O aš esu pasiskiepijusi nuo erkinio encefalito ir blogos nuotaikos, tad visada esu gerai nusiteikusi ir pilna optimizmo. Gal todėl jo netrūksta mums abiem“, - priduria I. Gildutytė-Navikienė.
„Progų tikrai nepraleidžiame. Aš iškepu kokį nors tortuką, ateina pasveikinti brangūs žmonės. Kaimynai labai Stasiuką myli, tad tikiu, kad užsuks ir šįkart. „Atsibundame ir džiaugiamės, kad viskas gerai, kad dar esame kartu. Branginame kiekvieną dieną“, - patikina ir priduria besistengiantys, kad netrūktų džiaugsmingų akimirkų, todėl dažnai einantys pasivaikščioti prie ežero, prie Kupiškio marių, piliakalnio, kasdienybę paįvairinantys išvykomis į netoliese esančią Irenos tėviškę.
Be to, kad mėgsta laiką leisti gamtoje, S. Liupkevičius mielai žiūri sporto varžybas, skaito, neužmiršta ir armonikos - kone kasdien ima ją į rankas ir ką nors pagroja.
Be muzikos savęs S. Liupkevičius neįsivaizduoja - ši jį lydi visą gyvenimą.
„Mano toks charakteris: jei dirbu, tai iš visos širdies. Nemanykite, kad aš koks pagyrūnas, bet visada mėgau ne ramiai stovėdamas scenoje dainuoti, o per natą į priekį išsiveržti ir vis gražiai į damas pasižiūrėdamas, pasišypsodamas dainuoti energingai, su ugnele, - prisimena.
Šiandien ant scenos S. Liupkevičių galima pamatyti rečiau, tačiau jo dainas gerbėjai niūniuoja iki šiol, o LRT archyvai saugo koncertų ir interviu įrašus. Jo kūryba gyva ir perduodama iš kartos į kartą.
Simboliška, kad būtent Kupiškyje, kur šiandien dienas leidžia kūrėjas, įvyko pirmasis „Armonikos“ ansamblio koncertas.
tags: #kurias #metsis #gime #stasys #liupkevicius
