Filosofo Immanuelio Kanto veikale „Apie pedagogiką“ pateikiamos jo pažiūros į vaikų lavinimą ir ugdymą. Tai paskutinysis Kanto tekstas, kuriame jis apibendrina savo mintis apie tai, kaip svarbu ugdyti vaikus ne tik dabarties, bet ir ateities poreikiams.
Kanto požiūriu, esminis švietimo tikslas - ugdyti vaikus ateičiai. Jis pabrėžia, kad darbas savaime nėra malonus, jo imamasi dėl kitokio tikslo, skirtingai nei žaidimo, kuris yra malonus savaime. Tai iliustruoja palyginimu su pasivaikščiojimu, kur pats pasivaikščiojimas yra tikslas, ir kuo ilgiau einama, tuo maloniau. Tačiau jei kelionės tikslas yra kažkur kitur, siekiama trumpiausio kelio. Panašiai ir su kortų lošimu - protingi žmonės gali valandų valandas maišyti kortas, kas rodo, kad žmonės ne taip lengvai liaunasi būti vaikais.
Kantas teigia, kad žmogus yra vienintelis gyvūnas, privalantis dirbti. Tik po didelio pasirengimo jis pasiekia tai, kad turi kažką, kas reikalinga pragyvenimui. Atsakydamas į klausimą, ar Dangus nebūtų geriau pasirūpinęs, jeigu būtų davęs viską gatava, kad nereikėtų dirbti, Kantas tvirtina, jog ne, nes žmogui būtinas užsiėmimas, net ir toks, kuris lydimas tam tikros prievartos. Jis paneigia prielaidą, kad Adomas ir Ieva rojuje nieko nedirbtų, o tik dainuotų ir stebėtų gamtos grožį. Žmogus turi būti užimtas taip, kad tikslas jį užpildytų, o geriausias poilsis būtų po darbo.
Todėl, pasak Kanto, vaiką reikia įpratinti dirbti. Mokykla yra ta vieta, kurioje vyksta priverčiamojo pobūdžio kultūra. Nepaprastai žalinga, jeigu vaikas įpranta į viską žiūrėti kaip į žaidimą. Reikia turėti laiko ir poilsiui, ir darbui. Net jeigu vaikas iš pradžių nesupranta prievartos reikšmės, ateityje jis pastebės jos naudą.
Kantas pabrėžia laisvo psichinių jėgų lavinimo svarbą, teigdamas, kad jis turi nuolat tobulėti ir tiesiogiai liesti aukštesniąsias jėgas. Žemesniosios jėgos ugdomos paraleliškai, bet tik atsižvelgiant į aukštesniąsias. Pavyzdžiui, nuovoka (Witz) ugdoma atsižvelgiant į intelektą. Žemesniosios jėgos pačios savaime neturi didelės vertės - žmogus, turintis gerą atmintį, bet neturintis sprendimo galios, yra tik gyvas leksikonas. Nuovoka be sprendimo galios teiktų tik gryną beprasmybę. Intelektas yra bendrybės pažinimas, o sprendimo galia - bendrybės taikymas atskirybei. Protas yra sugebėjimas įžvelgti bendrybės ryšį su atskirybe. Šis laisvasis kultūrinimas tęsiasi nuo vaikystės iki to laiko, kai jaunuolis atleidžiamas nuo bet kokio auklėjimo.
Imanuelio Kanto filosofija turėjo įtakos jo religinio auklėjimo koncepcijai. Religija Kantui yra dorovinio tobulėjimo priemonė. Jis siūlo anksti supažindinti vaikus su svarbiausiomis religinėmis sąvokomis, tačiau dorovės katekizmą vaikams reikia pateikti prieš religijos katekizmą. Kantas teigia, kad religija be dorovės yra smerktina ir nepriimtina, o dorovė be religijos nėra išbaigta. Todėl religinis auklėjimas taikytinas tik po dorovinio auklėjimo, kai vaikas suvokia save kaip laisvą būtybę, kuriančią ir paklūstančią visuotinai galiojantiems įstatymams. Jei nebūtų polinkio į blogį žmogaus prigimtyje, nereikėtų kovoti už nuostatos grynumą, ir laisvė nebūtų įmanoma. Tinkamas religinis auklėjimas ugdo vaikų sąžiningumą, teisingumą, stropumą, gerumą ir švelnumą, taip pat skatina pakantumą kitoms religijoms, laikant jas to paties tikėjimo skirtingomis išraiškos formomis.
Imanuelis Kantas (1724-1804) - pasaulinės reikšmės mąstytojas, vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas. Jis teigiamai atsiliepė apie lietuvių charakterį ir kalbą. Jo filosofinės idėjos darė įtaką svarbioms reformoms, tokioms kaip baudžiavos panaikinimas.
Klaipėdos Imanuelio Kanto viešoji biblioteka aktyviai prisideda prie filosofo idėjų populiarinimo, organizuodama konferencijas ir projektus, skirtus jo 300-osioms gimimo metinėms ir vėlesniems jubiliejams. Bibliotekai 2018 m. suteiktas Imanuelio Kanto vardas.
Auklėjimas, pasak Kanto, yra vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Jis turi dvi puses: išorinę (bendravimas, vadovavimas, pagalba) ir vidinę (psichologiniai ir dvasiniai procesai). Auklėjimas yra tikslinga veikla, kurioje dalyvauja visi žmonės, nuo mažens iki senatvės, tiek auklėtinių, tiek auklėtojų vaidmenyje. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų.
Auklėjimo tikslas - darni asmenybė, sveika kūnu ir psichika, adekvačiai suvokianti pasaulį. Auklėjimo bendravimas - tai vertybinės informacijos, patirties ir išgyvenimų mainai tarp auklėtojų ir auklėtinių.
Platesnė Imanuelio Kanto filosofijos įtaka ir jo idėjų interpretacijos nagrinėjamos įvairiose mokslinėse konferencijose, tokiose kaip „Klaipėda - Imanuelio Kanto tėvo miestas“, „Imanuelio Kanto filosofinių idėjų poveikis šių laikų žmogaus gyvenimo prasmės paieškoms“, „Amžinės taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje“ ir kitose.
Auklėjimo turinys apima vertybes, kurias galima rasti kultūros ir religijos istorijoje, filosofijoje, etikoje, estetikoje ir teologijoje.
