Paauglystė - tai sudėtingas, bet nepaprastai svarbus gyvenimo etapas, kai vaikas pereina į suaugusiųjų pasaulį, patirdamas daugybę fizinių, emocinių ir socialinių pokyčių. Šis laikotarpis gali būti iššūkių kupinas ne tik paaugliui, bet ir jo tėvams. Suprasdami, kas vyksta paauglio gyvenime, ir būdami pasirengę atitinkamai reaguoti, tėvai gali padėti vaikui įveikti šį svarbų gyvenimo etapą.
Paauglystės iššūkiai
Paauglystė apibrėžiama kaip pereinamasis amžius, kai vaikas virsta suaugusiuoju. Tai staiga sukilusių hormonų, emocijų ir jausmų audra. Paauglys viena vertus - dar vaikas, bet kita vertus - jau lyg ir suaugęs. Jo gyvenimas keičiasi dar greičiau nei metų laikai. Šiuo nelengvu periodu vaikui kaip niekada reikia artimųjų palaikymo ir meilės. Paauglys dažnai būna nesusitvardantis, jo gyvenimo vertybės ir principai gali keistis kasdien. Jis patiria, ką reiškia turėti kompleksą, bijo būti ne toks kaip visi ir tuo pačiu nori išsiskirti iš minios.
Vaikų ir paauglių psichologė Rima Breidokienė teigia, kad tėvai gali būti puikūs draugai savo paaugliui vaikui, tačiau draugystė nereiškia leisti jam daryti viską, ko jis nori, ir atsisakyti ribų. „Aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“ - tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji.
Fiziniai pokyčiai
Paauglystė prasideda nuo brendimo, kuris apima kūno pokyčius: augimo šuolį, lytinio brendimo požymius ir hormonų svyravimus. Šie pokyčiai gali sukelti nesaugumo jausmą, todėl svarbu užtikrinti vaikui, kad tai natūralu. Augimas ne vienam paaugliui sukelia rūpesčių, stebint savo ištįsusias rankas ir kojas bei nuspuogavusį veidą. Paauglystėje kaulų augimas paprastai yra spartesnis nei raumenų, ir tai sukelia jūsų vaikams objektyvų fizinį nuovargį. Lytinis brendimas sukelia neįtikėtinus fizinius, emocinius ir psichologinius pokyčius - vaikas turi išmokti prie jų prisitaikyti.
Ypatingas dėmesys skiriamas mergaičių brendimo pradžiai, kuomet atsiranda pirmosios mėnesinės ir kyla poreikis išmokti naujų higienos įpročių. Šiuo laikotarpiu itin svarbi suaugusiojo pagalba ir emocinė parama. Ramus ir suprantamas paaiškinimas apie prasidėjusius pokyčius nuramins mergaitę ir suteiks jai daugiau saugumo. Svarbu padėti išmokyti paauglę rūpintis savo higiena, aprūpinti ją tinkamomis higienos priemonėmis ir padėti sumažinti fizinius negalavimus, kad jie nesutrikdytų kasdienių veiklų.
Emociniai pokyčiai
Dėl hormonų svyravimų paaugliai gali jausti nuotaikų kaitą, stiprias emocijas ar nerimą. Būkite pasirengę išklausyti ir suprasti, net jei emocijos atrodo perdėtos. Paauglių emocijos yra kaip amerikietiškieji kalneliai: judama tarsi tolygiai, bet staiga pasikeičia greitis, kryptis, viskas verčiasi aukštyn kojomis. Jų jausmai gali pasikeisti per dieną ar net valandą, ir tai normalu. Tokius pokyčius lemia hormonai. Paaugliai akimirksniu gali pradėti verkti, čia pat juoktis, po to supykti ir imti ginčytis ar tiesiog susijaudinti. Visa tai gali įvykti per labai trumpą laiką. Šie pakilimai ir nuosmukiai reikalauja iš tėvų daug kantrybės ir humoro jausmo.
Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių. Kai vaiką ar paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti. Vaikas gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu.
Normalu, kad paaugliui kartais sunku suprasti savo jausmus. Tėvai gali padėti vaikams atskirti emocijas. Tai, kaip tėvai valdo savo emocijas, iš dalies lemia, kaip jų vaikai valdys savąsias. Kai paaugliai išmoksta suprasti, valdyti ir gerbti savo jausmus, jiems darosi lengviau suprasti ir priimti kitų jausmus. Tikėtina, jog paaugliai, į kurių poreikius ir rūpesčius atsižvelgiama, panašiai elgsis ir su kitais.
Socialiniai pokyčiai
Paaugliai dažnai ieško savo tapatybės, todėl draugai ir socialinė aplinka tampa ypač svarbūs. Jie gali siekti daugiau nepriklausomybės, kas kartais atrodo kaip „atsitolinimas“ nuo tėvų. Vienas ryškiausių paauglystės požymių - pasikeitę bendravimo poreikiai, kai draugai tampa svarbesni už tėvus. Šiame laikotarpyje norisi daugiau laiko leisti su draugais, būti bendraminčių grupės dalimi, siekti pripažinimo.
Tėvai turėtų domėtis, kuo vaikai gyvena, kas jiems rūpi, su kuo bendrauja ir kaip jie jaučiasi. Pastebėję pirmuosius artėjančios brandos požymius paprastai ir aiškiai kalbėkitės su vaikais apie tai. Atsakykite į jų užduodamus klausimus. Svarbu skatinti vaikus dalyvauti įvairiose veiklose, būreliuose, stovyklose. Taip paauglys galės ne tik tobulėti, išbandyti ir atrasti save, bet ir susipažinti su bendraamžiais, susirasti bendraminčių. Gauta patirtis padės lavinti socialinius įgūdžius, palaikys savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Patarimai tėvams
Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. Tėvai turėtų būti prieinami: parodyti vaikui, kad jis gali kreiptis į juos bet kuriuo metu. Neleiskite jam jaustis, kad jo klausimai ar problemos yra nereikšmingos. Skatinkite atvirumą: kalbėkite apie svarbias temas, tokias kaip santykiai, kūno pokyčiai, emocijos ar net rizikos elgesys, pavyzdžiui, alkoholis ar narkotikai.
Būkite atidūs ir supratingi
Tėvai turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla - tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas - aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai. Tėvai kartais tai nuvertina. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako - vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems.
Klauskite, ką vaikas mėgsta veikti, kokios muzikos klausosi, apie ką kalbasi su draugais, kokia jo nuotaika. Nenaudokite priekaištų: jei vaikas suklysta, išklausykite jį be griežtų vertinimų. Pasitikėjimas gali būti lengvai prarandamas, jei vaikas jaučiasi teisiamas. Jei tėvai pasielgia netinkamai, aprėkia, pasako, ko nereikėjo pasakyti ir paskui gailisi, visada patariu atsiprašyti. Akcentas turėtų būti tas, kad aš, kaip mama ar kaip tėtis, sugebu prisiimti atsakomybę už savo elgesį.
Nustatykite aiškias ribas
Tėvai yra atsakingi ne tik už ryšio su vaiku užmezgimą, bet ir už ribas, kurios labai svarbios, nes, kai nėra ribų, sukuriama nesaugi aplinka. Ribos moko vaiką save kontroliuoti. Taigi tėvai visada gali pasakyti kitaip: „mes galime kartu eiti valgyti“, „dabar pietų metas, mes visi kartu sėdame prie stalo“, „prie stalo ne kalbame apie nemalonius dalykus, o bendraujame“. Tokios įsakomosios direktyvos tikrai kelia vaikui įtampą. Kadangi vaikai labai skirtingi (vieni ramesni, kiti aktyvesni), jie labai skirtingai reaguoja. Taigi vieni į įsakmius paliepimus reaguoja klusniai, kiti klausys, bet jiems kaupiasi pyktis, kuris dažniausiai prasiveržia paauglystėje, treti, net ir būdami maži, į tokius tėvų paliepimus nereaguoja.
Svarbu nustatyti aiškias ribas ir taisykles, kurios padeda paaugliui jaustis saugiai. Pasikalbėkite apie jų prasmę ir būkite nuoseklūs. Leiskite vaikui patirti pasekmes: kiekvienas poelgis turi pasekmes ir labai svarbu išmokti šią taisyklę. Pasekmių tikslas nėra nubausti vaiką, sukelti jam pyktį, blogas emocijas, kad jis nekartotų poelgio. Mes norime išmokyti vaiką teisingai pasirinkti.
Skatinkite savarankiškumą ir atsakomybę
Tėvai turėtų skatinti vaiką priimti sprendimus savarankiškai, net jei kartais jie nėra tobuli. Tai padeda formuoti atsakomybės jausmą. Leiskite vaikui patirti nesėkmių anksti ir dažnai, taip suteikiant jam galimybę pasimokyti iš savo klaidų saugioje aplinkoje, kurioje jis gali sulaukti palaikymo. Tai - geriausias būdas padėti paaugliams augti. Įtraukite paauglį į šeimos veiklas: leiskite jam prisidėti prie namų ruošos ar kitų atsakomybių - tai stiprina pasitikėjimą savimi.
Paklauskite paauglio: „Kaip manai, kas dabar turėtų nutikti? Kaip galėtume tai ištaisyti?“ Būtų sumanu įtraukti paauglį į pokalbį apie pasekmes. Dauguma tai išbandžiusių suaugusiųjų teigia, kad pačių paauglių sau paskirta bausmė dažnai būna daug griežtesnė, nei skirtų jų tėvai. Svarbu nustatyti aiškų ryšį tarp veiksmų, pasitikėjimo praradimo ir pasekmių, kad tai netaptų paprastu savęs plakimu.
"Sveikatos kultūra": Kaip susikalbėti su paaugliu ir jį palaikyti?
Skatinkite savęs vertinimą
Savivertė formuojasi nuo pat pirmų vaiko gyvenimo dienų. Pirmaisiais metais vystosi prieraišumas prie suaugusiųjų. Jei tėvai jautriai sureaguoja į vaiko poreikį, tai yra išgirsta vaiką, bando atspėti, kas jam negerai, kūdikis jaučiasi svarbus ir saugus, supranta, kad yra išgirstas ir gali pasitikėti savimi ir pasauliu. Vėliau, kai formuojasi savarankiškumo, iniciatyvos poreikis, irgi labai svarbu, kaip suaugusieji į tai sureaguos. Kaltinimai, moralizavimai, įkyrūs patarimai, nurodymai, ką ir kaip reikėtų daryti, labai neigiamai prisideda prie vaiko savivertės.
Jaunuolių pasitikėjimas savimi glaudžiai susijęs su pasiekimais ne tik moksle, bet ir kitose gyvenimo srityse - sporte, muzikoje, mene, įvairiuose būreliuose ir veiklose, kuriose galima patirti sėkmės ir kompetencijų augimo jausmą. Būtent tai palaiko pasitikėjimą savimi ir skatina norą mokytis ir tobulėti. Bendraudami su vaikais palaikykite juos, nuoširdžiai pasidžiaukite jų pasiekimais. Pasistenkite nelyginti jų su kitais ir nekritikuoti. Venkite tokių pasakymų „kodėl gavai 8, o ne 9”, „manau, galėjai geriau”, „pažiūrėk į savo draugą, kodėl negali būti kaip jis”. Tokie ir panašūs posakiai tėvams gali atrodyti nekalti ir motyvuojantys. Tačiau vaiką tai veikia atvirkščiai - verčia jį jaustis nepakankamu, nuvertina jo įdėtas pastangas, siunčia jam žinutę „kad ir kiek besistengtum, nesi pakankamai geras”. Taigi toks bendravimas neleidžia pajusti sėkmės, mažina pasitikėjimo savimi jausmą ir motyvaciją stengtis.
