Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Tėvai dažnai susiduria su situacijomis, kai vaikai neklauso, o tai gali sukelti stresą ir neviltį. Tačiau fizinės bausmės ir žodinis smurtas nėra tinkami sprendimai. Šiame straipsnyje aptarsime pozityvaus auklėjimo metodus, kurie padės jums užauginti paklusnų, laimingą ir emociškai stabilų vaiką.
Kas yra pozityvus auklėjimas?
Pozityvus auklėjimas - tai požiūris į vaikų auklėjimą kaip į mokymą bei elgesio gairių nustatymą, gerbiant vaiko teises į sveiką vystymąsi, apsaugą nuo smurto ir dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Pozityvus auklėjimas nėra nuolaidžiavimas, bet taip pat nėra ir baudimas. Tai dabarties sprendimai, nukreipti į ilgalaikę perspektyvą, lavinantys vaiko saviugdos gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus per visą gyvenimą.
Kodėl svarbu vengti fizinių bausmių ir žodinio smurto?
Fizinės bausmės (kurios, deja, tačiau mūsų laikais dar pakankamai dažnai taikomos) - ne tik nepadeda auklėti vaiko, bet ir pažadina agresyvumą, pyktį, sukelia daug nuoskaudų ir norą atkeršyti. Taip pat netoleruotini yra ir žodinis vaiko žeminimas, rėkimas, pravardžiavimas (arba kitaip - emocinis smurtas). Visa tai suveikia laikinai ir tik todėl, kad mažas vaikas išsigąsta. Bet vaikas dažnai net nesupranta, ką blogai padarė ir kokio elgesio tėvai iš jo tikisi.
Įstatymai įstatymais, bet tam, kad įvyktų esminiai pokyčiai, prie jų turi prisidėti kiekvienas iš mūsų. Dauguma tėvų fizinių bausmių griebiasi tik todėl, kad nežino, kaip kitaip drausminti ir auklėti. Bet būdų tikrai yra!
Pagrindiniai pozityvaus auklėjimo principai
Vaikų drausminimas, kuris yra neatsiejama auklėjimo dalis, tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Ir deja, nėra vieno stebuklingo recepto, pagal kurį turėtume drausminti vaiką. Visi vaikai yra individualūs, todėl turime atrasti tuos auklėjimo metodus, kurie labiausiai tinka būtent mūsų vaikui.
Nustatykite aiškias ir suprantamas taisykles
Vaikai turi žinoti, ko iš jų tikimasi. Taisyklės turi būti aiškios, suprantamos ir nuosekliai taikomos. Svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams. Jeigu mokome vaikus, kad valgome tik prie stalo ir valgio metu nesinaudojame išmaniaisiais telefonais ar kitais prietaisais - tas pats turi galioti ir tėvams, ir svečiams.
Paskatinkite tinkamą elgesį
Pastebėkime ir pagirkime vaiką, kai jis laikosi taisyklių, yra mandagus, paklusnus ir t.t. Kad vaikai žinotų, kaip tinkamai reikėtų elgtis - pastebėkime vaikus ir pagirkime, kai jie elgiasi taip, kaip norėtume: “Džiaugiuosi, kad prieš imdamas saldainį atsiklausei leidimo”, “Šaunuolė, kad pati pasiprašei ant puoduko”, “Ačiū, kad nusinešei savo lėkštę į plautuvę”.
Neakcentuokite mums nepatinkančio (bet ne pavojingo) vaikų elgesio
Nesuteikime vaikams dėmesio, kai jie padaro kažką ne visai taip, kaip mes norėtume. Jeigu akcentuosime tai, kas mums nepatinka, vaikai siekdami mūsų dėmesio tokį elgesį gali nesąmoningai pradėti kartoti. Todėl kartais tiesiog „nepastebėkime“, kad vaikas perbėgo per balą su basutėmis, nuskynė ir išmetė gėlytę iš vazono, netyčia suplėšė naujas kelnes. Pastabos padėties jau nebepakeis, tik susigadinsime sau ir vaikams nuotaikas.
Supraskite ir pašalinkite netinkamo elgesio priežastis
Netinkamu elgesiu vaikai tikrai nesiekia išvesti tėvų iš kantrybės (ar iš proto). Netgi tuo atveju, kai mums tenka kelis kartus kartoti, jog jie nustotų bėgioti ar užsidėtų kepurę. Vaiko netinkamas elgesys visada turi priežastį ir mes, suaugę, turime ją suprasti ir pagal galimybę - pašalinti ar bent jau padaryti taip, kad panaši situacija nesikartotų ateityje. Kitaip sakant, mes turime patenkinti vaiko poreikį. Jeigu vaikui karšta - nurengti, jeigu nori valgyti - pamaitinti, jeigu vaikas pavargęs - leisti pailsėti. Jeigu vaikas daug bėgioja ir neklauso, galbūt prieš tai jis per daug laiko sėdėjo ramiai ir yra nepatenkinęs savo aktyvumo poreikio.
Nurodymus formuluokime aiškiai, vaikams suprantama kalba, teigiamai (vengiant dalelytės “ne”)
Pvz. Nurodymus sakykime ramiai, bet tvirtai. Mokydami vaiką tinkamo elgesio, aiškinant vaikui taisykles turime patys išlikti ramūs, bet tvirti. Jeigu mes rėkdami vaikui aiškinsime netinkamo elgesio padarinius, jis nesupras mūsų žodžių ir iš viso pokalbio prisimins tik tėvų balso toną, jausmą, kad tėvai jo nemyli ir išmoks, kad problemas spręsti reikia rėkiant. Taip neturėtų būti. Bet taip pat neturėtų būti tokios situacijos, kad kai vaikas paprieštarauja, tėvai jam atsako “na ir daryk ką nori”.
Būkime nuoseklūs
Jeigu jau kažko neleidžiame - nenusileidžiame vaikui ir nekeičiame savo nuomonės priklausomai nuo savo nuotaikos ar užimtumo. Jeigu neleidžiame vaikui žiūrėti televizoriaus daugiau nei pusvalandį - tas pats turi galioti ir tuo atveju, kai pas mamą atėjo draugė išgerti arbatos, taip pat ir tada, kai tėtis yra pavargęs ir norėtų ramiai pabūti namuose. Įsivaizduokime, kad Jūs neleidžiate vaikui valgyti daugiau vieno saldumyno per dieną, bet jam pradėjus verkti - vis tiek duodate jų dar ir dar (dėl “šventos ramybės”). Ką išmoksta vaikas?
Atrinkime tik būtinas taisykles
Kartais atsitinka taip, jog sukuriame labai daug svarbių taisyklių, tačiau beveik nei vienos nepavyksta nei tėvams, nei vaikams laikytis. Tokiu atveju pagalvokime ar visos jos tikrai reikalingos.
Patys laikykimės taisyklių
Tėvai turi rodyti vaikams pavyzdį, tai yra efektyviausias mokymo būdas. Nes jeigu tėvai aiškins, kad einame tik degant žaliam šviesoforo signalui, o patys, “kai niekas nemato”, bėga degant raudonam - tai vaikai lengviau įsimins tai, ką mato, o ne tai, ką girdi. Taigi būkime kantrūs, pozityvūs, nuoseklūs, supratingi ir svarbiausia - mylintys Tėvai.
Kaip spręsti konfliktines situacijas?
Konfliktinės situacijos yra neišvengiamos, tačiau svarbu išmokti jas spręsti konstruktyviai.
- Išklausykite vaiką: Pirmiausia, išklausykite, ką vaikas nori pasakyti. Leiskite jam išreikšti savo jausmus ir nuomonę.
- Būkite empatiški: Stenkitės suprasti vaiko perspektyvą.
- Ieškokite kompromiso: Bandykite rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses.
- Mokykite vaiką spręsti problemas: Padėkite vaikui išmokti spręsti problemas savarankiškai. Skatinkite jį ieškoti alternatyvių sprendimų.
KONFLIKTO SPRENDIMAS VAIKAMS 🤝 Asistentiškas 😡 Agresyvus 😞 Pasyvus 😒 Pasyviai agresyvus
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaikų asmenybei
Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai - augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos. Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D.Baumrind.
Valdingi (autoritariški) tėvai
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Autoritetingi tėvai
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių. Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi.
Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai
Nėra lengva kaskart tinkamai sureaguoti sudėtingose situacijose su vaikais. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, įgyvendindama „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ programą Lietuvoje, organizuoja programos mokymus asmenims, dirbantiems su vaikais ir / ar šeimomis, auginančiomis vaikus.
Kaip paskatinti vaiką keisti elgesį?
- Pasakykite, kas negerai.
- Suteikite informaciją.
- Leiskite pasirinkti.
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu.
- Pasakykite, ką jaučiate.
- Nurodymus užrašykite.
- Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Vaiko raidos etapai ir auklėjimo iššūkiai
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
Paauglystė: kaip elgtis, kai vaikas atsiskiria nuo tėvų?
Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpio perėjimui ir įžengimui į jaunystę. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais. Paauglių smegenų vystymasis dar tebevyksta. Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę įgyja pasitikėjimas, kurį turi iki to laiko būti sukūrę tėvai. Vaikai nenori būti kontroliuojami, tačiau jiems svarbu žinoti, kad Jūs palaikote juos, kad suteiksite jiems aiškią ir nuoširdžia informaciją bei saugią aplinką. Tačiau atsiminkite, kad šie įgūdžiai dar nėra visiškai išsivystę. Jie vystytis ir tobulės dar daugelį metų. Todėl paauglystės metais jaunuoliai vis dar darys nemažai klaidų, susižeis, bus įskaudinti - lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jie buvo maži vaikai. Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą. Šis laikotarpis - tai paskutinis etapas, suteikiantis tėvams galimybę padėti vaikams išbandyti savo sprendimų priėmimo įgūdžius saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Kaip atsižvelgti į vaiko individualumą?
Visi vaikai yra skirtingi, todėl svarbu atsižvelgti į vaiko individualumą auklėjant.
Vaikų tipai pagal charakterį
Svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį auklėjant:
- Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Vaikų mokymosi stiliai
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:
- Bėgikai išmoksta labai greitai.
- Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą.
- Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Klaidų svarba auklėjime
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Emocijų valdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiasias emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.
Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą svajoti ir siekti.
Dažniausiai tėvams kyla noras bausti savo vaikus dėl to, kad jie neklauso tėvų nurodymų, paliepimų, prieštarauja tėvų nuomonei, ginčijasi. Kažin ar užaugo nors vienas vaikas visada vykdęs savo tėvų valią? Kai vaiką užplūsta intensyvios emocijos, jis nesugeba jų suvaldyti, todėl jos išreiškiamos per tokį elgesį kaip kandžiojimasis, mušimasis, kritimas ant grindų ir spiegimas. Intensyvios emocijos yra gyvenimo dalis. Išmokti jas suvaldyti ir suprasti nėra lengva.
Dažniausiai tėvams kyla noras bausti savo vaikus dėl to, kad jie neklauso tėvų nurodymų, paliepimų, prieštarauja tėvų nuomonei, ginčijasi. Kažin ar užaugo nors vienas vaikas visada vykdęs savo tėvų valią? Ginčuose turėtų laimėti išmintis, logika, bet jeigu jos stingą, tada diržas tampa vienintele išeitimi, turinčia paslėpti pasimetimą ir nenorą pripažinti savo pralaimėjimo.
Kai vaikas ožiuojasi svarbu pačiam suaugusiajam išlaikyti ramybę, nes tada pats vaikas jausis saugesnis. Vaikai dažnai taip elgiasi, kai nori ko nors išsireikalauti, išbando ribas, todėl jiems reikia parodyti, kokios jų ribos. Kai ribos išlieka nekintamos, vaikas jaučiasi saugesnis, ožiukų mažėja. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes kažką sakome ir ką sakome vaikui. Gal mes jam tai sakome pakeltu tonu, gal pašiepiant ar sumenkinant vaiko savigarbą, o gal pastoviai prikaišome, kad jis vis kažką daro ne taip. Tada vaikas nuo tokios informacijos savotiškai ginasi ir išmoksta negirdėti. Jau seniai žinoma komunikacijos aksioma, kad informacija yra labiau priimama tada, kai pasakoma tinkamu tonu. Ši taisyklė svarbi, kai kalbame apie vaikus. Jeigu mes kalbame su vaikais pakeltu balso tonu, mes taip parodome savo silpnybes ir agresiją. O tada belieka sulaukti agresyvaus atsako iš vaiko. Kaip pasakyti vaikui tai, ką norite, kad jis jus išgirstų? Ogi pabandykite pačią svarbiausią informaciją pasakyti pašnibždomis. Jeigu pašnabždėsite vaikui kelis svarbius žodžius, jis iš karto suklus išgirdęs tylią kalbą.
Jei norite, kad vaikas tikrai jus išgirstų, žiūrėkite vaikui į akis. Tam, kad būtumėte su vaiku viename akių lygyje, pritūpkite ar prisėskite. Jei vaikas žaidžia ar yra užsiėmęs, paprašykite jo: „Pažiūrėk į mane…”. Vaikams dar sunku susivaldyti, tačiau suaugę tam ir yra suaugę, kad galėtų save sukontroliuoti ir tam reikia nemažai kantrybės ir valios pastangų. Susidūrus su nepamatuotom vaiko užgaidom, tėvams sunku susitvarkyti su savo susierzinimu, kuris prasiveržia pakeltu tonu, vaiko bauginimu, grasinimu ar - dar blogiau - vaiko mušimu, purtymu ir pan. Jei vaikas rėkia, klykia, krenta ant žemės, valdykitės, ir net jei esate labai pavargę, neleiskite laimėti savajam susierzinimui ar pykčiui. Šiek tiek šalto proto ir atsiribojimo labai pagelbės „karštose“ situacijose. Atgauti savitvardą padeda ir jau pabodęs skaičiavimas iki dešimties, ir gilus kvėpavimas, stengiantis, kad iškvėpimas būtų ilgesnis nei įkvėpimas. Padarykite minutės pertraukėlę, per kurią galėsite nusiraminti. Kai vaikas mato jūsų ramybę, jis ir pats mokosi nusiraminti.
Mama klausia: „Mano berniukui treji metukai, turim tokią mažą problemą - jis mūsų neklauso ir atsikalbinėja. Net nebežinau, kaip su juo kalbėt ir ką daryt?“ Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija. Ačiū jums už klausimą. Skaitydama jį jaučiau jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę (nors kai kurie tėvai sako, kad paskui prasideda ketvirtųjų, penktųjų ir n-tųjų metų krizės)? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą. Ką gali ir turi daryti tėvai, kad vaikas sėkmingai įveiktų šį etapą? Pirmiausia - nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.
Grįžkime prie Jūsų berniuko. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!“. Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Betgi čia ir atsiranda pirmoji problema - pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis - ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“
Taip pat žr. Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!“. Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia…Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja…“. Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?” Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).
Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą - pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.
Taigi, apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.
Pabaigai norisi akcentuoti, kad net ir mums nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausimas) yra reikalingas jo raidai. Ir tik begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus.
Tikriausiai tokį aklagatvį, kai brandus suaugęs žmogus pasijunti esąs bejėgis prieš vos kelerių metų sulaukusį pypliuką, periodiškai prieina visi tėvai. Kaip tvarkytis su neklaužada vaiku? Švaistytis diržu, klykti, šaukti, grūmoti baisiomis bausmėmis? O gal tiesiog nekreipti dėmesio - tegu vaikas auga laisvas nuo bet kokių suvaržymų ir draudimų?.. Psichologai pasakytų, kad nė vienas iš ką tik paminėtų modelių nėra geras. O viską leisdami taip pat kenkiate vaikui - greičiausiai jis užaugs visiškai nejaučiantis leistinų elgesio normų ir nesugebantis suprasti kitų žmonių poreikius. Dėl elgesio „be stabdžių“ bėdų jam kils visur - darželyje, mokykloje, vėliau darbe ir šeimoje. Tad kaip auklėti vaiką, kad jis užaugtų normalus, visavertis žmogus? Be abejo, universalaus recepto nėra ir negali būti. Juk vaikai, kaip ir suaugusieji, be galo skirtingi. Kas vieną veikia puikiai, kitam gali nepadaryti nė menkiausios įtakos. Tik jūs patys aktyviai bendraudami su savo atžalėle, geriausiai galite suprasti, kokie auklėjimo metodai jai tinkamiausi. Aišku, iš pradžių derėtų įgyti nors elementariausių psichologijos ir pedagogikos žinių. Žinoma, būna tėvų, kurie iš intuicijos esti geri pedagogai ir psichologai, tačiau daugumai ne pro šalį mažumėlę įsigilinti. Nebūkite pasipūtę ir nepulkite tuoj pat teigti, kad jums nereikia jokių pamokslų - ir taip žinote, kaip elgtis su savo vaikais. Perskaityti vieną kitą knygą šia tema tikrai nepakenks. Juolab kad vaikai nesutramdomais neklaužadomis dažniausiai tampa ne savaime, o būtent dėl tėvų neišmanymo. Tokios kalbos, kaip antai: „Išbandžiau viską, niekas nepadeda - šitas vaikas kaip apsėstas“ yra absurdas. Nėra pasaulyje vaiko, su kuriuo nebūtų įmanoma susikalbėti. Atminkite: pirmiausia vaiko neklausymo priežasčių turėtumėte ieškoti ne jame, o savyje. Ar kada paklausėte savęs: „Ką darau ne taip, kad vaikas manęs neklauso?“ Nepaklausėte?
- Kalbant apie auklėjimą - kiek įdėsite, tiek turėsite. Atminkite, tai ne vienos dienos darbo rezultatas. Auklėti vaiką tenka metų metus. Šis procesas reikalauja be galo daug kantrybės, išradingumo ir nuoširdumo.
- Nepainiokite motyvuotai griežto auklėjimo su despotizmu. Nepalaužiamą griežtumą reikėtų rodyti tik svarbiausiose srityse, kaip antai, tvarka, pareigingumas. Kitais atvejais suteikite vaikui pasirinkimo laisvę.
- Už netinkamą elgesį vaikai turi būti baudžiami, bet ne mušami.
- Veiksmingiausia bausmė - malonumų ribojimas. Tada vaikas labai aiškiai supranta, kad negalės žiūrėti filmukų, nes kažką padarė negera arba nepadarė to, ką turėjo padaryti (pvz., susitvarkyti žaislus, paruošti pamokas ir pan.). Tik būtinai išsamiai paaiškinkite, dėl ko baudžiate.
- Jei pasakėte vaikui, kad už vieną ar kitą poelgį nubausite, pažadą tesėkite be išlygų. Žinoma, turite būti nusiteikusi tam, kad vaikas spyriosis. Nepasiduokite emocijoms - tai tik vaiko „taktinis“ manevras jus išmušti iš vėžių. Nusileisite sykį, kitą, to pakaks, kad padėtis taptų nevaldoma. Vaikai greitai perpranta silpnąsias tėvų vietas.
- Jei vaikas nusižengė, savo kritiką nukreipkite ne į jo asmenybę, o į konkretų poelgį.
- Vaikas į jūsų reikalavimus įsiklausys geriau, jei būsite ne kitame kambario gale, o šalia jo.
- Mažiems vaikams sunku mąstyti abstrakčiai. Jei ko nors reikalaujate ar liepiate, pageidavimai turi būti konkretūs ir aiškūs. Tarkim, „Sudėk žaisliukus į lentyną. Pieštukus sudėk į dėžutę.
- Net jei labai pykstate ar reikalaujate, nekelkite balso tono. Prie rėkimo vaikas įpranta ir ilgainiui į jį visiškai nereaguoja.
- Kad ir kaip būtų, vaiką elgtis gerai labiausiai skatina ne bausmės ir kritika, o paskatinimas ir pagyrimai. O dar labiau įkvepia tėvų pavyzdys. Vaikai yra puikus mūsų pačių atvaizdas.
