Šiame straipsnyje panagrinėsime Otono vardo kilmę, reikšmę ir paplitimą Lietuvoje bei pasaulyje. Aptarsime žymius žmones, kurie nešiojo šį vardą, bei istorinius įvykius, susijusius su juo.
Otono vardo kilmė ir reikšmė
Otono vardas turi senovės vokiečių šaknis. Jis kilo iš vardo Otto, kuris reiškia "turtas", "gerovė" arba "sėkmė". Šis vardas buvo populiarus tarp germanų kilmingųjų ir karališkųjų šeimų.
Otono vardo istorija
Otono vardas buvo ypač paplitęs Šventosios Romos imperijoje. Vienas žymiausių šio vardo nešiotojų buvo Otonas I, Šventosios Romos imperatorius, valdęs X amžiuje.
Otonas I: Šventosios Romos Imperatorius
Otonas I (912-973) buvo Vokietijos karalius nuo 936 m. ir Šventosios Romos imperatorius nuo 962 m. Jis laikomas vienu svarbiausių Šventosios Romos imperijos įkūrėjų. Otonas I sustiprino karaliaus valdžią ir įtvirtino imperijos pozicijas Europoje. Tapęs karaliumi stiprino savo valdžią malšindamas didikų sukilimus ir dalydamas kunigaikštystes šalininkams ir giminaičiams. 951 m. nužygiavo į Italiją paremti Lombardijos karaliaus našlės Adelaidės, kovojančios su pretendentu į Italijos sostą Berengaru II, jį sumušė, vedė Adelaidę ir pasiskelbė Italijos karaliumi. 955 m. Lechfeldo mūšyje sutriuškino vengrus (vėliau vengrai Vokietijos niekada nebepuolė). Tapęs imperatoriumi 963 m. nuvertė popiežių Joną XII, jo vietoje pasodino Leoną VIII. Nesėkmingai siekė sąjungos su Bizantija, nors ir apvesdino savo sūnų Otoną su Bizantijos imperatoriaus Romano II dukterimi Teofana.
Otonas I (vok. Otto I der Große, 912 m. lapkričio 23 d. Valhauzene − 973 m. gegužės 7 d. Kovodamas su Bavarijos, Lotaringijos hercogais, Otonas I rėmėsi vyskupais ir abatais. Dėl Otono I įtakos X a. Vokietijoje labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Otonas I kariavo su Palabio slavais. Pajungęs 951 m. Lombardiją, jis gavo Italijos karaliaus titulą. Suteikęs paramą gyventojų išvytam popiežiui Jonui XII ir įžengęs į Romą, 962 m. Otonas I gavo iš popiežiaus imperatoriaus karūną. Otonui I buvo 24 metai, kai jis tapo Vokietijos karaliumi. 929 m. Otonas I vedė anglų karaliaus Eduardo dukterį Editą, kuri mirė 946 m. Sunkiausi valdymo metai Otonui I buvo 939 m., kai reikėjo kovoti su danais ir slavais, taip pat kariauti Saksonijoje, Lotaringijoje ir prie Reino. Sužinojęs, kad grafas Berengaras pagrobė jauną Italijos karaliaus našlę Adelheidą, Otonas I išžygiavo į Italiją. Berengaras net nemanė kovoti su Otonu I ir paleido našlę. Pats būdamas našlys Otonas I pasiūlė Adelheidai tekėti už jo. 962 m. vasario 2 d. Otonas I mirė 973 m. gegužės 7 d.
Šventosios Romos imperijos imperatoriai vardu Otonas:
- Otonas I (912-973 m.), valdė 962-973 m.
- Otonas II (955-983 m.), valdė 973-983 m.
- Otonas III (980-1002 m.), valdė 996-1002 m.
- Otonas IV (1182-1218 m.), valdė 1209-1215 m.
Otonas Lietuvoje
Nors Otono vardas nėra labai dažnas Lietuvoje, tačiau jis turi savo istoriją ir reikšmę. Vienas žymiausių Lietuvos istorijos asmenų, susijusių su šiuo vardu, yra Otonas Praniauskas (apie 1818-1879) - kunigas, prelatas, poetas, vertėjas, bajoras, profesorius.
Otonas Praniauskas: Kunigas ir Kultūros Veikėjas
Otonas Praniauskas buvo žymus XIX a. lietuvių kultūros veikėjas. Jis baigė Telšių mokyklą ir Žemaičių kunigų seminariją, vėliau studijavo Peterburgo dvasinėje katalikų akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, jis profesoriavo Žemaičių kunigų seminarijoje, o nuo 1850 m. dirbo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus kapelionu ir sekretoriumi.
Otonas Praniauskas taip pat kūrė poeziją ir vertė religinius tekstus į lietuvių kalbą. Jis išvertė ir 1855 m. Vilniuje išspausdino Koenigsdorferio „Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu“. Šį darbą dedikavo vyskupui M. Valančiui. Tais pačiais metais jis iš lenkų į lietuvių kalbą Otonas išvertė ir kitą kūrinį - „Piusto dewintojo Gromata apasztaliszka“, o 1870 m. - trečiąją „Bialobrzesko Isguldimas Ewangelijų“ dalį (vėliau rusų administracija šį darbą, neatsiklausi O. Otonui mirus, rankraštyje liko 1873 m. O. Praniauskas buvo pažangus, empatiškas žmogus. Nepaisant to, kad pats buvo kilęs iš bajorų, turčių nemėgo. Iki šiol uteniškiai vieni kitiems perpasakoja su šio kunigo tarnyste Dievui ir su juo susijusius nutikimus. V. Jackūnas rašo, kad „nors pats Otonas buvo kilęs iš bajorų giminės, bet dirbdamas klebonu Utenoje, dvarininkų dėl jų ydų nemėgdavo ir juos per savo pamokslus viešai plakdavo. Na o 1858 m., kai Otoną pasiekė žinios, jog dvarininkai, sužinoję, jog greitai bus panaikinta baudžiava, pradėjo atleidinėti baudžiauninkus ir varyti juos iš namų, kuriuose šie gyveno, klebonas nieko nelaukdamas tuoj bažnyčioje per pamokslą sukritikavo dvarininkus ir užstojo skriaudžiamus valstiečius. Dvarininkai, neapsikęsdami tokio klebono elgesio, jį įskundė Vilniaus generalgubernatoriui Nazimovui, apkaltindami jį maištaujant ir kurstant žmones. Susidarius tokiai situacijai, įsikišo tuometinis Magiliavo arkivyskupas Vaclovas Žilinskas (1803-1863) ir kunigą Otoną pasikvietė į Peterburgą dirbti jo sekretoriumi. Skundas, V. Otonas buvo sukaupęs daug senųjų lietuviškų spaudinių. 1869 m. O. Praniauskui atsisakius Utenos beneficijos, jis buvo paskirtas Peterburgo dvasinės kolegijos nariu (šias pareigas jis ėjo iki mirties). O. Praniausko susirašinėjimas su jo pareigas Utenoje perėmusiu kunigu Adomu Vyšniausku 1899 metais buvo paskelbtas laikraštyje „Tėvynės sargas“. Kunigas, prelatas Otonas Praniauskas mirė 1879 m. lapkričio 11 d.
Otonas Praniauskas gerai sutarė su seserimi Karolina, palaikė jos kūrybinius ieškojimus, finansiškai rėmė ją ir jos kūrinių leidybą. Karolina jį supažindino su A. Baranausku, papasakojo apie jo poetinį talentą. Otono padedamas A. Baranauskas pradėjo kurti lietuviškai.
Markas Salvijus Otonas
Markas Salvijus Otonas (lot. Marcus Salvius Otho; 32 m. balandžio 28 d. - 69 m. balandžio 16 d.) - Romos imperatorius 69 m. sausio 15 d. - balandžio 16 d. Otonas priklausė senai ir kilmingai etruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabar Viterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnų raitelis, o motina žemakilmė, gal net vergė. Otono senelis užaugo Livijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau nei pretorių postas.
Būsimasis imperatorius pasirodo kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusių Neroną. Draugystė baigėsi 58 m. dėl jo žmonos Popėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynas Galba, Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių nusprendė tapti jo įpėdiniu. Jis susitarė su Galbos favoritu Titu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. Po šio įvykio Otonas ryžosi drąsiam žingsniui. Nepaisant prastos finansinės padėties ir buvusios ekstravagancijos dėka, jis papirko 23 pretorionus. Sausio 15 d. rytą jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko iš Palatino kalvos susitikti su šalininkais. Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą ir Kapitolijaus šlaite sutiko Galbą, kuris perspėtas gandų apie išdavystę brovėsi per tankią nustebusių civilių minią prie savo sargybinių barakų. Kohorta, saugojusi tuomet Palatino kalvą ir imperatorių, dezertyravo. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Pretorionai ir armija išdavė Galbą, nes šis atsisakė sumokėti auksu už palaikymą, kai jis tapo imperatoriumi. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Jis sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus. Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad keli legionai Germanijoje sukilo ir paskelbė Vitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Laivynas saugojo Ligūriją, o Otonas paveiktas pranašysčių kovo 14 d. patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Bet tam buvo per vėlai, tad Otonui teko sulaikyti priešus ties Po. Vitelijaus generolai norėjo lemiamo Bedriako mūšio, o neryžtingi pasitarimai Otono stovykloje tam netrukdė. Patyrę kariai reikalavo vengti mūšio kol atvyks bent Dalmatijos legionai. Tačiau imperatoriaus brolio Ticiano ir pretorionų vado Prokulo skubotumas įveikė imperatorių ir opoziciją, tad buvo nuspręsta iš karto žygiuoti. Netoli Kremonos miesto Otono kariai susidūrė su priešais. Vitelijaus kariai nustūmė juos iki Bedriako, kur buvo Otono pajėgų, persikėlusių per Po upę, stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste, kur tuo metu buvo.
