Hiperaktyvumas, kitaip vadinamas veiklos ir dėmesio bei hiperkineziniu sutrikimu, yra pernelyg didelis, išskirtinis vaiko aktyvumas. Jis priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Jau kūdikystės periodu hiperaktyvūs vaikai dažniausiai būna itin irzlūs, daugiau verkia, blogai miega. Statistika rodo, kad keturi iš penkių vaikų, kuriems patvirtinamas hiperaktyvumas, yra berniukai.
Pernelyg didelis vaiko aktyvumas daro didelę žalą vaiko ir jo tėvų ar globėjų gyvenimui ir sukelia reikšmingų problemų ne tik namuose, bet ir lavinimo įstaigose ar bet kur kitur, kur lankosi hiperaktyvumo sutrikimų turintis vaikas. Dažniausiai hiperaktyvius vaikus nesunku išskirti iš kitų vaikų - jų elgesys itin aktyvus ir iš karto atkreipiantis aplinkinių dėmesį. Pabrėžtina, kad tokie neramumu, išsiblaškymu, impulsyvumu ir kartais netgi įkyrumu pasižymintys vaikai ne tik sukelia sunkumų jiems besirūpinantiems asmenims, bet ir patys patiria nelaimingumo jausmą, nes jie nebaigia pradėtų užduočių, dažnai jaučiasi atstumti, nepilnaverčiai, kartais netgi nemylimi.
Psichiatrai dar nėra sukūrę tikslaus hiperaktyvaus vaiko apibrėžimo, tačiau jie sutinka, kad tai pakankamai retas, vos 3-5 proc. vaikų pasitaikantis sutrikimas. Hiperaktyvumas dažniausiai pasireiškia vaikystėje ir gali tęstis net ir užaugus. Hiperaktyvūs vaikai nenustygsta vietoje, nuolat juda, rangosi, mostaguoja kojomis ir rankomis, jiems sunku nusėdėti net ir užsiimant, atrodytų, su ramybe neatsiejama veikla, pavyzdžiui, valgant ar piešiant. Šie vaikučiai sunkiai sukoncentruoja dėmesį, juos išblaško smulkiausi aplinkos dirgikliai. Laukimas ar prašymas nurimti sukelia susierzinimą, net ir isteriją. Šiems vaikams sunku pabaigti pradėtą darbą, tad jiems sunkiai sekasi mokytis, atlikti pavestus buities darbus, pasirūpinti augintiniais. Hiperaktyvūs vaikai nuolat reikalauja suaugusiųjų dėmesio, pertraukia, klausinėja, jie prasčiau sutaria ir su kitais vaikais - jie linkę jėga ir pykčiu išsireikalauti norimo žaislo, veltis į konfliktus.
Hiperaktyvumo priežastys
Hiperaktyvumo priežasčių yra daug ir jos labai įvairios. Pastebima, kad daug lemia genetika - jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui. Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių.
Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) ir nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas. Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba - jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį.
Vaiko elgesio požymiai, bylojantys apie galimą hiperaktyvumą
Hiperaktyvumą galima įtarti, jei būdinga didelė dalis toliau nurodytų vaiko elgesio požymių ir jie trunka ilgiau nei pusę metų (šešis mėnesius). Tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas, tačiau tėvai ir globėjai atsakingi už kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistą ir pagalbos suteikimą laiku ne tik dėl savo, bet ir dėl vaiko gerovės.
Hiperaktyviems vaikams būdingi elgesio požymiai:
- Vaikas negali ramiai sėdėti net tuomet, kai to prašoma. Jis nenustygsta vietoje, nuolat aktyviai judina galūnes.
- Vaiko dėmesį labai lengvai nutraukia bet kokie aplinkos dirgikliai. Jis negali sukaupti dėmesio žaidžiant ar atliekant įvairias užduotis ir dažnai nutraukia dar nebaigtus užsiėmimus, imasi kelių veiklų vienu metu ir nei į vieną jų nesutelkia pilnaverčio dėmesio.
- Vaikas žaidžia pernelyg triukšmingai ar ypatingai daug kalba ir, atrodo, dažnai net negirdi, kas jam sakoma. Jis nutraukia kitų vaikų žaidimus arba negali kantriai sulaukti savo eilės; nesugeba tinkamai įsilieti į komandinius žaidimus.
- Vaikas elgiasi nesaugiai, pats to net nesuprasdamas ir dažnai sudaro savo gyvybei pavojingas situacijas - bėga link vandens telkinių, į judrią gatvę ar greitai kopia slidžiais laiptais.
- Jis pameta įvairius mokyklai skirtus daiktus, dėl tos priežasties dažnai ir karštligiškai jų ieško.
- Vaikas nesugeba ramiai bendrauti, atsakinėja į klausimus per anksti ir pertraukinėja pašnekovus.
Kaip suvaldyti hiperaktyvų vaiką?
Įveskite aiškias taisykles. Mažylį auginantys tėvai linkę jiems nuolaidžiauti, prisitaikyti prie vaiko nuotaikos ir jo kasdien kintančių poreikių. Laisvesnis auklėjimo stilius puikiai tinka daugumai vaikų, tačiau aktyviems mažyliems reikėtų sukurti aiškias taisykles ir jų laikytis. Susitarkite su supažindinkite vaiką su tvarka namuose - nustatyti kėlimosi, valgymo, žaidimų, mokymosi ir ėjimo miegoti laiką.
Formuluokite trumpas užduotis. Hiperaktyviems ir energintiems vaikams sunku sutelkti dėmesį, jį ilgai išlaikyti ir pabaigti sudėtingus darbus. Tai nereiškia, kad reikalavimai turėtų sumažėti, o šiems vaikams negalima skirti užduočių. Anaiptol, kryptingas ir aiškiai sustyguotas darbas moko susikaupti ir ramina. Dideles užduotis reikėtų suskaldyti į smulkesnes ir jas pateikti vaikui - pavyzdžiui, nesakykite vaikui, kad reikia suplauti kriauklėje esančią skirtą indų, bet paprašykite jo išplauti penkias lėkštes.
Išmokykite įvertinti pasekmes. Hiperaktyviems vaikams sunku suprasti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Pavargę tėvai ar mokytojai pradeda nuolaidžiauti, išskiria šiuos vaikus iš kitų taip labai skaudindami jų brolius, seseris ar mokslo draugus, o neklaužados, savo ruožtu, pradeda jaustis geresniais už kitus, ypatingais, galinčiais valdyti suaugusiuosius. Suformuokite aiškias, nesudėtingas taisykles, iškart patikinkite, kad jų privalu laikytis, o jas pažeidus teks susidurti su pasekmėmis. Paaiškinkite, kokios pasekmės laukia neatlikus vieno ar kito darbo - jos turi būti susijusios su užduotimi ir atitikti jos rimtumą.
Parinkite tinkamas veiklas. Suaugusiems „leidžiama“ mėgautis labai specifine veikla, kuri kitiems visiškai nepriimtina. Vieni mėgsta žvejoti, tačiau kitiems rymojimas su meškere rankoje yra tiesiog laiko švaistymas. Tad kodėl visi vaikai turėtų mėgautis spalvinimu arba konstruktorių dėliojimu? Aktyviems vaikams neretai puikiai sekasi fizinė veikla, kuri idealiai patenkina jų poreikį išlieti energiją. Pasiūlykite vaikui lankyti sporto, šokių ar teatro užsiėmimus.
Padėkite vaikui nusiraminti. Hyperaktyvūs vaikai vaikai ne tik sunkiai susitvarko su energijos pertekliumi, bet ir gerokai sunkiau valdo emocijas. Jiems sunkiau išreikšti savo jausmus, jie greitai susierzina ir supyksta. Ištikus krizei nebarkite vaiko, nusiveskite jį į šoną, stenkitės kalbėti lėtai, ramiai, paglostykite ir pamyluokite savo mažylį.
Supraskite savo vaiką. Tėvams labai svarbu kuo anksčiau įsisąmoninti, kad nei jie, nei jų vaikas nėra blogi. Reikėtų tolerantiškai žielgti į vaiko būdą, nesistengti jo perauklėti. Dauguma psichologų vaikų aktyvumą siūlo priimti, kaip nedalomą jo asmenybės dalį.
Įgalinkite savo vaiką, turintį ADHD: 5 esminės tiesos, kurias turi žinoti tėvai
Hiperaktyvumo rizika ateičiai
Teigiama, kad hiperaktyvumas susijęs su didesne rizika ateityje pasiduoti alkoholiui, narkotikams, nusikalstamai veikai ir didina tikimybę susirgti sunkiomis psichinėmis ligomis. Svarbu suprasti ir tai, kad didesnis vaiko aktyvumas dar nerodo hiperkinezinio sutrikimo. Hiperaktyvūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių - jie smalsūs, drąsūs, nepailstantys, jų tiesiog visur pilna. O štai jų tėvai neretai yra gerokai pavargę, suirzę, nebežinantys, kuo užimti ir kaip nuraminti savo mažylį.
Vaikų ir paauglių psichiatrai bei psichologai sutinka, kad tai yra vaiko raidos sutrikimas, su kuriuo reikia išmokti gyventi. Nors hiperaktyvumas yra nepagydomas, tačiau tinkamai taikant įvairius nemedikamentinius ir, jei reikia, medikamentinius gydymo metodus, galima gerokai palengvinti vaiko ir jo šeimos gyvenimą. Svarbiausia - nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus ir nuoširdžiai suprasti bei priimti savo vaiką tokį, koks jis yra.
tags: #kodel #gimsta #hiperaktyvus #vaikai
