Viena iš pagrindinių tėvams krintančių atsakomybių - mokyti savo vaiką atskirti, koks yra tinkamas bei priimtinas elgesys, o koks ne. Anot Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus ugdymo specialisto Jérôme Decarnin, tai, kaip pavyks išauklėti vaiką, yra svarbus ne tik tėvų, bet ir mokymo įstaigos indėlis.
„Tinkamas vaiko auklėjimas remiasi teigiama disciplina. Tai Prancūzijoje paplitęs auklėjimo modelis, kurio dėka vaikas yra supažindinamas su tinkamu elgesiu, tai leidžia atskirti, kas yra gerai, o kas ne. Disciplina vaikui padeda laikytis vyraujančių taisyklių ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų, pavyzdžiui, namie, šeimoje“, - aiškina J. Decarnin.
Prancūzai laikosi nuomonės, kad kūdikiai yra gana racionalios būtybės, galinčios mokytis ir išreikšti tai, ką jie galvoja ir kaip jie jaučiasi. Todėl svarbu ilgą laiką atidžiai stebėti savo kūdikį, kad įsijaustumėte į tai, ką jie patiria, ir mokytumėtės suprasti jų užuominas. Taip pat svarbu skiepyti geras manieras, būnant mandagiam su savo kūdikiu; nenaudoti perdėtai globėjiško balso ir nepamiršti tokių žodelių kaip „prašau“ ir „ačiū“, net jei jums atrodo, kad sakyti kūdikiui „prašau“ ar „ačiū“ yra absurdiška.
Viena iš svarbiausių prancūziško auklėjimo ypatybių yra gebėjimas išmokyti vaiką palaukti. Įprasta, kad prancūzų vaikai visą naktį išmiega ramiai, kadangi vos vaikui sujudus ar ėmus verkti tėvai pas jį neskuba. Patys mažiausieji krūtimi maitinami tik nustatytomis valandomis, tad naktį pabunda ar dieną nori žįsti tik įprastu laiku. Ūgtelėję vaikai (kaip ir suaugusieji) valgo griežtai tris kartus dienoje (kai kuriose šeimose įprastas 16 val. užkandis), o užkandžiavimas tarp pagrindinių valgymų nėra leidžiamas. Kai vaikas yra alkaniausias, pirmiausia jam patiekiamas daržovių patiekalas. Po šito nebeturi būti individualių valgių - visi valgo tą patį maistą. Jie neprivalo kažką valgyti, jei tai jiems nepatinka, tačiau jie turi paragauti visko, kas yra ant stalo. Atkreipkite dėmesį, kas jiems nepatinka, ir pasiūlykite šį produktą kitą kartą, tik kitaip paruoštą. Stenkitės vengti „patinka/nepatinka“; pasikalbėkite su vaiku apie specifinius skonius bei tekstūras ir palyginkite juos su kitais maisto produktais. Nekankinkite jų - prancūzai maistą ant stalo laiko trumpai ir leidžia vaikams eiti nuo stalo maždaug po 20 minučių.
Ugdymo specialistas taip pat atkreipia dėmesį, jog licėjuje prancūziškas auklėjimas pasižymi ir kitais svarbiais aspektais - mokytojai su vaikais bendrauja ramiu tonu, skatina pozityvų elgesį, pagirdami vaikus bei slopina nepriimtiną elgesį, nurodant ribas ir pasekmes. „Teigiama disciplina gali susidėti iš daugelio įvairių priemonių, tokių kaip betarpiškas bendravimas, dalinimasis savo patirtimi, paaiškinimas, kodėl vienaip ar kitaip elgtis yra negerai ir kokias tai pasekmes gali turėti. Pavyzdžiui, jei vaikas yra linkęs į smurtą, net ir patį nekalčiausią, tiesiog svarbu paaiškinti, jog kitam tuo metu skauda ir yra nemalonu, tačiau jokiu būdu negalima atsakyti tuo pačiu. Kuomet su mokiniu bendraujame kaip lygus su lygiu, vaikas nesijaučia silpnesnis ir tai jį motyvuoja gerbti išsakomą nuomonę bei paisyti taisyklių. Vaikui svarbiausia - patikimas, ilgalaikis, pasitikėjimu grįstas santykis su suaugusiu žmogumi“, - aiškina Jérôme Decarnin.
Esminis patarimas - nesivadovauti emocijomis. Anot ugdymo specialisto J. Decarnin, bausmės tik gąsdina, kelia pyktį ir neturi teigiamo ilgalaikio poveikio: jos gali išgąsdinti vaiką, sukelti pyktį ir sugriauti pasitikėjimą suaugusiais. Todėl labai svarbu teigiamos disciplinos laikytis nuosekliai ir visur, tiek mokykloje, tiek namuose. „Bet koks garsesnis žodis ar juo labiau pliaukštelėjimas vaiką gali nuteikti prieš save patį. Silpnumo akimirkomis, kuomet pyktis ima viršų, geriausia vadovautis šaltu protu, išlikti ramiais ir kontroliuoti padėtį sumaniais veiksmais, pavyzdžiui, vaikus išprašant į savo kambarį“, - pataria Jérôme Decarnin. Jérôme Decarnin akcentuoja ir tai, jog yra svarbu skirti laiko ir išmokti palaikyti savo vidinę ramybę net ir sunkiose situacijose, kuomet viskas atrodo sudėtinga. Nuo to priklauso visos šeimos gerovė ir tinkama vaiko raida. Kilus sunkumams pirmiausia reikia nusiraminti patiems ir tik tuomet raminti vaiką.
Prancūzų vaikai yra mokomi, kad tėvai - absoliutus autoritetas. Jų nustatytos taisyklės negali būti laužomos, o tartas žodis visuomet paskutinis. Tėvai čia nesitaria su vaikais, neatsiklausia jų nuomonės, netaiko išlygų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokie tėvai turėtų būti itin griežti, jie geba išlaikyti draugišką toną ir besąlygišką meilę. Susilaukę vaikų prancūzai nenustoja siekti karjeros, nepaleidžia hobių ir neapleidžia draugų ir artimųjų. Vaikų gimimas jų neuždaro namuose, neapriboja. Įdomu tai, kad prancūzės, priešingai nei mes įpratę, nepuola prie vaiko vos jam pravirkus. Jos linkusios palaukti ir leisti jam nusiraminti pačiam. Taip mažyliai mokomi savarankiškumo.
Vaikai gali žaisti vieni, ir tai yra teigiamas dalykas. Mažiesiems prancūzams yra įprasta žaisti vieniems arba su savo broliais, sesėmis vaikų kambaryje. Tėvai mano, kad vaikas turi būti savarankiškas ir mokėti pats save užimti, pats atrasti patinkančių pramogų. Tėvai prancūzai savo vaikams duoda mažiau ar daugiau tokį patį maistą, kokį valgo patys. Tokios strategijos laikomasi ir valstybiniuose darželiuose bei mokyklose. Paprastai prancūzų vaikai būna sveiki ir drąsūs valgytojai, kurie nežiūri į daržoves, kaip į nuodingą valgį.
Prancūzai mano, kad vaikai gali išmokti, kaip reikėtų elgtis ištikus nemaloniai padėčiai, ir gali palaukti malonaus atpildo. Jie ugdo vaikų kantrybę ir ramybę, taigi vaikai žino, ko iš jų tikimasi. Nemeskite visko, ką darėte, kai tik vaikui jūsų prisireikia. Ramiai paaiškinkite, jog turite užbaigti gaminti pusryčius, išsiųsti elektroninį laišką ar išsivalyti dantis, kol galėsite pasigrožėti jo naujausiu piešiniu. Neleiskite, kad vaikas jus pertrauktų, ir jūs pats nepertraukite savo vaiko. Jeigu vaikui pasakėte, kad po minutės skirsite jam dėmesio, stenkitės šį pažadą įgyvendinti. Tvirtai tikėkite vaiko gebėjimu save kontroliuoti. Išmokykite jį, kaip susirasti savo mėgstamą žaislą, neapverčiant viso žaidimų kambario. Neleiskite vaikui galvoti, kad jis yra Visatos centras.
Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojas teigia, jog dažnai tenka susidurti su savyje pasimetusiais tėvais, kurie nežino, kaip teisingai elgtis su nepageidaujamu vaiko elgesiu. „Tenka matyti situacijų, kuomet tėvai jaučiasi bejėgiai, nes nežino pakankamai vaiko elgesio korekcijos būdų. Tokiomis situacijomis mokyklos ugdymo specialistai yra pasiruošę padėti, aptarti esamus nesklandumus ir atradus tinkamiausius problemos sprendimo būdus - suformuoti auklėjimo modelį“, - pabrėžia ugdymo specialistas. J. Decarnin pažymi, kad vaikų auklėjimas ir jų ugdymas tam tikra prasme yra savęs paties ugdymas, keičiant savo įpročius, treniruojant vidinį „aš“. Norėdami kokybiškai auklėti kitą žmogų, visų pirma, patys tėvai turi norėti ugdyti savo kantrybę ir taip augti kartu su vaiku.
Prancūzų vaikų auklėjimo filosofija nėra tobula. Nors prancūzai pabrėžia tėvų autoritetą ir teigia, kad jų planai bei žodis visuomet yra svarbesnis nei vaiko, mažylis turi taikytis prie tėvelių, o ne atvirkščiai. Kalbėdamiesi su vaikais prancūzai išlieka ramūs, balsą kelia retai, tačiau jų teiginiai ir paliepimai yra absoliutūs, vaiko nuomonės klausiama retai, manoma, kad jeigu tėvai laimingi ir jaučiasi patogiai, tai ir vaikui viskas bus gerai. Tačiau verta pastebėti, kad suaugę paryžiečiai garsėja šiurkštumu, šaltumu ir nedėmesingumu, prancūzai yra santūrūs, abejingi, nedraugiški, o prancūzės uždaresnės. Dažnas keturmetis prancūzų vaikas dar naudojasi žinduku (čiulptuku), peštynės darželių kiemuose yra įprastas dalykas, o mokykloje kritika - pastovus palydovas.
Visgi, auklėjant vaikus neturėtume pamiršti, kad vien drausminimu ar bausmėmis jų neužauginsime. Tam, kad vaikas užaugtų puikiu piliečiu reikia daug dėmesio skirti ir socialinių įgūdžių lavinimui. Kalbėkite su vaiku, mokykite jį užsiimdami viena iš mylimų jo veiklų ar susiraskite bendrą hobį.
