Turbūt visi esame girdėję, kad su tėvais drauge praleisto laiko vaikams niekada nebus per daug. Tačiau ne visi tėvai tai geba įgyvendinti kasdienybėje - vieniems trūksta laiko, kitiems - noro, tretiems - nuovokos ar žinių. Dar viena aktuali tema - tėvų ir vaikų fizinis kontaktas arba apkabinimai. Šioje srityje tiek teorinės Lietuvos tėvų žinios, tiek praktinis jų taikymas dar kuklesni.
Projekto metu bus siekiama aktualizuoti vaikams skiriamo dėmesio bei tėvų ir vaikų emocinio ryšio stiprinimo svarbą. Pasak projekto kuratorės Živilės Kaminskienės, „100 apkabinimų“ tikslas - kelti rūpinimosi vaikais problematiką, skatinti tėvus kurti stipresnį emocinį ryšį, tiesiog pradedant nuo dažnesnių apkabinimų.
Tyrimo metu buvo atskleista, kad tėvai jaučia stiprų emocinį ryšį su savo vaikais, bet ne visada randa laiko bendravimui su jais. Dažniausiai Lietuvos tėvai savo atžaloms per dieną skiria kiek daugiau nei dvi valandas, tačiau šis laikas labai varijuoja - nuo 3 minučių iki 21 valandos. Kaip sakė konferencijos vedančioji ir socialinio-edukacinio projekto „100 apkabinimų“ kuratorė Živilė Kaminskienė, Lietuvoje pastebima tendencija, kad tėvai vis rečiau randa laiko savo vaikams, o buvimą kartu kompensuoja šiems pirkdami daiktus. Tačiau, pasak Ž. Kaminskienės, tėvų dėmesys labai svarbus ne tik vaiko besiformuojančiai asmenybei, bet ir jo emocinei sveikatai.
Kita vertus, svarbus ne tik drauge su vaikais praleidžiamo laiko kiekis, bet ir jo kokybė. Juk televizoriaus žiūrėjimas drauge nėra lygiavertis jautriam pokalbiui ar žaidimui. Fizinis vaikų kontaktas su tėvais - vienas pagrindinių rodiklių, atskleidžiančių ryšio kokybę, o taip pat ir veiksnių, stiprinančių tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Taigi, kuo dažniau vaikas yra apkabinamas tėvų, tuo formuojasi stipresnis tarpusavio ryšys. O kuo daugiau tėvai praleidžia su savo vaikais laiko, tuo dažniau juos apkabina.
Mokslininkai teigia, kad sveikam ikimokyklinio vaiko vystymuisi reikia bent 10 apkabinimų per dieną. Deja, „Norstat“ atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tik trečdalis tėvų tai įgyvendina. Kitas trečdalis savo mažylius apkabina ne dažniau kaip tris kartus per dieną, o 1,3 proc. apkabina rečiau nei kartą per savaitę.
Apkabinkime vaiką: kodėl tai svarbu?
Vaikų ir paauglių psichiatrė Virginija Karalienė, kuri yra ir Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė, pasidžiaugė, jog vyksta tokios iniciatyvos kaip „100 apkabinimų“. Pasak V. Karalienės, žodį „apkabinimas“ šiame kontekste reikėtų suprasti plačiai - ir kaip prisilietimą, ir kaip padrąsinimą, pastiprinimą.
Vaikų psichiatrė dalijosi patirtimi, kaip pas ją konsultuotis atėję tėvai skundžiasi, jog jų vaikai ilgai ir kūrybiškai vieni žaidžia, tačiau po to viską staiga supykę sugriauna, būna netgi agresyvūs. Aiškindama tokį vaikų elgesį V. Karalienė teigia, jog minėtais atvejais vaikas ilgai ir kūrybiškai žaidė vienas, jausdamas tam tikrą emocinį neramumą, nepasitikėjimą. Taigi, pasak specialistės, nereikėtų vaiko palikti ilgai žaisti vienam tėvams neįsiterpiant.
„Dažnai mes apkabinimus traktuojame kaip meilę - kad prisiglaudžiu, nes myliu, tačiau apkabinimas reikalingas vaikui ir kaip padrąsinimas, kad šis labiau pasitikėtų savimi. Vaiką reikia pastebėti ir kasdieninėse situacijose, nes tai leidžia formuotis jo pasitikėjimui savimi“, - kalbėjo V. Karalienė.
Vaikų psichiatrės V. Karalienės teigimu, prisilietimų, tėvų dėmesio badas dažnai yra ir vaikų sveikatos problemų priežastis. Pasak V. Karalienės, vaikai, susidūrę su neigiamomis emocijomis, dažnai „bėga“ į somatinę ligą - taigi suserga. Dažnai gydytojai neranda negalavimų priežasties, tačiau šie išnyksta vaikui sužinojus, kad jis, pavyzdžiui, rytoj neis į darželį. V. Karalienė prisiminė atvejį, kai gydytojai niekaip negalėjo rasti mergaitės vėmimo priežasties. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad mergaitei buvo labai nepriimtina valgymo kultūra darželyje. Darželyje auklėtoja liepdavo suvalgyti viską, o namuose jai būdavo leidžiama valgyti tiek, kiek ji nori.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Sigita Lesinskienė (VU Medicinos fakulteto docentė), turinti 20 metų darbo su vaikais patirtį, taip pat labai vertina „100 apkabinimų“ iniciatyvą ir džiaugiasi, kad mūsų visuomenėje vis aktyviau apie tai pradedama kalbėti. „Džiugu, kad šis suvokimas, nors ir kiek pavėluotai, lyginant su kitomis šalimis, ypač Skandinavų, ateina į Lietuvą, kad pagrindiniai vaiko raidos pamatai yra dedami pirmaisiais jo gyvenimo metais, kada formuojasi prieraišumas jį prižiūrinčiam suaugusiam asmeniui ir saugumo ar nesaugumo jausmas, kuris išlieka visam gyvenimui“, - kalbėjo S. Lesinskienė.
Specialistė pabrėžė fizinio kontakto svarbą vaiko vystimesi, ypač pirmaisiais metais, tačiau atkreipė dėmesį, kad kalbant apie apkabinimus vėlesnėje vaikystėje, reikia turėti omenyje, jog vaikai nevienodai mėgsta prisilietimus. Vieniems reikia daugiau fizinio kontakto, o kitiems - girdimosios stimuliacijos, regimosios. Dar kitiems vaikams labiausiai patinka, kai juos varto ore. Taigi, pasak S. Lesinskienės, svarbu atsižvelgti į individualius vaiko poreikius.
Kalbėdama apie tyrimo rezultatus, apie tai, kiek Lietuvos tėvai kartų apkabina savo vaikus, S. Lesinskienė siūlė vis dėlto neprisirišti prie skaičių, o tiesiog vaikus liesti dažniau, ieškoti su jais kontakto. S. Lesinskienė pabrėžė, kad vaikui augant, keičiasi ir jo poreikiai - kiek ir kaip jį reikia liesti.
Vaikų ir paauglių psichiatrės S. Lesinskienės įsitikinimu, lyginant su ankstesniais laikais, šiandien vaikai patiria fizinio kontakto trūkumą iš aplinkinių juos prižiūrinčių asmenų. „Įsivaizduokime prieš šimtmetį kaimo bendruomenę. Juk tėvai ištisai su savo vaiku nebendraudavo, o dirbdavo ūkio darbus. Tačiau šiandien situacija kita - vaikas dažnai auga tarsi „pačiame centre“, ir atrodo, kad jis gauna daug dėmesio, bet tai ne visada yra kokybiškas dėmesys, apimantis ir fizinį kontaktą“, - kalbėjo S. Lesinskienė.
„Kalbant apie ikimokyklinio ugdymo įstaigas, lieka neatsakytas klausimas. Viena vertus, nėra uždrausta vaiką liesti, tačiau nėra apibrėžta, kaip ir kiek galima tai daryti. Todėl ir darželiuose jau matau liūdną tendenciją, kad ugdytojai vengia liesti vaikus - juos apkabinti, panešioti. Tačiau vaikai patys „trinasi“ aplink auklėtoją ar pradinių klasių mokytoją, nes jiems reikia kūno kontakto“, - dalijosi S. Lesinskienė. Ji patarė ugdytojams nebijoti apkabinti, padrąsinamai paliesti vaikų, ypač tų, kurie pradėjo lankyti ugdymo įstaigą ir jiems atsiskyrimas nuo tėvų yra sunkus. Pasak S. Lesinskienės, jei ugdytojas nori, kad vaikas įsijungtų į bendrą veiklą, kartais padrąsinantis prisilietimas, judesys padeda daugiau nei žodis.
Kalbėdama apie pradinukų ugdymą, S. Lesinskienė patarė klasės ar koridoriaus kampe patiesti kilimą ir čiužinį, kad vaikai galėtų atsisėsti, atsigulti, pasiraičioti. „Jie negali visąlaik tik sėdėti ir vaikščioti. S. Lesinskienė pastebėjo, kad šiandien dažniausiai vaikai iš darželio namo parvežami automobiliu, jie su tėvais retai eina pėsti, todėl „neišsikrauna“ ir namuose „trinasi“ aplink pavargusius tėvus. Taigi specialistė patarė, grįžus iš darželio, tėvams atlikti savo vaikams 5-7 minučių masažą. „Vaikas gali sėdėti arba gulėti, o tėvai masažuoti jam nugarą, kaklo sritį, rankas. Galima liesti, maigyti, kad vaikas gautų spaudžiančio, maigančio pobūdžio stimuliavimą. Tai padeda sumažinti nerimą ir emocinę įtampą, suteikia vidinio saugumo jausmą“, - sakė S. Lesinskienė.
Pasak jos, esama vaikų, kurie pernelyg jautrūs aplinkos stimuliavimui: jiems per daug žodžių, garsų, vaizdų, įspūdžių, todėl jie tampa dirglūs, neramūs. Taigi masažas tokiems vaikams padeda nuraminti, integruoti jutiminius impulsus iš aplinkos. O pamasažuotas, nurimęs vaikas turėtų leisti pailsėti tėvams.
„Šiandien mūsų visuomenėje mes bandome pažinti vaikus, atsiliepti į jų poreikius, tačiau reikėtų išlaikyti pusiausvyrą, kad ne visą laiką viskas yra vaikui ir apie vaiką, o vaikų ir tėvų bendravimas yra kaip šokis. Kad visi turi jausti ir matyti savo artimųjų poreikius, - įspėjo S. Lesinskienė. - Vaikas turi mokėti palaukti, kai tėvai kalbasi, kol šie baigs. Tačiau jam tai yra lengviau įvykdyti, kai šis grįžęs iš darželio yra patyręs kūno kontaktą su tėvais - jam yra ramiau. Taigi tam skyrę 5-7 minutes, tėvai turės ramų pusvalandį pasikalbėti tarpusavyje, pailsėti ar ramiai paruošti vakarienę. Tai paprastas siūlymas, tačiau jis labai pakeičia gyvenimo kokybę.“
Tačiau vaikų ir paauglių psichiatrė pabrėžė, jog labai svarbu, kad tėvai jaustų, kiek ir kaip reikia vaiką apkabinti. „Nes yra vaikų, kurie nemėgsta būti daug liečiami. Todėl čia tėvai turėtų rasti tam tinkamą momentą, laiką, kontekstą, o ne be saiko liesti, nors vaikas sako „ne“. Reikia bandyti suprasti vaiką, kad jo auginimas teiktų kuo daugiau džiaugsmo. Nes tai ko gero - vienas gyvenime maloniausių ir prasmingiausių dalykų. Tačiau tėveliai neturėtų perlenkti lazdos, norėdami viską atlikti tobulai. Reikėtų būti kūrybingiems, o ne prisirišti prie apkabinimų skaičiavimų“, - reziumavo S. Lesinskienė.
Specialistė pabrėžė ir svarbą to, kiek vaikai girdi paskatinimų plačiąja prasme - žodžiu, žvilgsniu, gestu, o kiek girdi kritikos.
GYDANTIS GYVENIMAS: biohaking - mada ar nauda?
Apkabinimai paauglystėje: ar vis dar svarbu?
Kalbant apie kūdikių, ikimokyklinių vaikų ar pradinukų lietimą, rodos, didelių klausimų nekyla - čia daugmaž viskas vyksta natūraliai. Tačiau ar reikalingi tėvų apkabinimai, fizinis kontaktas paaugliams? Pasak S. Lesinskienės, tai - labai plati tema, tačiau kalbant trumpai, paauglystė skirstoma į tris etapus: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją.
„Ankstyvojoje paauglystėje, tarp 12-14 metų, ateina laikas, kai vaikas ima darytis kaip „ežiukas“. Nebeprisileidžia, atstumia, jo nebegalima paglostyti, tačiau tėvai turėtų suvokti, jog tai - natūralus raidos dėsningumas - ir koreguoti savo lūkesčius, kad jau ir nebereikia taip dažnai apkabinti“, - aiškino specialistė. - Tačiau, kai tokio amžiaus paauglys siekia ryšio su tėvais, artumo, nori pasikalbėti, jis leidžiasi apkabinamas. Ir tokius momentus reikia mokėti panaudoti. Tas apkabinimas gali būti jau trumpesnis, kokybiškai kitoks, gal labiau palaikantis, padrąsinantis, paguodžiantis.“
Vaikų ir paauglių psichiatrė S. Lesinskienė, kalbėdama apie ankstyvąją paauglystę, netgi rekomenduoja gydytojams, kad berniukus apžiūrėtų vyrai, o mergaites moterys, ir laikydamiesi tam tikro atstumo, nes tokiame amžiuje paaugliai labai jautriai reaguoja į prisilietimą, jis jiems gali būti labai nemalonus. „Taigi šiame amžiuje suaugusiems patartina labai atsargiai liesti ankstyvą paauglį. Tarp 11-14 metų. Čia visai kitaip nei pradinukų atžvilgiu“, - užbaigė specialistė.
Kūdikio fizinė raida ir jos svarba
Pirmieji gyvenimo metai - vieni svarbiausių visame žmogaus gyvenime. Per šiuos metus augame ir vystomės bene sparčiausiai - formuojamasi judėjimo, kalbos, pažinimo socialiniai-emociniai įgūdžiai. Sekant kūdikio raidą ir stebint, ar ši neatsilieka nuo priimtų normų, jos etapai skirstomi pagal amžių.
Fizinės mažylio raidos etapai:
- 1-2 mėnuo: Gulint ant pilvo mažėja fiziologinė fleksija, svorį išlaiko ant rankų ir krūtinės, geba trumpam pakelti galvytę, tačiau dar negeba išlaikyti vidurio linijoje. Gulint ant pilvo stebima daugiau liemens, rankų, kojų judesių. Mažylis geba sugriebti daiktą, įdėtą jam į ranką, bet dar negeba jo paleisti.
- 3 mėnuo: Šiame etape kūdikis geba išlaikyti galvą vidurio linijoje, pasukti į abi puses, stebima daugiau aktyvių galūnių judesių. Gulėdamas ant pilvo remiasi dilbiais. Suveda rankytes, deda jas į burną.
- 4-6 mėnuo: Apie 4 mėnesį gulėdamas ant nugaros mažylis pradeda siekti šone padėtų žaislų, formuojasi valingas griebimas. Apie 4,5 mėn. gulėdamas ant pilvo bando perkelti kūno svorį (viena rankyte remiasi, kita bando siekti žaislo). Gulėdamas ant nugaros bando siekti daiktų kirsdamas vidurio liniją, rankytėmis siekia kelių. 6 mėn. mažylis, gulėdamas ant pilvo, remiasi plaštakomis, visiškai atremtu delnu. Taip pat šiuo laikotarpiu, gulėdamas ant pilvo, mažylis pradeda suktis ratu aplink savo ašį į abi puses, geba vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atgal.
- 7-9 mėnuo: Šiuo vystymosi etapu mažylis, gulėdamas ant nugaros, siekia pėdų, kiša jas į burną. Taip pat pradeda šliaužti. Gulėdamas ant pilvo kūdikis remiasi plaštakomis, geba sulenkti koją ir pakelti vieną ranką siekdamas žaislo. Apie 7,5 mėn. formuojasi įstrižas sėdėjimas. Sustiprėja ir smulkioji motorika - mažylis daiktus ima su smiliumi ir nykščiu. Kūdikis stojasi į keturpėsčios padėtis, pradeda siūbuoti, atkelia ranką siekdamas žaislo. Maždaug nuo 8 mėn. geba laisvai sėdėti, manipuliuoti žaislais, pradeda ropoti, bando stotis prisitraukdamas rankomis.
- 10-12 mėnuo: Šiuo laikotarpiu mažylis stovėdamas geba perkelti svorį, eina šonu palei baldus, vėliau - palei sieną, geba pereiti nuo vieno baldo prie kito, pasisukti, savarankiškai pastovėti. Taip pat mažylis geba atsitūpti, bando stotis iš keturpėsčios padėties. Apie 12 mėn. mažylis pradeda žengti pirmuosius žingsnius, eidamas plačiai stato kojas, eina mažais žingsneliais. Maždaug 14-16 mėn. vaikas geba savarankiškai vaikščioti, eidamas sustoti, keisti kryptį.
Kada vertėtų kreiptis į specialistą?
Nors dauguma vaikų atitinka vadinamąsias fizinės raidos normas, svarbu atminti, kad kiekvienas yra individualus ir vystosi savo tempu. Vis dėlto kartais raida ima pastebimai vėluoti.
Kaip žinoti, ar vaikas sveikas ir tinkamai vystosi?
Reabilitacijos ir sporto medicinos centro specialistė sako, kad ieškoti pagalbos reikia tuomet, kai, atsižvelgiant į kūdikio amžių:
- Naujagimio raumenų tonusas yra mažas (kūnelis suglebęs) arba didelis (kūnas įsitempęs).
- 1-2 mėn. kūdikis, gulėdamas ant nugaros, galvą laiko pasukęs tik į vieną pusę, o būdamas ant pilvo, negeba jos pasukti į šoną.
- 4 mėn. - nesuveda rankų į vidurį, gulėdamas ant pilvo nesiremia dilbiais, neišlaiko pakeltos galvos arba negali sulenkti kojų per klubo sąnarį.
- 5-6 mėn. - neguli ant šono, nesiverčia nuo nugaros ant pilvo arba gulėdamas ant pilvo nesiremia tiesiomis rankomis.
- 7-8 mėn. - gulėdamas ant pilvo negeba perkelti kūno svorio ant tiesių rankų, savarankiškai nesėdi.
- 9-10 mėn. - savarankiškai nesėdi, neatsistoja, yra išlikęs pėdų griebimo refleksas, sėdi raidės „W“ padėtyje.
- 11-12 mėn. - kokybiškai neropoja, neina įsikibęs, nenoriai keičia padėtis.
„Esant galimybei, pas kineziterapeutą rekomenduojama apsilankyti kas 6 savaites. Tokiomis laiko atkarpomis galima matyti perėjimą iš vieno raidos tarpsnio į kitą. Specialistas įvertins esamą situaciją ir naujai išmoktus judesius, jų kokybę, pakoreguos namų darbus ar pakeis, papildys kineziterapijos programą“, - sako G. Gudaitė.
Neskubinkite mažylio
Pasak G. Gudaitės, kiekvienas kūdikio raidos etapas yra itin reikšmingas ir atsiliepiantis ateityje. Itin svarbu nė vieno iš jų nepraleisti (ypač iki 6 mėn.) ir esant reikalui kartu prižiūrint specialistams leisti vaikui vystytis pagal jo amžių.
Prieš pereinant į kitą raidos etapą, vertėtų įvertinti, ką kūdikis geba daryti dabartiniame etape. Viena iš dažnai daromų klaidų - kūdikio lyginimas su kitais. Dėl to dažnai per anksti pradedami skatinti tam tikri raidos etapai, nors mažylis būna dar nepasiruošęs. Pavyzdžiui, prieš pradėdamas apsiversti nuo nugaros ant pilvo, jis turėtų domėtis žaislais ir jų siekti, lenkti ir atkelti galvą, gulėti ant šono, gulėdamas ant nugaros suvesti priešingą ranką su priešinga koja, kelti kojas, rankomis siekti kelių.
„Prieš mokydami sėdėti įvertinkite, ar kūdikis jau geba vartytis, aktyviai pats bando sėstis per šoną, išlaiko šoninę padėtį, pasiremdamas dilbiu. Stebėkite, ar gulėdamas ant pilvo remiasi tiesiomis rankomis ir geba save išsistumti, išlaikyti padėtį, per abi puses sukasi aplink savo ašį. Atkreipkite dėmesį, ar susiformavusios atramos reakcijos: sėdėdamas palinkęs geba atsiremti rankomis ir grįžti į pradinę padėtį. Jeigu vaikas svyra į priekį, vadinasi, laiku nesiaktyvuoja nugaros raumenys, jeigu atgal - pilvo“, - pasakoja kineziterapeutė.
Pradėdamas ropoti mažylis turėtų tvirtai išsilaikyti keturpėsčioje padėtyje ir būdamas joje, remdamasis tiesiomis rankomis, gebėti siūbuoti. Svarbu ir gebėti atkelti ranką, perkelti kūno svorį ir siekti žaislų ar daiktų.
„Pamažu artėjant prie vaikščiojimo, kūdikis turėtų gebėti perkelti kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, šonu eiti palei baldus, o vėliau ir palei sieną, stovėdamas pasisukti. Taip pat turėtų išnykti pėdų griebimo refleksas, vaikas turėtų gebėti be pagalbos atsistoti ir savarankiškai pastovėti.“
Kineziterapeutė atkreipia dėmesį, kad kuo anksčiau bus pastebėta problema, tuo lengviau bus galima padėti ir sumažinti jos neigiamą poveikį tolesniam vystymuisi.
Kūdikio nešiojimo svarba ir taisyklės
Kad vaikas augtų sveikas ir laimingas, jam būtinas tėvų artumas nuo pačių pirmųjų jo gyvenimo dienų. Vos gimusį mažylį ant mamos krūtinės padeda ne vien dėl biologiškai svarbaus poreikio žįsti, tačiau ir dėl sensorinių jutimų sužadinimo, artumo poreikio, pirmojo ryšio užmezgimo. Visiems nuo seno yra žinoma, kad „mamos pienas gaminasi jos galvoje“, mat pieno gamyba yra stipriai veikiama psichologijos - noro padėti mažyliui išgyventi, noro jį maitinti, noro globoti. Motinai kūdikį liesti, glostyti, apkabinti yra ne ką mažiau svarbu nei pačiam kūdikiui. Visa tai sužadina ypatingus jausmus, kurie padeda lengviau gamintis pieneliui, kuris gyvybiškai svarbus ir reikalingas jos kūdikiui (tačiau tai nereiškia, kad visos motinos, kurios neturi pienelio, kūdikio maitinti nenorėjo!). Juk tuo metu, kai mama žvelgia į savo mažą, bejėgį ir visiškai nuo jos priklausomą kūdikėlį, noras jį saugoti ir maitinti tampa toks begalinis, kad jį jaučia ne tik pats kūdikis, nuo to jausmo „tirpsta“ ir šalia esantis, ką tik gimdymą priėmęs personalas. Ryšys su kūdikiu, užsimezgęs dar mamos įsčiose yra toks stiprus, kad dažniausiai (nes, deja, pasitaiko ir kitaip) ką tik pagimdžiusiai motinai kūdikis tampa toks pat besąlygiškai svarbus, kaip ir ji jam.
Psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis pastebėjo, kad mes gimdami atsinešame poreikį turėti ryšį. Ne maistą, ne šilumą, o būtent poreikį turėti ryšį. Jis teigė, kad tai mūsų įgimta savybė, kurią būtina patenkinti. Jei kūdikis negauna tokio ryšio, kuris jam parodo, kad pasaulis, į kurį kūdikis atėjo, yra saugus, patikimas ir prognozuojamas, žmogus išauga su labai nesaugiu pasaulio suvokimo stereotipu.
Kyla klausimas, kaip tą ryšį, kuris atrodo lengvai užsimezgė nuo pirmojo pilvelio paglostymo su žinojimu „kad jis ten“, išsaugoti ir sustiprinti, „kai jis čia“ - guli ant krūtinės ir kažko ieško?
Kiekvienas žino, kaip reikia mylėti vaiką, tam nereikia nei perskaityti papildomų knygų, nei baigti papildomų studijų. Tam net nereikia prieš gimstant kūdikiui ruoštis! Net ir ką tik gimęs kūdikis „kalba“ - tik „paklausykite“: paimtas ant rankų jis nurimsta, pasūpuotas - palaimingai užsnūsta, priglaustas prie krūties ir įtraukęs pirmuosius pienelio gurkšnelius - užverčia akutes iš malonumo ir putotom lūpytėm godžiai ryja. Ar tai ne patys tikriausi atsakymai į klausimą „ar Tau gera ir patogu?“
Ir netikėkite užtikrinančiai kalbančiomis rūstoko veido moteriškėmis, kurios drąsiai rėžia jaunai mamai „Nelėk prie vaiko vos pravirkus - išlepinsi“ arba „Tegul paverkia, plaučiai sustiprės“. Ne visada tikėkite ir „mamyčių vadovais“, kurių pilnos knygynų lentynos - tikėkite savimi! Juk jūs pati niekada neverkiate tam, kad būtų stiprūs jūsų plaučiai. Ir atrodytų visiškai nesąžininga, jei jums netikėtai graudžiai pravirkus, jūsų vyras net neprieitų - neva nenorėdamas jūsų išlepinti.
Kiekvieną kartą mažyliui pravirkus, paguodžianti ir supratinga motinos reakcija yra tiesiog būtina pilnaverčiam kūdikio vystymuisi. Glaudus emocinis ryšys su pačiu artimiausiu žmogumi - mama, tėčiu ar kitu, vaiką globojančiu asmeniu mažyliui yra gyvybiškai svarbus, nes tik jo dėka vaikas jaučiasi saugus ir ramus.
Tačiau glaudus ryšys negali būti tarp „vieno asmens ir daugelio vaikų“. Vaikai, kurie patenka į vaikų globos namus, yra pasmerkiami emociniam šaltumui, jų poreikiai, lyginant su vaikais, kurie gyvena šeimose, pamažu tampa daug mažesni, kol galiausiai lieka tik esminiai, dažniausiai fiziologiniai. Globos namuose augantys vaikai dažnai pasižymi staigiu ir momentiniu prieraišumu prie žmogaus, išskirtinai parodžiusiu jiems dėmesį. Žmogiškojo ryšio trūkumus juos verčia to ryšio ieškoti visur ir taip, tarsi kažkur jie jį būtų pametę. O viltis jį atrasti yra kiekviename, švelniau ir daugiau jį pakalbinusiame suaugusiame žmoguje. Tokie vaikai mažai matę (arba išvis nematę) mylinčių rankų, o apkabinę vienas kitą nepasijaučia kažkam labiau reikalingi. Tai kaip gi pasaulis gali būti saugus, jei aš nesaugus net šioje mažoje erdvėje?
Kiek apkabinimų per dieną reikia vaikui?
Garsus amerikiečių chirurgas Robertas P. Mackas apskaičiavo, kad vaikui išgyventi reikia 4 apkabinimų per dieną, o normaliai vystytis būtina būti apkabintam ir pamyluotam mažiausiai 12 kartų per dieną. Kad ir kokie bebūtų aritmetiniai skaičiavimai, meilės nebūna per daug.
Nuo šiol į vakarinį ritualą „dantų valymas - pižama - pasaka“ įtrauksiu ir trumpą pasimylavimą „myliu myliu spust, prie širdutės glust”.
Nuo kokio amžiaus jau nėra normalu nešioti vaiką ant rankų?
Kažkur skaičiau, kad lauke jau nuo 3 metukų reikia sakyti vaikui, kad jau per didelis yra būti nešiojamas“, - klausia lrytas.lt skaitytoja. Atsako Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė:
„Labiau suprasti vaiko poreikius ir kaip tinkamai juos atliepti padeda prisiminimas, kiek vaikui metų ir kokius psichologinės raidos iššūkius jis sprendžia šiuo laikotarpiu. Paprastai 2 metų vaikai jau yra perėję į tą amžių, kai siekia patenkinti savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikį, mokosi būti atskiri, siekia autonomijos, vis labiau linkę tyrinėti supančią aplinką, išbandyti naujus būdus lipti, judėti, pasiekti. Tačiau 2 metų vaikas taip pat gali ir išsigąsti savo naujai atsiradusios drąsos būti vis labiau atskiru nuo mamos. Todėl kartu gali siekti ir norėti saugumo užtikrinimo, nuraminimo, apsaugojimo nuo esamų ar įsivaizduojamų grėsmių aplinkui. Gali būti, kad Jūsų dvimetis ar dvimetė kaip tik ir išgyvena tokį laiką, kai jau nori būti vis labiau savarankiškesnis, atskiresnis nuo Jūsų, bet kartu dar nori ir saugumo bei padrąsinimo iš Jūsų pusės, kad tyrinėti supantį pasaulį yra saugu ir patrauklu.
Kelių rekomendacijų kaip tokiu atveju elgtis mamai ir kaip geriau nesielgti:
- Vengti perdėtos globos. Kai vaikas vis prašosi ant rankų, gali būti verksmingas, pajautrėjęs, tikrai sunku nenuraminti, nepaguosti, nepanešioti. Ir tikrai svarbu išsigandusį, sunerimusį ar susijaudinusį vaiką nuraminti. Tačiau tikrai nereikia jo nuolat nešioti lauke, namuose ar svečiuose. Vaikas atsiskirdamas nuo mamos pajaučia nerimą ir grįžta pas mamą nuraminimo. Jei mama vaiką nuolat laikys glėbyje, nešios, sakys „Tikrai nebeeik ten daugiau“, vaikas pradės suprasti, kad visgi pasaulis yra nesaugus ir vienintelė, kas gali saugumą užtikrinti yra mama. Tai pavojingas pasaulio matymas, nes vaikas, taip suvokęs pasaulį, augs labai priklausomas nuo kito žmogaus, nedrįs bandyti ir patirti kažką naujo, neišmoks būti atskiru ir tuo džiaugtis. Ir kol jam ar jai 2 metai, viskas tvarkoje, mama tikrai juo pasirūpins. Bet kai jam bus 22 metai, toks pasaulio priėmimas trukdys džiaugtis gyvenimu visavertiškai.
- Neatstumti. Kitas kraštutinumas, kurio rekomenduojama vengti - per didelis vaiko stūmimas eiti būti atskirai, žaisti savarankiškai, nusiraminti tik pačiam, problemų sprendimų ieškoti tik ne su mamos pagalba. Tada vaikas pradeda suprasti, kad šiame pasaulyje jis yra vienas ir niekas jam nepadės, niekas juo nepasirūpins ir jo nenuramins. Toks pasaulio priėmimas baisus 2-mečiui, ir pavojingas 22-mečiam, kuris, net ir susidūręs su sunkumais gyvenime, niekada nesikreips į nieką pagalbos, nesėkmes ar bėdas išgyvens vienatvėje, desperatiškai bandys ieškoti ne visada saugių jam išeičių.
- Naudoti nuraminimo ir padrąsinimo „miksą“. Tam, kad padėtume vaikui įveikti šį jautrų etapą, labiausiai gali padėti mamos jautrumas saikingai naudoti tiek vaiko nuraminimą, tiek tuo pačiu padrąsinimą, kad jis gali pats. Tad jei vaikas prašosi ant rankų lauke, galima jį trumpai pritūpus apkabinti, pasakyti, kad viskas gerai, kad nusiramintų, o tada atsitraukti ir padrąsinti tęsti žaidimą, aplinkos tyrinėjimą. Ir tai kartoti keletą kartų - nuraminimas ir padrąsinimas bėgti žaisti toliau, vaikui grįžus - vėl trumpas nuraminimas ir vėl padrąsinimas tęsti jo veiklą. Jei vaikas vis tiek prašys ant rankų, tvirtai pasakyti: „Matau, kad nori, kad panešiočiau. Bet aš nenešiosiu Tavęs lauke, Tu pats šauniai visur nueini ir nubėgi. Galiu Tave tvirtai apkabinti, o Tu bėk apžiūrinėti tą žiogą toliau“.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
