Žvirblis - smulkus paukštelis, lietuvių tautosakoje dažnai vaizduojamas kaip gudrus, vikrus ir įkyrus vagišius. Literatūroje šio paukštelio simbolis kartais vaizduojamas kaip Dievo palankumo ženklas. Labai geras ženklas, jeigu žvirblis namuose susisuka lizdą.
Naminiai žvirbliai - vieni dažniausiai liaudies dainose, pasakose, legendose ir žaidimuose minimų paukščių. Žvirblis - ypač dažnas veikėjas vaikų literatūroje. Nors yra pilkas, neišvaizdus, grožiu neprilygsta ryškesniems sparnuočiams, lietuvių (ir ne tik) sąmonėje jis - apsukrus ir išmanus paukštis, kuris kaipmat pasinaudos žmogaus neapdairumu. Ne veltui apie gudrų ir apsukrų žmogų kadaise buvo sakoma ne tik „senas lapinas“, bet ir „senas žvirblis“. O štai slavų kalbose jau pats žodis vorobej reiškia „mušk vagį“. Kadaise, kai maistui užauginti reikėjo įdėti daug pastangų, žvirbliai ūkiuose būdavo tikra bėda.
Kalbėdami apie patį paprasčiausią kaimo paukštį - žvirblį, mes lyg ir pamirštame, kad jie yra du: naminis ir karklažvirblis, gana artimi, bet labai nepanašūs savo biologija ir būdu. Naminio žvirblio vardas sako, kad jis visąlaik glaudėsi prie žmogaus. Iš tikro, nors mes jį laikome savo krašto senbuviu, tačiau čia jis gyvena tiek, kiek laikosi miestai, miesteliai, ūkiai, kaimo sodybos - taigi, ne daugiau kaip 4-5 tūkstančius metų. Karklažvirblis, vis tebebandantis kurtis greta naminio žvirblio ir su juo nerandantis sutarimo, yra daug „jaunesnis“. Profesorius T. Karklažvirblio vardas prigijo mūsų kalboje ir niekas nesvarsto jo prigimties. Iš tikro - su karklais jis neturi nieko bendro, verčiant iš lotyniško pavadinimo turėtų būti vadinamas „kalniniu žvirbliu“, o kitos tautos jį vadina laukų, medžių žvirbliu.
Lietuvoje peri dvi žvirblių rūšys - Naminis žvirblis (Passer domesticus) ir Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus).
Naminis žvirblis (Passer domesticus)
Apibūdinimas
Naminiai žvirbliai išsiskiria maža kompaktiška forma ir galingu snapu. Kūno ilgis 14-16 cm, atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 19-25 cm, čiurna 1,6-2,5 cm, uodega neilga - 5,2-6,5 cm. Svoris apie 30 g. Nugara ir sparnai yra dryžuoti su ruda ir juoda spalvomis, o pilvas, viršugalvis ir skruostai - pilki. Naminių žvirblių patelės nėra tokios triukšmingos kaip jų patinai. Patinėlis aplink akis turi rudus plotus - taip įrėminančius skruostus, o patelės veidas beveik visiškai pilkas. Įdomu, tai kad tamsus plotas ant patinėlio krūtinės yra statuso simbolis. Jis parodo paukštelio kovinę jėgą ir dominavimą. Naminio žvirblio galva didelė ir apvali. Patino kakta, galvos viršus ir pakaušis pilki, galvos šonai rudi. Nugara ruda, išmarginta rudomis išilginėmis dėmėmis, skruostai balsvi. Sparnu driekiasi balsva juostelė. Pilvas balsvas, gerklė ir pagurklis juodi. Snapas storas, tvirtas, juodas, rudenį ir žiemą papilkėja.
Naminio žvirblio jaunikliai panašūs į savo motinas, bet tai trunka neilgai.
Buveinė
Naminiai žvirbliai priklauso sinantropams - gyvena žmogaus kaimynystėje: sodybose, ūkiniuose pastatuose, miestuose, fermose, parkuose, užima kitiems paukščiams skirtus inkilus. Tobulame pasaulyje, tai būtų dirbama žemė, kur žvirbliai gali ieškoti sėklų laukuose. Mėgstamiausios naminių žvirblių buveinės - šalia ūkininkų gyvenviečių, prie javų laukų, malūnų, kur jie mielai maitinasi ne tik pasėliais, bet ir grūdų pabiromis. Nykstant senajam ūkininkavimo būdui, žvirbliai gausiau patraukė į miestus. Pastaruosius pamėgo ir karklažvirbliai. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir žvirblių, atokiuose vienkiemiuose jų beveik nepamatysi - jie mėgsta gyvenvietes ir miestus.
Veisimasis ir palikuonys
Naminis žvirblis - sėslus paukštis. Aktyvus dieną, gerai skraido. Naminiai žvirbliai monogamai - porą sudaro visam gyvenimui. Tuoktuvių metu naminių žvirblių patinai nusileidę ant žemės pešasi. Kovą pradeda sukti lizdą namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose, kregždžių lizduose, inkiluose. Lizdui naudoja žoles, šiaudus, pakulas, įvairių audinių liekanas. Gūžtą iškloja naminių gyvūnų plaukais, kitų paukščių plunksnomis. Naminis žvirblis kaip pasėlių niokotojas nuo seno laikomas ūkininkų priešu. Slavų kalbose žvirblio pavadinimas reiškia „mušk vagį“ (plg. rus. воробей). Folklore vaizduojamas kaip apsukrus, vikrus, įkyrus vagišius. Žvirbliams iš laukų ir sodų baidyti statomos įvairios baidyklės. XX a. Kinijoje Didžiojo šuolio metu žvirblis buvo paskelbtas žemės ūkio priešu ir pradėta masinė jų naikinimo kampanija.
Naminis žvirblis deda nuo 3 iki 6 kiaušinių. Kiaušiniai yra maždaug 1.5 cm dydžio, balti arba pilki, su rudomis dėmelėmis. Kiaušinius peri lizde, kuris netvarkingai susuktas iš šakelių, stiebų ir lapų. Peri patinas ir patelė 13-14 dienų. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka taip pat po 13-14 dienų. Naminiai žvirbliai peri nuo kovo iki rugpjūčio pabaigos ir per metus išaugina iki keturių vadų. Jų kiaušiniai perimi maždaug dvi savaites, o jei per daug šalta - šiek tiek ilgiau. Išsiritę jaunikliai maitinami lizde 14 dienų, o po to išskrenda į laisvę.
Naminiai žvirbliai monogamai - porą sudaro visam gyvenimui. Tuoktuvių metu naminių žvirblių patinai nusileidę ant žemės pešasi. Kovą pradeda sukti lizdą namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose, kregždžių lizduose, inkiluose. Lizdui naudoja žoles, šiaudus, pakulas, įvairių audinių liekanas. Gūžtą iškloja naminių gyvūnų plaukais, kitų paukščių plunksnomis. Deda 4-7 balkšvus, pilkšvus, gelsvai arba rausvai taškuotus, ovalius kiaušinius. Peri patinas ir patelė 13-14 dienų. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka taip pat po 13-14 dienų. Per metus žvirblių patelės gali vesti 2 ar 3 jauniklių vadas.
Mityba
Naminiai žvirbliai daugiausia minta sėklomis. Visus metus juos galima sutikti laukuose. Jie nedidelėmis grupelėmis ieško maisto. Žvirbliai taip pat mėgsta lapų pumpurus ir smulkesnius vabzdžius. Žiemą lesyklėlėje reikėtų negailėti priberti daugiau grūdų. Tam puikiai tinka saulėgrąžų sėklos bei kitos sėklos. Minta įvairiu maistu: javų grūdais, dobilų, runkelių, guobų, spygliuočių sėklomis, nulesa vyšnias, trešnes, žemuoges, išlesa dygstančius žirnius, pupeles, salotas, kopūstus. Taip pat gaudo lėtus vabzdžius, pavyzdžiui, karkvabalius. Vasaros pabaigoje būriais niokoja javus, saulėgrąžas, kanapes.
Gyvenimo trukmė
Suaugęs naminis žvirblis sveria apie 30 g, yra apie 15-16 cm dydžio ir gyvena apie 2-3 metus. Dažniausiai - toje pačioje teritorijoje.
Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus)
Apibūdinimas
Karklažvirbliai turi rudai ir juodai dryžuotas sparnų plunksnas, o apatinė jų kūno dalis - pilka. Galvą puošia pieniško šokolado rudumo spalvos kepurė, o ryškiai baltas veido plunksnas pabrėžia ant gerklės ir skruostų esančio juodos spalvos dėmės. Karklažvirblio (patino ir patelės) galvos viršus („kepurė“) yra šokoladinio rudumo, nugara rusva, dryžuota, o abiejuose skruostuose yra po ryškiai juodą dėmelę - „auskarą“. Jie yra smulkesni nei naminiai žvirbliai. Kūno ilgis apie 14 cm, svoris apie 20 g.
Karklažvirblio jauniklius lengva atpažinti. Jie turi rudai juodus sparnus, pilką pilvą ir ryškias gerklės dėmes. Jaunikliai neturi ant suaugusio karklažvirblio esančių skruostų dėmių ir rudos viršugalvio kepurės.
Buveinė
Karklažvirbliai mėgsta pusiau atvirus kraštovaizdžius, miškų pakraščius ir gyvenvietes, kurios ribojasi su žemės ūkio laukais. Viena vertus, jiems reikalingos atviros pievos ir laukai, kur jie galima maitintis grūdais. Perėjimo metu karklažvirbliai vertina didesnę lizdinę teritoriją, jų kolonijas (būdingas kai kurioms kitoms pietiniuose regionuose gyvenančioms rūšims) rasti sunku. Perėjimo metu karklažvirbliai paprastai nutolsta nuo gyvenamųjų pastatų, juos galima rasti kraštiniuose sodybos medžiuose, netgi prie gyvenvietės esančioje pamiškėje. Karklažvirbliai mėgsta pusiau atvirus kraštovaizdžius, miškų pakraščius ir gyvenvietes, kurios ribojasi su žemės ūkio laukais.
Veisimasis ir palikuonys
Karklažvirblio kiaušiniai maždaug 2 cm skersmens, šviesiai pilkos spalvos. Jie papuošti tankiomis ir smulkiomis rudomis dėmelėmis, kurios susitelkia kiaušinio gale. Karklažvirbliai mieliau renkasi natūralias medžių dreves, sienų plyšius ir kitas į urvus panašias struktūras. Jiems taip pat patinka ir inkilai parkuose ar soduose. Karklažvirblių veisimosi sezonas prasideda balandžio mėnesį ir gali tęstis iki liepos mėnesio. Per šį laikotarpį pora geba išauginti iki trijų jauniklių. Jaunikliai gimsta akli ir be plunksnų. Lizdą jie palieka po 20 dienų, o iki tol tėvai jauniklius maitina visą parą. Kai jaunikliai palieka lizdą, juos toliau maitina patinėlis. Šie paukšteliai dažniausiai monogamiški visą savo gyvenimą.
Mityba
Karklažvirbliai mėgsta sėklas. Jie minta žolės, žolių ir javų sėklomis, kurias renka nuo žemės arba nuo stiebų. Kartais paukšteliai minta lapų ir žiedų pumpurais bei uogomis. Karklažvirbliai vasarą vis labiau lankosi daržuose, soduose, javų ploteliuose. Šiuo metu jie čia yra pageidautini paukščiai, nes savo jaunikliams renka vabzdžius, lervutes, vikšrus. Ten, kur neperi zylės, karklažvirbliai atlieka nemenką biologinės kovos su žemės ūkio kenkėjais vaidmenį. Tiesa, jis nėra ilgai trunkantis - kai pradeda bręsti įvairių augalų sėklos, o jaunikliai palieka lizdus, karklažvirbliai pradeda maitintis patys ir savo jauniklius maitintis ankstyvos brandos sėklomis.
Gyvenimo trukmė
Gyvenimo trukmė. Iki 8 metų.
Bendri žvirblių bruožai
Lizdų statymas
Naminiai žvirbliai labai išradingi lizdų statytojai, kurie mėgsta veistis mažose kolonijose. Gamtoje žvirbliai renkasi medžių dreves arba laisvus genių ar kregždžių lizdus. Miestuose žvirblių galima rasti pastatų ertmėse, po stogu ar inkiluose. Kiti artimi jų giminaičiai Afrikoje, Azijoje ir Australijoje suka po šakomis kabančius uždarus, krepšius primenančius lizdus. Mūsų žvirbliai - naminis ir karkažvirblis, to nedaro, tačiau inkiluose, pastatų plyšiuose, palėpėse susuka uždarus lizdus iš daugybės žolių, šiaudų ir plunksnų. Dažnai iš pirmo žvilgsnio jų lizdą galima palaikyti netvarkingu šiengalių kamuoliu, tačiau jo viduje glaudžiasi minkštomis plnksnomis išklota gūžta. Tiek naminiai žvirbliai, tiek euraziniai karklažvirbliai lizdus suka žmonių ūkių pakraigėse, fermų, grūdų sandėlių ar saugyklų sienų plyšiuose, miestuose - daugiabučių ertmėse, balkonuose, palėpėse. Kartais jie užima kitų paukščių lizdus - apsigyvena kregždžių lizduose, varnėnų inkiluose ar net gandralizdžiuose.
Balsas
Naminiai žvirbliai nuolat čirškia ir aukštu tonu kartoja „čiul čiulp… čil čiul… čir-r čir-r“. Karklažvirblio balsas labiau čirškiamas ir pabrėžiamas nei naminio žvirblio. Kartais, ypač vakare, girdimas nosinis „hner-r hner-r“ ir tankus „tet tet tetet-tet..tet“.
Žiemojimas
Žvirbliai žiemoja Lietuvoje, ten kur veisėsi ir niekada nenutolsta nuo savo teritorijos. Kai daugelis mūsų šalies paukščių išskrenda į šiltesnius kraštus, žvirbliai su dar kelių dešimčių rūšių sparnuočiais lieka žiemoti. Jie mėgsta žmonių kaimynystę ir savo guviu čirškėjimu praskaidrina niūrias rudens ir žiemos dienas. Naminių žvirblių (lot. Passer domesticus) miestuose ir gyvenvietėse galima pamatyti dažnai - rudenį jie buriasi į pulkus, čirškauja krūmuose ar medžiuose, iš ten žvalgosi lesalo, o palesę ilsisi. Žvirbliai - guvūs ir žvitrūs, geba net nugvelbti katėms lauke papilto sausojo ėdalo. Žmonėms rūpesčių pridaro vasarą išlesę vyšnias, trešnes, saulėgrąžų sėklas, rudeniop - kviečius, rugius, kitus pasėlius. Žiemą šie paukšteliai neatsisako ir medžių sėklų, tačiau mielai lankosi lesyklose, kur pasinaudoja žmonių dosnumu.
Populiacijos mažėjimas
Teigiama, kad žvirbliai kilę iš Azijos, tačiau dabar jų aptinkama visame pasaulyje. Nors naminiai žvirbliai laikomi viena gausiausių gyvenviečių ir miestų paukščių rūšių, pasak ornitologų, pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje jų mažėja. Eurazinių karklažvirblių miestuose pastebima netgi daugiau.
Įdomūs faktai
- Žvirbliai nėra geri skrajūnai. Teigiama, kad be perstojo skristi jie gali tik maždaug 15-20 minučių, nors gali pasiekti 45 km per valandą greitį. Tačiau didesnio krūvio neatlaiko jų širdis. Ilgiausias Lietuvoje išmatuotas žvirblių nuskristas atstumas - apie 13 km. Taigi šie paukščiai yra gana sėslūs, vienoje vietovėje, jei randa maisto, gali gyventi visą savo gyvenimą.
- Naminio žvirblio labai greita medžiagų apykaita, jie turi nuolat maitintis, be lesalo teištvertų 1,5-2 paras. Todėl žiemą šiems sparnuočiams labai praverčia žmonių lesyklose paliekamas maistas. Šaltesnėmis, sniegingomis žiemomis nemažai žvirblių tiesiog žūsta dėl maisto stygiaus.
- Naminiai žvirbliai mūsų platumose - įprasti panamių gyventojai.
tags: #kiek #zvirblis #susilaukia #palikuoniu
