Ankstyvoji vaikystė ir patyčios
Kazimiera Matulionytė prisimena savo vaikystę kaip sudėtingą laikotarpį, kupiną bendraamžių patyčių. Jos išskirtinė, natūrali oranžinė plaukų spalva, vardas ir kiek kitokia, suaugusiųjų pasaulio įtakota, mąstysena, kėlė aplinkinių pašaipą. „Labai daug laiko praleisdavau su suaugusiais, mano pasaulėžiūra kai kur buvo truputį labiau suaugusi, mintys ne visai vaikiškos“, - pasakoja ji. Tai, kad vaikai į daugelį dalykų žiūrėdavo kitaip, sukeldavo neigiamas reakcijas. Būta ir fizinio smurto - mergaitę yra sumušę ir spardę berniukai. Tačiau Kazimiera atlaikė šiuos išbandymus, stiprybės semdamasi iš šeimos ir artimųjų palaikymo. „Man asmeniškai padėjo labai stiprus šeimos palaikymas, suvokimas, kad nesu viena“, - teigia ji.
Nors patirti sunkumai buvo žiaurūs, Kazimiera greitai atleido skriaudikus. Ji suprato, kad neapykanta alina tą, kuris ją jaučia, ir stengėsi suprasti priežastis, kodėl žmonės elgiasi nepalankiai. Baigusi vidurinę mokyklą, ji pajuto, kad šie išgyvenimai ją užgrūdino ateities iššūkiams.
Netikėta manekenės karjera ir "mados terapija"
1993 metais Kazimiera Matulionytė, tuomet dar studentė, buvo pripažinta progresyviausiu Baltijos šalių modeliu. Jos kelias į mados pasaulį prasidėjo netikėtai - drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas ją pastebėjo gatvėje ir pakvietė į modelių atranką. Nors studijavo dizainą Vilniaus dailės akademijoje ir nesvajojo apie manekenės karjerą, Kazimiera priėmė tai kaip patirtį, padėsiančią atsikratyti vaikystės kompleksų. Tuo metu ji atitiko standartinius 90-60-90 modelių išmatavimus.
„Buvimą modeliu priėmiau kaip patirtį, leisiančią atsikratyti kompleksų“, - sako K. Matulionytė. Ji dalyvavo tarptautiniame mados festivalyje „In Vogue“, demonstravo žinomų dizainerių kolekcijas. Šį etapą ji vadina „mados terapija“, kuri padėjo jai stiprinti savivertę ir priimti save. Tačiau ji nesureikšmino šios karjeros, suprasdama, kad modelis yra tik „pakaba rūbui“. Uždarbis nebuvo didelis, o visą gyvenimą ji išsilaikė iš kitų darbų. Mados pasaulyje ji jautė konkurenciją ir pavydą, tačiau stengėsi susitelkti į darbą.
Laikai, kai Kazimiera dirbo modeliu, skyrėsi nuo dabartinių. Neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mada tik skynėsi pirmuosius žingsnius. Manekenėms dažnai tekdavo pačioms pasirūpinti avalyne ar net makiažu. Nors kosmetikos trūko, jos stengėsi atrodyti tvarkingai. Užsienio dizaineriai, atvykę į Lietuvą, atveždavo ir batus, ir aksesuarus, tačiau pasitaikydavo ir nekokybiškų drabužių.
Per svarbesnius pasirodymus modeliams būdavo daromos šukuosenos ir makiažas, bendradarbiaujant su kino studijos ir teatrų meistrais. Kai kurie dizaineriai, pavyzdžiui, Juozas Statkevičius, nuoširdžiai mokė, kaip efektingai parodyti drabužį. Kazimiera prisimena glaudų bendravimą su dizaineriais Vida Simanavičiūte ir Aleksandru Pogrebnojumi.
Vienas įsimintiniausių įvykių - Paco Rabanne kosminės kolekcijos pristatymas prie Trakų pilies. Šlapdribos ir šalčio metu modeliai su metalo dekoracijomis ir šilku puoštais drabužiais demonstravo kolekciją beveik nuogos, kol žiūrovai sėdėjo su kailiniais šalia šildytuvų.
Pasitaikė ir kuriozų: nukritę batai, suklupimai, drabužių susipynimas. Kartą, demonstruojant didžiulį sijoną, Kazimiera pamiršo choreografiją ir, improvizuodama, pakėlė sijoną, atidengdama nuogą užpakalį. Nors tai galėjo sukelti nepatogumų, ji jautėsi išdidžiai, nesuvokdama, ką daro. Kolekcijos autorė nesupyko, o padovanojo lūpdažį atminimui.
Nepriklausomybės pradžioje, kai nusikalstamas pasaulis veikė nebaudžiamai, mados renginiuose kartais pasirodydavo ir kriminalinio pasaulio atstovai. Tačiau visuomet atsirandantis saugumo ar policijos pareigūnas primindavo, kad laikas eiti namo. Kazimiera, turėdama netipinę išvaizdą ir stiprią nuojautą, sugebėjo išvengti pavojingų situacijų.
Pedagoginė veikla ir dailės terapija
Nuo 1997 metų Kazimiera Matulionytė savo gyvenimą susiejo su pedagogine veikla. Ji dirbo dailės mokytoja Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o vėliau - dailės terapijos specialiste Vilniaus Šilo mokykloje, kur dirbo su specialiųjų poreikių mokiniais. Ji nenorėjo atsisakyti šios veiklos, nes tai buvo sukauptas žinių bagažas.
Kazimiera mano, kad pedagogika - tai ne tik darbas, bet ir misija, ypač dirbant su „ypatingais“ vaikais. Ji įsitikinusi, kad tokį darbą turėtų dirbti žmonės, galintys atlaikyti sunkumus. Kartais po intensyvių pamokų ji išeina į mišką, kad atgautų jėgas ir sutvarkytų mintis.
Iššūkiai brandžiame amžiuje
Artėjant jubiliejui, Kazimiera susidūrė su rimtais gyvenimo iššūkiais: iš šeimos išėjo vyras, pasaulyje siautė koronavirusas, netoliese vyko karas, ekonominė situacija nedžiugino. „Normalu, kad negaliu atsiriboti nuo pasaulį apėmusios visapusiškos krizės. Tai gal ir paaštrino mano jausmus, kad dabar esu tokiame etape, kai tenka daryti daug radikalių sprendimų“, - atvirai kalba ji.
Ji gyvena viena su trimis vaikais, dviem šunimis ir dviem putpelėmis. Nors situacija sudėtinga, Kazimiera dėkoja Dievui, kad turi namus, kurie yra jos tvirtovė. Ji svarsto, kada pasibaigs pokyčiai, ir kiek dar iššūkių teks įveikti. Tai reikalauja nemažai fizinių, psichinių ir emocinių jėgų.
„Buvau susikūrusi patogų gyvenimą. Maniau, kad turiu kažkokius nekintamus dalykus, mane supančius žmones, įprastą gerai pažįstamą veiklą. Niekada nemaniau, kad sulaukus 50-ies teks daug ką lipdyti iš naujo“, - pripažįsta ji.
Kazimiera Matulionytė supranta, kad dabartinė ekonominė situacija nėra palanki. Prekės brangsta, o pedagoginis darbas mažai apmokamas. Ji ieško įvairių išeičių, kad kasdienybė būtų šviesesnė. Nors didelių ambicijų įrodyti ką nors jai nebereikia, ji negali laukti ir turi judėti į priekį. Ji negali susitelkti tik į vieną veiklą, nes kylančios kainos verčia ieškoti įvairių variantų.
Ji nenorėtų keisti gyvenamosios vietos ar emigruoti, nes Lietuva yra jos šalis, jos namai ir vaikų gimimo vieta. Gyvenimą su pedagogine veikla ji sieja nuo 1997 metų ir nenori palikti savo bendruomenės. Dailės terapijos ji taip pat nenori atsisakyti, nes tai yra sukauptas žinių bagažas.
Kazimiera džiaugiasi savo amžiumi, nes jis leidžia suvokti, kad kartais gyvenimą reikia priimti kaip duotybę, mažiau maištauti ir pripažinti galimybę dirbti įvairius darbus. Šiais metais ji mokė trečiokus dailės, o kaip dailės terapeutė - specialiųjų poreikių turinčius mokinius.
Į jos klasę atėjo mergaitė iš Ukrainos, kurios tėtis žuvo karo metu. Kazimiera žavisi mergaitės motinos stiprybe, kuri, netekusi vyro ir namų, gyvena toliau. Mergaitė po visų išgyvenimų toliau mokysis toje pačioje mokykloje.
Pokalbis apie akušerinį smurtą su gydytoju: „Mano misija – kurti gerą gimdymo patirtį“
Kazimiera Matulionytė džiaugiasi rytietiškais šokiais klube „Orientalija“. Ji vertina savo amžių, nes jis leidžia jaustis patogiai tokiai, kokia yra, ir nereikia niekam nieko įrodinėti. Ji supranta, kad kartais gyvenime tenka daryti radikalius sprendimus, nes ne viskas priklauso nuo jos valios.
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Kazimiera Matulionytė gyvena viena su trimis vaikais: sūnumis Mantumi Pijumi (21 m.), Karoliu Jonu (15 m.) ir dukra Nora Teofile (12 m.). Ji pabrėžia, kad jos namai yra jos tvirtovė. Ji stengiasi gyventi oriai, nieko nestokojant, ir mylėti bei būti mylima.
Ji vertina susitikimus su menininkais, aktoriais, muzikantais ir režisieriais. Ji prisimena, kaip režisierius Oskaras Koršunovas, statęs vieną pasirodymą, paklausė, kodėl ji ne teatre. Dabar ji turi atsakymą: ji nemoka vaidinti.
Įsimintina patirtis su aktoriumi Juozu Budraičiu, kuris padėjo jai pervažiuoti sieną, kai pasibaigė jos asmens dokumento galiojimas. Tai parodo, kad pažintys ir žmonių geranoriškumas gali padėti įveikti netikėtas kliūtis.
Kazimiera Matulionytė teigia, kad jai nereikia įrodinėti nieko kitiems. Ji priima save tokią, kokia yra, ir džiaugiasi savo amžiumi. Ji supranta, kad kartais gyvenime reikia priimti situaciją ir mažiau maištauti. Ji yra pasiruošusi būti sodininke, ūkininke ar valytoja, jei to reikės.
Ji netoleruoja žudymo, ypač kai motina nužudo savo kūdikį. Taip pat ji nepritaria verslui, kurio pagrindinis tikslas yra ginklavimasis. Nors ji negali pakeisti pasaulinių įvykių, ji stengiasi gyventi taikiai.
Kazimiera sako, kad negali teisti homoseksualių žmonių. Ji gailisi, kad anksčiau neigiamai pasisakė apie homoseksualumą. Dabar ji supranta, kad tai yra laisvas žmonių pasirinkimas, jei nėra prievartos ir nepilnamečiai nėra įtraukiami.
Ji vertina profesinį pareigingumą ir profesionalumą, ypač dirbant su vaikais. Ji mano, kad darbas su vaikais, ypač su specialiųjų poreikių turinčiais, padeda susidėlioti prioritetus ir suvokti, kas iš tiesų yra svarbu.
Kazimiera Matulionytė tikina, kad jos modelio karjera buvo praeitis. Ji dabar dirba dailės mokytoja ir mano, kad tai yra svarbu, nes vaikus turi mokyti kas nors. Ji patyrė netolerancijos savo profesijos pasirinkimui, bet supranta, kad tai priklauso nuo aplinkinių vertybių.
Ji niekada nesvajojo tapti modeliu. Visada galvojo būti mokytoja arba gydytoja. Dabar ji dėkinga, kad netapo gydytoja, nes dėl savo jautrumo ir empatijos nebūtų galėjusi dirbti šioje srityje. Ji mato savo darbą kaip misiją.
Kazimiera Matulionytė, būdama 21-erių, pradėjo vaikščioti podiumu. Ji sako, kad nebegrįžta į tuos laikus, nes praėjo didžiulis laiko tarpas ir ji visiškai pasikeitė - tiek kaip žmogus, tiek kaip asmenybė.
Ji nesutinka su terminu „motinystės atostogos“, nes laikas, praleistas su kūdikiu, yra intensyvus darbas ir didelė atsakomybė.
tags: #kazimiera #matulionyte #gime
