Vos tik gimusio kūdikio galvytės kaukolė yra minkšta ir judri, ji nuolatos bei greitai auga, nes kaukolė nėra vientisa, ji sudaryta iš plokštelių, kurios sujungtos paslankiomis siūlėmis. Tokia ji išlieka keletą mėnesių. Naujagimį supa ne vienas pavojus, galintis sukelti galvytės deformaciją. Deja, tam tikrą deformacijų dalį tėveliai negali kontroliuoti. Tėveliams pastebėjus galvytės pakitimus būtina kreiptis į specialistus, siekiant nustatyti deformacijos tipą, aptarti galimus gydymo/korekcijos variantus, prevenciją ir t.t.
Sukrėsto kūdikio sindromas: pavojinga smurto forma
Sukrėsto kūdikio sindromą pirmą kartą - 1974 metais - aprašė amerikiečių pediatras radiologas Johnas Caffey. Gydytojas, atlikęs kompiuterinės tomografijos tyrimą, kūdikio galvos smegenyse aptiko kraujosruvų, nors nebuvo išorinių traumos požymių. Sukrėsto kūdikio sindromas pavojingiausias vaikams iki 6 mėnesių. Jis atsiranda dėl tyčinio ar netyčinio smurto prieš vaiką. Tai atsitinka paėmus kūdikį už žastikaulių ar krūtinės ir papurčius. Kūdikio galva, palyginti su jo kūnu, yra gana didelė - ji sudaro apie 15 procentų viso kūno masės. O kaklo raumenys - silpni, kaukolė minkšta. Darant staigius judesius, galva lankstosi į šalis, trūkinėja kraujagyslės, o tuomet į smegenis išsilieja kraujo. Kūdikio kraujagyslės yra labai jautrios purtymui. Manoma, kad jos gali įtrūkti vien tik staigiai purtant galvą pirmyn ir atgal.
Viena pagrindinių šios deformacijos priežasčių - kreivakaklystė (tortikolis). Dėl šios raumeninės problemos kūdikio vienos pusės kaklo raumenukai silpnesni, todėl jiems pasidaro sunku pasukti, pakelti galvytę į kitą pusę. Brachicefalija - tai kūdikio galvytės deformacija, kuriai būdingas platus, plokščias, maždaug vienodai simetriškas pakaušis ir praplatėjimas šonuose. Tokiai kūdikio galvytės deformacijai būdingas suplokštėjimas iš abiejų šonų, todėl galvytė atrodo siauresnė ir ilgesnė.
Neseniai į Kauno klinikas pateko smarkiai supurtytas ir sumuštas dviejų mėnesių kūdikis. Kartais tokia tragedija ištinka ir vaikus mylinčiose šeimose, kai tėvai, neatsargiai besielgiantys su mažyliais, neįvertina savo jėgų. Tarptautiniame žurnale „Pediatrics International“ buvo aprašytas vienas atvejis iš Japonijos gydytojų praktikos. Po normalaus nėštumo ir gimdymo gimė sveikas berniukas. Atsiranda labai įvairaus dydžio, nuo minimalių - vos taško dydžio iki itin masyvių kraujosruvų galvos smegenyse, dažniausiai po galvos smegenų dangalais bei akių dugne. Klasikinio sindromo atveju iki tol buvusiam sveikam kūdikiui sutrinka apetitas, vaikas pradeda vemti, darosi labai neramus, sutrinka sąmonė, gali atsirasti traukulių arba kitokių neurologinių simptomų. Tikslią diagnozę padeda nustatyti kompiuterinės tomografijos tyrimas, akių dugno apžiūra. Nustatant diagnozę, įvertinamos visos priežastys, dėl kurių į smegenis galėjo išsilieti kraujo. Kai visos kitos atmetamos, lieka viena - vaiko sukrėtimas, supurtymas.
„Supurtyto vaiko sindromui būdinga tai, kad nėra išorinių traumos požymių, tačiau dažniausiai yra kraujosrūvos smegenyse, dažniausiai po kietuoju dangalu, tarp kietojo ir voratinklinio dangalo. Ir kraujosrūvos akių dugnuose“, - kalbėjo Vaikų intensyvios terapijos gydytoja, vaikų ligų gydytoja Birutė Šinkūnienė. „Labai sunki situacija, - apie tai, kokios būna supurtyto vaiko sindromo pasekmės kalbėjo gydytoja. - Statistika tokia, kad kas penktas miršta. O tiems, kurie išgyvena, gali likti įvairūs neurologiniai sutrikimai. Ir aklumas, ir regos sutrikimai ar kurtumas, ar vystymosi sutrikimas: tiek motorikos, tiek protinis. Gali blogiau vaikščioti. Liekamieji reiškiniai gali būti labai įvairūs.“ Gydytoja įvardijo, kad kūdikio galva sudaro maždaug trečdalį kūno. „Smegenys yra daugiau vandeningos, kaklo raumenys yra silpni, - įvardijo B. Šinkūnienė. - Kai kratoma, galima sakyti, kad smegenys daužosi į priekinę ir užpakalinę kaukolės sienelę. Tada atitrūksta kraujagyslės, o vaikų kraujagyslės irgi yra platesnės, todėl išsilieja kraujas.“ B. Šinkūnienė pridūrė, kad labai dažnai „pakratant vaikas dar ir numetamas“. Taip pat būdingi ir tų organų, už kurių laikoma, pakitimai. „Krūtinės, rankų, kartais už pilvo. Tada gali būti pažeisti ir pilvo organai“, - kūno vietas, už kurių laikoma, kai kūdikis patiria supurtymą, vardijo gydytoja. Medikė pridūrė, kad taip pat kūdikio kūnas gali būti sužalotas ir jį mėtant. „Dažniausiai, jei ne apie smurtinį mechanizmą eina kalba, tai springstant vaikui, kai jis kratomas už kojyčių“, - supurtymo priežastį įvardijo medikė. Ką tokiu atveju daryti, jei vaikas užspringsta? „Guldome ant rankos ir penkis kartus smarkiai tarp menčių suduodame ranka. Tada atverčiame. Jei matome svetimkūnį burnos erdvėje - jį pašaliname. Jei nematome, tada spaudžiame krūtinės lastą vėl penkis kartus. Taip kartojame šitą procedūrą tol, kol atspringsta ar kol atvažiuoja greitoji ar kita pagalba“, - kalbėjo gydytoja. B. Šinkūnienė teigė, kad supurtyti kūdikį galima ir tiesiog iš nežinojimo. Rizikos grupėje, anot jos, yra neramūs vaikai, kurie kenčia nuo pilvo dieglių. „Nežino, kaip nuraminti ir tiesiog iš bejėgiškumo“, - apie kartais papurtomus vaikus kalbėjo medikė. Medikės teigimu, jų skyriuje supurtytų kūdikių būna vienas kitas per metus. Šįmet iki šių dviejų atvejų nebuvo nė vieno. „Tai nėra dažna patologija vaikų skyriuje“, - kalbėjo medikė.
Kefalohematoma: kraujosruva po kaukolės dangalu
Kefalohematoma - tai patologija, kai tarp naujagimio galvos odos ir kaukolės (kaukolę dengiantis audinys dar vadinamas periostu) susiformuoja kraujo sankaupa. Pagrindinė kraujo sankaupos priežastis - sunkus natūralus gimdymas ir jo metu patiriamas spaudimas. Gimdymo metu naudojami specialūs prietaisai taip pat gali lemti trapių naujagimio galvos kraujagyslių trūkimą ir mėlynės atsiradimą. Kefalohematoma susiformuoja 2,5 proc. atvejų po sunkių, užsitęsusių gimdymų per makštį. Medikai naujagimių kefalohematomas skirsto į kategorijas pagal tai, kada pasireiškia simptomai. Ūminė kefalohematoma. Lėtinė kefalohematoma. Gimdymo metu sukeltos galvos traumos. Taip pat sužalojimai gali atsirasti ir dėl to, kad kūdikio galva buvo prisispaudusi prie motinos dubens. Nėštumas yra daugiavaisis (moteris laukiasi dvynių, trynukų ir t.t.). Gimdymas per makštį - itin ilgas, užsitęsęs. Vaisus yra didesnio nei vidutinio svorio (ši būklė dar vadinama vaisiaus makrosomija) - sveria 4-5 kg ar net daugiau. Jei gimdymo metu naujagimio galvos odai sukeliamas spaudimas, mažos kraujagyslės gali būti pažeidžiamos arba plyšti. Kraujas susikaupia po galvos oda, todėl dažniausiai pakaušyje susidaro minkštas iškilimas arba guzas. Laikui bėgant minkšta masė pradeda kietėti arba kalcifikuojasi. Tipinis simptomas - minkštas guzas ar iškilimas ant kūdikio galvos.
Dėl kefalohematomos gali prasidėti anemija (geležies trūkumas). Jei kefalohematoma yra stambesnė, tikimybė, kad prasidės vadinamoji mažakraujystė, yra dar didesnė. Kalkėjimas (kalcifikacija). Jei kefalohematoma tęsiasi ilgiau nei 5 sav., gali susidaryti sukietėjusių kaulų sąnašų. Tai gali daryti įtaką kaukolės formavimuisi. Nors ir retai, tačiau dėl sunkios kefalohematomos kalcifikacijos gali formuotis netinkamos formos kaukolė. Infekcijos. Kūdikiai, kuriems atsirado kefalohematoma, yra labiau linkę į infekcijas. Gelta. Kai po kūdikio organizmą iš kefalohematomos išnešiojamas kraujas, ilgainiui kraujyje gali padidėti bilirubino kiekis, o dėl to - ir prasidėti gelta. Kaukolės lūžiai. 1 iš 4 kūdikių, kuriam diagnozuota kefalohematoma, taip pat diagnozuojamas linijinis kaukolės lūžis. Ir nors dažnai tėvai dėl to nerimauja, tokio tipo lūžiai neišjudina kaukolės kaulų. Labai išsamūs - šiuolaikiniai tyrimai. Tinkamai gydomi kūdikiai įprastai pasveiksta per kelis mėnesius. Gydoma kefalohematoma daugeliui naujagimių nesukelia didelių problemų.
Su vaikų neurochirurgu Ramūnu Raugalu sudėliojome pagrindinius akcentus, ką reiktų žinoti apie deformuotas kūdikių galveles. Tokia būklė vadinama kefalohematoma. Tai yra kraujo sankaupa virš kaukolės kaulų galvos minkštuosiuose audiniuose, dažniausiai būnanti pakaušio arba momens srityse. Tai viena iš gimdymo metu patiriamų traumų, kuri pasireiškia 1-2% naujagimių dėl intensyvios gimdymo veiklos pažeistų smulkių galvos minkštųjų audinių kraujagyslių. Rizikos faktoriai: žnyplių arba vakuuminio ekstraktoriaus naudojimas gimdymo metu; epidurinė nejautra; didelis naujagimio svoris (daugiau nei 4 kg); keletas vaisių gimdoje (dvynukai, trynukai ir t.t.); prailgintas, sudėtingas gimdymas natūraliais takais. Kefalohematoma dažniausiai nesukelia jokių simptomų ir išnyksta savaime per pirmas savaites. Kefalohematomai kalcifikavus ir sukietėjus ji gali išlikti ilgesnį laiką ir sukelti diskomfortą tėvams matant deformaciją. Mitas, kad negalima guldyti vaiko ant to šono, kur yra kefalohematoma. Vaikas skausmo dėl šios deformacijos nejaučia, todėl esant kefalohematomai rekomenduojama guldyti ant abiejų galvos pusių taip išvengiant pozicinių kaukolės deformacijų. Dėl kefalohematomos gali kilti tokių komplikacijų, kaip anemija, hematomos infekcija, pykinimas dėl hiperbilirubinemijos. Esant skundams rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Vaikų neurochirurgo apžiūros reiktų, jeigu kefalohematoma išlieka ilgiau nei 2-3 mėnesius arba stebint komplikacijas. Esant indikacijoms kai kuriais atvejais gali būti taikomas chirurginis kefalohematomos gydymas.
Kitos kūdikių galvos deformacijos
Viena iš dažniausiai pasitaikančių kūdikių kaukolės deformacijos formų yra brachicefalija - tai kūdikio galvytės deformacija, kuriai būdingas platus, plokščias, maždaug vienodai simetriškas pakaušis ir praplatėjimas šonuose. Tokiai kūdikio galvytės deformacijai būdingas suplokštėjimas iš abiejų šonų, todėl galvytė atrodo siauresnė ir ilgesnė.
Kaip atpažinti, kad jūsų augintinis kenčia skausmą
Kaip atpažinti, kad jūsų augintinis kenčia skausmą
Kūdikių sveikatos sutrikimai ir jų gydymas
Daugumai - neįgaliojo dalia. Ar po tokios traumos kūdikis gali pasveikti ir užaugti normalus? Apie 60-80 proc. tokių vaikų toliau kamuoja įvairios neurologinės problemos. Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Šioje svetainėje rasite pagrindinę informaciją apie kiekvieną problemą, jos gydymą ir tikėtiną išeitį. Tai padės suprasti naujagimio būklę ir užduoti specifinius klausimus gydytojams. Sužinoję mažylio diagnozą, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. „Kasdien klausdavome „Ar ji priaugo?“ ir jaudindavomės, kad ne, arba nerimaudavome, jog numetė svorio. Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?
Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas). „Kiekvieną kartą, kai ji nustodavo kvėpuoti netgi kelioms sekundėms, atrodydavo, kad mano pačios širdis sustodavo. Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas. Švelniai, bet tvirtai patrinti mažyliui pėdutę.
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies. Švelniai patrinkite vaiko pėdutę. Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipū...
tags: #kraujosruva #kudikio #galvoje
