Dažnas kalbą supranta tik kaip „minčių reiškimą balsu“, tačiau iš tiesų kalbėjimas yra tik viena kalbos medalio pusė. Kita pusė yra kalbos supratimas. Tyrinėtojų manymu, 1-2 metų vaikas supranta penkis kartus daugiau žodžių, nei moka (ar bando) pasakyti. Be to, žmogus (taip pat ir vaikas) bendrauti gali ne tik žodžiais - gestai, intonacijos yra svarbi bendravimo dalis.

Nuo pat gimimo bendraukite su vaiku kuo daugiau. Bendravimas pradžioje bus beveik vienpusis, tačiau vos gimęs kūdikis jau fiksuoja garsus, pradeda eksperimentus su savo balsu. Daug skaitykite, dainuokite daineles, skatinkite vaiką pamėgdžioti garsus ir gestus.

„Kūdikiai mokosi ir supranta kur kas daugiau, nei atrodo“, - sako tėvų patarėja Jenn Berman, Psy.D., „SuperBaby“ autorė. Ji taip pat teigia, kad 3-4 mėnesių kūdikiai į žodžius reaguoja skirtingai negu į kitus garsus. Metinukai turėtų pradėti tarti pirmuosius trumpus žodžius.

Vaiko kalbos raidos etapai ir svarbūs veiksniai

Antrieji-tretieji metai itin svarbūs kalbos vystymuisi. Nepaisant pastangų ir noro, kad vaikas pradėtų kalbėti, svarbūs ir kiti faktoriai. Kalbos pradmenys pradeda atsirasti nuo pirmųjų gimimo mėnesių, kada mažylis pradeda atkreipti dėmesį į kalbinančią mamą ar kitą šeimos narį, įvairius garsus, nurimsta tyliai niūniuojant. Tačiau, jeigu tik jis girdi kalbą, o nėra jokios paskatos jam pačiam atsiliepti, šiek tiek paaugus - atsiliepti, rezultatai bus labai prasti.

Dvimetis turi turėti aiškų pašnekovą, kuris jį kalbintų, aiškiai įvardintų daiktus, veiksmus. Tuo pačiu, kiek leidžia galimybės, turi būti suteikiamas grįžtamasis ryšys. Vaikas ne galvos ar rankos judesiu turėtų atsakyti į klausimus, pakvietimus, pasiūlymus, bet - nors trumpu garsu išreikšti savo atsakymą. Tėveliams neturėtų užtekti, kad vaikas viską supranta, nes jų pareiga - vaiką prakalbinti ir lavinti jo kalbą pagal jo galimybes. Nekalbu apie vaikučius, turinčius įvairių kalbos neišsivystymo sutrikimų.

Kuomet iš vaiko neišreikalaujama atsakymo (galbūt nesulaukiama ar tiesiog parodoma, kad viskas suaugusiam aišku), vaikas įpranta linksėti galva, mostelėti ranka, rodyti pirštu, netgi žvilgsniu, kai jo norai vykdomi, o kalba nesivysto reikiama linkme. Išeitis paprasta - derėtų nesuprasti norų ir pageidavimų, kuomet jie reiškiami kūno kalba. Vertėtų užsispyrusiai reikalauti, kad vaikas pasakytų sutikimą, norą, atsakymą nors ir pačiu trumpiausiu žodeliu - taip, ne, ačiū, viso.

Savarankiškumas, kaip ir kalba, vaikui augant turėtų vystytis paraleliai. Deja, labai dažnu atveju kalba keliauja gerokai atsilikusi. Taigi dvimečiai vaikai turėtų jau neblogai tarti dviskiemenius paprastus žodžius, tačiau realybė kiek kitokia. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad vaikai išmoktų atsakyti į klausimus nors trumpu žodžiu, reikštų norus ne rodydami, o pasakydami, galėtų paaiškinti savo pageidavimus ne veiksmu, o aiškesniu žodžiu.

Kaip skatinti vaiko kalbos vystymąsi?

Vadovaukitės principu: su vaiku kalbėti reikia viena pakopa sudėtingesne kalba, nei kalba pats vaikas. Taigi, jei vaiko žodyne atsirado pirmieji dviskiemeniai žodžiai, pradėkite naudoti kuo daugiau triskiemenių žodžių ir dviejų žodžių sakinukų. Kai vaikas jau kalba jungdamas du žodžius, pereikite prie trijų. Pavyzdžiui:

1. Mama;
2. Mamytė. Mama eina. Kur mama?
3. Mamytė eina namo.

Būkite pozityvūs. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui. Nemuštruokite vaiko. Žinoma, kuo dažniau vaikas kartos vieną ar kitą žodį, tuo greičiau jis jį išmoks tarti taisyklingai. Tačiau neverskite vaiko kartoti garso ar žodžio per prievartą, rinkitės žaidimo formą.

Nenuleiskite kartelės. Bendraujant su vaiku natūraliai kyla pagunda naudoti jo vartojamus žodžius (lialia, niam, opa), tačiau prisiminkite, kad vaiko kalba tobulės ne tuomet, kai jūs leisitės iki jo lygio, o tuomet, kai jis kils iki jūsų.

Štai dešimt patarimų, kurie padės jūsų vaikui greičiau pradėti kalbėti:

1. Skatinkite jį visada žiūrėti į jus, kai kalbate. Vaikai mokosi mėgdžiodami. Ir mokantis kalbėti, mėgdžiojimas vaidina svarbų vaidmenį. Dėl to tapkite geru pavyzdžiu savo vaikui. Įsitikinkite, kad visus žodžius tariate aiškiai, kad mažylis girdi jūsų artikuliaciją. Tada jis geriau jus supras ir greičiau pradės kalbėti.
2. Naudokite tik trumpus, paprastus ir suprantamus žodžius. Mažas vaikas nepajėgus suprasti ir įsiminti ilgų ir sudėtingų sakinių. Dėl to pageidautina naudoti paprastus terminus ir trumpas frazes. Pavyzdžiui, duokite vaikui paprastus nurodymus ir užduokite paprastus klausimus, tokius kaip „paimk meškiuką”, „atnešk lėlę”, „kur kaladėlė? Kuo paprastesni bus žodžiai ir frazės, tuo greičiau vaikas ims jus mėgdžioti.
3. Nekalbėkite pernelyg greitai. Kaip vaikas išmoks kalbėti, jeigu girdi jūsų kalbą, iš kurios neįmanoma išskirti ko nors konkretaus? Kai vaikas susiduria su greitu žodžių srautu, jis jį girdi, tačiau nesupranta žodžių.
4. Kalbėkite garsiai apie viską, ką darote. „Dabar mes užsidėsime batukus, striukę, kepurę ir eisime į lauką”. „Aš paimsiu lėkštę, šaukštą ir valgysime sriubą”. Pasakokite, ką darote, pastoviai, net gamindamos valgyti ar tvarkydamos kambarius. Tačiau nekalbėkite pernelyg daug. Esama rizikos, kad mažylis apskritai įpras atsijungti, kad negirdėtų nesibaigiančio žodžių srauto. Nekalbėkite ir pernelyg mažai. Pasieksite rezultatą, nustatę pusiausvyrą, kai suprasite, kada reikia kalbėti, o kada reikia paklausyti. Teisingas balansas čia itin svarbus.
5. Skaitykite vaikui knygas. Vienas iš knygų skaitymo jaunesnio amžiaus vaikams rezultatų - greitesnis kalbos vystymasis. Skaitykite ne mažiau kaip 10 minučių kiekvieną dieną, netgi daugiau, jeigu įmanoma. Parinkite knygas su trumpais tekstais ir ryškiais paveiksliukais. Užduokite klausimus apie tai, ką perskaitėte. Džiaukitės, jeigu vaikas pats atneša jums knygelę ir stenkitės iš karto perskaityti jam porą puslapių, kad išlaikytumėte jo susidomėjimą literatūra. Nesusierzinkite, jei vaikas prašo skaityti jam vienus ir tuos pačius tekstus. Teisingas kartojimas - svarbiausias dalykas ugdant kalbą. Kai vaikas girdi vienus ir tuos pačius žodžius ir paaiškinimus, visa tai greičiau pateks į jo žodžių atsargą.
6. Ribokite televizoriaus žiūrėjimą. Nenaudokite televizoriaus vietoje auklės ar kaip priemonę vaikui nuraminti. Jus gali sužavėti, kaip vaikas šoka, rodant kokią nors reklamą. Tačiau paskui paaiškės, kad per trumpą laiką ir vaikas, ir jūs tapote priklausomi nuo televizoriaus. Pakeiskite televiziją pokalbiais, įdomiais žaidimais ir kitų vaikų kompanija. Būtent tai stimuliuos mažylio kalbą.
7. Dažniau leiskite muziką ir vaikiškas daineles. Muzikos kūriniai ir vaikiškos dainelės duoda daug naudos žodžių atsargai ir suvokimo per klausą vystymui. Dainų ritmas ir melodija vysto ir vaiko bendrą suvokimą. Kaitaliokite lėtas ir greitas melodijas. Ypač tinka tos, kurias galima derinti su judesiais. Taip treniruojama -klausos-motorinė koordinacija. Be to, dainuokite pačios, kad mažylis sektų jūsų lūpas ir galėtų kartoti paskui jus žodžius.
8. Skatinkite vaiko judėjimo aktyvumą. Pastebėta, kad dauguma vaikų, turinčių kalbos išsivystymo trūkumų, yra labai nerangūs. Kad greičiau ištreniruotumėte kalbą, daugiau vaikščiokite, bet nevežiodami vaiko vežimėlyje, bėgiokite su juo, laipiokite kopėtėlėmis, žaiskite su kamuoliu ir t.t.
9. Vystykite smulkiąją motoriką. Apie ryšį tarp kalbos ir rankų judesių žino tikriausiai kiekviena mama. Taip kad duokite savo vaikui dažų, plastilino, saugias žirkles karpymui, suverkite stambius karoliukus, sagas, pirkite žaidimus, kurie reikalauja pirštų miklumo. Ypač naudinga pirštų gimnastika.
10. Nereikalaukite per daug. Argi tai neturėtų būti akivaizdu? Užtikrinkite vaikui ramią aplinką, sveiką maitinimąsi, pakankamą miegą, daug vaikščiokite gryname ore. Leiskite mažyliui žaisti su kitais vaikais. Būkite savimi, o ne karštligiškai nekantriais santykiuose su vaiku.

Dvimetčiams vaikams į veiklas vertėtų įtraukti vis daugiau kalbos lavinimo pratimų, kurie skatintų žaisti kalbant. Pavyzdžiui, eilėraštis:

Du du ir da da da
Matom laukuose kažką (ką?)
(dairosi)
Kas ten eina su maišu?
Ir į ką jums panašu?
Tipu tapu typ typ typ
Ant kalnelio jis užlips (kelia aukštyn kojas)
Dun dun dun
Pabels jis garsiai
Trakš ir triokšt
Duris atvers jis.

Nesvarbu, kad mažieji nelabai supranta, kokia eilėraščio esmė. Svarbu, kad kartotų garsus, bandytų pakartoti judesius.

Arba:

Žū žū žū ir ža ža ža
Eina per laukus žiema. (rodo)
Šliumpu šliumpu, tipu tapu
Ką ji neša? Negi lapų?
Biru biru bar bar bar
Ką gi ji darys dabar?
Tssss? Ar laša ar sniegelis?
Pasakyti kas man gali?
Ką gi atnešė žiema?
Taip pat žr
Ir ar ji labai šalta? (atsako, pasakoja)

Tėveliai gali kiekvienoje situacijoje žaismingai improvizuoti ir pateikti pavyzdžių literatūriškai. Kiekvienas daiktas, vaizdas, paveikslėlis gali būti sužaidybinamas iki vaiko lygio ir pateikiamas jam įdomiai (galbūt padainuojant, gal suvaidinant, o gal imituojant garsus ar veiksmą). Tuo pačiu lavės ir vaiko fantazija, kūrybiškumas.

Kada vaikas pradeda kalbėti ir kaip jam padėti?

„Pagaliau mano vaikas prakalbo!” Pirmieji mažylio žodžiai suteikia laimės visiems tėvams. Nieko nuostabaus - vaikas pradeda naudoti kalbą, kad sąveikautų su aplinka. KADA vaikas pradės kalbėti ir KAIP jis ims kalbėti, priklauso nuo palaikymo iš suaugusiųjų pusės. Teisingos kalbėsenos reikia mokytis, kaip ir daugelio kitų įgūdžių vaikiškame amžiuje. Jūs, be abejo, žinote, kad lengviausia žmogui mokytis malonių, smagių dalykų, kurie sukelia tik teigiamas emocijas. Vadinasi, visų pirma pozityviai nusiteikiame viskame, kas susiję su kalbos mokymusi.

Einame į lauką! Ausimės batus (parodome) ar „tapkes" (parodome)? Batus! Imk BATUS! Kas čia? (BATAI!). Taip, taip, „tapkės“ nelietuviškas žodis, bet jeigu vaikui sunku ir nedrąsu kalbėti, pasakyti „tapkė“ bus milijoną katų lengviau nei „šlepetė“. O kaip aktyvinti? Kalbėti! Užduokite daug klausimų, ypač apie tai, kas vaikui įdomu, ar tai žaislai, ar tai maistas, ar tai mašinos, kurias matote pro langą. Klauskite ir švelniai skatinkite vaiką NAUDOTIS tuo žodynu, kurį jis yra sukaupęs.

Vaikai mokosi kalbos ir pradeda kalbėti daiktavardžiais, nes taip labai patogu ir lengvai gaunamas atgalinis ryšys, pasiekiamas komunikacijos tikslas ir šiaip jau viskas aišku: Mašina! Sulčių! Sausainį! Ir pan. Kai „pripildome“ daiktavardžių „stalčiuką“, imame veiksmažodžius ir būdvardžius. Palengva galime išgirsti ir „duok ledų“ arba „noriu kolos“ arba „supk dar“ ir pan.

Daug efektyviau ir greičiau veikia gyvo žmogaus bendravimas gyva komunikacija, nes:

1. Matome, kaip kalba
2. Girdime, kaip kalba
3. Matome, kaip elgiasi
4. Galime skaityti emocijas iš veido mimikų.

Kitaip tariant, vienu metu stimuliuojame daugiau nei vieną smegenų sritį - tai skatina aktyviai susidaryti naujas neuronines jungtis.

Užsiėmimas vertas dėmesio, lavina smegenų veiklą. Na, o vaikams „teksto tikrintoju“ turite būti Jūs - aiškiai artikuliuoti, pasakyti žodžius, kuriuos dainuoja. Leisti vaikui pačiam išgirsti tą tekstą dainoje, kurį Jūs sakote. Tada vėl dainuoti. Iš esmės toks mokymasis mintinai, pavadinkime jį „kalimu“, aktyvuoja trumpalaikę atmintį. Šitą aktyvuojame vaikams, kai sakome „sakyk „mama"“, „sakyk „bananas“, „sakyk „pelėda“". Gal ir pasakys, gal ir išmoks trumpam, o gal paskui nebesakys, nes bus nebeįdomu, nes nebus tam žodžiui praktinio pritaikymo. Kokia iš to nauda? Kas savaitę išmokti eilėraštį būtų kur kas naudingiau. Eilėraščiai aktyvuoja ilgalaikę atmintį, o iš eilėraščių galime mokytis frazių, žodžių, turtingos kalbos. Pradžioje, žinoma, rinkitės paprastus eilėraščius, su daug pasikartojančių žodžių: pvz. Tapu tapu tapu tapu, eina katinas be batų.

Tėvai verčia vaikus kalbėti, naudoja per griežtą, įsakmų toną. Dažnai tėvai nori greito rezultato. Dėl šios priežasties jie „perspaudžia“ vaiką, versdami jį vėl ir vėl pakartoti žodį taisyklingai. Griežtai ištartas „būtinai pasakyk“ tik užkerta kelią natūraliam kalbos vystymuisi. Dėl tokio įsakmaus tono vaikas jaučiasi negerai. Ką daryti? Vietoje vertimo kalbėti patartina ramiu balsu paprašyti vaiko pakartoti žodį, duoti jam atsikvėpti. Tegul pavaikšto, pabūna pats su savimi.

Tėvai neretai vartoja mažybinius ir netaisyklingus žodžius. Auginantys vaikus tėvai neretai tarsi „sumažėja“. Jie ima kalbėti mažybiniais žodžiais. Jų žodyne daugėja tokių žodžių, kaip „katinėlis“, „šuniukas“, „lėliukas“, „mašinytė“, arba, dar blogiau, suaugusieji perima vaiko kalbėjimo manierą, sakydami „niam niam“, „au au“, „ciucia“. Ką daryti? Kur kas labiau padėsite mažyliui, vadindami daiktus tikraisiais jų vardais. Mažam vaikui daug lengviau pasakyti „katė“, o ne „kačiukas“, „šuo“, o ne „šuniukas“.

Nemažai tėvų ir kitų šeimos narių mėgdžioja vaiką švepluodami ar kartodami vaikų susigalvotus žodžius. Suaugusieji šiuo atveju daro ypač didelę klaidą. Žinoma, švepluoti su vaiku ir pasilinksminti, kartojant jo naujadarą, gali būti smagu, tačiau tai tikrai neduos gerų rezultatų. Kai tėvai ima patys švepluoti ir netaisyklingai tarti žodžius, vaikas ima nebesuvokti, ar jis teisingai kalba ir kuo jo kalbėsena bloga. Ką daryti?

Tėvai apkrauna vaiką žodžių ir užduočių gausa. Vaikai vienu metu nepriima daug informacijos - nereikėtų to užmiršti. Kartais tėvai ko nors prašydami vaiko vienu metu susako daug dalykų. Vėliau jie stebisi: „Paprašiau obuolio, o jis man neatnešė.“ Jie mano, kad vaikas kažko nesupranta ar neklauso. Tokie tėvai dažnai pamiršta, kad prie užduoties „atnešk obuolį“ dar paprašė vaiko nueiti į virtuvę, virtuvėje padėti šluotą į vietą ir dar atnešti obuolį. Ką daryti?

Tėvai nori, kad vaikas ką nors papasakotų, nors jis tam nepasiruošęs. Kartais tėvai stebisi ar nerimauja, kad jų ketverių metų vaikas jiems nepasakoja, kas jiems nutiko kieme ar darželyje. Kartais baiminamasi, kad vaikas yra nesocialus. Ką daryti? Iš tiesų trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti sakiniais. Toks vaikas, klausiamas, pavyzdžiui, ką veikia berniukas, turi atsakyti „Berniukas žaidžia su mašinyte“. Tačiau kai kuriems reikėtų padėti pasiekti šį kalbėjimo lygį. Jei vaikas vengia kalbėti sakiniais, reikėtų jį paprašyti tai padaryti. Tėvams šiuo atveju padėtų klausimai. Patartina užduoti kuo daugiau klausimų ir prašyti vaiko atsakyti pilnu sakiniu. Pavyzdžiui, į klausimą „Ką veikia berniukas?“ vaikas atsako „Žaidžia“. Tuomet tėvai turėtų klausti „Kas žaidžia?“. Kai vaikas atsako, kad „berniukas“, reikėtų dar sykį perklausti: „Tai ką berniukas veikia?“.

Vaikų kalbiniai įgūdžiai efektyviausiai lavinami jiems klausantis ir tiesiogiai bendraujant. Vaikui guguojant reaguokite entuziastingai, atsakykite jam. Būkite kantrūs ir palaikantys. Suteikite savo vaikui laiko išreikšti save ir mokytis.

Dainavimas padeda lavinti vaiko ritmo pojūtį ir kalbos intonaciją, tai svarbūs aspektai sėkmingai kalbos raidai. Dainuokite lengvų įsiminti melodijų daineles, kurių tekstuose yra pasikartojančių žodžių.

Pradėkite nuo paprastų vaikiškų knygų su didelėmis, spalvingomis iliustracijomis. Tardami žodžius parodykite vaikui juos atitinkančius paveikslėlius.

Priklausomai nuo vaiko amžiaus, skirkite išskirtinį dėmesį jo smulkiajai motorikai lavinti. Ugdykite vaiko sensorines funkcijas, leisdami jam liesti, jausti ir tyrinėti objektus. Apibūdinkite tekstūras, spalvas ir formas.

Kontroliuokite laiko, kurį vaikas praleidžia prie telefono, kompiuterio, televizoriaus ir kitų ekranų, trukmę. Sumažinkite šį laiką iki minimumo, nes bendravimas ,,akis į akį“ yra labai svarbus kalbos raidai.

Sukurkime vaikams natūralios patirties miške, prekybos centre, vaikų žaidimų aikštelėse, bibliotekoje. Skatinkite vaiko žaidimus su žaislais, tokiais kaip lėlės, figūrėlės, konstruktoriai, meniniai ir kitų tipų žaidimų rinkiniai. Vaikui svarbu žaisti ir bendrauti su kitais vaikais.

Pagirkite vaiko pastangas ir pasiekimus lavinant kalbą.

Jei turite galimybę, supažindinkite vaiką su įvairiomis kalbomis. Neretai užsienio kalbos mokymasis vaikams kur kas paprastesnis procesas nei suaugusiems. Vaikų iki 7 metų smegenys yra ypač plastiškos, todėl jie labai greitai mokosi ir tobulėja. Atminkite, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiai. Kai kurie vaikai pradeda kalbėti anksčiau nei kiti, tačiau nuolatinis bendravimas su vaiku, kalbėjimasis, kitų pažinimo funkcijų, smulkiosios motorikos lavinimas padės vystytis tvirtiems kalbos įgūdžiams. Kurkime stimuliuojančią, tarpusavio ryšį puoselėjančią ir patrauklią aplinką vystymuisi.

Sensoriniai žaidimai - naudingi kalbos įgūdžiams. Kalbos raidą ypač skatina kelių pojūčių lavinimas vienu metu. Vaikų kalbos lavinimas namuose - tai kasdienis procesas, turintys milžinišką reikšmę vaiko kalbos įgūdžių raidai. Būtent šiuo laikotarpiu vaikai pradeda įsisavinti savo gimtosios kalbos garsus, ritmą ir kitus niuansus. Pagrindinį vaidmenį, ugdant vaiko kalbėjimo įgūdžius, atlieka tėvai ir globėjai.

Bendraukite su mažyliu ,,akis į akį“, užmegzkite akių kontaktą. Kalbėdami su vaiku stenkitės, kiek įmanoma, būti vaiko akių lygyje. Kalbėkite lėtai ir aiškiai, naudodami paprastus sakinius. Tai padės vaikui tiksliau išgirsti ir geriau suvokti kalbos garsus. Vaikui augant vartokite ilgesnius, išsamesnius sakinius, nebijokite ir sudėtingesnių žodžių. Su vaiku kalbėkite kaip su suaugusiu, vartokite vaizdingą kalbą. Kalbėkite aiškiai ir laikydamiesi gramatikos taisyklių. Kuo daugiau kalbėkite su vaiku ir jo klausinėkite. Keisdami sauskelnes sakykite: ,,dabar pakeisiu tau sauskelnes“, o ruošdamiesi eiti pasivaikščioti: ,,dabar apsirengsime ir eisime pasivaikščioti prie upės“. Įvardinkite matomus daiktus: ,,štai - parkas“, ,,čia auga gėlės“, ,,plaukia antis“.

Mokykite ką nors veikdami. Žaiskite parduotuvę, gaminkite užkandžius, eikite pasivaikščioti. Sustiprinkite įspūdį paveikslėliais ir garsais. Mokymasis turi teikti džiaugsmą. Kuo daugiau džiaugsmo suteiks kalbos mokymasis, tuo labiau vaikas norės tai daryti. Mokymas žaidžiant, dainuojant, šokant ir pan. Mokykite tuomet, kai abu esate atsipalaidavę. Niekada nekelkite vaikui streso. Mokykite su muzika. Muzika padeda aktyvuoti visas smegenų sritis.

Mokykite judėdami. Smegenys ir kūnas sudaro vieną visumą. Nepaisant to, tradicinė švietimo sistema verčia mokinius visą dieną sėdėti. Dabar mes žinome, kad galima išmokti daugiau, jei mokantis judėsime.

Mokykite kalbėdamiesi. Leiskite mąstyti. Labai svarbu vaikams palikti laiko „pribręsti“. Tai labai svarbi kalbos mokymosi stadija. Pirmiausia vaikai sugeria kalbą. Sugalvokite žaismingas asociacijas skaičiams ir žodžiams.

Mokykite liesdami. Žaiskite pirštukų žaidimus naudodami užsienio kalbą.

Mokykite ragaudami.

Mokykite uostydami. Pažaiskite tokį žaidimą - paslėpkite daiktą krepšyje, duokite vaikui pauostyti.

Visą pasaulį naudokite kaip vietą savo mokslams. Kiekvieną kartą, kai išeinate iš namų, pasinaudokite proga išmokti ką nors naujo. Taigi šiame globalizuotame pasaulyje ankstyvas užsienio kalbos mokymasis gali padėti suprasti ir branginti skirtingas kultūras, vertybes ir kitomis kalbomis kalbančius žmones. Gebėjimas kalbėti dviem ar daugiau kalbų sustiprina pažintinį vystymąsi, o kartu ir moko sukaupti dėmesį. Tai daro teigiamą įtaką tiek gimtosios kalbos, tiek kitų disciplinų (tarp jų ir kitų užsienio kalbų) mokymuisi.

Smulkiajai motorikai lavinti - išskirtiniai konstruktoriai. Tinklaraščio įraše pasakojome apie bendravimo ir kalbėjimo su vaiku svarbą.

Ko gero, bene kiekviena mama sutiks, kad pirmieji vaiko žodžiai yra laukiami ne mažiau, nei pirmieji žingsniai. Dažniausiai vaikai iki vienerių kalba labai nedaug, nes tuo pat metu mokosi atsistoti bei žengti pirmuosius žingsnius, o tai išmokę pradeda tarti ir pirmuosius žodžių skiemenis. Tada prasideda vienas įdomiausių raidos etapų, o tėvai siekia, kad vaikas išmoktų tarti kuo daugiau žodžių. Visgi, pradėti kalbėti vaikai išmoksta labai skirtingai - vieni sulaukę vos pusantrų metukų jau geba kalbėti sakiniais, o kiti ištaria tik kelis žodžius ir kalba sava kalba sulaukę dvejų. Sunerimti reiktų tik tuomet, jei vaikas kalbėti nepradeda iki trejų - tuomet reikia kreiptis į savo vaiko gydytoją ar logopedą. Vaiko kalbos raida didele dalimi priklauso nuo to, kaip su juo bendrausite nuo pirmųjų dienų. Yra daug būdų kaip, galime padėti vaikui lavinti jo kalbos įgūdžius, tačiau tam reikia skirti laiko ir vadovautis šiomis specialistų rekomendacijomis:

• Kalbėti su vaiku paprastais, trumpais sakiniais;
• Kiekvieną mokomą žodį susieti su judesiu, mimika bei tam tikra intonacija (pavyzdžiui, kalbant apie kažką didelio, rankas iškelti į viršų, o pasakojant apie šaukštelį jį parodyti);
• Parodyti vaikui, kad suprantate jo mintį, kai pasako vieną žodį, tačiau pakartoti taisyklinga kalba, pakeičiant ir išplečiant sakinį (pavyzdžiui, vaikui pasakius „geti“ ir parodžius į puodelį, pakartoti „nori atsigerti vandens?“);
• Rodyti įvairiausius pratimus liežuviu ir lūpomis, kad vaikas juos kartotų (pavyzdžiui, sakyti „brrr, kaip šalta“, prunkšti kaip arkliukui), nes taip lavinasi liežuvio bei lūpų judesiai;
• Kiekvieną dieną lavinti smulkiąją motoriką (pirštų pagalvėlėse esantys centrai yra susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą, todėl leidžiant vaikui spalvinti, piešti, dėlioti dėliones, konstruoti, rūšiuoti įvairiausias kruopas, skatinamas ir jo kalbos vystymasis).

Vienas svarbiausių dalykų - nuolat kalbėkite su vaiku, pasakokite viską, kas yra aplinkui, ką veikiate. Kalbėkite apie veiksmus, kuriuos atliekate, apie daiktus, kuriuos naudojate, - visa tai leis vaikui išgirsti, pamatyti, suprasti ir mokytis.

Kada vaikas pradės kalbėti ir kaip jis ims kalbėti, priklauso nuo palaikymo iš suaugusiųjų pusės. Teisingos kalbėsenos reikia mokytis, kaip ir daugelio kitų įgūdžių vaikiškame amžiuje.

Nuo dvejų iki šešerių metų amžiaus vaikams būdinga tam tikrą laiką neištarti kai kurių garsų. Tai dažnai praeina savaime. Jei šis procesas stringa, gali padėti logopedas. Anot logopedės, šiais laikais vis labiau iškyla naujas vaikų kalbos ugdymo kliuvinys - netvarkingas daugelio kalbų vartojimas daugiakalbėse šeimose. „Jei tėvai yra skirtingų tautybių, jie turėtų apsispręsti, kaip ir kada kalbėti. Patartina, kad kiekvienas jų su vaiku kalbėtų savo gimtąja kalba, o kalbėdami tarpusavyje irgi pasirinktų tik vieną kalbą.

Pasak K. Jurevičiūtės, geriausia kalbos ugdymo priemonė 2-6 metų vaikui yra bendravimas su suaugusiaisiais. „Jei šiame tarpsnyje su vaiku bus bendraujama nepakankamai, vaiko kalba gali būti skurdi. Dėl to tėvai turėtų daugiau pasakoti, ką jie veikia, ką mato aplinkui ar pro langą. Patartina įvardinti beveik kiekvieną savo judesį. Tai padėtų vaikams geriau pažinti kalbą, išgirsti, kaip ji skamba. Kartais tėvai pasodina vaiką prie kompiuterio ir apskritai užmiršta, kad su juo reikia bendrauti. Tokių vaikų žodynas yra skurdus, jie nepažįsta nei gyvūnų, nei artimiausių aplinkos daiktų.

Tačiau, pasak K. Jurevičiūtės, net ir aktyvus bendravimas gali ne gelbėti, o trukdyti. Tėvai verčia vaikus kalbėti, naudoja per griežtą, įsakmų toną. Dažnai tėvai nori greito rezultato. Dėl šios priežasties jie „perspaudžia“ vaiką, versdami jį vėl ir vėl pakartoti žodį taisyklingai. Griežtai ištartas „būtinai pasakyk“ tik užkerta kelią natūraliam kalbos vystymuisi. Dėl tokio įsakmaus tono vaikas jaučiasi negerai.

Tėvai neretai vartoja mažybinius ir netaisyklingus žodžius. Auginantys vaikus tėvai neretai tarsi „sumažėja“. Jie ima kalbėti mažybiniais žodžiais. Jų žodyne daugėja tokių žodžių, kaip „katinėlis“, „šuniukas“, „lėliukas“, „mašinytė“, arba, dar blogiau, suaugusieji perima vaiko kalbėjimo manierą, sakydami „niam niam“, „au au“, „ciucia“. Tėvai apkrauna vaiką žodžių ir užduočių gausa. Vaikai vienu metu nepriima daug informacijos - nereikėtų to užmiršti. Kartais tėvai ko nors prašydami vaiko vienu metu susako daug dalykų. Vėliau jie stebisi: „Paprašiau obuolio, o jis man neatnešė.“ Jie mano, kad vaikas kažko nesupranta ar neklauso. Tokie tėvai dažnai pamiršta, kad prie užduoties „atnešk obuolį“ dar paprašė vaiko nueiti į virtuvę, virtuvėje padėti šluotą į vietą ir dar atnešti obuolį.

Tėvai nori, kad vaikas ką nors papasakotų, nors jis tam nepasiruošęs. Kartais tėvai stebisi ar nerimauja, kad jų ketverių metų vaikas jiems nepasakoja, kas jiems nutiko kieme ar darželyje. Kartais baiminamasi, kad vaikas yra nesocialus.

Daug diskusijų kelia klausimas, kada vaiką pradėti mokyti užsienio kalbos? Mišrios šeimos jaudinasi, ar jų vaikučio raidai nepakenks, jei tėtis kalbės su vaiku viena kalba, o mama - kita? Dabar Europoje pastebima bendra tendencija ankstinti užsienio kalbų mokymo pradžią bei vaikus mokyti daugiau nei vienos užsienio kalbos. Dabartinėse Europos Sąjungos rekomendacijose patariama mokėti bent tris kalbas, neabejotina, kad praėjus keleriems metams ieškant darbo darbdaviai tikrai to reikalaus. Tuo tarpu Lietuva - vienintelė šalis ES, kur privalomam užsienio kalbos mokymui pradinėje mokykloje per metus skiriamų valandų skaičius trigubai mažesnis nei kitose šalyse.

Pirmųjų šešis gyvenimo mėnesius kūdikiai „šneka“ naudodami 70 garsų, kurie sudaro visas pasaulio kalbas. Vėliau jie išmoksta kalbėti naudodami tik tuos garsus ir žodžius, kuriuos girdi savo aplinkoje, daugiausiai iš savo tėvų. Pirmųjų metų pabaigoje kūdikio smegenys praranda gebėjimą atskirti garsus tų kalbų, kurių vaikutis negirdi. Tai patvirtina tyrimai, atlikti su japonų vaikais (šioje kalboje nėra garsų „l“ ir „r“). Japonų vaikai, kurie iki 9 mėnesių nebuvo girdėję anglų kalbos (ar kitos kalbos, kurioje šie garsai yra), vėlesniame amžiuje nebegirdėjo skirtumo tarp raidžių „l“ ir „r“. Taigi jau tokiame ankstyvame amžiuje reikia vaikus supažindinti su skirtingomis kalbomis - skaityti ar kalbėti jiems kalbomis, kurias moka tėveliai, leisti klausytis daineles ir t.t. - tai palengvins kalbų mokymąsi vėliau.

Toronto universiteto mokslininkė Ellen Bialystok atliko daugybę tyrimų su kanadiečių vaikais iš dvikalbių šeimų ir lygino juos su vaikais, kurių šeimoje kalbama tik viena kalba. Mokslininkė priėjo prie tokių išvadų: vaikai iš dvikalbių šeimų anksčiau pradeda skaityti, nes jie sugeba atpažinti ir surasti ryšius tarp raidžių ir garsų nematydami objekto vaizdo ir supranta, kaip tas objektas apibūdinamas raštu. Taigi užsienio kalbos mokymasis labai ankstyvame amžiuje gali daryti didelę įtaką gebėjimui skaityti. Vaikai nuo 4 iki 8 metų iš dvikalbių šeimų, lyginant su vaikais, kurie užsienio kalbos nesimokė, buvo stipriai pranašesni, kai reikėjo spręsti problemas ir naudoti kritinį mąstymą. Apskritai antros kalbos mokymasis daro teigiamą įtaką vaiko pažintiniam vystymuisi. Taip pat nustatyta, kad kuo ilgiau vaikas mokosi užsienio kalbos, tuo geresni būna jo rezultatai mokantis kitus dalykus, tarp jų ir matematiką. Tiesa, dviem kalbomis kalbančių vaikų kiekvienos kalbos žodynas buvo siauresnis, nei tik vieną kalbą mokančių vaikų. Fonetinių įgūdžių vystymosi tyrimai irgi patvirtino, kad vaikai, kurie girdi kitos kalbos garsus ir intonacijas ankstyvame amžiuje, lengviau išmoksta atskirti savo gimtosios kalbos žodžius. Be abejo, suaugusieji irgi gali mokytis užsienio kalbą, įsiminti naujus žodžius. Tačiau kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis užsienio kalbos, tuo didesni šansai, kad jis kalbės be akcento. Taigi būtų gaila neišnaudoti natūralaus vaikų gebėjimo mokytis svarbiausiu laiku, kai išmokti antrą kalbą taip pat lengva, kaip ir išmokti pirmąją. Tai, žinoma, nereiškia, kad 50 ar 80 procentų žmogaus intelekto, išminties ar žinių yra suformuojama ankstyvoje vaikystėje.

Ko gero, bene kiekviena mama sutiks, kad pirmieji vaiko žodžiai yra laukiami ne mažiau, nei pirmieji žingsniai. Dažniausiai vaikai iki vienerių kalba labai nedaug, nes tuo pat metu mokosi atsistoti bei žengti pirmuosius žingsnius, o tai išmokę pradeda tarti ir pirmuosius žodžių skiemenis. Tada prasideda vienas įdomiausių raidos etapų, o tėvai siekia, kad vaikas išmoktų tarti kuo daugiau žodžių. Visgi, pradėti kalbėti vaikai išmoksta labai skirtingai - vieni sulaukę vos pusantrų metukų jau geba kalbėti sakiniais, o kiti ištaria tik kelis žodžius ir kalba sava kalba sulaukę dvejų. Sunerimti reiktų tik tuomet, jei vaikas kalbėti nepradeda iki trejų - tuomet reikia kreiptis į savo vaiko gydytoją ar logopedą. Vaiko kalbos raida didele dalimi priklauso nuo to, kaip su juo bendrausite nuo pirmųjų dienų. Yra daug būdų kaip, galime padėti vaikui lavinti jo kalbos įgūdžius, tačiau tam reikia skirti laiko ir vadovautis šiomis specialistų rekomendacijomis:

• Kalbėti su vaiku paprastais, trumpais sakiniais;
• Kiekvieną mokomą žodį susieti su judesiu, mimika bei tam tikra intonacija (pavyzdžiui, kalbant apie kažką didelio, rankas iškelti į viršų, o pasakojant apie šaukštelį jį parodyti);
• Parodyti vaikui, kad suprantate jo mintį, kai pasako vieną žodį, tačiau pakartoti taisyklinga kalba, pakeičiant ir išplečiant sakinį (pavyzdžiui, vaikui pasakius „geti“ ir parodžius į puodelį, pakartoti „nori atsigerti vandens?“);
• Rodyti įvairiausius pratimus liežuviu ir lūpomis, kad vaikas juos kartotų (pavyzdžiui, sakyti „brrr, kaip šalta“, prunkšti kaip arkliukui), nes taip lavinasi liežuvio bei lūpų judesiai;
• Kiekvieną dieną lavinti smulkiąją motoriką (pirštų pagalvėlėse esantys centrai yra susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą, todėl leidžiant vaikui spalvinti, piešti, dėlioti dėliones, konstruoti, rūšiuoti įvairiausias kruopas, skatinamas ir jo kalbos vystymasis).

Vienas svarbiausių dalykų - nuolat kalbėkite su vaiku, pasakokite viską, kas yra aplinkui, ką veikiate. Kalbėkite apie veiksmus, kuriuos atliekate, apie daiktus, kuriuos naudojate, - visa tai leis vaikui išgirsti, pamatyti, suprasti ir mokytis.

tags: #kaip #ismokyti #vaika #kalbeti

• Priežastys, ką daryti, jei kraujuoja nėštumo metu
• Vaikiškų elektromobilių baterijos ir rida
• Žaislinės virtuvėlės
• Švelni priežiūra jautriai odai su prausikliu-geliu
• Gimę liepos 2-ąją aktoriai