Vyskupas Motiejus Valančius - tai viena ryškiausių asmenybių XIX a. Lietuvos istorijoje, kurios veikla paliko gilų pėdsaką švietimo, kultūros, blaivybės ir literatūros srityse. Nors dažnai prisimenamas kaip „tautos blaivintojas“, jo nuopelnai yra daug platesni ir vis dar menkai atskleisti. Gimęs 1801 m. vasario 28 d. (pagal senąjį kalendorių vasario 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, dabartiniame Kretingos rajone, Valančius vėliau tapo Žemaičių vyskupu, rašytoju ir vienu lietuvių prozos pradininkų.
Kelionė po Motiejaus Valančiaus gimtinę ir su jo gyvenimu susijusias vietas prasideda Nasrėnuose. Čia, ūkininkų Mykolo ir Onos Valančių šeimoje, gimė ir iki 15-os metų gyveno būsimasis vyskupas. Šiandien šioje vietoje veikia vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, įkurtas 1969 m. Nors senųjų pastatų sodyboje beveik neišliko, išlikusi XVIII a. pabaigoje statyta penkių kamarų klėtelė, stogastulpis ir keli šuliniai liudija apie senąją sodybos istoriją.
Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. (pagal senąjį kalendorių 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, dabartiniame Kretingos rajone. Kitą dieną po gimimo jis buvo pakrikštytas Kalnalio filijos bažnyčioje. Tėvai Mykolas ir Ona Stankaitė buvo laisvi, gana pasiturintys valstiečiai, užauginę penkis iš vienuolikos vaikų. Vaikystėje Motiejus augo guvus, tad tėvai nusprendė jį leisti mokytis. Tuo metu valstiečiams mokslas buvo sunkiai pasiekiamas, todėl, norint užtikrinti sūnui galimybę mokytis, pavardė buvo pakeista į Volončevskis, ir Motiejus pradėjo pasirašinėti kaip bajoras. Pats vyskupas visą gyvenimą save laikė Volončevskiu, o Valančiaus pavardę jam suteikė J. Tumas-Vaižgantas.
Mokslų ir Dvasinio Kelio Pradžia
1816 m. paauglys Motiejus pradėjo mokytis Kalvarijos mokykloje, priklausiusioje tėvams dominikonams. Baigęs mokyklą 1822 m., gabus jaunuolis įstojo į Varnių kunigų seminariją. Kadangi jos lygis buvo apgailėtinas, po jos baigimo 1824 m. jis buvo pasiųstas tęsti studijas į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. Čia Motiejus stropiai studijavo ir daug skaitė, 1828 m. baigė mokslus ir gavo kandidato laipsnį. Tais pačiais metais, jau turėdamas universitetinį išsilavinimą, Motiejus Valančius Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu.
Jo kunigiškąją veiklą jis pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dabartinė Baltarusija, Gomelio sritis) apskrities mokyklos tikybos mokytoju. Po šešerių metų jis jau buvo žymios Kražių jėzuitų gimnazijos kapelionas ir mokytojas. Laikotarpis, praleistas Kražiuose, buvo skirtas rimtam lavinimuisi, savarankiškiems studijoms ir mokymuisi. 1836 m. kun. M. Valančius gavo teologijos magistro laipsnį, o 1842 m. - daktaro. Nuo 1840 m. jis dėstė pastoracinę teologiją ir Šventojo Rašto archeologiją savo gimtojoje Vilniaus alma mater. Kai Vilniaus dvasinė akademija persitvarkė ir persikėlė į Peterburgą, Valančius taip pat išvyko ten ir tapo profesoriumi. Deja, dėl prastos sveikatos 1845 m. Valančius grįžo į Žemaitiją ir pradėjo dirbti Varnių kunigų seminarijos rektoriumi.
Vyskupystė ir Visuomeninė Veikla
1850 m. Motiejus Valančius Peterburge buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Žemaičių vyskupijos ordinaro pareigoms. Jo vyskupija apėmė didžiąją Lietuvos dalį, Kuršą ir dalį Latvijos. Konsekracijos metu gavęs antrąjį, Kazimiero, vardą, vyskupas Motiejus Kazimieras Volončevskis 1850 m. balandžio 9 d. energingai ėmėsi naujų pareigų. Jo veikla buvo itin plati ir įvairiapusė.
Vyskupas neturėjo teisės skirti ar perkelti klebono ar vikaro, tai darydavo caro valdžia, kartais veikdama su vietos dvarininkais. Stigo kunigų, o tie, kurie dirbo, dažnai buvo menko išsilavinimo ir nerūpestingai žiūrėjo į savo pareigas. Valančiui tapus vyskupu, veikė tik 492 sveiki, darbingi kunigai ir 80 invalidų ar sunkiai sergančių. Dėl šios priežasties žmonės mirdavo be sakramentų, kunigo nepalydėti į kapus.
Valančius puikiai suprato, kaip tamsumas ir neraštingumas žudo žmogų, todėl energingai ėmėsi švietimo. Jis kontroliavo parapinių mokyklų veiklą iki smulkmenų, vertė dvarininkus ir klebonus jas steigti ir išlaikyti. Jose per adventą ir gavėnią vaikai bei suaugusieji mokėsi skaityti, taip pat katekizmo. Valstiečiams labai patiko pažinti raštą, todėl jie noriai mokėsi. Dekanams Valančius įsakė kurti dekanatų bibliotekas, kad galėtų lavintis ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai.
Kadangi trūko religinės ir didaktinės literatūros lietuvių kalba, Valančius pats ėmėsi rašyti ir versti. Kai caras uždraudė lietuvišką spaudą ir parapines mokyklas, Valančius organizavo daraktorių instituciją. Tai buvo jo idėja ir jo postūmis. Ne visi žino, kad lietuviškų knygų bei periodikos spausdinimą ir knygnešystę taip pat inicijavo vyskupas Valančius, greitai suradęs daug šalininkų ir sekėjų.
Vyskupas Motiejus Valančius laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Nors blaivybės akciją sugalvojo ne jis pats, o jo sekretorius kun. J. Dovydaitis, vyskupas noriai leidosi įkalbamas, įsitraukė į ją ir tapo jos varomąja jėga. Sąjūdis prasidėjo 1858 m. ir apėmė visą Žemaičių vyskupiją, pasklisdamas net už jos ribų. Buvo įsteigta Blaivybės brolija, kurios pirmininku tapo vyskupas, o parapijų skyrių - klebonai. Stojantieji tą dieną atlikdavo išpažintį, priimdavo Komuniją ir prieš altorių, dalyvaujant kunigui, pasižadėdavo negerti degtinės, romo, kitų stipriųjų gėrimų. Leista saikingai gerti vyną, alų, midų. Brolijos nariai privalėjo melstis šv. Bernardui, Dievo Motinai, stengtis paveikti geriančiuosius. Šiam sąjūdžiui atsirado ir nepalankių dvarininkų, bet jį entuziastingai parėmė kunigaikštis I. Oginskis, grafas K. Pliateris ir kiti. Nepaisant įvairių kliūčių, blaivybės akcija truko 5 metus ir užgeso prasidėjus 1863 m. sukilimui.
1863 m. sukilimui įvykus, Valančius jam nepritarė, nes numatė žiaurų susidorojimą ir kraujo praliejimą, tačiau dalyvavusių sukilime represuotų kunigų likimo valiai nepaliko. Nepaisydama Valančiaus pozicijos sukilimo atžvilgiu, caro vyriausybė įsakymu perkėlė jį į Kauną. Vėliau ten persikėlė ir kapitula bei kunigų seminarija. Valančiaus veikla ir net judėjimo laisvė buvo suvaržomos, tačiau jis nuveikė didžiulius darbus.
Literatūrinis Palikimas
Vyskupas Motiejus Valančius yra laikomas vienu iš lietuvių prozos pradininkų. Iki 1850 m. jis parašė tris knygas: „Pamokslai“, „Mano žaidimai“ ir itin reikšmingą - „Žemaičių vyskupija“. Pastaroji buvo išversta į lenkų kalbą ir iki šiol naudojama istorikų. Tai išsamus darbas apie vyskupiją ir plati to meto gyvenimo panorama. Vėliau parašytos 27 brošiūros religinėmis temomis tapo labai populiarios ir reikalingos to meto kunigams bei tikintiesiems. Iš grožinės literatūros paminėtina „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Antano tretininko pasakojimai“, „Žemaičių patarlės“, „Šventųjų gyvenimai“, garsusis „Palangos Juzė“ ir kt. Šiose knygelėse ugdoma dorovė, skiepijamas tikėjimas. Tai didaktiniai kūriniai, kurie atliko milžinišką darbą prusinant lietuvių tautą ir keliant ją iš tamsos.
„Palangos Juzė“ - viena žymiausių Motiejaus Valančiaus apysakų. Joje pasakojama apie siuvėją Juozapą Viskantą - Palangos Juzę, grįžtantį į gimtinę po kelionės per Lietuvą. Nors kūrinio pavadinime minima Palanga, pati vietovė apysakoje nėra detaliai vaizduojama. Palanga veikia kaip simbolinė vieta - tarsi gimtinės, pradžios ir pabaigos taškas. Skaitytojas visgi gali pastebėti kai kurias miestelio gyvenimo detales - pavyzdžiui, žvejybą, prekybą žuvimi, būdingus kraštui valgį. Vienas iš išskirtinių momentų - Juzės žmonos Domicelės pasakojimas apie pirmąjį susitikimą su Baltijos jūra: „Oi Viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei!“ Ši ištrauka atskleidžia paprasto žmogaus emocinį santykį su gamta ir jūros didingumu, taip pat pabrėžia Palangos kaip ypatingos vietos įspūdį to meto žmogaus akimis. Motiejus Valančius - ne tik dvasininkas, bet ir vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, siekęs ne tik linksminti, bet ir šviesti tautą. Jis prabilo paprasta, šnekamąja kalba, pasakodamas apie aukštaičių ir žemaičių gyvenimą, jų papročius, kasdienybę ir šventes.
Palikimas ir Atmintis
Vyskupo Motiejaus Valančiaus autoritetas ir žmonių meilė jam buvo tokie dideli, kad jam pasimirus, verkė ne tik lietuviai, bet ir latviai, žydai, totoriai. Visi vienu balsu vadino jį savo tėvu.
Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 29 d. nuo kepenų ligos ir akmenligės. Jo laidotuvėse dalyvavo ne tik Kaunas, bet ir Žemaitija, Kuršas, latviai, verkė žydai. Jo autoritetas ir žmonių meilė jam buvo tokie dideli, kad jam pasimirus verkė ne tik lietuviai, bet ir latviai, žydai, net totoriai. Visi vienu balsu vadino jį savo tėvu.
Šiandien Motiejus Valančius yra minimas ne tik kaip vyskupas ir rašytojas, bet ir kaip didis švietėjas bei tautos gynėjas. Jo gimtinėje Nasrėnuose veikia muziejus, jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, įamžintos memorialinės lentos ir paminklai įvairiuose Lietuvos miestuose. 2001 m., minint jo gimimo 200-ąsias metines, Nasrėnuose pastatyta 3 m aukščio skulptūra, o 2001 m. išleista sidabrinė 50 Lt moneta „Motiejus Valančius, 1801-1875“.
Toliau keliaujame į Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. vasario 17 d. Kalnalio altaristas Juozapas Skalskis pakrikštijo būsimą žymiausią XIX a. lietuvių rašytoją, visuomenės veikėją Motiejų Valančių. Kita stotelė - Kretinga. Čia, prie Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos kapo koplyčios Kretingos senosiose kapinėse, Vilniaus gatvėje, yra palaidotas vyskupo bičiulis, vienuolis pranciškonas, mokslininkas botanikas, liaudies gydytojas Tėvas Ambrozijus. Netoliese, visai šalia J. A. Pabrėžos koplyčios, yra Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyresniojo brolio pranciškonų vienuolio, kunigo Mykolo Valančiaus (1797-1859) kapas. Kelionę baigsite aplankydami Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos apreiškimo vienuolyną, kurio istorija XIX a. tampriais ryšiais susijusi ir su Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Čia carinės Rusijos valdžios buvo kalinami kunigai ir pasauliečiai, nubausti už vaikų mokymą lietuviškai bei uždraustos spaudos platinimą. Kretingos vienuolynas garsėjo savo unikalia biblioteka, kurios dalis buvo išsaugota Motiejaus Valančiaus pastangomis, kai po 1863 m. sukilimo buvo naikinamos visos vienuolynų bibliotekos.
