Jei vaikutis atsisako valgyti, tėvai, o dažniausiai mama, labai nerimauja. Svarbiausia tokiu atveju išsiaiškinti, ar tai turi rimtą - ligos priežastį, ar tiesiog tai „nevalgiadienis“.
Kada nerimauti dėl vaiko apetito?
Pirmiausia įsitikinkite, ar nėra aukšta temperatūra. Normali vaiko kūno temperatūra pažastyje yra iki 37,2˚C, tiesiojoje žarnoje - iki 38˚C, o burnoje - iki 37,4˚C. Per parą kūno temperatūra gali svyruoti 0,8-1˚C. Temperatūrą mažinkite specialiai vaikams skirtais vaistais, kurių sudėtyje yra skirtingų veikliųjų medžiagų. Vaikams skirto preparato Ibustar® veiklioji medžiaga yra ibuprofenas, kuris yra ypač veiksmingas. Ibuprofenas yra gerai toleruojamas ir greitai numalšina karščiavimą ir, kas ypač svarbu, slopina skausmą. Vėliau atkreipkite dėmesį, gal jį kamuoja sloga. Dėl išbrinkusios nosies landos vaikas kvėpuoja per burną. O tai trukdo valgyti. Užsikimšusiai nosytei padeda QUIXX baby, kuris taip pat pašalina prilipusias pluteles ir gleives. Apžiūrėkite, ar vaikas neišbertas, ar neparaudusi jo gerklytė. Sekite, ar jis neviduriuoja, ar neužkietėję viduriai, ar nevemia.
"Jei vaikas nenori valgyti, nes serga infekcine liga, neverskite jo, nes negalavimai sumažina apetitą." Jei vaikas nenori valgyti, nes serga infekcine liga, neverskite jo, nes negalavimai sumažina apetitą. Kai pasveiks, neliepkite per anksti valgyti, nors jums atrodo smarkiai sulysęs. Jei jūsų kūdikiui 6 - 7 mėnesiai, nevalgymo priežastis gali būti dygstantis dantukas. Apžiūrėkite dantenas, gal jos paraudusios, pabrinkusios.
Jei vaikutis neturi ligos simptomų, atrodo sveikas ir žvalus- stipriai nesijaudinkite dėl apetito sumažėjimo. Gal prieš tai persistengėte su maisto kiekiu, o gal, kaip ir suaugę žmonės, jis teikia prioritetą kitokiam maisteliui. Gali būti, kad tai noras - išreikšti savąją „ aš“, kuris vis sparčiau vystosi, pagaliau norėdamas parodyti savo įtaką mamai.
Kaip paskatinti vaiką valgyti?
Keičiantis metų laikams, tai šąlant, tai šylant orams, dažnas susimąsto, ar šįkart pavyks išvengti rūpesčių dėl pakilusios temperatūros, kosulio ar kitų peršalimo simptomų. Vaistinėse siūloma gausybė profilaktikos priemonių, tačiau jos reikalauja finansinių investicijų. Vis dėlto nuo peršalimo galite apsisaugoti ir natūraliomis priemonėmis. Pakanka žinoti vos kelis faktus apie peršalimo ligų profilaktiką ir laikytis keleto įpročių kasdieniame gyvenime.
- Išbraukite iš vaiko dienos raciono nesveikus produktus, tokius kaip: sausainiai, saldainiai, saldžios sultys. Verčiau duokite pakramsnoti vaisių, daržovių ar sūrio.
- Atkreipkite dėmesį į įvairovę.
- Nevalgydinkite prieš televizoriaus ar monitoriaus ekraną. Verčiau sutelkite dėmesį į maistą.
- Jei vaikas vyresnis, maistą parduotuvėje pirkite kartu, atsižvelkite į vaiko norus. Į maisto gaminimo procesą įtraukite ir mažąją šeimos atžalą.
- Maitinkite vaikelį iš spalvotų vaikiškų lėkščių, puoškite patį maistą. Sumuštiniai gali turėti „rankeles, kojeles, ragelius“ iš agurkų, tarp jų gali augti salotų „medeliai“. Sugalvokite patiekalams pavadinimus pagal vaikiškų herojų vardus, kaip „princesių košė“ ar „riterių maltinukas“. Nemėgstamą, bet naudingą produktą paslėpkite tarp mėgstamų.
- Turėkite kantrybės, net jeigu mažoji atžala labai išsiterlios, valgys kiek ilgiau.
Apskritai nenumokite ranka į šeimos gyvenimo būdą. Ar kartu su vaiku darote ryte mankštą, ar gryname ore žaidžiate judrius žaidimus, ar mėgaujatės vandens procedūromis? Juk po judrių užsiėmimų apetitas neabejotinai išauga.
Subjektyvūs vertinimai ir objektyvi realybė
Tėvams skirtoje literatūroje dažniausiai rašoma apie nevalgius vaikus, dalijamasi patarimais, kaip žadinti apetitą. Šį kartą specialistė pataria tėvams, kurių vaikai amžinai alkani. Kalbamės su gydytoja dietologe Aušra Jauniškyte-Ingelevičiene.
- Kiekvieno žmogaus apetitas skirtingas, jam turi įtakos daugelis dalykų. Net to paties žmogaus apetitas keičiasi, tarkim, susirgus jis būna mažesnis, o moterims prieš mėnesines padidėja, ir tai yra normalu. Vaiko apetitą lemia amžiaus ypatumai. Vaiko augimas nėra vienodai stabilus, jis vyksta tarsi šuoliais. Bet kurio amžiaus vaikas vieną kartą gali suvalgyti daugiau, kitą kartą - mažiau, ir tai nėra problema. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio svoris patrigubėja, ūgis padidėja mažiau - 50 procentų. Iki dvejų metų vaikui maistas yra ne tik alkio malšintojas, bet ir aplinkos pažinimo priemonė, kartu valgymas lavina ir vysto motorinius įgūdžius. Vaikui patinka pačiam valgyti, jausti maistą savo pirštais. Šio amžiaus vaikai domisi maistu, mielai ragauja. Nuo dvejų metų vaiko susidomėjimas maistu palaipsniui mažėja, ir tai kelia tėvams nerimą. Būtent nuo tokio amžiaus dažniausiai ir atsiranda „nevalgiuko“ problema. Ypač apetitas padidėja paauglystėje, tuomet paaugliai gali (pagal normas ir turėtų) suvalgyti daugiau maisto nei suaugusieji, ir tai normalu. Vyksta spartus augimo šuolis, keičiasi kūno sudėtis, padaugėja riebalinio audinio (berniukams - pačioje brendimo pradžioje, mergaitėms - viso brendimo metu). Tuo metu paaugliai stebina visus aplinkinius savo gebėjimu labai daug suvalgyti. Nevalgiukas ir ėdrūnas - tai daugiau subjektyvūs tėvų vertinimai. Objektyviai - ar yra problema, ar ne - parodo vaiko svoris, ūgis ir jo kitimai. Jei vaiko ūgis ir svoris atitinka normas, jis nėra nei nevalgiukas, nei ėdrūnas, kad ir kaip tėvams atrodytų.
- Ar normalu, kad vaikas beveik visą dieną užkandžiauja? Susidaro ne 3, o 10 valgymų...
- Vaikas ir neturi valgyti tik 3 kartus per dieną. Jis turėtų valgyti 4-6 kartus per dieną. Dažniau valgydamas vaikas elgiasi adekvačiai savo amžiui - valgo dažnai, svoris ir ūgis yra normalūs, turi savo mėgstamą maistą, užkandžiai yra tinkami. Svarbu, kad ir užkandžiai būtų valgomi atsisėdus prie stalo, jie būtų apgalvoti. Gal vaikas valgo nesotų maistą? Mažiems ir ikimokyklinio amžiaus vaikams šeima yra pirmasis maitinimosi įpročių ugdymo pavyzdys. Šio amžiaus vaikų artimiausioje aplinkoje esantys tėvai ir vyresni broliai ar seserys yra pagrindinis pavyzdys. Jei tėvai nuolat užkandžiauja, vaikas greičiausiai darys tą patį. Tėvų požiūris į maistą yra labai svarbus. Šeimoje, kur visiškai nekreipiama dėmesio į mitybą, nėra valgymo režimo, šeimos valgymo drauge, vaiko požiūris į maistą susiformuos vienoks.
Alkis ir sotumas: biologinės funkcijos, kurias svarbu suprasti
- Visiems žmonėms nustatomos panašios kalorijų normos, tačiau kai kurie gali suvalgyti tūkstančius kalorijų daugiau nei norma, bet netunka, o kiti suvartoja gerokai mažiau kalorijų, bet tunka.
- 1-1,5 metų vaiko paros maisto apimtis maždaug 1100-1200 ml, vienu kartu jis paprastai suvalgo 200-300 ml maisto, energinė vertė apie 1200 kcal per dieną.
- Vargu ar gali būti vienas atsakymas. Vaikas turi savo alkio ir sotumo pojūčius, į juos reikia atsižvelgti. Vaikus sunku tiek priversi valgyti, tiek sustabdyti, kad nevalgytų. Svoris, ūgis, jų kitimas (proporcingai ar ne didėja svoris ir ūgis) parodo, ar vaikas per daug valgo, ar pakankamai, ar per mažai. Jei svoris didėja daugiau nei ūgis, jau nėra gerai. Bet tokius pokyčius įvertinti reikia laiko. Jei tėvams sunku suprasti, ar vaikas normaliai valgo, ar per dažnai, siūlyčiau namuose sudaryti nuolatinį valgymo grafiką ir jo laikytis.
- Vienas neteisingų įsivaizdavimų yra apie skrandžio „ištampymą“ ir „susitraukimą“. Skrandis nėra maišas, kuris ištampomas, kaip populiaru sakyti. Skrandis yra tuščiaviduris organas, jo sienelėje yra net trys sluoksniai raumenų. Apetitas nepriklauso nuo skrandžio dydžio. Apetitą reguliuoja daug hormonų, gaminamų tiek skrandyje, tiek plonojoje žarnoje, tiek riebaliniame audinyje, centrinėje nervų sistemoje. Tai, kaip mes suvokiame alkio ir sotumo pojūčius, ir lemia visų apetitą reguliuojančių hormonų veikla. Skirtingi maisto produktai suteikia skirtingą sotumo jausmą. Tikrai neverta nerimauti, jei vaikas yra normalaus svorio. Kita vertus, šis klausimas turi prasmę. Nustatyta, kad net 50 proc. - Padidėjęs apetitas gali rodyti fizinę ligą, tarkim, hipertireozę - kai skydliaukė pradeda gaminti per daug hormonų, I tipo cukrinį diabetą (padidėja apetitas, bet kartu kamuoja labai didelis troškulys, vaikas geria daug skysčių, dažnai šlapinasi). Šioms ligoms būdinga, kad valgoma labai daug, o svoris mažėja. Apetitas gali padidėti dėl tam tikrų vaistų vartojimo (pavyzdžiui, gliukokortikoidų), tai gali rodyti ir psichologinių sunkumų (tarkim, nerimą), su kuriais vaikas susiduria ir reaguoja daugiau valgydamas. Taip pat vaikas gali atrasti, kad per maistą gali sulaukti daugiau tėvų dėmesio, ir tuo naudotis. Apetitas gali pablogėti turint kirmėlių.
- Reguliarus valgymas tomis pačiomis valandomis geriausiai reguliuoja apetitą tiek per mažai, tiek per daug valgantiems.
- Ar nuolat alkanam vaikui įdėti papildomo maisto į darželį, mokyklą? - Paprastai darželyje, kur valgoma tomis pačiomis valandomis, ir organizuojama kita veikla, vaikai labai retai prašo papildomo maisto. Taip pat svarbu, ar vaikas viską suvalgo, ar nepalieka lėkštėje - nepakankamai pavalgęs jis greitai vėl praalks.
Smegenų alkio / sotumo keliai ir nutukimas, animacija
Tėvų vaidmuo formuojant mitybos įpročius
Ką valgys - sprendžiate jūs, kiek - vaikas. Tėvai turėtų reguliuoti vaiko mitybos ir miego režimą ir tai, ką jis valgys. Kiek jis valgys, vaikas turi nuspręsti pats, užtikrinant, kad tarp valgymų jis negaus nei užkandžių nei skysto maisto, pavyzdžiui, sulčių. „Jei jūsų vaikas linkęs užkandžiauti, tą galime pakeisti patys. Aptarkite su vaiku iš anksto, kad nuo šiol valgysime tik prie stalo ir tik numatytų valgymų metu. Kai vaikas jau nori kilti nuo stalo, turite ramiu balsu, žiūrėdami jam į akis pasakyti: iki kito valgymo nieko negausi, tik vandens, ar esi tikras, kad neišalksi?“ - pasakojo V. Kurpienė.
Nereikia įkalbinėti. „Blogas dalykas yra įkalbinėti vaiką suvalgyti viską. Taip užgožiamas natūralus vaiko sotumo jausmas. Jei jis yra nulaužiamas vaikystėje, jį atstatyti vėliau yra labai sunku. Tie, kurie iš jūsų yra liekni ir jums atrodo, kad taip yra be pastangų, paskambinkite savo mamai ir tėčiui ir pasakykite jiems ačiū, kad išlaikė jūsų įgimtą sotumo jausmą“, - šypsojosi specialistė. Pasak jos, vaikai auga ciklais, todėl ir jų poreikis maistui yra cikliškas. Jie patys turi žinoti, kada maisto pakanka.
Paskaičiuoti visus užkandžiavimus. „Mums gali atrodyti, kad vaikas yra nevalgiukas, bet reikia įvertinti, ką jis gauna per visą dieną. Daugelis užkandžių net nelaiko maistu. Vaikas užkanda duoniukų (200 kcal), išgeria 300 ml sulčių (120 kcal), suvalgo sūrelį (~150 kcal) ir jau susirenka beveik 600 kilo kalorijų, kai galbūt per dieną jam reikia 1400 kcal. Pasiimate vaiką ir darželio, ruošiate vakarienę, duodate jam sausainių ar bandelę, nors iki vakarienės liko pusvalandis. Jis vakarienės nebevalgys, tik pastumdys maistą lėkštėje, bet išalks už kokios valandos. Todėl valgymo režimas turi būti labai aiškus“, - teigė V. Kurpienė.
Išaiškinti sąlygas. Anot specialistės, vaikams labai svarbu žinoti taisykles. „Vaikas turi nustoti valgyti tada, kai pajuto sotumo jausmą. Su sąlyga, kad jis puikiai žinos, jog po to negaus nieko kito. Jei jis galvos, kad po 15 min jis gaus sūrelį, bandelę ar dar ką nors, ko jis trokšta, natūralu, kad jis nevalgys daržovių ar mažiau mėgstamo patiekalo. Kai jūs tikrai matote, kad vaikas nori valgyti, bet nenori būtent šio patiekalo, ramiu balsu pasakykite: gerai, gali nevalgyti, bet aš palieku šią lėkštę ant stalo, kai išalksi, ateik ir suvalgyk. Arba: gali nevalgyti, bet tada iki kito valgymo mes į virtuvę neisime ir nevalgysime. Tai sakant labai svarbu išlaikyti ramybę ir akių kontaktą“, - sakė pašnekovė.
Tinkama porcija. Tėvai dažnai turi netinkamą supratimą, kas yra mažai, o kas yra daug. „Jie galvoja, kad vaikas turi valgyti tiek pat, kiek ir jie. Vaikų skrandžio tūris yra daug mažesnis. Todėl net duodant sriubą prieš pagrindinį patiekalą, reikėtų geria pagalvoti. Jei jis suvalgys sriubos, antro patiekalo suvalgys labai mažai, o išalks greitai. Tad jei jau siūlote sriubos, įdėkite daugiau tirščių ir mažiau skystimo, kad ji būtų kaloringesnė lyg pagrindinis patiekalas“, - pasakojo V. Kurpienė.
Teisingai užduoti klausimą. „Jei žinotumėte, kad tai, kada valgote, kiek valgote ir ką valgote, neturi jokios įtakos nei sveikatai, nei savijautai, nei figūrai, ar tikrai jūsų valgymo laikas ir patiekalai būtų tokie patys kaip ir dabar? Tikėtina, kad ne. Tai įsivaizduokite, kaip jaučiasi jūsų vaikas. Jis suvalgė ir jam tą dieną nieko nenutiko. Nes vaikai suvokia tik šiandieną. Dėl to tėvų pareiga nuspręsti, ką valgyti, o vaikų pareiga - kiek. Jei jūs vaiko klausite, ką valgysi, be abejo, sakys, kad bulvytes, makaronus, picas ir pan., bet reikia klausimą užduoti teisingai: žuvį valgysi troškintą ar keptą? Mes informuojame vaiką, kad jis valgys žuvį, bet duodame laisvę pasirinkti, kokiu būdu paruoštą jis nori ją valgyti“, - pasakojo specialistė.
Vaiką reikia įspėti, kas bus vakarienei. „Reikėtų dieną prieš pasakyti, kas planuojama vakarienei. Šitaip duodame vaikui laiko susitaikyti su ta mintimi, kad jis valgys, tarkime, žuvį, pupeles ar kitą ne visai įprastą jam maistą. Įsivaizduokite, vaikas svajoja darželyje ar mokykloje, kaip jis grįžęs namo valgys picą ar blynus, grįžta ir ant stalo - žuvis. Be abejo, kad jis bus nepatenkintas. Bet jei jūs įspėsite prieš parą ir dar kartą ryte , turės laiko susitaikyti“, - sako V. Kurpienė.
Valgyti su tuo, kas tai mėgsta. „Būna, kad su vienu šeimos nariu vaikas valgo grikius, su kitu - ne. Kodėl? Nes vienas mėgsta juos, o kitas - ne. Vaikai nuskaito ne tik tai, ką jūs sakote, bet ir kaip jūs tai sakote. Aš obuolių nemėgstu, mano mamytės tai mėgstamiausias maistas. Su manimi vaikai valgo obuolius labai retai, su savo močiute - dažnai ir daug“, - pasakojo dietistė.
Nuolatinis užkandžiavimas. „Kai išeinu į parką ar parduotuvę, toks vaizdas, kad vaikai valgo nuolatos. Mamos, išeidamos iš namų kelioms valandoms, pasiima kalną maisto. Kam jis? Vaikų mitybos režimas dėliojasi kas 2-4 valandas. Vidurkis yra 3. Per tiek laiko vaikas neturi išalkti, jei pakankamai pavalgė tinkamo maisto prieš tai. Reikia pripažinti, kad užkandžiavimas yra tiesiog patogus tėvams. Vaikas pradėjo zirzėti, mama davė jam užkandį ir ramybė garantuota. Sustojame kažką paveikti, norime, kad vaikas ramiai pasėdėtų, duodame užkąsti. Taip formuojame supratimą, kad tai tarsi veikimo būdas kaip žaidimas. Galime valgyti iš nuobodulio. Ilgainiui tai suformuoja labai blogą įprotį, kuris išlieka ir suaugus“, - teigė V. Kurpienė.
Maistas kaip apdovanojimas arba paguoda. „Gavo gerą pažymį - gavo ledų. Padarė gerą darbą, einame kokteilio. Jei vaikas verkia, pasiūlo jam saldainį, kad tuo maistu vaikas užkištų tą liūdesio skylę. Vaikystėje liūdnų pasekmių tai neturi, bet suaugus - turi. Lygiai taip pat negalima bausti maistu. Nepadarei kažko, negausi ledų. Tai vadinama emociniu valgymu. Atpratimas nuo jo užima daug laiko ir pastangų“, - pasakojo specialistė. Ji pabrėžė, jei valgyti desertą šiaip ar taip buvo planuojama, bet dėl kokios nors priežasties vaikas supyko ar pradėjo verkti, pirmiau reikėtų jį nuraminti, o tik tada duoti desertą.
Alkis ir apetitas yra, ko gero, tos biologinės funkcijos, kurias žmonės dažniausiai bando kontroliuoti. Sulaikę kvėpavimą ir pajutę, kad dūstame, nebesistengiame toliau jo sulaikyti - įkvepiame. Kai norime šlapintis, nesitikime, kad noras praeis. Tačiau su alkiu kiek kitaip - neretai įsivaizduojama, kad galima jo nejausti. Visuomenėje plačiai paplitęs mitas, kad galima būti bet kokio svorio - tik reikia stiprios valios atsilaikyti prieš alkį. Daugelis mano pacientų įsivaizduoja, kad jie lieknėja būtent tada, kai yra alkani. Neseniai New England Journal of Medicine buvo išspausdintas labai įdomus straipsnis, aprašantis, kaip pasikeičia apetitą reguliuojantys hormonai besilaikant dietos. Tyrimo dalyviai laikėsi dietos, vėliau, svoriui sumažėjus, jiems buvo patarta, kaip jo nepriaugti. Rekomendacijas davė specialistai, dirbantys nutukimo srityje, pagal naujausius mokslinius tyrimus. Nepaisant patarimų, visų tiriamųjų svoris vėl padidėjo. Dietos besilaikančių žmonių kraujyje tirti devyni apetitą reguliuojantys hormonai. Visų hormonų balansas buvo sutrikęs. Kuo drastiškesnė dieta, tuo nustatyti didesni hormonų pakitimai. Negana to, apetitą reguliuojančių hormonų sutrikimų išliko netgi praėjus metams po dietos! Dietos ne tik nepadeda sumažinti svorio, bet netgi jį didina. Norvegijoje atlikto tyrimo metu 25 metus stebėta daugiau nei 4000 identiškų dvynių. Dvynių genetika vienoda, taigi ir genetinis polinkis į nutukimą bei svorio didėjimą yra toks pat. Daug dirbu su moterimis, kurias vargina nuolatinis persivalgymas. Po daugybės išbandytų dietų dauguma jų svajoja sverti tiek, kiek svėrė pirmąkart nusprendusios griebtis dietos! Kartą profesinėse diskusijose internete, kuriose dalyvauja specialistai iš viso pasaulio, besidomintys svorio problemomis, kolega iš JAV paklausė: „Ar kas nors kada nors skaitėte bent vieną straipsnį, kad dieta gali būti veiksminga ir padėti sumažinti svorį ilgam?“ Gyd.
