Carlo Collodi pasaka „Pinokis“ pirmą kartą publikuota 1881 m. Romoje.
Carlo Collodi (tikroji pavardė - Lorenzinis) parašė „Marionetės istoriją“ (Storia di un Burattino), kuri vėliau tapo žinoma kaip „Pinokio nuotykiai“. Collodi, gimęs virėjo ir tarnaitės šeimoje, jaunystėje dirbo žurnalistu, redagavo laikraščius ir domėjosi politika. 1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams redaktoriai paprašė C. Collodi parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus C. Šioje knygoje susipina commedia dell’arte, auklėjimo romano, nuotykių literatūros, pasakėčios, liaudies pasakos stilistika ir žanrų požymiai, aptinkami net Barono Miunhauzeno atšvaitai, bet labiausiai „Pinokio nuotykiai“ siejami su auklėjimo romano tradicija. Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį yra atėjusios iš Toskanos pasakų tradicijos - būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti. „Pinokio nuotykiuose“ gausu veiksmo. Kai kurie kritikai mano, kad gal net kiek per daug, kartais pametamas veiksmo tęstinumas, neišlaikoma vientisa siužetinė linija. Veiksmas ir gausybė nuotykių - tai buvo labai palankus derinys filmų kūrėjams. Galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 14 šio kūrinio ekranizacijų. Viena žymiausių - Walto Disney’aus 1940 metais pasirodęs animacinis filmas. Apie ekranizacijas verta kalbėti vien dėl to, kad filmai formavo skaitytojų ir žiūrovų supratimą apie kūrinio atmosferą. Pavyzdžiui, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos, taigi, pradėjęs nuo filmų ir tik tada paėmęs į rankas knygą skaitytojas nustemba, kad nors ir skirta vaikams, knyga vis dėlto yra gerokai tamsesnė nei filmas, joje Pinokis atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis. Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio, kurio, deja, neliko W. Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė. Jis nusprendė nesinaudoti „Disney“ klasikos blizgesiu - likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodžio istorijai. Visi laukia 2022 m. Į anglų kalbą „Pinokio nuotykiai“ pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po C. Collodžio mirties. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė). Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis). 2018 m. buvo preliminariai paskaičiuota, kad ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų - ji laikoma verčiamiausia nereligine knyga istorijoje, taip pat viena labiausiai parduodamų knygų pasaulyje - jos parduota virš 80 milijonų. Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos - tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų.
Pasaka pasakoja apie medinį žmogeliuką Pinokį, kuris nori tapti tikru berniuku. Jis patiria daugybę nuotykių, susiduria su įvairiais personažais ir daro klaidų, tačiau galiausiai išmoksta būti atsakingu ir geru. Svarbiausias Pinokio bruožas - jo nosis, kuri ilgėja kaskart jam pamelavus. Collodi sukūrė ne tik įdomią istoriją, bet ir pamokantį kūrinį, kuriame gausu moralinių pamokymų. Pasakojama, jog būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti.
Aleksejus Tolstojus ir Buratino atsiradimas
Praėjus daugiau nei pusę amžiaus po „Pinokio“ pasirodymo, rusų rašytojas Aleksejus Tolstojus sukūrė savąją šio kūrinio versiją - „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Savąją šio kūrinio versiją Tolstojus pradėjo rašyti 1923 m., tačiau nebaigė. Prie jos grįžo tik 1934 m., o pats tekstas publikuotas 1936 metais. Tuo metu originalusis „Pinokis“ jau buvo išverstas į rusų kalbą ir išleistas. Teigiama, kad Tolstojus perpasakojo vaikystėje girdėtą istoriją, tačiau chronologiškai to tiesiog negalėjo būti. Rusų rašytojas, matyt, redagavo nevykusį vertimą iš prancūzų kalbos, jį tobulino ir taip bedirbant atsirado nemažai naujų detalių, net radikalių siužeto pakeitimų - dėl originalumo, autorinių teisių, plagijavimo ir t.
Buratinas, skirtingai nei Pinokis, netrokšta tapti tikru berniuku. Jis lieka medine lėle, tačiau siekia kito tikslo - atrasti auksinį raktelį, kuris atvers duris į naują, stebuklingą pasaulį. Buratino nosis nereaguoja į melą, o pats personažas yra naivesnis ir nekaltesnis už Pinokį.
Tolstojaus pasakoje jaučiama socialistinio realizmo įtaka. Auksinis raktelis simbolizuoja laimingą ateitį, kuri laukia visų anapus stebuklingų durų. Teatras, kurį Buratinas ir jo draugai atranda, yra naujas, šviesus pasaulis, kuriame nėra vietos priespaudai ir neteisybei.
Skirtumai tarp Pinokio ir Buratino
Nors Buratinas yra įkvėptas Pinokio, tarp šių personažų yra nemažai skirtumų. Pateiksime kelis esminius:
- Tikslas: Pinokis nori tapti tikru berniuku, o Buratinas - atrasti auksinį raktelį.
- Melas: Pinokio nosis ilgėja meluojant, o Buratino nosis yra statiška.
- Charakteris: Pinokis yra savanaudiškesnis ir agresyvesnis, o Buratinas - naivesnis ir nekaltesnis.
- Pabaiga: Pinokis tampa tikru berniuku, o Buratinas lieka medine lėle, tačiau atranda naują pasaulį.
Anot kai kurių kritikų, Collodi’o pasaka gimė iš populiaraus tautosakinio siužeto apie pabėgusį vaiką. Jam buvo suteikta galimybė išgyventi, įveikti išbandymus ir pasikeisti. Kurdamas savąjį medinuką Collodi intuityviai palietė visiškai nevaikišką temą. Jis parašė istoriją apie laisvės paiešką ir apie pačią laisvės metafiziką. Juk medinis žmogus - tai savo valios neturintis golemas, sukurtas paklusti kito valdžiai, būti marionete tikrąja to žodžio prasme. Bet jau pirmosiomis gyvenimo akimirkomis Pinokis pajunta maištingą norą ištrūkti į laisvę, pabėgti nuo savojo „tėvo“ Džapeto, nuo bet kokių įsipareigojimų ir prievolių, nuo priedermės mokytis ir dirbti. Tačiau vidinė laisvė, kaip ją iš pradžių supranta Pinokis, kaskart atsisuka prieš jį mirtinais pavojais, grėsmėmis, badu ir… nelaisve, nuo kurios jis, regis, ir nori pabėgti. Jis atsiduria kalėjime, prirakinamas šuns grandine, surišamas, skandinamas ir t. t. Taip pamažu jo laisvės samprata kinta ir įgyja kitų formų. Tolstojus radikaliai keičia svarbiausią personažo tikslą. Jis galutinai atsisako virsmo žmogumi. Buratinas nesiekia tapti gyvu berniuku, jis verčiau liks medine lėle. Ir ja lieka. Kita vertus, vieną tikslą Tolstojus pakeičia kitu.
Buratinas kultūroje
Buratinas tapo populiariu personažu ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Pagal šią pasaką sukurta daugybė filmų, spektaklių ir animacinių filmų. Dar TSRS laikais pradėta gaminti ant tanko T-72 platformos sumontuota sistema gali atakuoti taikinius, esančius iki 3600 m atstumu (naujos modifikacijos - gerokai toliau). Be abejo, jei iš tikro jos panaudojimas neatnešė didesnės žalos, reikia džiaugtis, nors tai - gan neįprasta, nes „Buratino“ galingas poveikis priešininko pėstininkų pajėgoms pastebėtas dar Rusijos karų Afganistane ir Čečėnijoje metu.
Kiti mediniai herojai: Pipi. Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima minty tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga, kuri, manau, yra nepastebėta - „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.). Jos atsiradimas susijęs su „Pinokio nuotykiais“ - paakintas medinuko sėkmės ir skaitytojų pageidavimų, rašytojas, vis dėlto, kad ir labai nenoromis, ėmėsi rašyti naują knygą - šį kartą knygą apie išdykusį rožinį beždžioniuką. Pradėjus skaityti knygą atrodo, kad nieko naujo ar originalaus, vėl tas pats neklausančio berniuko paveikslas, tik šį kartą tai įkūnija ne medinė lėlė, o rožinis beždžioniukas Pipi: „Išvydęs, kaip Pipi šokinėja šakomis ir išdykauja, galėjai jį palaikyti aštuonmečiu ar devynmečiu berniūkščiu: gana panašiai jis vaikydavosi drugelius, tikrindavo paukščių lizdus, ieškodamas vaisių, kišdavo į burną viską, kas pakliūdavo po ranka, o pasisotinęs maisto kaip koks neišauklėtas vaikėzas kruopščiai nučiulpdavo visus pirštus ir atgalia letena nusišluostydavo burną“ (p. Nors vaiko bruožų suteikimas gyvūnėliui labai panašus į tai, kaip buvo atgaivinta medinė lėlė, svarbi kitokia šios istorijos pabaiga. O perskaityti ją vertėtų. Tai nauji nuotykiai ir kai kurie veikėjai perkelti iš prieš tai parašytos knygos - tarsi Pinokio tęsinys, paaiškinimas, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos.
Buratino nuotykiai [Garsų Pasaulio Įrašų studja]
Mirė Rusijos aktorė Tatjana Procenko. Moteriai buvo 53-eji, pastaruosius kelerius metus ji sirgo onkologine liga. Aktorės, vaidinusios kultiniame sovietiniame filme vaikams „Buratino nuotykiai“, mirties faktą patvirtino jos vyras, taip pat aktorius ir žurnalistas Aleksejus Boitiukas. „Tai nutiko 10 val. 30 min. šiandien, ji mirė ligoninės reanimacijoje. Onkologija. Beveik trejus metus kovojo, tačiau, deja“, - cituojamas jis. Paslaptinga vos 22-ejų metų manekenės Dovilės Didžiūnaitytės mirtis gali slėpti tokius pramogų pasaulio užkulisius, kurie paprastai slepiami po devyniais užraktais. Po dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo Dovilė Didžiūnaitytė su kitais modeliais vyko į dūzges prabangiame Vilniaus „Stiklių“ restorane. Iškart po pasirodymo Dovilė mamai pasiuntė žinutę: „Praėjau podiumu gerai“ ir pažadėjo paskambinusi papasakoti daugiau. Ar dažnai tenka girdėti žodžių junginį „medinės skulptūros“, o vėliau nustebti jas pamačius? Nedažnai. Tačiau šįkart tikrai nustebsite. Italų skulptoriaus Bruno Walpoth fantazija gali pakerėti. Būtent šis menininkas privers jus pažvelgti į medieną visai kitu kampu. Apžvalgininkas apie B. A. Daugelis žino Carlo Lorencinio, slapyvardžiu Collodi, pasaką apie Pinokį - medinį žmogeliuką, kuris labai norėjo būti tikru berniuku, bet negalėjo nemeluoti. O nuo melo jam vis ilgėdavo nosis. Naujausio savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ „Karštojoje temoje“ - žurnalisto Tomo Čyvo straipsnis „Pinokis ar Buratinas?“. Daugelis žino pasaką apie Pinokį - medinį žmogeliuką, kuris labai norėjo būti tikru berniuku, bet negalėjo nemeluoti. Rusiškoje pasakos versijoje Pinokis buvo pervadintas Buratinu. Kad ir kaip suksi, abu personažai mediniai ir turi panašių savybių. Tik Buratinas atrodo dvasingiau ir nekalčiau už Pinokį. Techninės kliūtys, dėl kurių praeitą savaitgalį neįvyko spektakliai, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pašalintos. Šią savaitę teatras vėl laukia žiūrovų premjeriniuose spektakliuose: penktadienį bei šeštadienį bus rodomas R. Paulo miuziklas "Sesuo Kerė", sekmadienį - J. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dar viena premjera vaikams ir visai šeimai- Jurgio Gaižausko opera „Buratinas“. Šis legendinis veikalas, keturiasdešimt metų rodytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdoje atgims nauja, šiuolaikiška jaunos režisierės Gražinos Jonušaitės pateikta versija. Naujojo žurnalo „Bravissimo“ pirmuose puslapiuose - svarbiausias birželio įvykis: Vilniaus operos festivalis. Vainikuos Vilniaus operos festivalį premjera: Trakų pilies erdvėje išvysime A. Gegužės 9-10 d. Šventei, kuri tradiciškai truks dvi dienas, teatre numatomi įvairūs renginiai visiems mūsų teatro lankytojams ir operos mėgėjams. Išleista J. Sukurta 1969 m., tai buvo ir pirmoji lietuviška opera vaikams, pastatyta LNOBT. 1985 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išleido CD su legendinės Jurgio Gaižausko operos vaikams Buratinas įrašu. Sukurta 1969 m., tai buvo ir pirmoji lietuviška opera vaikams, pastatyta LNOBT. 1985 m. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, baigiantis praėjusiems metams, patvirtino didesnę vaiko maitinimo normą lopšeliuose, darželiuose bei ikimokyklinėse grupėse ir pritarė, kad darbuotojai gali pietauti už tą pačią kainą, kaip ir mažamečiai vaikai. Tarybos sprendimu darbuotojai už pietus mokės tik 3,38 lito. Uždarius Klaipėdos dramos teatrą rekonstrukcijai didžiausiame Vakarų Lietuvos mieste, vieninteliame šalies uostamiestyje neliko nė vienos teatro salės. Po vieno gastrolinio sostinės teatro spektaklio Klaipėdos koncertų salėje trys žiūrovai dienraščiui „Vakarų ekspresas“ išreiškė savo pasipiktinimą blogu matomumu šioje salėje. Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai, tiriantys I-ajame forte įvykusį sprogimą, per kurį 9 metų mergaitei nutraukta pėda, atlieka kratas. „Tiriamos kelios įvykio versijos, todėl šiuo metu atliekamos kratos daugelyje vietų.
1890 m. spalio 26 d. Karlas Kolodis (it. Carlo Collodi, tikroji pavardė it. Carlo Lorenzini; g. 1826 m. lapkričio 24 d. - m. 1890 m. Oktober 26 d.) - italų rašytojas ir žurnalistas, pagarsėjęs pasaka vaikams „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“. Rašytojas 1856 m. Pinokis. Karlas Lorencinis gimė 1826 m. lapkričio 24 d. Florencijoje. Karų už Italijos nepriklausomybę metu (1848 ir 1860 m.) tarnavo Toskanos kariuomenėje. Jo aktyvus domėjimasis politiniais klausimais matyti tiek anksčiausiuose jo literatūriniuose kūriniuose, tiek satyrinio laikraščio „Il Lampione“ įkūrime. Šį laikraštį 1849 m. Toskanos didžiojo hercogo įsakymu buvo cenzūruojamas. 1860 m. K. Kolodis pagarsėjo 1856 m. išleistu ironišku romanu esė „Romanas garvežyje“ (it. Kolodis ėmė intensyviai dalyvauti politiniuose laikraščiuose, pvz., „Il Fanfulla“. Tuo pačiu metu jis dirbo Teatro cenzūros komisijoje. Tuo pačiu metu jis kūrė įvairius satyrinius eskizus ir apsakymus, kartais sukomponuotus iš ankstesnių straipsnių. Žinomiausias K. Kolodžio kūrinys - apysaka „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“ (it. Le avventure di Pinocchio: storia di un burattino), kuris pradžioje (1881 m.) buvo skelbiamas „Vaikų laikraštyje“ (it. Il Giornale dei Bambini) atskiromis dalimis, o 1883 m. Knyga apie Pinokį išversta maždaug į 300 kalbų. Pirmas rusiškas vertimas išėjo 1906 m. O 1936 m. Aleksejus Tolstojus istoriją apie Pinokį perdirbo, taip atsirado pasaka „Buratinas arba auksinis raktelis“. „Pinokio nuotykiai. Laikraščio „Giornale per i bambini“ ('Laikraštis vaikams') su dalimi K/ Kolodžio kūrinio apie Pinokį (1882 m. K. Kolodis palaidotas Florencijoje, bazilikos Basilica di San Miniato al Monte kapinėse.
