Karolina Liukaitytė - viena ryškiausių Lietuvos televizijos laidų vedėjų, kurios spindesys šiuo metu yra pats tikriausias laimės atspindys. Portalui Žmonės.lt K.Liukaitytė pasakoja, kad šiemet ji pajuto pilnatvę ir už tai gyvenimui yra labai dėkinga. „Jaučiuosi turinti viską“, - tikina laidų vedėja, lapkričio 18 dieną atšventusi 33-iąjį gimtadienį.
Karolina Liukaitytė savo 33-iąjį gimtadienį švenčia beveik visą savaitę - kasdien jį mini su skirtingomis draugų grupėmis ir artimaisiais. Savaime suprantama, kad labai gerai nusiteikusi. Tai visada yra šiokia tokia šventė, nors nesu didelė gimtadienių šventėja - man yra ir didesnių švenčių. 33-ojo gimtadienio minėjimas išsidėstė per visą savaitę. Jį pradėjau švęsti lapkričio 17-ąją - su draugėmis ėjome į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Šiemet maestro mane labai nustebino, nes pats atsiuntė kvietimą į renginį.
Gimtadienis jums - dviguba šventė: jį minite kartu su sese dvyne Simona. Nuo vaikystės iki tol, kol sesė išvyko į Prancūziją, gimtadienius švęsdavome kartu. Jai grįžus, tradicija atsinaujino: pernai gimimo dieną paminėjome draugų ratelyje, o šiemet būsime tik trise: aš, Simona ir jos vyras. O dovanų atžvilgiu esame labai praktiškos: likus mėnesiui iki gimtadienio apsitariame, kuri ko norėtų ar ko kiekvienai reikėtų, o vėliau viena kitai tai ir padovanojame.
Tai metai, už kuriuos gyvenimui esu labai dėkinga. Tikrai taip. Per paskutinius porą metų aš labai pasikeičiau. Galimai įvyko lūžis, kuris kai kurioms moterims įvyksta perkopus trisdešimtmetį. Buvo ilgas laiko tarpas, kai gyvenau tiesiog iš inercijos, plaukiau pasroviui ir priėmiau tai, ką duoda gyvenimas. Vis tik vėliau padariau pauzę ir ėmiau kelti sau klausimus: ko aš noriu iš gyvenimo, kaip trokštu jaustis, kas man yra svarbu? Be to, įvertinau, kad turiu labai mylimą ir įdomų darbą, į kurį kasdien norisi eiti, o tai - labai didelė dovana. Yra daug neišsipildžiusių žmonių, kuriems trūksta to ir ano, o man taip nėra. Jaučiuosi gyvenime turinti viską: dukrą, nuostabius draugus šalia ir fantastiškus kaimynus.
Didelę jūsų gyvenimo dalį užima darbas, draugai ir, žinoma, dukra Lukrecija. Mūsų santykiai - geri ir artimi. Be to, dukra po truputį tampa mano diskusijų partnere, su ja galima aptarti daug dalykų. Mūsų temų spektras - platus. Pastaruoju metu daug kalbame apie toleranciją, šeimas, tam tikras situacijas ir kad niekas gyvenime negali nurodyti, kaip kažkas turi būti. Anksčiau jai pačiai daug klausimų nekildavo, o dabar - kyla. Tokios naujos situacijos džiugina, nes siekiu užauginti laisvą, žingeidų žmogų. Šie metai geri dar ir dėl to, nes turėjome laiko pakeliauti, paatostogauti dviese - buvome Bulgarijoje, neseniai aplankėme Turkiją. Dažnai kažkur išvažiuojame ir savaitgaliais. Lukreciją auginame kartu su jos tėčiu (verslininku Arnu Jurskiu - red. Lukrecijai jau aštuoneri, tad vis daugiau ryškėja mergaitės charakteris, pomėgiai, nuomonė. Jau dabar matau, kad Lukrecijos charakteris yra kitoks nei mano. Gal įtakos turi tai, kad mūsų vaikystės labai skiriasi. Lukrecijai pasisekė - ji turi labai gerą tėtį, kuris jai skiria daug dėmesio, lavina kelionėmis ir sportu. Mano dukra labai sportiška ir itin savimi pasitikinti, ko labai trūko mano kartai. Reikšmės turi ir tai, kad ji yra mačiusi daug pasaulio, daug jos mokytojų - užsieniečiai, tad ji turi visiškai kitokią bazę negu aš ir mato gerokai platesnį pasaulio vaizdą.
Karolina Liukaitytė LNK televizijoje dirba nuo 2011-ųjų. Kada prisijungiau prie „Labas vakaras, Lietuva“ komandos, net nežinau. Jei gerai prisimenu, prieš trejus metus - 2020-ųjų sausį. Pirmosios laidos jau nebeprisimenu. Tubūt ji labai greitai praėjo. Kai būni eteryje - laikas slenka lėtai, bet iš tiesų lėkte lekia. Į save žiūrėti iki šiol lengvai negaliu, todėl spėju, kad ir po to pirmojo karto turėjau sau daugybę pastabų. Be to, vos spėjau startuoti kaip laidos vedėja - prasidėjo pandemija, karantinai, tad darbas jau nuo pat pradžių nestokojo iššūkių. Ir liežuvis pindavosi, ir tekdavo suvirškinti daug naujos informacijos, išmokti daug naujų terminų, kurių iki tol nebuvo. Tačiau prie visko galima priprasti. Klysdamas tobulėji ir mokaisi, kaip išsisukti iš būsimų keblių situacijų. Labiausiai šiame darbe man patinka… kad galime siūlyti įvairių temų, kurios būtų įdomios ir mums - laidos vedėjams. Be to, dažnai tenka padirbėti ir už kadro kaip reporteriams. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ yra ne tik daug įdomios informacijos, bet ir atsiskleidžia ir mūsų pačių asmenybės - su kolega turime laisvą valią diskutuoti taip, kaip norime. Todėl „Labas vakaras, Lietuva“ šiek tiek panašus ir į pokalbių šou, kuriame kiekvienas galime būti savimi.
Karolina Liukaitytė VU Komunikacijos fakultete studijuoti Žurnalistikos atėjo iš meno mokyklos, kurioje jos specialybė buvo baletas. Nusprendė studijuoti žurnalistiką, nes jai patinka komunikacija, patinka žmonės, patinka su jais bendrauti, įdomios jų istorijos, patinka jas pasakoti, patinka naratyvas. Todėl klausimų, kokias studijas rinktis - niekada net ir nekilo. Viskas buvo seniai aišku. Abi su sese baigėme Čiurlionio Meno mokyklą Vilniuje ir gyvenome mokinių bendrabutyje, mūsų specialybė buvo baletas. Abi baigusios mokyklą pasirinkome visai kitokius kelius, sesuo studijavo fiziką, o aš įstojau į Komunikacijos fakultetą ir studijavau žurnalistiką. Šiuo metu jokių sąsajų su baletu nebeturiu, bet jis padėjo man įstoti į Komunikacijos fakultetą. Žurnalistikos studijos - labai platus humanitarinis išsilavinimas: antikos literatūra, medijos, fotografija, istorija, daug ir plačiai aptariama žurnalisto specialybė... Tai labai kompleksiškas išsilavinimas, kuris tiesiog negalėjo nepadaryti įtakos.
Karolina sako sunkiai pamenanti, koks darbas buvo iki pandemijos. Šiandien skaičiai ir statistika - kasdienybė, o kiekvieną dieną pateikiamas milžiniškas informacijos kiekis, nuolatinė statistika - tokia įprasta, nors pradžioje atrodė tokia svetima. Televizijos laidų vedėja pasakoja, kad pasaulį užklupus pandemijai, jos darbe pokyčiai buvo ypač juntami: „Buvo įvesti visiškai nauji ir praktikoje dar niekada netaikyti sprendimai, atsirado ir naujos frazės, kurios buvo nepažįstamos, bet tapo kasdienėmis. Informacija kisdavo nesuvokiamu greičiu, atsinaujindavo laidos metu. Mūsų laidos prodiuserė sakė, kad prasidėjus pandemijai per dieną gauna tokį informacijos kiekį, koks anksčiau ją pasiekdavo per savaitę. K. Liukaitytė sako, kad savo darbe ji labai gerai ir iš arti mato, kokia susiskaldžiusi šiomis dienomis yra visuomenė. Karolina dalinasi, kad ypač sudėtingos tos situacijos, kai pašnekovas akivaizdžiai sako netiesą: „Tu žinai, kad faktai yra visai kiti, bet tavo pašnekovas ginčijasi ir sako, kad taip nėra ir tikrai negali būti, o mus, žurnalistus, vadina melagiais. Yra buvę, kad tiesioginio eterio metu pašnekovas ginčijosi su kiekvienu mano pasakytu teiginiu, kuris parengtas mums visiems žinomais faktais ir aš pradėjau jausti, kad mūsų interviu po truputį tampa ginču.
Karolina jau dešimt mėnesių neslepia šiltų jausmų Vilniaus miesto Kiokušin karatė federacijos prezidentui Andriui Čelkiui (42 m.). Pernai kovą K.Liukaitytė išsiskyrė su „Arimex“ įkūrėju A.Jurskiu. Juodu turi puspenktų metų dukterį Lukreciją. Su Karolina susitikome vieną penktadienio vidurdienį prie kavos puodelio. Jauna moteris džiaugėsi lanksčiu darbo grafiku, savo rengiamais reportažais, turiningu laisvalaikiu, kurį gali skirti dukteriai Lukrecijai, savo mylimajam Andriui ir naujam pomėgiui - karatė treniruotėms.
Karolinos rankos mylimasis Povilas paprašė kelionės metu Lenkijoje. Porą jungia bendras pomėgis - lankytis įvairiuose muziejuose, domėtis istorija. Tokio turo metu Karolinos antra pusė ir ryžosi užduoti lemtingą klausimą. Karolina ir Povilas drauge skaičiuoja jau trejus metus. Moteris „Delfi“ prasitarė, kad jųdviejų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kadangi du miestiečiai ryžosi persikelti gyventi tolyn nuo centro šurmulio ir su trimis vaikais bei šunimi nuo šiol savo kasdienybę leidžia nuosavame name.
K. Kadangi man jo pakanka darbe, kitur neieškau. Ir šiaip nesu aštrių pojūčių mylėtoja. Aukštis, didelis greitis, šuoliai su parašiutu - tikrai ne mano stichija. Dar viena veikla, kurioje prieš keletą metų gavau nemažai adrenalino, - įsirašiau į Lietuvos šaulių sąjungos savanorius. Ypač daug jo gavau mokymų pradžioje, kai ėjome bazinį šaulių įgūdžių kursą. Teko palaikyti ir ginklą, pajusti išgyvenimo gamtoje skonį, o naktį dalyvauti topografijos pratybose, bėgti su 16 kg svorio kuprine. Nepaisant visko - labai smagi patirtis.
Sudėtingas klausimas, nes vis dar esu giliuose apmąstymuose, ko gyvenime dar norėčiau… Gal nebūtinai žurnalistikoje. Nors žurnalistika man išties labai patinka. Galima sakyti, aš dirbu darbą, kurį labai mėgstu ir kuris mane turtina, veža. Tai tarsi knygos skaitymas, kur sulig kiekvienu puslapiu sužinai kažką naujo. Nepaisant meilės žurnalistikai, laikas bėga. Man 34-eri. Stebiu, kaip žmonės save realizuoja jau nebebūdami studentais. Matau, kaip mano draugės savyje atranda anksčiau nepastebėtų savybių ir drąsiai imasi naujų veiklų, keičia mokslų kryptis, pradeda išvis naujas studijas ir tai daro būdamos jau virš 30-ies.
Labiausiai norėčiau, kad ją žavėtų knygų skaitymas, tačiau, deja, taip nėra: paprastai aš skaitau knygą, o ji šalia žaidžia. Bendra mudviejų veikla - pasivaikščiojimai, kelionės. Tai puikus laikas dukros ir mamos pokalbiams. Tiesa, namuose turime veikėją, kuris, kai visi grįžtame po darbų, tiesiog neleidžia nežaisti. Tai Povilo, o dabar ir mūsų su Lukrecija augintinis vardu Pipiras - Parsono Raselo terjeras. Be galo aktyvus keturkojis, kuriam gali nebūti kitų šunų, bet žmogus šalia - būtinai. Tikrai ne interjerinis šuo, o žmogaus palydovas, mūsų namų komendantas.
Esu nemažai keliavusi po užsienį, mačiusi tokių vietų, kur paprastas turistas lengvai nepateks. Tačiau visai neseniai su sužadėtiniu Povilu ir dukra Lukrecija atradome Lietuvą. Supratome, kaip gera čia keliauti, atostogauti ir kokia graži iš tiesų mūsų šalis, o svarbiausia - kaip paprasta po ją judėti. Automobiliu ir pėsčiomis. Be vėluojančių lėktuvų. Kai keliauji po Lietuvą - gali prisikrauti pilną automobilį ir važiuoti, kur nori. Su Lukrecija - jai dešimt - esame sutarusios, kad per atostogas darysime tai, kas mums teiks didžiausią malonumą. Į sąrašą įeina ir poilsis SPA, ir vandens parkai, ir muziejai, ir pažintiniai takai.
Sutinku, kad mano darbas neramus. Kas man suteikia vidinės ramybės? Hmm… Turbūt kelionė į save. Kiekvienam ji, manau, yra labai skirtinga. Negali būti vieno recepto. Kiekvienas turi ieškoti savo metodo, padedančio į tą ramybės kelią sugrįžti. Tarkim, kai dirbi televizijoje, esi viešas asmuo. Tuomet dažnai susiduri su žmonių reakcija, kuri kartais žeidžia. Nepažįstami žmonės man turi kažkokių lūkesčių arba yra susidarę išankstinę nuomonę, kuri mažai ką turi bendro su mano tikruoju aš. Dabar jau išmokau nuo to atsiriboti, supratau, kad esame kaip veidrodžiai ir kad visą laiką kitame matome tai, ką patys viduje turime. To pasiekti padėjo ir kvėpavimo praktikos, meditacijos, knygų skaitymas, tinklalaidžių klausymas. Visos tos praktikos išmokė mane įsižeminti, nusiraminti ir pamiršti kasdienį jaudulį - nebesijaudinti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Paleisti situacijas, kurių jau nebepakeisiu.
Oro spėjimais pagal gamtos ženklus jau seniai nebetikiu ir nebesinaudoju, nes besikeičiantis klimatas kuo toliau, tuo labiau juos iškraipo. Dar noriu priminti žiūrovams, kad orai, apie kuriuos kalbu kiekvieną vakarą, yra prognozuojami, o ne konstatuojami. Man pačiai lietus per atostogas nėra svarbu, nebent… jos būtų kur nors ant jūros kranto. Svarbiausia - įdomios veiklos, kurioms įtakos orai tikrai neturi. Beje, šiais metais statistiškai Lietuvoje buvo labai mažai saulės. Ypač pirmą metų ketvirtį. Tačiau man tai tiko. Kai dangus apsiniaukęs, lynoja, smagu būti namuose, o jei dirbi - negaila, kad draugai mėgaujasi saule, o tavo atostogos dar labai toli.
Tobulame patiekale man turi būti visų skonių - tiek kartumo, rūgštumo, sūrumo, tiek ir saldumo. Maistas man turi būti kaip gyvenimas, kuriame irgi yra visų skonių po truputį. Saldumynai? Dėl manęs galėtų ir išvis neegzistuoti. Tobulas vasaros skonis? Galbūt tai, kas šiuo metu auga Lietuvoje: sodo, miško uogos, žirniai. Pamenu, kai vasarodavome su sese pas prosenelę Kėdainiuose, tobulas vaikystės vasarų desertas buvo agurkas su šviežiu medumi.
Pirmasis mano idealas ir didžiausias autoritetas dar iš tų laikų, kai mokiausi Kaune, man yra pradinių klasių mokytoja. Kitas idealas iš naujesnių laikų - Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, 94-erių Lietuvos liaudies buities muziejaus gidė. Daugybė žmonių sužinojo apie ją iš rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“. Taigi idealų man nereikia toli ieškoti.
Deja, deja… Mes visi turime problemų dėl ekranų. Ką kalbėti apie vaikus, jei buvo laikas, kai ir pati vaikščiodavau po namus nepaleisdama telefono iš rankų ir vis bijodama, kad ko nepražiopsočiau. Tokiu būdu nebūdavau čia ir dabar. Todėl mokausi sumažinti tiek savo, tiek dukros priklausomybę nuo ekranų. Ypač norėčiau atsisakyti nuolatinio skrolinimo ir svetimų gyvenimų gyvenimo.
Šis žodis man labai tinka, nes gyvenime esu visiška pelėda. Tiesa, stengiuosi neskaityti naujienų naktį, nes paskui būna sunku užmigti. Vietoj jų renkuosi knygas.
Vis tik paskutiniais metais dar geriau suvokiau, kad niekas nežino, kaip reikia gyventi - yra gerai taip, kaip tinka man. Gyvenu be jokio gailesčio, nesižvalgau atgal ir negalvoju, kas ir kodėl ne taip. Dabar man kiekviena diena yra kaip dovana, žmonės atrodo mieli, geri ir malonūs, o aš pati jaučiu pilnatvę ir džiaugsmą. Supratau, kad prasmingiau kurti santykius su panašiai mąstančiu partneriu.
Man padėjo ir palaikė mano šeima. Taip pat turiu kelias pažįstamas skyrybas išgyvenusias moteris. Jos man davė patarimų.
„Tai mano natūrali spalva, - DELFI pasakojo K. Liukaitytė, tapusi tamsiaplauke. - Tamsinau plaukus per kelis kartus, nes buvau labai juos nusišviesinusi ir taip kardinaliai nusitamsinti vienu kartu ir negalėjau, ir bijojau.“ K. Liukaitytė neslėpė, kad jau yra gerokai atpratusi nuo tokio atspindžio veidrodyje, tad dar jaučiasi kiek keistai. Mamos tokios nebuvo mačiusi ir jos dukra. Pasidomėjus, kodėl Karolina ryžosi tokiems pokyčiams, ji įvardijo net tris priežastis. „Pirmiausia, labai mėgstu pokyčius tam tikrais metų laikais: pavasarį, vasarą ar rudenį. Man jau reikėjo pokyčių, o kirptis negaliu dėl darbo, ten reikia ilgesnių plaukų, - pasakojo televizijoje dirbanti Karolina. - Natūraliai esu garbanota tamsiaplaukė ir nuolatinis tiesinimas kenkė mano plaukams. Supratau, kad laikas patausoti savo plaukus, o žiema tam, manau, tinkamas metas. Kažko norėjosi ir dėl to, kad jaučiausi ne savimi.“ K. Liukaitytė vardijo, kad po vaikelio gimimo, per ketverius metus, ji išbandė įvairius atspalvius: buvo itin šviesi, vėliau kiek tamsesnė, net rusvaplaukė. Tiesa, nors nuotraukoje Karolinos plaukai tiesūs, ji tikino, kad taip plaukai tiesiog atrodė po kirpyklos. „Ilgalaikio tiesinimo labai bijau, nes esu mačiusi labai nepavykusių variantų, - pasakojo pašnekovė. - Likau natūraliomis garbanomis.“ Pokalbio pabaigoje Karolina pajuokavo, kad pokyčių norėjosi ir dėl nuolatinio draugų šmaikštavimo. „Mano vaikino draugai vis juokaudavo, kad jis turi dvi merginas: viena - orų mergaitė, kita - labai garbanota“, - nusijuokė K. Liukaitytė, kuri darbo dienomis buvo įpratusi griebtis plaukų tiesintuvo, o savaitgaliais atsipūsdavo ir džiaugdavosi natūraliomis garbanomis.
Kasdienybės herojai. Pietutytė - apie ,,Olialia“ bei Instagramą ir kodėl Skambinas dingo iš viešumos
Naujienų portalui lrytas.lt susisiekus su K. Liukaityte, moteris nedaugžodžiavo. Išgirdusi klausimą apie galimai byrančią santuoką moteris tarstelėjo: „Neturiu ką komentuoti. Gražios dienos.“ Skyrybų prašymas teismo dar nepasiekė. Tačiau jau kurį laiką tiek Karolina, tiek Andrius socialiniuose tinkluose nebeviešina bendrų nuotraukų.
Prieš kelis mėnesius „Lietuvos rytui“ davusi interviu K.Liukaitytė apie savo asmeninį gyvenimą kalbėjo mįslingai. „Mane gyvenimas daug kartų pamokė, kad žmogus, kuriuo galiu remtis kurdama savo ateitį, esu aš pati. Andriaus paklausiu patarimų pasirašinėdama tam tikras sutartis, parodau ataskaitas. Bet labai gerai žinau, kad gyvenime moteris visada turės tai, ką pasidarys pati savo rankomis. Aišku, labai smagu, kai vyras palaiko. Sėkmingi santykiai gali suteikti daug laimės akimirkų. Bet negalima gyvenimo planuoti pagal tai, kas ką pasakys ar pagalvos“, - šių metų vasarį sakė K.Liukaitytė.
Karolina ir Andrius susituokė prieš dvejus metus, Vilniaus santuokų rūmuose. Vestuvių dieną jaunieji nustebino kiek netikėtu, visai ne vestuvėms skirtu įvaizdžiu. Abu rinkosi baltų marškinėlių ir tamsių kelnių komplektus.
Televizijos laidų vedėją Karoliną Liukaitytę dauguma įpratusi matyti pasitempusią, besišypsančią ir geros nuotaikos. Tai - ne meistriškai atidirbta išraiška ar priedanga, slepianti vidines audras: išorinis spindesys šiuo metu Karolinai yra pats tikriausias laimės atspindys. Portalui Žmonės.lt K.Liukaitytė pasakoja, kad šiemet ji pajuto pilnatvę ir už tai gyvenimui yra labai dėkinga. „Jaučiuosi turinti viską“, - tikina laidų vedėja, lapkričio 18 dieną atšventusi 33-iąjį gimtadienį.
Šiuo metu esate labai patenkinta savo gyvenimu ir jaučiate, kad turite visko, ko reikia. Ateinančiais metais norėčiau išlaikyti tai, ką turiu šiandien. Sau linkiu, kad viskas toliau tekėtų ta pačia - sąmoningumo, išsigryninimo - vaga ir kad išliktų artimų žmonių ratas, ryšys, geros emocijos.
Naujagime džiaugiasi, ne tik K. Liukaitytė. Jos mylimasis, verslininkas Arnas Jurskis mažylės gimimo laukė ne mažiau. Pusantrų metų draugaujantys Karolina ir Arnas apie savo meilę beveik nešneka. K. Liukaitytei laukiantis pora atsiribojo nuo viešumos dar labiau. Moters nėštumą išdavė televizija. Daugelis pradėjo šnabždėtis, kad itin liekna buvusi Karolina pradėjo stambėti. Apsitempusi suknele K.
Iš pirmos santuokos A. Portalui lrytas.lt prieš metus laiko K. Liukaitytė pasakojo, kad su širdies draugu susipažino atsitiktinai. Iš pradžių ji net nemanė, kad sutiktas dvigubai už ją vyresnis nepažįstamasis taps jos gyvenimo dalimi. Draugystė į simpatiją peraugo kiek vėliau: „Buvimas su vyresniu partneriu yra kitoks nei su bendraamžiu. Jis sužavėjo mane brandumu, kitokiu savo požiūriu į tam tikrus dalykus. Aš daug ko galiu iš jo pasimokyti, o jis nemažai mokosi iš manęs - tuo mūsų santykiai ir įdomūs.“ Karoliną labai džiugina tai, kad dabartinis širdies draugas ją stebina ir nuolat daro staigmenas: „Jis nenuspėjamas. Merginai netrukdo ir tai, kad jos mylimasis jau kartą buvo sukūręs šeimą, turi vaikų. „Labai myliu vaikus. Esu savanoriavusi organizacijoje „Caritas“, ten prižiūrėjau mažuosius. Vaikai smarkiai pakeičia gyvenimą, tam reikia pasiruošti.
„Apskritai manau, kad dažniausiai šventę organizuojame dėl kitų, o dabar atėjo toks laikas, kai norisi kažką padaryti dėl savęs. Karolina, mūsų pokalbį teko atkelti dėl netikėtų aplinkybių... Man atrodo, kad gyvenimas visiems netobulas, ir tų netikėtumų nutinka - aš ne išimtis. Prieš pokalbį dingo elektra ir viskas, negaliu garažo atsidaryti ir išvažiuoti į darbą! Būna sulauki ir skambučių iš dukros, kad reik važiuot į užmiesčio namus, nes kažką pamiršo ir vežti į mokyklą, papuoli į kamščius, vėluoji. Šį rudenį supratau, kad svarbiausia žiūrėti bazinius dalykus - poilsis, miegas, tinkamas mitybos rėžimas ir likęs laikas tavo šeimai. Visa kitą palauks, o kai šie baziniai dalykai užpildomi, tada niekas tavęs neišmuša iš vėžių. Net ir garaže įkaltinas automobilis (šypteli).
„Dabar svarbiausia - poilsis ir ramybė“, - sako „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė, lapkričio 18-ąją mininti 36-ąjį gimtadienį. Tarp chaotiško gyvenimo ritmo ramybę užmiestyje su vienuolikmete dukra Lukrecija, sužadėtiniu Povilu ir jo dviem vaikais, atradusi Karolina sako, kad dabar savo energijos nebesinori švaistyti banaliems pokalbiams, vakarėliams ar socialinių tinklų įrašams. Gimtadienio proga - atviras interviu apie vidinius pokyčius ir atrastas ekstremalias veiklas.
„Dabar svarbiausia - poilsis ir ramybė, tad ir švęsti visai nesinori“, - pokalbio pradžioje su portalu Žmonės.lt prasitaria Karolina. „Apskritai manau, kad dažniausiai šventę organizuojame dėl kitų, o dabar atėjo toks laikas, kai norisi kažką padaryti dėl savęs. Ruošti vakarėlių visai neturiu poreikio“, - tikina ji, nusprendusi šiemet gimtadienio neminėti. Karolina, mūsų pokalbį teko atkelti dėl netikėtų aplinkybių... Gyvenime dažnai nutinka tokių force majeure, kaip šiandien? Man atrodo, kad gyvenimas visiems netobulas, ir tų netikėtumų nutinka - aš ne išimtis. Prieš pokalbį dingo elektra ir viskas, negaliu garažo atsidaryti ir išvažiuoti į darbą! Būna sulauki ir skambučių iš dukros, kad reik važiuot į užmiesčio namus, nes kažką pamiršo ir vežti į mokyklą, papuoli į kamščius, vėluoji. Bet viskas priklauso nuo tavo požiūrio: kai yra situacijos, kurių nepakeisi, belieka išlikti ramiai. Šį rudenį supratau, kad svarbiausia žiūrėti bazinius dalykus - poilsis, miegas, tinkamas mitybos rėžimas ir likęs laikas tavo šeimai. Visa kitą palauks, o kai šie baziniai dalykai užpildomi, tada niekas tavęs neišmuša iš vėžių. Net ir garaže įkaltinas automobilis (šypteli).
Akivaizdu, kad prioritetu išlieka laikas su šeima. Ar šiokį tokį gyvenimo sėslumą įtakoja santykiai? Jau keli metai, kai mano gyvenimas pasikeitęs. Nepasakyčiau, kad įtakojo santykiai, nes jie trunka jau ketverius metus. Gal labiau aplinka, nes paskutinis laikotarpis - labai darbingas. Visus darbus derinti su gyvenimu užmiestyje, su Lukrecijos mokykla, šaulių sąjungos veikla, nėra visada paprasta. Labiausiai norėtųsi dabar išvažiuoti, išjungti telefoną, ir gerai pailsėti, bet kol kas dar tokios prabangos sau leisti negaliu. Jau trečius metus gyvenant užmiestyje, nebuvo aplankęs ilgesys miesto „patogumams“? Atvirkščiai. Dažnai pagalvoju, kaip nė už ką nenorėčiau grįžti į miesto centrą, kuriame gyvenau daug metų. Atėjo laikas, kai visai nebesinori būti tarp žmonių. Galbūt todėl, kad darbe tenka bendrauti su vis kitais žmonėmis, pašnekovais. Norisi to bendravimo kiek galima labiau apmažinti ir pasilikti tik kokybiškumą, todėl ir nustojau vaikščioti į įvairiausius renginius. Nejaučiu, kad turėčiau dirbti dėl viešumos. Taip pat ir su socialiniais tinklais - nelabai ten ką keliu. Dabar gyvenu labai ramiai ir džiaugiuosi, galvoju, gal kažkada išvis kokiame vienkiemyje gyvensime (šypteli).
O kaip dukra Lukrecija susigyvena su užmiesčiu? Pirmi metai tikrai buvo iššūkis. Dukrai reikėjo priprasti, kad šalia nėra parduotuvių, pramogų, daug draugų ir viso kito. Tačiau dabar viskas pasikeitė, būna savaitgalių, kai pati Lukrecija paprašo likti namuose ir nevažiuoti į miestą.
Jau teko susidurti su ankstyvaisiais paauglystės požymiais? Pasijuto jau prieš metus, kai Lukrecija panoro daugiau laiko praleisti viena, prasidėjo ir įvairios paaugliškos frazės. Dabar ji jau iš savo kambario dažniau išlenda, nori būti kartu, regis, radome balansą. Žinoma, suprantu, kad tikroji paauglystė dar tik pakeliui...
O kokia esate mama - labiau griežta ar nuolaidi? Priklauso, kiek esu pailsėjusi (šypteli). Kai esu labai pavargus, o namuose laukia namų darbai, būreliai, tada būnu tikrai griežtesnė ir skatinu daryti. Tačiau iš esmės manau, kad esu pakankamai sukalbama mama. Panorus, dukra tikrai gali su manimi susitarti.
Po eterio ir laiko su šeima dar spėjate atiduoti duoklę šaulių sąjungai? Pavasarį buvau patyrusi kojos traumą, todėl teko pratybas pristabdyti. Dabar jau grįžau, savaitgalį prieš gimtadienį, turėsiu išgyvenimo pratybas miške naktį. Nėra baisu, nes turime tinkamas aprangas, pasiruošimą tokioms sąlygoms. Beje, šalia šaulių turiu ir dar vieną naują veiklą - šaudymą. Važinėju į šaudyklą ir mokausi šaudymo. Man šis hobis labai patinka, moko saugumo, koncentracijos.
Iš kur polinkis tokiai ekstremaliai veiklai? Kai prasidėjo karas Ukrainoje, šeimoje pradėjome kalbėti ir galvoti, koks mūsų planas. Vyras turi daug hobių, kurie susiję su bekelę, tad taip suėjo, kad šeimoje nėra jokių „dailiųjų menų“. Nesu kruopšti ir smulkmeniška, tad man siuvinėjimas būtų daug sunkiau nei šaudymas (juokiasi). Taip natūraliai ir gavosi, kad pasukau į šias „ne itin moteriškas“ veiklas, tačiau man labai patinka viso to mokytis. Šauliuose sako, kad nėra vyriška ir moteriška - visi gali mokėti viską. O jaunystėje šokote baletą... Tai prisidėjo prie išugdytos disciplinos? Prisimenu, kai mečiau baletą, kurį laiką man buvo bloga pagalvoti apie šokimą. Per porą metų išsigryninau, ko man reikia ir ko tikrai nereikia. Žinoma, baletas mane užgrūdino, nes ten tikrai nėra šiltnamio sąlygų. Dabar man yra lengviau išverti tam tikrus dalykus nedejuojant, kaip blogai.
Tausojate savo energiją, bet tuo pačiu ją kasdien dalijate televizijos žiūrovams. Būna, kad pavargstat nuo eterio? Žinoma, kai bendrauji su daug žmonių, natūraliai ateina etapas, kai išvargsti. O tam, kad galėtum duoti energiją, kabinti žmones, turėtum būti nuo jų nepavargęs (šypteli). Visada galvojau, kad esu ekstravertė, bet pagyvenusi su savo intravertu vyru, supratau, kad ir pati tokia tampu...
Dažnai gyvename laukimu. Ar yra ko šiuo metu lauktumėte? Nieko. Šią temą kaip tik pastarosiomis dienomis gvildenau savo galvoje. Susimąsčiau, kad dažnai gyvename taip, lyg gyvenimas būtų generalinė repeticija. Vis kažko laukiam, o rytojus gali ir neateiti. Todėl stengiuosi gyventi šia diena ir negalvoti, kad kažko nepadariau. O vestuvių nelaukiate, neplanuojate? Jau kuris laikas esate susižadėjusi su mylimuoju Povilu... Planuojam jau ne vienerius metus, bet vis nepasidarom. Kas trukdo? Niekas (juokiasi). Gal kai nesi buvęs santuokoje, atrodo, kad vestuvės yra labai svarbi šventė, kuri kažką pakeičia. Jau buvau ištekėjusi ir žinau, kad santuoka gyvenimo kokybės kartu nepagerina. Povilas žino tą patį. Esame apsisprendę ir priėmę sprendimą, kad kažkada susituoksim ir dėl to aš gyvenu ramiai. Man nereikia galvoti, kad žmogus bijo įsipareigojimų ar svajoti, kada greičiau žengsiu prie altoriaus. Man užtenka, kad abu gyvename, kartu auginame tiek jo, tiek mano vaikus, turime augintinį, namus. Vestuvių klausimas, tarsi koks meilės pripažinimas, visiškai nerezonuoja, kai esame kartu susikūrę tokią buitį. Ji daug prasmingesnė nei šventė. Taip pat esame sutarę, kad susituoksim, kai abu turėsime laisvo laiko kažkur išvykti. Tikrai nedarysime didelės šventės, nes tai būtų ne dėl savęs, o dėl kitų. Nesijaučiame skoloje kažkam, kad turėtume įrodyti savo meilę.
Karolina, ko sau labiausiai linkėtumėte duotuoju gyvenimo etapu? Ribų. Paskutiniais metais sprendžiu šitą klausimą. Stengiuosi išgirsti save ir suprasti, kas man patinka, o kas - ne. Reikia suprasti, kad kiekvienas sau esame vienintelis žmogus, kuris veda save per gyvenimą. Kai gerai sutarsi su savimi, gerai sutarsi ir su aplinka.
tags: #karolina #liukaityte #gime
