Daugiau nei pusė milijono - tiek istorinio romano „Toskanos vaikas“ kopijų parduota visame pasaulyje. Tai pasakojimas apie britų piloto ir italės meilę Antrojo pasaulinio karo metais. Po daugelio metų jų paslaptį ryžtasi atskleisti piloto duktė.
Romano veiksmas vyksta 1944 metais, kai Europą siaubia Antrasis pasaulinis karas, o Toskana yra okupuota nacistinės Vokietijos. Britų bombonešio pilotas Hugas Langlis, numušus jo lėktuvą, parašiutu nusileidžia į žaliuojančius Toskanos laukus. Sunkiai sužeistas, jis randa prieglobstį apleistame vienuolyne ir susitinka su italų mergina Sofija Bartoli. Jų susitikimas pažymi aistringos ir pavojingos meilės pradžią, kuri klesti karo ir netikrumo fone. Tačiau ją staiga nutrauks skaudi išdavystė…
Po trisdešimt metų Hugo duktė Džoana grįžta į gimtuosius namus Anglijos kaime, kad pasiruoštų mirusio tėvo laidotuvėms. Kraustydama jo daiktus, dėžutėje ji randa paslaptingą neišsiųstą laišką, adresuotą Sofijai Bartoli. Apie tėvo praeitį Italijoje nieko nenutuokianti moteris ryžtasi išsiaiškinti, kur ir kodėl turėjo keliauti šis laiškas. Be to, Džoana tikisi sužinoti daugiau apie save pačią - juolab, kad ją kamuoja praeities traumos ir emociniai randai.
Tačiau į Toskaną atvykusią Džoaną pasitiks vietinio kaimelio gyventojų tyla. Niekas nenorės prisiminti čia nusileidusio britų parašiutininko, o ant laiško užrašytos moters pavardė sulauks tik abejingo gūžčiojimo. Džoana netrukus supranta, kad kartais geriau leisti praeičiai likti nebyliai. Tačiau pradėjusi sekti prieš keliasdešimt metų tėvo paliktais pėdsakais, ji trokšta išsiaiškinti visas jo paslaptis.
Po Toskanos saule su Frances Mayes
Autorė R. Bowen siekė atskleisti nežinomą istorinę tiesą: dauguma mano, jog Antrojo pasaulinio karo metu italai palaikė šalyje šeimininkaujančius vokiečius. „Tačiau buvo ne taip, - priminė rašytoja. - Italai priešinosi, o vokiečiai elgėsi negailestingai, naikino ištisus kaimus. Norėjau parodyti, į kokį didžiulį pavojų save įstūmė Sofija, padėdama britų pilotui. Tai buvo pavojinga jai, jos sūnui ir visam kaimui. Karo pabaigoje vokiečiai tapo pikti lyg į kampą įspiesti šunys ir dėl menkiausios priežasties paleisdavo šūvį. Viliuosi, jog man pavyko pavaizduoti, į kokią neviltį buvo patekę žmonės.“
Kiekvienas romano „Toskanos vaikas“ siužeto vingiais klaidžiojantis veikėjas - tarsi gyvas, o jo ydos itin tikroviškos. Rodos, galėtum čia pat su kiekvienu susėsti prie stalo, pasimėgauti vyno taure ir išklausyti jo istoriją. „Toskanos vaikas“ - šilčiausias iš šiltų trilerių. Net kai už kiekvienos alyvmedžių giraitės tyko vokiečių kariai, Antrojo pasaulinio karo baisumai lieka tik Hugo ir Sofijos meilės fonu. Tai toks jaukus pasakojimas, kuris primena į meilės romano popierėlį suvyniotą istorinio romano saldainį - arba atvirkščiai.“
„Norėjau parašyti romaną, kuriame dvi lygiagrečios istorijos vystytųsi skirtingais laikais, bet pabaigoje sueitų į vieną, - apie tai, kokios idėjos vedama sėdo rašyti romano „Toskanos vaikas“, interviu yra pasakojusi R.Bowen. - Taip pat visada norėjau rašyti apie Toskaną, nes šis Italijos regionas man labai patinka. Atsiminiau kažkada skaitytą istoriją, kaip Antrojo pasaulinio karo metu britų pilotas spėjo iššokti iš nacių pamušto lėktuvo ir parašiutu nusileido Italijoje. To ir pakako, kad iš mažų gabaliukų susidėliotų istorija, kurią norėjau papasakoti.“
Istorinis kontekstas ir personažai
1944-ieji: Hugo istorija
1944-ieji. Pamušto britų bombonešio pilotas Hugas Langlis parašiutu nusileidžia į žaliuojančius vokiečių okupuotos Toskanos laukus. Sunkiai sužeistas jis randa prieglobstį apgriuvusiame vienuolyne ir Sofijos Bartoli glėbyje. Tačiau tarp jų įsiplieskusią meilę užtemdo negailestinga išdavystė.
Hugas Langlis pamėgino pažvelgti į tai iš šalies. Kairysis bombonešio „Blenheim“ sparnas apimtas liepsnos, ugnis jau laižo ir kabiną. Tiesiai už jo, ant prietaisų skydo, sukniubęs lėktuvo šturmanas leitenantas Pipsas. Prasisunkęs pro šalmo kraštą skruostu srūva kraujas. Guneris Blekburnas nebegyvas, pašautas galiniame ginklų skyriuje per pirmą naikintuvų „Messerschmitt“ ataką. Hugas nebuvo tikras, ar ir jo nepašovė. Gyslomis srūva tiek adrenalino, kad sunku ką ir pasakyti. Pažvelgė į kruvinas kelnes. Kieno čia kraujas? Jo ar Pipso? - Velnias, - tyliai nusikeikė. Nenorėtų, kad viskas baigtųsi būtent taip. Ir dar šitaip greitai. O juk svajojo kada nors paveldėti Langlio dvarą ir titulą, visoje apylinkėje puikuotis dvarininko statusu ir vadintis seru Hugu Langliu. Paskubomis prisiminė žmoną ir sūnų, bet suprato, kad šie jam nekelia jokių emocijų. Žmonai ir be jo bus gerai. Ji ir toliau gyvens dvare su senoliu, kol susiras kitą, o ji tikrai susiras. Sūnus, tas keistas tylus berniukas, dar mažas ir jo neprisimins. Kalbės apie tėvą kaip apie didvyrį, nors iš tiesų jo būta visiško kvailio, lengvo priešų taikinio. Nereikėjo jam leistis į šitą bombardavimo misiją. Visi žino, kad bombonešiai „Blenheim“ jau pasenę ir daug lėtesni už priešo lėktuvus. O iš savo bazės prie Romos pakilus į šiaurę, kad pasiektų taikinius Milano geležinkelio stotyse, reikėjo kelis šimtus mylių skristi virš vokiečių okupuotų žemių.
Hugas pamėgino racionaliai įvertinti padėtį. „Blenheimas“ niekaip negrįš į bazę, net jei ir pavyktų tą seną griozdą apsukti, kas vargiai įmanoma, kai vienas variklis apimtas liepsnos ir vieno sparno, manyk, jau nebėra. Betgi negali nieko nedaryti ir leisti degančiam lėktuvui kristi žemėn kaip suskrudusiai vištai. Hugas dirstelėjo pro priekinį stiklą ir pamėgino apžvelgti po juo plytinčią vietovę, bet apačioje nieko nesimatė. Naktis tamsi, nors į akį durk. Dangus užklotas debesų. Nei mėnulio, nei žvaigždžių. Ir nė švieselės apačioje. Bet nematyti ir priešo lėktuvų. O gal jie sėdi jam ant uodegos. Veikiausiai nusprendė, kad jam vis tiek galas, pamanė Hugas, ir nebėra prasmės ilgiau terliotis. Iš paskutinių gautų pranešimų spėjo, kad dabar turėtų skristi virš Toskanos. Gal kiek šiauriau nuo Pizos, bet vis tiek dar virš vokiečių valdomų žemių. Virš kalvotos laukinės šalies. Prisidengus tamsa galima būtų saugiai nusigauti iki pakrantės, jei tik pavyktų iššokti su parašiutu ir šis šokant neužsiliepsnotų. Vis tiek verta pabandyti.
Hugas pamėgino atidaryti stiklinį kabinos gaubtą. Skląstis pasidavė, bet gaubtas nė iš vietos. Vieną akimirką jį sukaustė baimė: įstrigs kabinoje ir lėtai išsičirškins arba ugnies kamuoliu smigs į žemę - nežinia, kas nutiks pirmiau. Hugas iš visų jėgų pastūmė gaubtą ir pagaliau pajuto, kaip šis sujudėjo ir nuslinko atgal. Kitą akimirką jį lyžtelėjo liepsnos. - Nagi, drąsiau, - pasiragino. Dėbtelėjo atgal į Pipsą. - Atleisk, bičiuli, - atsiprašė, - negaliu tavęs pasiimti. Pirštai storose odinėse pirštinėse jo neklausė, buvo sunku nusiimti piloto šalmą su prijungta kvėpavimo įranga. Be jos iškart ėmė trūkti oro, betgi lėktuvas skrenda nelabai aukštai, ir čia jį turbūt veikia panika. Hugas pastvėrė parašiutą, pamėgino užsisegti. Laikas tarsi sustojo, gyvenimas slinko lyg sulėtintame kine. Pagaliau jam pavyko užsisegti diržus. Stengdamasis per daug neskubėti, Hugas atsistojo. Koją pervėrė aštrus skausmas. Po paraliais. Vis dėlto peršovė. Dabar nebegalės toli nubėgti ir pasislėpti. Bet vis tiek geriau, nei gyvam sudegti lėktuve ar smigti į žemę. Gal nusišypsos laimė ir pavyks nusileisti vokiečių neužimtose vietovėse. Jie jau nuginti už vadinamosios Gotų linijos, besidriekiančios skersai pusiasalio į šiaurę nuo Pizos, o italai nebėra jų sąjungininkai. Kartą pagyvenęs Italijoje, Hugas suprato, kad paprasti žmoneliai niekada nei buvo karingi, nei per daug palaikė vokiečius. Muistydamasis išsiropštė iš kabinos ir nušliaužė ant sveikojo sparno, kuo toliau nuo liepsnų, iš visų jėgų stengdamasis išsilaikyti, kad nenublokštų vėjas. Vis dar dvejojo: o jeigu koks „Messerschmittas“ seka tamsoje ir, iššokus su parašiutu, ims ir jį nupils? Įdėmiai įsiklausė, bet nebuvo girdėti jokio priešo naikintuvo burzgimo, tik duslus jo paties bombonešio dešiniojo variklio riaumojimas. Kairysis jau buvo užgesęs. Pamėgino prisiminti trumpus seniai lankytus nusileidimo su parašiutu kursus - kaip nušokti ir kiek sekundžių palaukus truktelėti žiedą, kad besiskleisdamas parašiutas neužkliudytų lėktuvo. Galvoje sukosi beviltiškų minčių raizgalynė. Giliai įkvėpęs Hugas atsistūmė nuo lėktuvo. Keletą pirmų sekundžių pasijuto krintąs. Tada truktelėjo žiedą ir besiskleidžiantis parašiutas stipriai timptelėjo jį aukštyn. Leidosi kone amžinybę. Kažkur ten aukštai išgirdo duslų sprogimo garsą - užsiliepsnojo lėktuvo degalų bakas. Matė, kaip sukdamasis spirale pro jį pralėkė „Blenheimas“. Kada jis smigo į žemę, nepamatė, tik išgirdo smūgio garsą. O tada išvydo aplink save tamsius kalnų viršūnių šešėlius - žemė skubėjo jį pasitikti. Ir vėl pamėgino prisiminti, ką išmoko parašiutų valdymo kursuose. Susikaupti? Ir voliotis? Žemė artėjo pasiutusiai greitai. Gal neišsiskleidė parašiutas? Gal jį grybštelėjo liepsnos ir apgadino? Užvertęs galvą pamatė aukštai boluojant baltą ratą. Regis, neapgadintas. Tada vėl pažvelgė žemyn, pamėgino įžiūrėti, kokia žemė jį pasitinka. Matyti lyguma, tolėliau - kalnų kontūrai, kai kurie jau sulig juo, ir medžiai. Daug medžių. Rytuose palengva ima brėkšti dangus, nušviesdamas tamsoje skendinčių kalnų kontūrus. Nematyti nei stogų, nei jokio miestelio. Bent jau tiek gerai. Niekas jo nepamatys ir iškart nesuims. Betgi labai galimas dalykas, kad pakibs ant medžio ir teks laukti, kol kas nors jį aptiks. Girdėti, kaip krūtinėje daužosi širdis. Naktis tokia tyli, kad dūžių garsas gali sklisti net keletą mylių ir pasiekti anksti pakirdusių gyventojų ausis. Nusileidus dar žemiau, pasigirdo kitokie garsai: vėjas šiurena nuvytusius lapus, trakšteli medžio šakelė, kažkur toli suloja šuo. Vadinasi, čia yra žmonių. Jeigu tai valstiečiai, jie pabunda su aušra. Kelios paskutinės nusileidimo sekundės, rodos, truko visą amžinybę. Hugą suėmė neviltis - juk jis toks visiems matomas. Įsivaizdavo ant žemės vokiečius, stovinčius prie savo automobilių su į jį nukreiptais šautuvais ir laukiančius, kada jis atsidurs taikiklyje. Dabar jau gerai matyti reljefas. Kairėje - kažkokia akmenimis nusėta uola, pūpsanti virš gana lygaus paviršiaus. Ir medžiai: plikais medžiais apaugusios kalvų viršūnės, apačioje - vėl medžiai, susodinti ilgomis tvarkingomis eilėmis. O tuščio lauko - nė vieno. Nėra kur saugiai nutūpti. Na ir tiek to, liūdnai pamanė Hugas. Jis nemoka valdyti parašiuto taip, kad galėtų nusileisti ten, kur nori. Žemė jau visai arti. Jau matyti priekyje kalvos šlaitu besidriekiančios medžių eilės. Medeliai neaukšti, gražiai nugenėti, vis dar su lapais ir, aišku, gerai prižiūrimi. Tikriausiai koks vaismedžių sodas, pakankamai vietos nutūpti tarp eilių, jei pavyktų tinkamai nusitaikyti. Hugas nurijo didelį gurkšnį šalto rytmečio oro. Šakos brūkšteli per kojas ir išmuša iš kurso. Pėdomis paliečia žemę. Keliai sulinksta nuo svorio ir jis pasijunta tempiamas į priekį. - Nusisek parašiutą, kvaily! - suriko pats sau. Veidu bumbtelėjęs į sušalusią žemę, pamėgino atsegti diržus. Pavyko. Gulėjo ramiai, uosdamas po skruostu molingo dirvožemio kvapą. Pabandė pasijudinti ir atsikelti, bet koją nudiegė širdį veriantis skausmas. Dar spėjo išgirsti saulę pasitinkančio paukštelio trelę ir apalpo.
1973-ieji: Džoanos kelionė
Praeina beveik trisdešimt metų. Hugo duktė Džoana grįžta į gimtuosius namus Anglijoje laidoti tėvo, kuriam visada jautėsi svetima. Tarp asmeninių tėvo daiktų ji randa neatplėštą laišką Sofijai, o jame - netikėtą žinią. Norėdama išsiaiškinti, ką gi visą gyvenimą nuo jos slėpė tėvas, o gal - geriau suprasti save, Džoana leidžiasi į Toskaną.
Savo tėvą visada prisimenu tik seną - seną ir piktą, užsisklendusį ir nuolankų, seniai numojusį ranka į supantį pasaulį. Mano atmintyje jis visados liks žilaplaukis. Veidas išvagotas gilių raukšlių, dėl to jis nuolat atrodydavo piktas, net ir kai galvoje sukdavosi smagios mintys, bet taip būdavo nedažnai. Vaikščiojo truputį raišuodamas. Tad nelabai ir nustebau gavusi telegramą, pranešančią apie jo mirtį. Nustebino tik tai, kad jam buvo vos šešiasdešimt ketveri.
Eidama keliuku į Langlio dvarą, kovojau su prieštaringais jausmais. Gamta dabinosi pavasarinėmis grožybėmis. Upės krantai mirgėjo nuo raktažolių. Miško pakrašty žiedus skleidė pirmosios scylės. Abipus keliuko augantys kaštonai jau puošėsi ryškiais žaliais lapeliais. Užvertusi galvą vis dirsčiojau į šakas, prisiminiau kaštonus - tuos žvilgančius tamsiai rudus kamuoliukus, sunokstančius tik vėlų rudenį. Kai buvau maža, kaimo berniukai atbėgdavo čia su lazdomis ir bandydavo numušti pačias didžiausias ir gražiausias kaštonų kekes, apkibusias žaliais dygliuotais rutuliukais. Prisirinkę kaštonų, verdavo juos ant virvutės ir džiovindavo būsimiems kaštonų mūšiams. Aš padėdavau jiems gliaudyti kaštonus, bet į kovas jie manęs nepriimdavo. Tėvas irgi nepritarė mano draugystei su kaimo vaikais, nors gyvenome nė kiek ne prabangiau už juos. Virš galvos sutreliavo juodasis strazdas, kažkur toli, regis, užkukavo gegutė. Pamenu, visada laukdavome pirmojo gegutės kukū. Ar ne taip dainuoja toje liaudies dainoje? „Kukū, kukū, duos gegutė pinigų.“ Jei ne paukščių giesmė, tai aplink tvyrotų visiška ramybė. Girdėti tik mano žingsniai, aidu atsimušantys nuo aukštų keliuką juosiančių gyvatvorių. Po Londono triukšmo ir šurmulio mano organizmui sunku suvokti, kad šiose apylinkėse esu visiškai viena. Staiga sumojau, kaip seniai nebuvau parvažiavusi namo. Gal jau daugiau nei metai? Nebuvau sugrįžusi per Kalėdas, nes tėvui nepatiko Adrianas - tėvas davė suprasti, kad šis čia nepageidaujamas. O aš užsispyriau ir be jo nevažiavau. Na, tiesą pasakius, kaip žmogus Adrianas jam patiko. Ir kam nepatiktų geriausias Londono universiteto teisės koledžo absolventas, kuris dar besimokydamas buvo priimtas į garbinguosius Templio advokatūros rūmus ir jau ruošėsi tapti puikiu karališkuoju advokatu? Tėvas raukėsi tik dėl to, kad nepritarė, jog mudu gyvename kartu. Tėvas - seno kirpimo, auklėtas amžinai daryti tik gera. Juk negalima dviejų skirtingų lyčių žmonėms gyventi susimetus. Pamilus reikia tuoj pat susituokti. O pirmąkart pasimylėti galima tik vestuvių naktį. Taip elgėsi Langlio dvaro skvairas, rodydamas aukštos moralės ir doro gyvenimo pavyzdį savo kaimynams valstiečiams. Neapsakomai keistas ir sustingęs laike, nors pasaulis jau seniai mėgavosi nepaliaujamomis laisvo žodžio orgijomis, džiaugėsi mados laisve ir nevaržomos meilės malonumais. - Kvailystė, - burbtelėjau pusbalsiu. Nežinia, kam taikiau - sau ar tėvui. Aš irgi prikrėčiau kvailysčių, bet jei būčiau klausiusi tėvo patarimų, nebūčiau atsidūrusi tokioje padėtyje, kaip šiandien. Gaila, kad jis pasimirė nespėjęs man pasakyti: „Ar nesakiau?“ Tai būtų apsidžiaugęs. Priešais mane pabaidyta suplasnojo porelė balandžių. Jų sparnelių garsas priminė ant skalbinių virvės plazdančių drabužių šlamesį. Jų išsigandusi, pamečiau mintį. Dabar jau buvo girdėti ir kitokių garsų; kažkur toli laukuose burzgia traktorius, kitoje keliuko pusėje augančios obels žieduose dūzgia bitės, netoliese ritmingai klaksi žoliapjovė. Tai mano vaikystės garsai - tokie saugūs ir raminantys. Dieve, kaip seniai viskas buvo. Šiemet balandis šiltas ir saulėtas. Pasigailėjau apsivilkusi išeiginį žieminį paltą. Bet tai vienintelis mano turimas juodas drabužis ir aš pagalvojau, kad labai tiks sugrįžti į tėviškę apsirengus gedulingai. Nubraukiau nuo kaktos prakaito lašą. Reikėjo iš stoties važiuoti taksi. Anais laikais dvi mylios pėsčiomis niekada neprailgdavo. Iki vienuolikos metų kulniuodavau iš kaimo mokyklos pėsčiomis ir niekada neatrodė labai toli. Pamenu, kai mokiausi universitete, grįždavau namo su sunkiu lagaminu ir tempdavau jį visą kelią. Supratau, kad esu labai nusilpusi. Kur čia nebūsi, juk dar visai neseniai ištrūkau iš ligoninės. Gydytojai sakė, prireiks nemažai laiko, kol lūžę šonkauliai sugis. Bet nepasakė, kiek reikės laiko, kol sugis širdis.
Čia, mažame San Salvatorės miestelyje, vaišinama nuostabiu vietiniu maistu ir vynu ji veikiai įsitikina, kad karo žaizdos gyvos iki šiol ir kai kas mieliau paliktų praeitį užmarštyje. Nors mane įtraukė pasakojimas ir atidžiai išklausiau visą knygą, tačiau kartais scenos buvo perspaustos. „Toskanos vaikas“ knygą įvardinčiau kaip lengvą ir neįpareigojantį romaną atostogoms prie jūros.
Knygos temos ir vertė
„Toskanos Vaikas“ - tai istorinis romanas, sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje, parduotas daugiau nei pusės milijono egzempliorių tiražu. Šis kūrinys, įkvėptas saulėtos Italijos, nukelia skaitytojus į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, atskleisdamas jaudinančią meilės, išdavystės ir karo paslapčių istoriją.
Meilė yra pagrindinis „Toskanos Vaiko“ motyvas. Hugas ir Sofija įsimyli nepaisant karo, kultūrinių skirtumų ir pavojų, kurie juos supa. Jų meilė yra stipri ir aistringa, tačiau kartu ir trapi, nes ji nuolat patiria išbandymus. Knygoje gvildenami klausimai apie meilės galią, jos ribas ir aukas, kurias žmonės yra pasirengę dėl jos atiduoti.
Išdavystė taip pat yra svarbus romano elementas. Personažai patiria išdavystę iš artimų žmonių, o tai sukelia skausmą, nusivylimą ir abejones. Išdavystė parodo tamsiąją žmogaus prigimties pusę ir tai, kaip karas gali iškreipti vertybes ir santykius.
Paslaptys yra glaudžiai susijusios su siužetu. Hugo ir Sofijos meilės istorija yra apgaubta paslapčių, kurios paaiškėja tik po daugelio metų. Paslaptys turi įtakos personažų gyvenimams ir priverčia juos susidurti su praeities demonais. Knygoje nagrinėjama, kaip paslaptys gali paveikti santykius, šeimas ir net ištisas kartas.
„Toskanos Vaikas“ nagrinėja universalias temas, tokias kaip meilė, karas, išdavystė, paslaptys ir šeimos ryšiai. Knyga skatina susimąstyti apie karo pasekmes, žmogaus prigimties ir meilės galią. Ji taip pat primena apie svarbą saugoti istoriją ir prisiminti praeities pamokas.
Knyga yra aktuali ir šiandien, nes ji primena apie tai, kad karas visada palieka randus žmonių gyvenimuose ir kad meilė gali padėti įveikti sunkumus. Ji taip pat skatina susimąstyti apie šeimos ryšių svarbą ir apie tai, kad kartais reikia atsigręžti į praeitį, kad suprastume dabartį.
