Knygose ir nėščiųjų bukletuose kūdikio gimimas dažniausiai piešiamas šviesiomis spalvomis. Besišypsanti mama su laimingu vaikeliu ant rankų žada tėvystės džiaugsmus bevaikėms poroms. Tačiau tyrimai rodo, kad gyvenime ne viskas rožėmis klota. Kanados ir vokiečių mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 2 tūkst. vokiečių šeimų pasitenkinimą gyvenimu iki gimstant pirmagimiui ir po to. Tyrimų duomenimis, net 70 proc. porų jaučiasi nelaimingesnės, kai susilaukia pirmagimio. Šios poros rečiau sulaukia ir antro šeimos pagausėjimo. Stresas, bemiegės naktys, laisvalaikio pokyčiai dažnai apkartina šeimos laimę. Realybė skiriasi nuo rožinių mamyčių knygelių. Autoriai teigia, kad lūkesčių sumažinimas tėvystės atžvilgiu gali padėti poroms išlaikyti laimės pojūtį. Svarbu nusiteikti, kad ne viskas eisis kaip per sviestą: vaikučiai ne tik mielai šypsosi, bet ir skardžiai verkia vidury nakties.
„Tėvais“ gali tapti mūsų vadovai, sutuoktiniai, partneriai, gal net kolegos, kaimynai ar draugai. Visi tie, kurie mums kelia nepasitikėjimą savimi, kurių neigiamos nuomonės bijome. Stengiamės jiems įtikti, bet dėl to jaučiame, kad netenkame to, kas svarbu mums patiems. O tokios savijautos priežastys galbūt slypi tame mūsų gyvenimo laikotarpyje, kurio net negalime prisiminti.
Traumuojančios patirtys vaikystėje
„Kartu su pacientu tyrinėjant jo gyvenimo istoriją, aiškinantis jo prastos savijautos priežastis aiškėja, kad būta vaikystės traumų. Beje, jau pats gimimas yra trauma“, - sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Vita Čioraitienė.
Kaip dažniausią trauminę patirtį vaikystėje psichologė mini smurtą, tiek fizinį, tiek psichologinį. Šiuo metu, jos nuomone, dažniau pasitaiko psichologinio smurto apraiškų. Tai nuolatinis kritikavimas, gėdinimas, menkinimas, grasinimas, erzinimas, šaipymasis.
Tačiau dalies traumuojančios patirties galbūt net patys nepastebime. „Ne tokia akivaizdi trauminė patirtis yra emocinis apleidimas, kai vaikas nesulaukia pakankamo dėmesio, palaikymo iš tėvų, kai jo jausmai ir rūpesčiai nėra svarbūs, yra nuvertinami („Nėr čia ko verkti dėl tokių niekų“, „Irgi mat problemos, va, užaugsi, tai pamatysi...)“, - teigia psichologė.
Vaiką traumuoja ir besitęsiantys šeimos barniai ar „nekalbadieniai“. Pasak specialistės, šeimoje tvyranti įtampa formuoja įsitikinimą, kad pasaulis nėra saugi vieta. Trauma gali būti ir tai, kai vaikui užkraunami tėvų rūpesčiai: finansiniai, darbiniai, sveikatos.
V. Čioraitienė pabrėžia, kad traumuoja valdingi ir manipuliuojantys tėvai, nes su jais užaugti išsigandęs ir įsitempęs, jautiesi bejėgis ir nevykęs. Sunku suvokti savo tapatumą - poreikius, norus.
Nors esame įsitikinę, kad globa visada yra meilės išraiška, bet psichologė pastebi, kad hipergloba irgi gali būti traumuojanti patirtis: „Atrodytų, kad tėvai nori tik gero savo vaikui, labai myli, bet toks elgesys neleidžia vaikui „užaugti“, savimi pasitikėti.“
Kai kurios traumuojančios patirtys mums atrodo labai netikėtos. „Gal savotiška trauma gali būti ir kito vaiko gimimas šeimoje, nes nebūtinai turi džiaugtis, kad atsirado broliukas ar sesutė, kuriuo dabar visi domisi“, - pastebi psichologė.
Kūdikystės traumos labiausiai paveikia gyvenimą
Asmens sveikatos klinikos psichologė pabrėžia, kad visi vaiko raidos laikotarpiai yra sudėtingi ir visais jais traumos stipriai paveikia tolesnį gyvenimą, tačiau iš visų ji išskiria kūdikystės traumas.
Nors pats žmogus jų neatsimena, bet jos gali turėti stiprų poveikį. „Pavyzdžiui, apleistumas, stabilaus ryšio nebuvimas, emocinio ar fizinio reagavimo stoka veikia net kūdikio smegenų vystymąsi. Sutrinka prieraišumas, vėliau suaugus gali būti sudėtinga sukurti sveikus santykius“, - aiškina psichologė.
Ji pabrėžia, kad dėl ankstyvo streso galimi ir sveikatos sutrikimai - hormonų, imuninės sistemos. Be to, dėl kūdikystės traumų augant gali kilti emocijų bei elgesio problemų.
V. Čioraitienė pastebi, kad trauminė patirtis gali būti įgyta dar iki gimimo, jei laukiantis mamos savijauta būna labai sudėtinga (pavyzdžiui, vaiko nenorima).
Vaikystės trauma atsiliepia suaugusiajam
Trauminė patirtis vaikystėje psichiką gali paveikti labai įvairiai. V. Čioraitienė teigia, kad labai dažnai susiformuoja žema ar trapi savivertė, atsiranda pasitikėjimo savimi stoka, nesaugumo jausmas, nerimastingumas, baimės, emocinis nestabilumas.
Pasak psichologės, žmonės skundžiasi sunkumais santykiuose, intymumo problemomis, savinaika (įvairiomis priklausomybėmis), juos vargina pasikartojantys prisiminimai ar sapnai.
Galimas poveikis ir kūnui, tai įvairūs psichosomatiniai sutrikimai (įvairūs skausmai, širdies ligos, virškinimo sutrikimai, žarnyno negalavimai).
Taip pat gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimai, depresija, nerimo, asmenybės sutrikimai.
V. Čioraitienė akcentuoja, kad nebūtinai po trauminės patirties simptomai pasireiškia iš karto. „Jie gali iškilti gyvenimo eigoje. Kartais vaikystės traumas pažadina kiti suaugusiojo gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, gimus kūdikiui moteriai gali kilti savos vaikystės išgyvenimų. Nauja netektis gali priminti buvusias, jausmai gali sukilti stipresni, nei tikėtasi“, - teigia psichologė.
Galima ne išsigydyti, bet suprasti ir priimti
Psichologės nuomone, visiškai išsigydyti nuo daugelio vaikystės traumų, tokių kaip netektis, išnaudojimas, smurtas, nėra įmanoma, sužeidimas lieka. Tačiau psichoterapija gali padėti jas išgyventi, išjausti, suprasti bei priimti.
V. Čioraitienės teigimu, įvairūs šaltiniai siūlo skirtingas terapines kryptis traumoms gydyti. Vieni teigia, kad labai veiksminga kognityvinė elgesio terapija, nes yra specifinių metodų potrauminio streso sutrikimams gydyti. Kiti aiškina, kad vaikystės traumoms tinka psichoanalitinė psichoterapija.
„Ko gero nėra taip svarbu terapinė kryptis, manau, kad dažnai labiausiai gydo santykis, saugus ryšys su psichoterapeutu“, - pabrėžia psichologė.
Taip pat taikoma gyvūnų terapija, rašymo terapija. JAV gydant traumas ir jų pasekmes taikomos terapinės programos, kurios pasitelkia teatrą.
Pats žmogus irgi gali sau padėti. Pirmiausia gali pasidomėti literatūra apie traumų psichologiją, ji padės suprasti, kas su juo vyko. Gali padėti dėmesingo įsisąmoninimo technikos - jos teigiamai veikia daugelį psichiatrinių, psichosomatinių bei su stresu susijusių simptomų.
„Ypač svarbu traumas patyrusiems žmonėms turėti artimų žmonių grupę, palaikančią bendruomenę“, - žmogiškojo ryšio svarbą akcentuoja psichologė V.
Traumų ir žaidimų terapija: sunkių istorijų laikymas | Paris Goodyear-Brown, MSSW, LCSW, RPTS | TEDxNashville
„Prieš keletą metų atliktame tyrime Australijos mokslininkai nustatė, kad beveik pusė pedofilijos puslapiuose esančių vaizdų buvo paimti iš viešai prieinamų platformų, o JAV duomenys rodo, kad socialiniuose tinkluose prasideda net 82 proc. visų vaikų išnaudojimo nusikaltimų. Ir tai toli gražu nėra visi pavojai. Viešai publikuotos mažylio nuotraukos vėlesniame amžiuje gali pakenkti jo psichosocialinei raidai ir netgi lemti nesutarimus su tėvais. Tad dalinantis vaiko atvaizdu socialinėje erdvėje pirma reikėtų gerai pagalvoti ir bent jau susidėti tam tikrus saugiklius“, - pataria „Telia“ tvarumo projektų vadovė Indrė Bimbirytė-Yun.
Reakcijos - leidžia pajusti ryšį
Vilniaus universiteto psichologijos instituto lektorės, vaiko raidos ekspertės dr. Laurynos Rakickienės teigimu, tėvai savo vaikų nuotraukomis dalinosi nuo pat socialinių tinklų atsiradimo, tačiau tik pastaruoju metu pradėta daugiau kalbėti apie šią problemą, atliekant mokslinius tyrimus apie tokio elgesio motyvus ir pasekmes. „Jau yra ir vartojamas terminas sharenting, žodžių „tėvystė“ ir „dalinimasis“ lydinys. Paprastai socialiniuose tinkluose savo vaikų nuotraukomis daugiausia dalinasi tie tėvai, kurie jau ir iki susilaukiant vaikų buvo aktyvūs socialinių tinklų naudotojai. Gimus vaikams, visas gyvenimas ima suktis aplink juos, ir natūralu, kad kelionių, pramogų ar kitas nuotraukas, kuriomis dalintasi prieš tai, pakeičia nuotraukos, kuriose užfiksuota kasdienybė su vaikais. Visą dieną dviese su mažu vaiku praleidžiančios mamos ar tėčio socialinės izoliacijos jausmas gali dar labiau sustiprinti šią tendenciją“, - pasakoja dr. L. Rakickienė.
Vaikų raidos ekspertė taip pat priduria, kad virtualioje realybėje sulaukiamos reakcijos, komentarai ir patiktukai po vaikų nuotraukomis leidžia jausti ryšį su kitais, taip pat gauti socialinį patvirtinimą, įvertinimą, kad esi geras tėtis ar mama. Šį poreikį didina šiais laikais tėvų patiriamas socialinis spaudimas ir jį lydintis neužtikrintumo jausmas.
Palengvina dalią nusikaltėliams
„Didžiausia problema yra ne tiek pačio atvaizdo publikavimas, kiek tai, kad dėl socialinių tinklų veikimo specifikos ne visada pavyksta sukontroliuoti, kokių tiksliai vartotojų akis pasieks įkeltas kadras. Vienas ar keli mūsų pažįstamų žmonių paspaudimai „Patinka“ užfiksuotą akimirką gali „nusiųsti“ dešimtims ar net šimtams gyvenime nematytų asmenų tiesiai į jų asmeninę naujienų juostą. Tai daliai jų atriša rankas planuoti seksualinius ar kito pobūdžio nusikaltimus“, - apie problemą kalba I. Bimbirytė-Yun. Šiems nusikaltėliams net viena nuotrauka ar vaizdo įrašas gali suteikti daugiau informacijos, negu galvojame. Iš jų turinio dažnai galima nustatyti, kur vaikas gyvena, kokią mokyklą lanko, kaip jį vadina aplinkiniai, ir pagal tai vykdyti tapatybės vagystę ar net pagrobimą. Pastaraisiais metais taip pat ypač populiarėja vadinamasis „skaitmeninis pagrobimas“, kai vaiko atvaizdas nelegaliai panaudojamas įvairių produktų reklamose, netikruose profiliuose ar pornografinio turinio filmuose.
Gali atsisukti prieš patį vaiką
Dr. L. Rakickienė pasakoja, kad Floridos ir Blumingtono universitetų tyrėjai 2022 m. apklausę socialiniais tinklais aktyviai besinaudojančius tėvus nustatė, kad tėvai dalinimosi savo vaikų nuotraukomis nesureikšmina ir neskiria nuo dalinimosi kitomis nuotraukomis. Taigi tam tikra prasme jie yra linkę vaikų atvaizdus savintis, suvokti labiau kaip savo, o ne savo vaikų, virtualiosios tapatybės dalį. „Vis dėlto reikia suprasti, kad tie atvaizdai yra vaikų, ir paaugęs vaikas gali turėti savo nuomonę apie vienos ar kitos nuotraukos su jo atvaizdu viešinimą. Iš tiesų jau užaugo karta vaikų, kurių kūdikystės ir vaikystės nuotraukomis tėvai aktyviai dalinosi socialiniuose tinkluose, ir kai kurie jau susiduria su iššūkiais. Paaugliai ypač neigiamai vertina situacijas, kai tėvai dalinasi atvaizdais, kurie prieštarauja paauglių kuriamam įvaizdžiui, įskaitant nuotraukas, kurioje vaikas užfiksuotas komiškoje ar nemalonioje, gėdingoje situacijoje, atrodo emociškai pažeidžiamas“, - teigia vaiko raidos ekspertė.
Nenuostabu, kad matydami per prievartą kai kurių įtakos formuotojų keliamą turinį apie vaikus ir jų pavyzdžiu sekančius kitus tėvus į šią problemą dėmesį atkreipė ir politikai. Prancūzijos parlamento žemųjų rūmų deputatas Bruno Studeris ką tik pateikė įstatymo projektą, kuriuo siekiama „garantuoti pagarbą vaikų įvaizdžio teisėms“, manydamas, kad tai yra „jų saugumo, gerovės ir vystymosi sąlyga“. Jo manymu, jei negalime uždrausti tėvams skelbti savo vaikų nuotraukų internete, galime bent jau informuoti juos apie teises į atvaizdą ir būtiną teisę į savo palikuonių privatumą.
Kaip saugiai dalintis vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose?
„Telia“ tvarumo projektų vadovė primena jau daugelį metų kartojamą tiesą, kad visiškai pašalinti į socialinius tinklus įkeltos nuotraukos praktiškai neįmanoma, o jos pėdsakus internete galima aptikti net ir praėjus keletui metų. Dėl šios priežasties kiekvienas pasidalinimas kūdikio ar vaiko atvaizdu turėtų būti ypač apgalvotas ir lydimas įvairių skaitmeninių saugiklių aktyvavimo. Visų pirma, reikėtų įsitikinti, kad jūsų įrašus socialiniame tinkle gali matyti tik draugai, o tarp jų nėra nepažįstamų asmenų. Taip pat vertėtų dar kartą atidžiai peržvelgti nuotrauką, ar joje nėra gyvenamosios gatvės, lankomos mokyklos ar apnuoginto kūno apraiškų. Prieš paspaudžiant nuotraukos įkėlimo mygtuką, naudinga ištrinti ir nuotraukos metaduomenis, kuriuose automatiškai išsaugoma kadro fiksavimo lokacija, laikas ir netgi tam tikra nuotraukos autoriaus identifikacija. Akivaizdu, kad nuotraukos failą atsisiuntę nusikaltėliai iš metaduomenų gali išpešti daug pakenkti galinčios informacijos. „Android“ platformoje metaduomenis pašalinti padės „Photo Exif Editor“, o „iOS“ - „ViewExif“ programėlė.
Dr. L. Rakickienė ragina prieš viešinant bet kurią vaiko nuotrauką būtinai pagalvoti ne tik apie kibernetinio saugumo grėsmes, bet ir apie tai kaip vaikas jaustųsi, jei jam paaugus draugai ir pažįstami ją pamatytų. „Jei vaikas jau suvokia, kaip veikia socialiniai tinklai, tai derėtų jo ir atsiklausti, ar jis duoda leidimą nuotrauka dalintis. Šiuo atveju svarbu užtikrinti vaiko ar paauglio veto teisę, tačiau vaiko pritarimas dar nereiškia, kad dalintis saugu, vis dėlto tėvai yra suaugusieji ir gali geriau įvertinti situaciją. Taip pat svarbu turėti omenyje, kad tėvai savo elgesiu virtualioje erdvėje rodo pavyzdį vaikams, tad jei norime, kad mūsų vaikai galvotų, kuo, su kuo ir kokiu tikslu dalinasi, turime pirmiausia tai daryti patys “, - apibendrina ekspertė.
tags: #kudikystes #problemos #ir #dziaugsmai
