Šis tekstas nėra padiktuotas asmeninių ar partinių simpatijų, nes iki šiol niekada nesu balsavęs už Rolandą Paksą bei jo partiją. Tiesiog manau, kad ne tik su eiliniais šalies piliečiais, bet ir su politikais turi būti elgiamasi teisingai. Šalies prezidentas neturėtų būti išimtis.

Jau daugiau nei mėnuo praėjo nuo to laiko, kai Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo (toliau - Komisija), tyrusi Prezidento R.Pakso teisių atstatymo ir atitinkamų Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo įgyvendinimo būdus, baigė darbą. Visą mėnesį tvyrojo nepatogi tyla. Drįstu spėti - Komisijos siūlymai Seimui kažkam sukėlė šoką. Mat tarp kitų dalykų Komisijos projekte yra siūlymas visą tą, mano manymu, neteisingų veiksmų nušalinto Prezidento atžvilgiu epopėją pabaigti paprastai - atšaukti garsųjį 2004 metų Seimo nutarimą. Mūsų nomenklatūra, išvydusi tokį Komisijos siūlymą, kaip ir galima buvo nujausti, neteko amo. Mažne mėnesiui. Kadangi jos nemaža dalis buvo susijusi su, kaip matysime, mažų mažiausiai neapgalvotu R.Pakso nuvertimu, jai dabar sunku pripažinti, kad ji klydo. Dar sunkiau būtų pripažinti tiesą tiems, kurie sąmoningai prisidėjo prie pirmojo Europoje atvejo - visos Tautos išrinkto šalies Prezidento nuvertimo.

Prisiminkim, kokiais argumentais remiantis buvo nuverstas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Kartu su dalimi Lietuvos žmonių stebiuosi tuo, kad iki šiol viešojoje erdvėje lieka „užtemdyti“ keli esminiai faktai. Galima įtarti, kad tai daroma sąmoningai, siekiant manipuliuoti viešąja nuomone. Antra, ignoruojama tai, kad pagal mūsų Konstitucijos 85 straipsnį „atsakomybė už Prezidento dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“. Kitaip sakant, šalies Prezidentas neatsako už tai, ką kontrasignuoja už tam tikrą viešojo gyvenimo sferą atsakingas Vyriausybės narys. Duotu atveju - tai Vidaus reikalų ministras. Jis turėjo užtikrinti, kad Prezidento pasirašomas dekretas dėl pilietybės suteikimo nebūtų ydingas. Jis turėjo apsaugoti šalies vadovą nuo klaidos. Jei ši taisyklė negaliotų, valstybės galvą būtų labai lengva „pakišti“, padaryti atpirkimo ožiu. O tai destabilizuotų valstybės valdymą. Tokia yra 85-ojo straipsnio prasmė.

Pagrindiniai kaltinimai ir teisiniai aspektai

Dabar apibendrinkime pasakyta. Pirma, Seimas 2004 balandžio 6 dieną priimdamas nutarimą dėl Prezidento nušalinimo turėjo pagrindo vadovautis dviem kaltinimais - dėl neteisėto informacijos nutekinimo J.Borisovui ir dėl neleistinos įtakos teisėsaugai. Antra, apkaltos metu Seimas negalėjo remtis pirmuoju argumentu, susijusiu su pilietybės suteikimu. Seimo nariams - Seimo teisės departamentas privalėjo dėl to tautos atstovus įspėti - turėjo būti žinomas Konstitucijos 85 straipsnio turinys. Nekalbant apie tai, kad Konstituciniam Teismui (toliau - KT) Konstitucijos 85 straipsnio formuluotė taip pat neturėjo būti paslaptis. Juk tai ne bet koks, o KONSTITUCINIS teismas.

Po pasakyto galima aiškiai matyti skirtumą tarp situacijos, kuri buvo 2004 metų balandžio pradžioje nušalinant valstybės vadovą ir dabartinės, 2014 metų situacijos. Tik nenorintis to matyti ar apsimetantis, kad nemato, gali teigti, kad per tuos dešimt metų niekas nepasikeitė. Apkaltos metu dar nebuvo panaikinti kaltinimai dėl informacijos nutekinimo ir spaudimo teisėsaugai. Tai buvo padaryta tik 2005 metų pabaigoje. Šiandien situacija teisine prasme yra visai kita. Akivaizdu, jog šiuo metu NEGALIOJA VISI TRYS KALTINIMAI. Vadinasi, esmingai pasikeitus situacijai, Seimo moralinė, politinė ir teisinė pareiga yra grįžti prie klausimo. Nes situacija palyginus su 2004 metais yra visiškai kita. Nelikus pagrindo visiems trims kaltinimams, R.Pakso teisių atstatymo klausimas turi būti iš naujo nagrinėjamas. Ir nereikėtų daliai teisininkų skleisti teisinės miglos, nes kaltinimų neliko. Beliko politinio apsisprendimo klausimas. Ir Seimas turi apsispręsti: ar jis nori įvertinti naują situaciją, ar ne. Tai jo prerogatyva. Nei speciali Seimo komisija, nei Seimo teisės departamentas, kuris pastaruoju metu ėmė aktyviai reikštis viešojoje erdvėje, nepriima sprendimo šioje byloje. Jį turi priimti Seimas.

Gerbiamiems teisininkams Konstituciniame Teisme ir Seimo teisės departamente noriu priminti esminę mūsų Konstitucijos normą - Seimas po pačios Tautos yra aukščiausią galią turinti valdžios institucija. Tik Tauta ir Seimas kuria įstatymus. Tokių galių neturi net Konstitucinis teismas. Ypatingais atvejais Tauta referendumu, o kitais atvejais jos atstovai Seime turi ne tik teisę, bet ir pareigą priimti sprendimus. Pavyzdžiui, nušalinti priesaiką sulaužiusį šalies vadovą. Taip pat jo atžvilgiu atstatyti teisingumą.

Nesu teisininkas, tačiau remiuosi teisės ekspertų, teisės profesūros nuomone - bet kurioje sistemoje įvykus klaidai sprendimai gali būti ir turi būti peržiūrėti ir pakeisti. Antra vertus, jie sako, kad įstatymai veikia jų galiojimo metu. Ką turiu galvoje? Tuo metu, kai vyko Prezidento nušalinimas, veikė tuometinis Konstitucijos variantas, tuometiniai įstatymai. Jeigu Konstitucija bus pakeista, pakeitimai ims galioti nuo jų priėmimo. Išeitų, kad R.Pakso likimas turėjo būti ir sprendžiamas esant tuometinei Konstitucijai ir tuometiniams įstatymams. Jeigu norima pakeisti Konstituciją tam, kad galėtume įvertinti PRAEITYJE įvykusius įvykius, mano manymu, tai reiškia ne bendrųjų teisės principų įtvirtinimą, plėtrą, o reakciją į konkretų asmenį ar įvykį. O tai dvelkia ne teise, o politika.

Ir dar. Šiuo metu Seime ir visuomenėje cirkuliuoja keistokas Seimo teisės departamento išvadų tekstas apkaltos peržiūrėjimo klausimu. Jame pabrėžiama, kad Seimas, atitinkamai pakeitęs savo Statutą, neturi galimybių peržiūrėti garsiosios apkaltos nutarimą, nes apkaltos peržiūros institutas nėra numatytas Konstitucijoje. Esą, jeigu Seimas ryžtųsi priimti tokias Statuto pataisas, jos būtų niekinės. Taip pat pasisakyta dėl galimybės iš naujo peržiūrėti sprendimą dėl R.Pakso veiksmų įvertinimo Konstituciniame Teisme. Į tai galima atsakyti logikos ir konkrečių pavyzdžių pagrindu. Jeigu mes vadovautumėmės Seimo teisės departamento logika, tai Seime neturėtume priiminėti įstatymų, (primenu - Statutas yra įstatymas), reglamentuojančių, tarkim, kibernetinio saugumo klausimus, nes apie kibernetinį saugumą Konstitucijoje nerasime nei žodžio. Vadinasi, toks įstatymas būtų lyg ir nekonstitucinis, niekinis. Antra vertus, pačiame Statute yra daug straipsnių, kurie nėra tiesioginė kurio nors Konstitucijos straipsnio konkretizacija. Bet dėl to jų negalima laikyti nekonstituciniais. Nes Konstitucija nėra visų galimų situacijų, atvejų sąvadas, žinynas. Joje negali būti atsakyta į visus iškylančius konkrečius klausimus. Didelė dalis sprendimų paliekami parlamento, Vyriausybės, teismų diskrecijai. Konstitucija NEDRAUDŽIA Seimui peržiūrėti savo sprendimus- keisti įstatymus, Seimo nutarimus. O jei kas nors nėra uždrausta, tai nėra neteisėta.

Teisės viršenybės ir teisingumo principas

Lietuva skelbiasi esanti demokratine šalimi. O demokratinėje valstybėje šalia kitų dalykų turi galioti teisės viršenybės principas. Teisė, pirmiausia Konstitucija, yra aukščiau nei šalies Prezidentas, Premjeras, parlamento nariai. Teisė yra aukščiau Konstitucinio Teismo, teismų, policijos, prokuratūros. VISI šalies piliečiai turi paklusti Konstitucijai - nepriklausomai nuo jų užimamos pozicijos politinėje ar teisinėje hierarchijoje. Nieks negali žaisti su teise, naudoti ją savo privatiems ar grupiniams, taip pat partiniams tikslams.

Ir pabaigai - Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo yra įpareigota pakeisti esamą padėtį - panaikinti draudimą R.Paksui būti renkamam į pareigas, kurios susijusios su priesaika, iki gyvenimo pabaigos. Tai turi būti padaryta be išlygų. Tačiau europiečius vaidinanti nomenklatūra nenori paklusti europietiško politinio elgesio principams. Ji manipuliuoja viešąja nuomone, bando suklaidinti politikus. Atviroje demokratinėje visuomenėje teisės viršenybės ir teisingumo siekis bei jo atstatymas, manau, visuomenės būtų priimtas pozityviai ir prisidėtų prie bendrojo gėrio apimties padidėjimo. Nes dabar daugelis šalies piliečių sako - jeigu galima „sudoroti“ Prezidentą, tai kokio teisingumo gali sulaukti eilinis pilietis? Bet dalis nomenklatūros to nenori suprasti. Kaip ir nenori dar kartą atidžiai perskaityti Konstituciją. Ypač pirmuosius devynis jos straipsnius ir 85-ą straipsnį.

Teisinės procedūros ir dokumentų rengimas

Įstatymų projektai parengti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. Teisės aktų projektus rengė Vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kurioje buvo Vidaus reikalų, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai, taip pat atstovai iš Prezidento įstaigos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13, 15, 16, 20, 26, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto tikslas - patikslinti įstatymo nuostatas pagal minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą. Projektu siekiama sudaryti galimybę asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka, nepilnamečiams vaikams - asmenims be pilietybės - įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat siūloma išplėsti pilietybės netekimo pagrindų, pagal kuriuos gali būti grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašą, t.y. 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Pilietybės įstatyme, 1991 m. gruodžio 5 d.

Be to, projektu siekiama pavesti Pilietybės reikalų komisijai, preliminariai svarstančiai Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus, kreiptis į kompetentingas institucijas, t.y. į Valstybės saugumo departamentą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, Vidaus reikalų ministeriją, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, taip pat vertinti, ar dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atitinka teisės aktų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais reikalavimus.

Šiuo metu vidaus reikalų ministras pasirašo (kontrasignuoja) visus Respublikos Prezidento dekretus pilietybės klausimais. Projekte siūloma vidaus reikalų ministrui kontrasignuoti Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės suteikimo ar grąžinimo.

Projektu siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikai prisiekiama viešai ir iškilmingai savivaldybės administracijos įstaigoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje užsienyje. Asmenys, lietuviškai perskaitę priesaikos tekstą ir jį pasirašę, laikomi prisiekusiais Lietuvos Respublikai.

Projekte numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka institutas netaikomas asmenims, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo institutas. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymo projekto tikslas - užtikrinti tarptautinėje teisėje įtvirtinto diskriminacijos nebuvimo tarp valstybės piliečių, gavusių pilietybę gimus ir įgijusių pilietybę vėliau, principo įgyvendinimą. Taip pat siekiama nustatyti asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybės suteikta išimties tvarka, nepilnamečių asmenų, kurie gali įrodyti turėtą tėvų, senelių ar prosenelių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ar lietuvių kilmę, Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo sprendimo tvarką.

Vyriausybės įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tikslas - nustatyti, kad Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Respublikos Prezidento dekretus pasirašo tik įsitikinęs, kad Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir atitinkamuose įstatymuose nustatytų reikalavimų. Be to, siūloma pailginti ir nustatyti 5 darbo dienų terminą, per kurį Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras turi įsitikinti ar Respublikos Prezidento dekretas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir atitinkamų teisės aktų reikalavimus, ir tokį dekretą pasirašyti arba nepasirašyti. Taip pat siūloma nustatyti 5 darbo dienų atskaitos tašką.

Konstitucinio Teismo vaidmuo ir interpretacijos

Vilnius, vasario 26 d. (BNS). Konstitucinis Teismas (KT) ketvirtadienį pradeda nagrinėti opozicijos skundą, ar nebuvo pažeista Konstitucija prezidentui Gitanui Nausėdai patvirtinus 12-os, o ne 14-os ministrų Vyriausybę. Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, sujungus du Seimo narių grupių kreipimusis. Vienu atveju apskųstas prezidento 2024 metų gruodžio 4 dienos dekretas, kai paskirtas socialdemokrato Gintauto Palucko ministrų kabinetas, kitu atveju - 2025 metų rugsėjo 9 dienos dekretas, kai sudaryta socialdemokratės Ingos Ruginienės Vyriausybė.

Ginčijamais dekretais patvirtintos vyriausybės, kurias sudarė 12 ministrų. Ministrų kabinetą Lietuvoje iš viso sudaro 14 ministrų. 2024 metų gruodžio 4 dieną nebuvo paskirti aplinkos ir teisingumo ministrai, o 2025 metų rugsėjo 9 dieną - aplinkos ir energetikos.

Konservatoriai, dalis Liberalų sąjūdžio ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovų prašo KT išaiškinti, ar prezidento dekretai dėl ne visos sudėties ministrų kabinetų patvirtinimo neprieštarauja Konstitucijos ir Vyriausybės įstatymo nuostatoms, kuriose kalbama apie Vyriausybės arba ministrų paskyrimą, atleidimą, bet neužsimenama apie dalies Ministrų kabineto paskyrimą. Skundo autorių teigimu, Konstitucija nenumato Vyriausybės formavimo atskirais etapais, todėl tokia situacija, kai patvirtinama tik tam tikra Vyriausybės dalis, vėliau papildomai tvirtinant likusius ministrus, pagal Konstituciją netoleruotina. Pareiškėjų nuomone, Konstitucijoje nustatytas 15 dienų terminas Vyriausybės sudėčiai patvirtinti reiškia pareigą per šį terminą patvirtinti visos sudėties Vyriausybę. Opozicijos kreipimesi į KT, be kita ko, teigiama, kad prezidentui dekretu patvirtinus ne visą Vyriausybę, Seimas, nežinodamas, kas vadovaus kelioms ministerijoms, negali įvertinti, ar Ministrų kabinetas bus pajėgus vykdyti savo programą.

tags: #kas #kontrasignuoja #dekretus

• Gyvenimas ir pasiekimai Almos Vaitkunskienės
• Sveikinimai krikštynoms
• Kauno lopšelis-darželis "Klausutis"
• Miego raida kūdikiams
• Vaikų užsiėmimai