Helmintozės - tai kirmėlinės ligos, kurias sukelia į žmogaus organizmą patekusios parazitinės kirmėlės, dar vadinamos helmintais. Helmintozės yra vienos labiausiai paplitusių lėtinių infekcijų pasaulyje, ypač tarp vaikų, kurių grupėje stebimas didžiausias jų paplitimas. Nors ši ligų grupė labiausiai paplitusi skurdžiose besivystančiose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių vaikų populiacijose, nemažas skaičius vaikų Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) taip pat yra infekuoti helmintais.

Pagrindinės vaikų helmintozės yra askaridozė, trichurozė, ankilostomiazė bei nekatoriazė (abi šios helmintozės kartu angliškai vadinamos Hookworm infection), enterobiozė, kuriomis užsikrečiama per užterštą dirvožemį; šistosomozė, kuri plinta per tarpinėmis šistosomų formomis užkrėstą vandenį; toksokarozė ir cisticerkozė, kurias sukelia helmintų lervos. Šios helmintozės yra išskiriamos kaip vienos didžiausių grėsmių vaikų sveikatai pasaulyje.

Vaikų helmintozės yra gana plačiai paplitusi, tačiau retai mirtina ligų grupė net ir besivystančiose šalyse. Pasaulyje kasmet nuo helmintų sukeliamų ligų miršta mažiau nei 20 tūkst. vaikų. Nepaisant mažo helmintozių sukeliamo mirtingumo, ši ligų grupė daro įtaką vaikų sveikatai. Vaikų helmintozės yra susijusios su sulėtėjusiu augimu, pablogėjusiomis pažintinėmis funkcijomis, mažesniu intelekto koeficientu (IQ), mokymosi gebėjimais ir produktyvumu. Helmintai sekretuoja imunomoduliacinius baltymus, glikoproteinus ir mikro-RNR (miRNR), kurie geba reguliuoti įvairių (kartu ir imuninių) ląstelių aktyvumą. Jie veikia šeimininko imuninę sistemą, trikdo ir keičia šeimininko bei jo mikrobiotos sąveiką ir pusiausvyrą. Žinoma, sergant helmintozėmis kartu pažeidžiami ir organai taikiniai - virškinimo traktas, smegenys, kepenys, šlapimo organų sistema (priklausomai nuo sukėlėjo). Suaugusiems, vaikystėje sirgusiems helmintoze, stebimas mažesnis darbo produktyvumas ir su tuo susijęs mažesnis darbo užmokestis. Remiantis 2010 metų pasaulio ligų naštos studija, pagrindinės vaikų helmintozės lemia apie 9 mln. negalios koreguotų gyvenimo metų (NKGM) (angl. Disability adjusted life years - DALY) kasmet, o tai prilygsta tokių būklių NKGM indeksui kaip tymai, kokliušas, sklaidos ir vystymosi sutrikimai, reumatas.

Epidemiologija

Žarnyno (per dirvą perduodamos) helmintozės (askaridozė, trichurozė, ankilostomiazė bei nekatoriazė) ir enterobiozė yra labiausiai paplitusios vaikų helmintozės. Remiantis 2013 metų pasaulio ligų naštos studija, askaridoze pasaulyje buvo užsikrėtę 804 mln., o trichuroze - 477 mln. žmonių, kurių dauguma - vaikai ir paaugliai. Ankilostomiaze ir nekatoriaze užsikrėtusiųjų skaičius siekė apie 472 mln. žmonių, šistosomoze - apie 250 mln., nors teigiama, kad šis skaičius iš tiesų yra kur kas didesnis. Negana tokio didelio helmintozėmis užsikrėtusiųjų skaičiaus, vaikų populiacijoje dažnai pasitaiko polihelmintozės, kai vienu metu individas yra užsikrėtęs dviem ar daugiau kirmėlių rūšių.

Askaridozė (sukėlėjas Ascaris lumbricoides) bei trichurozė (sukėlėjas Trichuris trichiura) labiausiai paplitusi ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų grupėse. Tiek askaridoze, tiek trichuroze sergantys asmenys kartu su išmatomis išskiria atitinkamų kirmėlių kiaušinėlius. Šiomis helmintozėmis užsikrečiama fekaliniu-oraliniu keliu per dirvožemiu užterštas rankas, neplautus vaisius ar daržoves, uogas, vandenį. Tačiau T. trichiura vystymosi cikle, kitaip nei A. lumbricoides, nekeliauja per kvėpavimo takus, o lieka tik žarnyne.

Enterobioze (sukėlėjas Enterobius vermicularis) dažniau serga jaunesni (dažniausiai 5-10 metų) vaikai. Didesnis šios helmintozės paplitimas stebimas ugdymo įstaigas lankančių ar didelėse šeimose augančių vaikų grupėse. Infekcijos šaltinis - sergantis asmuo ar besimptomiai helmintų nešiotojai. Enterobiozė plinta tiesiogiai kontaktuojant per užterštas rankas (to paties ar kito asmens), kai sukėlėjas patenka į burną, ar netiesioginio kontakto metu per spalinių kiaušinėliais užterštus rankšluosčius, patalynę, žaislus, maistą, kitus daiktus.

Tuo tarpu ankilostomiaze (sukėlėjas Ancylostoma duodenale) ir nekatoriaze (sukėlėjas Necator americanus) dažniau užsikrečia paaugliai ir jauni suaugusieji. Kadangi šių sukėlėjų lervos gyvena dirvožemyje ir į žmogaus organizmą patenka tiesiogiai per odą, didesnis jų paplitimas gali būti stebimas žemės ūkiu užsiimančių asmenų grupėse. Negana to, A. duodenale į žmogaus organizmą gali patekti ir per burną. Helmintų kiaušinėlius į aplinką išskiria sergantys asmenys su išmatomis.

Didžiausias šistosomozės (sukėlėjai Schistosoma haematobium, S. japonicum bei S. mansoni) paplitimas stebimas taip pat paauglių ir jaunų suaugusiųjų populiacijose. Kadangi šistosomozės sukėlėjai į organizmą patenka helmintų lervoms (cerkarijoms), kurios yra užterštame vandenyje, tiesiogiai penetruojant odą, toks infekcijos pasiskirstymas pagal amžių gali būti susijęs su padidėjusia veikla vandenyje - plaukiojimu, žvejyba, ūkio ar buities darbais. S. haematobium sukelia 99 proc. visų šistosomozės atvejų ir šlapimo takų šistosomozę, o S. mansoni bei S. japonicum - žarnyno šistosomozę.

Toksokaroze (sukėlėjai Toxocara canis, T. cati) užsikrečia bet kurio amžiaus asmenys tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, tačiau dažniausiai liga stebima mažesnių (iki 7 metų) vaikų populiacijoje. Toksokaroze užsikrečiama per burną, į virškinimo traktą patekus infekcijos sukėlėjo kiaušinėliams, kurių yra šunų ir kačių išmatose, ir jomis užterštoje dirvoje, smėlyje, aplinkoje (ant neplautų vaisių, daržovių, uogų). Todėl didžiausioje rizikos grupėje yra vaikai, turintys artimą kontaktą su šunimis bei katėmis, kuriems būdinga geofagija (dirvos, smėlio valgymas), turintiems prastus higienos įgūdžius.

Cisticerkozė (sukėlėjas kaspinuočio Taenia solium lervos) perduodama fekaliniu-oraliniu keliu iš aplinkos, kurioje yra kaspinuočio kiaušinėlių. Pastaruosius į aplinką išskiria sergantys ar besimptomiai kaspinuočio nešiotojai su išmatomis ar vemiant. Todėl cisticerkozė gali lengvai plisti prastus higienos įgūdžius turinčiose šeimose, kuriose yra besimptomių kaspinuočio nešiotojų. Dėl šios priežasties kūdikiai, gyvenantys didelėse, neturtingose šeimose, yra didesnėje rizikos grupėje.

Remiantis užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, labiausiai paplitusios helmintozės Lietuvoje yra enterobiozė bei askaridozė (atitinkamai 954 atvejai (76,3 proc. visų helmintozių, 2017 metai) ir 178 atvejai (14,2 proc.)). Sergamumas enterobioze 2008-2017 metais sumažėjo nuo 101,1 iki 33,7 atvejų 100 tūkst. gyventojų. 2017 metais 72,1 proc. visų sergančiųjų enterobioze sudarė ikimokyklinio amžiaus vaikai, 24,6 proc. - mokiniai. Didžiausias sergamumo rodiklis stebėtas 4-6 metų vaikų grupėje. Sergamumas askaridoze 2008-2017 metais sumažėjo nuo 16,9 iki 6,3 atvejų 100 tūkst. gyventojų. 2017 metais dažniau sirgo ikimokyklinio amžiaus vaikai (68 proc. visų sergančiųjų atvejų) bei mokiniai (21 proc.). Didžiausias sergamumas stebėtas 0-3, 4-6, 7-9 metų amžiaus grupėse. 2017 metais Lietuvoje užfiksuoti 49 toksokarozės atvejai. Didžiausias sergamumas stebėtas 4-6 ir 7-9 metų amžiaus grupėse.

Vaikų imlumas kirmėlinėms infekcijoms

Normaliomis sąlygomis helmintai žmonių organizme nesireplikuoja. Ligos pasireiškimas ir sunkumas priklauso nuo kirmėlių, kuriomis užsikrečiama, skaičiaus. Didžiausias helmintozių paplitimas (su kai kuriomis išimtimis) dažniausiai stebimas mokyklinio amžiaus bei paauglių populiacijose. Tikslios šios tendencijos priežastys nėra aiškios, tačiau manoma, kad toks pasiskirstymas gali būti siejamas su biologiniais, aplinkos ir / ar socioekonominiais veiksniais. Ypač tuomet, kai vaikai gyvena skurdžiose bendruomenėse, kuriose nėra laikomasi pakankamų asmeninės higienos įgūdžių, nėra tinkamų nuotekų sistemų, sanitarinių sąlygų, nėra užtikrinama pakankama ir visavertė vaikų mityba. Vaikai priklauso helmintozių rizikos grupei, nes jie neturi reikiamų higienos įgūdžių, dažnai valgo ir deda į burną įvairius daiktus, smėlio ir pan. Užsikrėtimo ir susirgimo rizika taip pat didėja dėl nesusiformavusio imuniteto, užterštos aplinkos, netinkamo bendravimo su augintiniais.

Bendrieji simptomai

Helmintozių klinikinis pasireiškimas ir simptomai priklauso tiek nuo ekspozicijos, tiek nuo šeimininko organizmo imlumo ir imuninės sistemos būklės. Aktyvios helmintozės vaikams sukelia nemažai lėtinių ligų, kurios lemia ilgalaikius fizinio ir kognityvinio vystymosi sutrikimus. Dėl helmintozių sukeliamo lėtinio mitybos nepakankamumo sulėtėja vaikų augimas, mažėja fizinis pajėgumas. Šie požymiai gali išnykti išgydžius kirmėlinę infekciją, tačiau kai kuriais atvejais gali likti nuolatiniai. Negana to, helmintozės lemia sumažėjusį mokyklos lankymą, prastesnius mokymosi rezultatus, pablogėjusias kognityvines funkcijas ir jų raidą, o kartais ir išliekančius prastesnius protinės veiklos rezultatus suaugus. Dauguma helmintozių sukelia šeimininko organizme T ląstelių pagalbininkių 2 (Th2) atsaką, padidėjusią interleukinų (IL-4, IL-5, IL-9, IL-10, IL-13) sekreciją, o tai lemia eozinofiliją bei padidėjusią imunoglobulino E (IgE) koncentraciją kraujo serume. Ši reakcija ryškiausia sergant ūmine infekcija, kai kirmėlės keliauja audiniais.

Specifiniai simptomai

Specifiniai kiekvienos helmintozės simptomai priklauso nuo vietos, kurioje parazituoja konkretus organizmas. Ancylostoma duodenale ir Necator americanus dažniausiai apsigyvena plonosios žarnos pradžioje; askaridžių randamos dvylikapirštėje ir tuščiojoje žarnose, Trichuris trichiura ir Enterobius vermicularis - gaubtinėje žarnoje. Schistosoma japonicum bei Schistosoma mansoni paprastai gyvena smulkiose plonosios ir storosios žarnų venose, o Schistosoma haematobium - urogenitalinės sistemos organuose. Toksokarų lervos migruoja į smegenis ir plaučius, o cicticerkai aptinkami griaučių skersaruožiuose raumenyse, smegenyse ar akyse.

Enterobiozė

Enterobiozė dažniausiai būna besimptomė ar pasireiškia lengvais simptomais - perianaliniu niežuliu. Spalinėms patekus į virškinimo traktą, lervos migruoja į gaubtinę žarną ir ten bręsta iki suaugusių kirmėlių. Naktį kirmėlių patelės migruoja į perianalinę sritį, kurioje deda kiaušinėlius. Pastarieji sukelia šeimininko perianalinės srities odos niežėjimą, o kasimasis - odos pažeidimą. Kartu yra sutrikdomas miegas. Nors sunkūs enterobiozės atvejai yra reti, tačiau jų metu gali pasireikšti kolitas, apendicitas, formuotis abscesai, fistulės, žarnų perforacijos.

Askaridozė

Askaridžių kiaušinėliai, patekę į organizmą, gali sukelti tiek ūminę, tiek lėtinę infekciją. Išsiritusi lerva pereina žarnų sienelės gleivinę, patenka į sisteminę kraujotaką ir su krauju yra nunešama į plaučius, kuriuose patenka į plaučių alveoles ir sukelia eozinofilinę pneumoniją (Loeffler sindromą). Ankstyvojoje lervos migracijos fazėje, kai lervos migruoja plaučių audiniu, vaikams gali pasireikšti tokie simptomai kaip urtikarinis bėrimas, švokštimas, kosulys, dusulys, kraujo atkosėjimas ar astminė būklė dėl eozinofilinių infiltratų plaučiuose. Retais atvejais gali pasireikšti pleuritas ar pleuros ertmėje imti kauptis skysčių. Vėliau lervos keliauja už antgerklio ir yra nuryjamos. Išmatose askaridžių kiaušinėlius galima aptikti po 6-8 savaitčių nuo užsikrėtimo šiais helmintais. Lengva infekcijos forma gali nesukelti jokių klinikinių simptomų, tačiau sunki ligos forma pasireiškia pilvo skausmu, pilvo pūtimu, maisto medžiagų malabsorbcija, ypač vitamino A. Askaridės taip pat gali sukelti žarnų nepraeinamumą, žarnų infarktą ar peritonitą. Suaugusios kirmėlės gali nukeliauti į apendikso spindį ir sukelti apendicitą, užkišti bendrąjį tulžies lataką ir sukelti cholangitą ar cholecistitą, pankreatitą. Tiesa, minėto būklės dažnesnės suaugusiesiems nei vaikams. Taip pat askaridozė gali sukelti žarnyno mikrobiotos pokyčius, asteniją, apetito stoką, svorio kritimą, rečiau - anemiją.

Trichurozė

Nors trichurozė dažniausiai būna besimptomė, ši helmintozė sukelia uždegimą aklojoje ir gaubtinėje žarnose (uždegimas sukeltas kirmėlių prisitvirtinimo vietose). Infekcija pasireiškia kolitu - lėtiniu pilvo skausmu, viduriavimu, sumažėjusiu apetitu, o tai lėtina augimą ir sukelia lėtinių ligų anemiją. Sunkiais infekcijos atvejais Trichuris trichiura sukelia lėtinį dizenterinį sindromą, pasireiškiantį kraujingu viduriavimu, pilvo skausmu, tenezmais, sunkia anemija, baltymų stoka bei kacheksija. Kartais sunkių trichurozės atvejais gali išsivystyti tiesiosios žarnos iškritimas, susijęs su pasunkėjusia defekacija ar padidėjusia peristaltika dėl storosios žarnos nervinių galūnėlių dirginimo.

Ankilostomiazė ir nekatoriazė

Dažniausiai ankilostomiazė ir nekatoriazė yra besimptomės. Prasiskverbusios per odą, Ancylostoma duodenale ir Necator americanus sukelia eriteminį, papulinį bėrimą bei niežulį patekimo vietoje. Sukėlėjo lervos per sisteminę kraujotaką nukeliauja į plaučius, patenka į plaučių alveoles, bronchiniu medžiu kyla trachėjos link ir yra nuryjamos. Plonosiose žarnose subrendusios ir gyvenančios suaugusios kirmėlės įsiskverbia į žarnų gleivinę ir minta šeimininko krauju. Tai sukelia geležies stokos anemiją, ypač vaikams, vaisingo amžiaus merginoms, moterims bei nėščiosioms. Kartu pasireiškia astenija, pilvo skausmas bei jautrumas, viduriavimas, tachikardija, tachipnėja, slaptas kraujas išmatose ar melena. Sunkios infekcijos atveju kraujo, baltymų netekimas gali sukelti hipoproteinemiją, kuri ilgainiui pasireiškia anasarka. Nors Ancylostoma duodenale ir Necator americanus retai sukelia eozinofilinę pneumoniją, kartais, lervai keliaujant plaučių audiniu, gali pasireikšti kosulys, dusulys, kraujavimas iš kvėpavimo takų. Jei helmintoze užsikrečiama peroraliai, gali pasireikšti Wakana sindromas, kuriam būdingas pykinimas, vėmimas, ryklės dirginimas, kosulys, dusulys.

Šistosomozė

Ūminė šistosomozė sukelia Katajamos karštinę, kuri yra į seruminę ligą panaši liga, pasireiškianti karščiavimu, nuovargiu, bendru silpnumu, urtikarija, galvos skausmu, hepatosplenomegalija, mialgija ir yra susijusi su dideliu sergamumu ir mirtingumu. Katajama karštinė būdinga Schistosoma japonicum bei Schistosoma mansoni infekcijai, rečiau stebima užsikrėtus Schistosoma haematobium.

Suaugę S. haematobium gyvena aplink šlapimo pūslę esančiuose veniniuose rezginiuose, kiaušinėlius deda į šlapimo pūslę. Tai lemia hematuriją, anemiją, šlapimo pūslės ir šlaplės fibrozę, hidronefrozę, o vėlyvosiose stadijose - plokščialąstelinę šlapimo pūslės karcinomą. Negana to, merginoms bei moterims S. haematobium gali sukelti dispareuniją, ektopinį nėštumą ir nevaisingumą. Įrodyta, kad moterų lytinių organų šistosomozė padidina tikimybę užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis bei ŽIV.

Diagnostika ir gydymas

Įtarus kirmėlines ligas, pirmiausia reikėtų atlikti išmatų mikroskopinius tyrimus. Taip pat verta atlikti bendrą kraujo kūnelių tyrimą (jei yra parazitų organizme, tai bus ir eozinofilų - kraujo kūnelių, kurie gamina tam tikrus baltymus, padedančius kovoti su parazitais - kraujyje). Kai kurios žarnyno parazitinės kirmėlės, pavyzdžiui, kaspinuočiai, gali išnykti savaime, jei žmogus turi stiprią imuninę sistemą ir sveikai maitinasi.

Helmintozių gydymas parenkamas, atsižvelgiant į žarnyno kirminų tipą ir simptomus. Svarbu! Negalima savavališkai vartoti vaistų nuo kirmėlių, kadangi jie turi šalutinį poveikį. Nuo kai kurių gali atsirasti pykinimas, galvos skausmas, viduriavimas. Antihelmintiniai vaistai, priklausomai nuo vaisto, yra vartojami neilgai, pavyzdžiui, gali būti paskirta vienkartinė vaisto dozė arba vaistas vartojamas kelias dienas. Dažniausiai to pakanka išnaikinti parazitus.

Tyrimai rodo, kad dėl perteklinio antihelmintinių vaistų vartojimo ir netinkamo jų dozavimo ėmė rastis vaistams atsparių parazitų, parazituojančių, visų pirma, galvijų, avių, ožkų ir arklių organizmuose. Kirmėles galima lengvai gydyti įvairiais antihelmintiniais vaistais - albendazolu, mebendazolu ir pirantelio pamoatu, skirtais parazitams iš organizmo pašalinti. Šie vaistai geriami per burną vieną ar tris dienas, priklausomai nuo vaistų rūšies ir jų dozės. Jų galima duoti vaikams nuo 1 metų amžiaus.

Prevencija

Tinkamas rankų plovimas yra itin svarbi daugelio ligų prevencija. Neretai žmonės nuvertina rankų plovimo svarbą ir atlieka tai per retai, per trumpai, nekokybiškai. Rankų plovimas apsaugo ne tik jus, bet ir jūsų artimuosius. Taip pat, savaime aišku, rankas reikia plauti visada, kai jos yra užterštos. Rankas plaunant svarbu naudoti muilą, atlikti plovimo judesius bent 20 sekundžių. Visada, kai negalite naudoti vandens ir muilo, naudokite rankų dezinfektantą, kurio sudėtyje yra 60 proc. alkoholio.

Nemažą dalį parazitinių infekcijų perneša gyvūnai, todėl reiktų periodiškai dehelmintizuoti („nukirminti“) savo namuose laikomus gyvūnus, tinkamai prižiūrėti jų ekskrementus (tuoj pat pakeisti kraiko dėžę). Jeigu vartojate mėsos ar žuvies produktus, kurie yra iš naminių ūkių, nėra tikrinami - valgyti tik gerai termiškai apdorojus. Gėrimui ir maisto ruošai naudokite tik geriamą vandenį, o maudantis vandens telkiniuose užtikrinkite, kad vaikai negertų nešvaraus vandens.

Norint išvengti parazitinių ligų, visiems tėveliams tenka itin svarbi užduotis - ugdyti tinkamus vaiko higienos įgūdžius. Svarbu atžalai paaiškinti rankų higienos svarbą, kad rankas yra būtina plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį, sugrįžus iš lauko, reguliariai kirpti nagus, taip pat papasakoti, jog negalima kramtyti nagų, valgyti neplautų vaisių, uogų ir daržovių. Taip pat atsiminti ir negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, o esant būtinybei, prieš tai jį užvirinti; saugoti maistą nuo užteršimo dulkėmis arba žemėmis; dehelmintizuoti augintinius, surinkti jų išmatas ir išmesti į tam skirtus konteinerius, taip pat neleisti vaikams valgyti iš vienos lėkštės kartu su gyvūnais arba žaisti su valkataujančiais gyvūnais.

tags: #kirmeles #vaiku #organizme

• Ledynų ir ugnikalnių šalis
• Stiprinti vaiko imunitetą
• Adaptacija darželyje: vadovas tėvams
• Kūrybiškumo ugdymas mažiems vaikams
• Kaip sukurti kompozicijas su vaisiais ir gėlėmis