Darbo tikslas - išsiaiškinti kaip atsirado kalba žemėje.

Kalbos atsiradimo teorijos

Kada ir kaip atsirado kalba? O gal kalbos? O gal būtų tiksliau klausimą formuluoti taip: kada žmonės pradėjo kalbėti, tiksliau - kalbėtis? Įdomu būtų sužinoti, ir kada bei kaip atsirado žmogaus gebėjimas kalbėti? Kokia buvo toji pirmoji kalba ar kalbos?

Kada žmogus, kaip biologinė būtybė, pradėjo kalbėti, niekas užtikrintai negali atsakyti. Tik spėlioti, kad tai įvyko vėliau, nei atsirado pats homo sapiens. Tokių spėliojimų būta ne vieno, ir įvairių, tik dažniausiai jie atrodė visai nemoksliniai. Ko gera, dėl to Paryžiaus kalbininkų draugija (Société de linguistique de Paris) 1866 m. buvo priėmusi sprendimą nepriimti svarstyti mokslo darbų, keliančių kalbos atsiradimo klausimą. Tačiau ir dabar šie klausimai yra vis dar tokie, į kuriuos mokslas kol kas negali tvirtai atsakyti. Greičiausiai jie taip ir liks mokslininkų darbinėmis hipotezėmis.

Viena iš tokių populiaresnių hipotezių - kalba atsirado iš žmogaus noro (įsisąmoninto ar nelabai) pamėgdžioti savo aplinkos garsus. Tokios nuomonės jau laikėsi ir Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, filosofai Demokritas bei Platonas. Ji buvo populiari ir XIX a. kalbos moksle. Vienas iš tokios kalbos atsiradimo sampratos šalininkų pateikiamų argumentų - visose kalbose yra žodžių - vadinamųjų onomatopėjų, kuriais mėgdžiojami įvairūs garsai, pavyzdžiui, miaukti, kukuoti ir pan. Įdomu ir tai, kad tokie žodžiai giminingose kalbose yra labai panašaus, pavyzdžiui, ir be žodyno galime suprasti, kad anglų kalbos žodis cuckoo, prancūzų - coucou, o vokiečių - Kuckuck reiškia „gegutė“, kuri ir lietuviams kukuoja. Onomatopėja - nekalbinių garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus.

Ši kalbos atsiradimo mėgdžiojant garsus hipotezė paprastai kritikuojama pasitelkus keletą argumentų. Vieni svariausių būtų tokie: garsus mėgdžiojančių žodžių kalboje yra palyginti nedaug; svarbiausi, kasdieniai žodžiai, pavyzdžiui, žmogus, tėvas, motina, žemė, saulė, diena, duona, vanduo, eiti ir pan., jokių gamtos garsų nemėgdžioja; kad žmogus galėtų tinkamai mėgdžioti savo aplinkos garsus, jo kalba, kalbinis aparatas turi būti jau pakankamai susiformavęs. Galima nurodyti ir dar vieną argumentą - kaip iš tokių išorinio pasaulio garsus mėgdžiojančių žodžių galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas žymintys žodžiai?

Kita hipotezė - vadinamoji jaustukų hipotezė - grindžiama prielaida, kad kalba, jos žodžiai radosi kaip žmogaus emocijų ir valios apraiškos. Tokios pozicijos ištakų galima rasti jau Antikoje, ji buvo populiari ir XVIII-XIX a. Tokia teorija buvo iliustruojama, visų pirma, jaustukais - žodžiais, signalizuojančiais apie mūsų dvasinę būseną: džiaugsmą, baimę, skausmą, neapykantą ir pan. Pavyzdžiui, oi!, ach!, mmm..., ačiū, deja, marš!, valio, brr..., fui! Kartais jie susiję ir su valios aktais, pavyzdžiui, lietuviai arklius stabdo ar ragina tokiomis garsų samplaikomis, kaip tpruūū! ar nooo!, katę šaukia kac kac kac ar vištas veja štišš! Svarbu pastebėti, kad vienas ir tas pats jaustukas priklausomai nuo intonacijos, bendravimo konteksto gali reikšti ir susižavėjimą, ir pasipiktinimą, pavyzdžiui, pasakyme Ak, tu tik pasižiūrėk, kiek šiąnakt žvaigždžių... jaustukas ak sakoma gėrintis, o pasakyme Ak, tu paršeli, paršeli - kas dabar sutvarkys, ką čia pridirbai... girdėti nusivylimas. Taigi, šios teorijos šalininkų manymu, jaustukai ilgainiui įgiję simbolinę reikšmę, tapę visuotinai vartojamais žodžiais. Ši teorija kritikuojama labai panašiai kaip ir onomatopėjinė kalbos atsiradimo teorija: jaustukinės kilmės žodžių kalbose paprastai būna nedaug, ji nepaaiškina, ir kaip atsirado svarbiausias sąvokas žymintis ar abstrakčios reikšmės žodžiai.

Tačiau vienas svarbiausių argumentų, leidžiantis atmesti pirmąsias dvi kalbos atsiradimo hipotezes, - vaikas pradeda kalbėti tik būdamas tarp žmonių. Štai kodėl trečioji - socialinė, žmogaus poreikiu bendrauti - grindžiama hipotezė atrodo pati svariausia ir įtikinamiausia. Niekas nesiims ginčyti pagrindinio tokios teorijos teiginio: kalba savo esme yra socialinis reiškinys ir žmogaus socializacijos priemonė. Būtent todėl žmonių kalba atsirasti reikėjo ir tam tikros terpės - bendruomeninio gyvenimo, neįsivaizduojamo be bendro veikimo, be bendradarbiavimo, be poreikio dalytis informacija: jausmais ir mintimis, kasdiene patirtimi, iš kartos į kartą perduodamu pasaulio pažinimu.

Ir nors mokslas negali tiksliau nustatyti, kaip ir kada atsirado kalba, aišku viena: šiuolaikinis žmogus atsirado nepalyginamai anksčiau - vienais šaltiniais, prieš 200 000 metų - nei jo kalba. Remiantis įvairių mokslo šakų - kalbotyros, paleontologijos (paleontologija - biologijos šaka, tirianti praėjusių geologinių epochų augalus ir gyvūnus, paremta augalų bei gyvūnų liekanų, atspaudų ir pėdsakų, išlikusių Žemės plutoje, tyrimu), antropologijos (antopologija - biologijos šaka, tirianti žmogų, jo kilmę, rases) ir kt. - duomenimis, pirmykščio žmogaus kalba, atsiradusi maždaug prieš 100 000 metų, buvusi primityvi ir skurdi. Reikėjo šimtų tūkstančių metų, kad ji taptų tokia turtinga ir įvairi bendravimo, minčių raiškos, estetinės saviraiškos priemonė, kokia yra šiandien.

Kas pirmieji pradėjo kalbėti?

Manoma, kad pirmieji pradėjo kalbėti kromanjoniečiai, nes jų gerklų vamzdelis pusantro karto ilgesnis už neandartaliečių, o to pakako išsivystiti artikuliacijai.

Pagal vieną versiją, kalba galėjo atsirasti su kromanjoniečių atsiradimu, nes jų gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandartaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai.

Lietuvių kalbos kilmė ir raida

Ne retas iš mūsų sutiktų, kad lietuvių kalba yra graži ir turtinga. O dažnas, prisiminęs laikus mokyklos suole, pridurtų, kad ji ir labai sudėtinga. Tačiau visos painios taisyklės nebuvo sukurtos tam, kad mokytojai turėtų kuo mus pakankinti. Ši lietuvių kalbos ypatybė labiau susijusi su jos kilme.

Šiuo metu lietuvių kalba yra valstybinė Lietuvos ir viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Ji laikoma viena seniausių kalbų pasaulyje. Tačiau lietuvių kalba ypatinga ne vien dėl to.

Archajiška lietuvių kalba vadinama, nes yra išlaikiusi daug prokalbės, iš kurios yra kilusi, ypatybių. Viena svarbiausių jų - žodžių kaityba. Ji taip giliai įsišaknijusi mūsų kalboje, kad net ir netaisyklingai skolindamiesi kitų kalbų žodžius, juos asimiliuojame su lietuvių kalbai būdingomis galūnėmis, pvz.: sakome selfis (angl. selfie), ešopas (angl. e-shop), ofisas (angl. office). Tai tik įrodo, kokia lietuvių kalba iš tiesų yra konservatyvi, nors ir gebanti prisitaikyti bei keistis.

Norėdami atsekti, iš kur kilusi lietuvių kalba bei kokia jos raidos istorija, neapsieisime be Lietuvos valstybės, Baltijos regiono bei pasaulio istorijos. Čia svarbu žinoti, kad senovėje didžioji dalis pasaulio žmonių kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Tačiau ilgainiui jie pradėjo migruoti, apsigyveno naujose teritorijose ir suskilo į atskiras gentis. Viena iš tokių kalbų grupių yra baltų kalbos. Jomis šnekėta didelėje teritorijoje į rytus nuo Baltijos jūros. Baltai taip pat ilgainiui atsiskyrė į dvi dideles grupes - vakarų bei rytų baltus. Tai įvyko maždaug pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Iš rytų baltų kilo tiek lietuvių, tiek latvių kalbos, ilgą laiką egzistavusios kaip rytų baltų kalbos dialektai. Jos viena nuo kitos visiškai atsiskyrė ir tapo savarankiškomis kalbomis V-VII a. Kadangi baltų gentys įsikūrė gana toli, buvo pakankamai sėslios ir mažai bendravo su kitomis gentimis, jų kalba išlaikė bene daugiausia indoeuropiečių prokalbės bruožų.

Jau žinome, kad lietuvių kalba kilo iš indoeuropiečių prokalbei priklausančios rytų baltų kalbų grupės. Tačiau įdomu ir tai, kad, kaip ir kitos gyvos kalbos, pati lietuvių kalba nėra vientisa. Manoma, kad dvi pagrindinės lietuvių kalbos tarmės - aukštaičių ir žemaičių - susiformavo XIII-XIV a., t. y. vėliau negu nuo rytų baltų atsiskyrė lietuvių kalba. Aukštaičių tarmė yra labiau paplitusi negu žemaičių. Ji taip pat yra ir archajiškesnė, t. y. išlaikiusi daugiau indoeuropiečių prokalbės bruožų. Aukštaičių tarmė skirstoma į tris patarmes - vakarų, rytų ir pietų aukštaičių. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes - pietų, šiaurės ir vakarų. O nuo aukštaičių tarmės skiriasi tuo, kaip ja kalbantieji taria dvibalsius ie ir uo.

Dar jaunesnė nei lietuvių kalbos tarmės yra bendrinė lietuvių kalba. Ji visiškai susiformavo tik XX a. pirmoje pusėje. Priešingai nei tarmės, bendrinė kalba nėra atsiradusi natūraliai iš to, kaip žmonės šneka gyvai. Bendrinė kalba pasitelkiama įvairioms reikmėms, bet iš esmės ji reikalinga tam, kad visų vienos kalbos tarmių žmonės galėtų suprasti vieni kitus, kad būtų vienas bendras tarmių savybes apjungiantis oficialus kalbos variantas. Bendrinė lietuvių kalba išplito Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., kai lietuvių kalba tapo valstybine. O formuotis pradėjo XVI-XVII a. kartu su lietuvių kalbos raštija. Tačiau dabartiniai jos pagrindai padėti tik XIX a. pabaigoje ir XX a. Daugiausiai prie lietuvių kalbos norminimo prisidėjo rašomosios lietuvių kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis.

Lietuvių kalbos rašytinis paveldas

Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą, parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių. Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade).

Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis - elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų. Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista knyga - tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje. M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme), jis buvo išleista penkis kartus - tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“. 1653 m.

Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas - rytų aukštaičių vilniškių šnekta). Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų - K. Sirvydas ir J. XVIII a. pradžioje lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, nors su išlygomis išsilaikė iki XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau.

Nuo 18 a. pabaigos iki pat 20 a. pradžios Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir caro valdžiai vykdant nutautinimo politiką, lietuvių kalba išgyveno sunkius laikus. Rusijos caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis, vadinamąja graždanka. Po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į abėcėlę neįeina. Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż).

XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių šnekta grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), lai̇̃krodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos).

Lietuvių kalbos paplitimas ir ypatybės

Lietuvių kalba - iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje - viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje - SVO (veiksnys - tarinys - papildinys).

Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse: šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5 408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5 303 ją vartojo namuose), Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 5 087 etninių lietuvių 1 597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, bet tik 277 ją vartoja namuose), Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.), Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7 207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių), Latvijoje (2011 m. 1 819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją), taip pat lietuviškai kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių), Kanadoje (2011 m. 7 600 lietuvių, iš kurių 7 245 žmonėms lietuvių kalba - vienintelė gimtoji), Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų skaičius - 3 001 430 žmonių (kitais duomenimis - apie 3,6 mln.); 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.

Lietuvių kalba yra viena iš seniausių kalbų pasaulyje. Tokį faktą esame girdėję. Senovės baltai gyveno sėsliai ir nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis, todėl ir išlaikė archajišką kalbos modelį. Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų. Jos pagal panašumą ir giminystės ryšius (bendrą kilmę) skirstomos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, kinų ir tibetiečių, Nigerio ir Kongo, afrazijiečių, austroneziečių ir daugelį kitų. Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba - indoeuropiečių prokalbe. Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. Nosinės raidės atsirado gerokai vėliau, kai junginiai an, en, un, in virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (pvz., žansis > žąsis). Taigi nosinės raidės nėra archajiškumo bruožas. Lietuvių kalba turi daug panašumų su sanskritu - senovės klasikine literatūrine Indijos kalba (pvz., sanskrito ákṣi - akis, ávi - avis, dánta - dantis, devá - dievas, dína - diena, sūnu - sūnus).

Lietuvių kalba turi šešis savuosius dvibalsius (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir tris, pasitaikančius skoliniuose (oi, ou, eu). Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Lietuvių kalbos kirtis - laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu - kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, ki̇̀s, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui - antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas - riestiniu (͂), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės. Tvirtapradė priegaidė dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou, užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu. Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e. Lietuvių priegaidžių tarimas yra priešingas latvių ir prūsų priegaidžių tarimui, šiųdviejų kalbų priegaidžių tarimas senoviškesnis (žr. „Endzelyno dėsnis“). Anot K. Būgos, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės, galioja Sosiūro-Fortunatovo dėsnis.

Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių - aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas. Iliatyvas neretai pavartojamas laisvuosiuose stiliuose, grožinėje literatūroje, jis ypač patogus siekiant išvengti dviejų galininkinių konstrukcijų: susìruošėme važiúoti į̃ miẽstą, į̃ pãrodą - susìruošėme važiúoti miẽstan į̃ pãrodą; rytój vỹksime į̃ kálnus, į̃ trobẽlę - rytój vỹksime kalnúosna į̃ trobẽlę. Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, arti̇̀, toli̇̀, netoli̇̀, ankstì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, i̇̀šorėn).

Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Lietuvių kalbos kirtis - laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai - galūne -ias, trečiajai - galūnėmis -is arba ...

tags: #kaip #gime #kalba

• Vaiko ugdymas Lietuvoje
• Diplomai nuo darželio
• Kūdikių masažo nauda
• Vaikų ausų skausmo gydymas
• Vaikų futbolo lygos Lietuvoje: plėtra