Stasys Lozoraitis gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune ir mirė 1983 m. gruodžio 24 d. Jis gimė visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejaus Lozoraičio ir Marijos Jaroševičiūtės šeimoje.
Kaune baigė keturias gimnazijos klases. 1918 m. pabaigoje, grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti raštininku Lietuvos Vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. buvo paskirtas Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, o 1922 m. - Ministrų kabineto reikalų vedėju. Nuo 1923 m. balandžio mėn. iki 1929 m. diplomatinį darbą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. 1925 m. buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1928 m. - patarėju. Lozoraitis klausė teisės paskaitų Berlyno universitete.
Nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje, nuo 1931 m. ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas. 1932 m. rugsėjo mėn. su šeima grįžo į Lietuvą.
1932-1934 m. užėmė LR Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pareigas. 1934 m. birželio 12 d. prezidento Antano Smetonos įsakymu buvo paskirtas LR užsienio reikalų ministru. Tais pačiais metais jo iniciatyva Ženevoje pasirašyta Baltijos valstybių santarvės sutartis. 1935 m. Stasys Lozoraitis buvo išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu.
Nuo 1939 m. vasario mėn. ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Italijoje pareigas, kurias vykdė iki pasiuntinybės Romoje „Villa Lituania“ uždarymo 1940 m.
Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure.
1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais Kybartų aktais S. Lozoraitis buvo paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas, jis dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas, su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. - 1945 m. lapkričio 15 d., kai jį pavadavo diplomatas Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje), ėjo iki pat mirties - 1983 m.
Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis: Diplomačių kelias
Lozoraičių giminė, kilusi iš Užnemunės valstiečių, paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kelyje į laisvę. Trys Lozoraičių kartos nuosekliai dirbo Lietuvos valstybingumo baruose, kuriant, įtvirtinant, išsaugant ir atkuriant Lietuvos valstybingumą per visą XX amžiaus Lietuvos istoriją.
Pirmasis iškilus šios šeimos atstovas - Motiejus Lozoraitis (1866-1907), Lietuvos teisininkas, pirmasis lietuvių advokatas, varpininkas, publicistas.
Jo sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898-1983) buvo žymus XX a. Lietuvos valstybės veikėjas, dirbęs Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje. Jis buvo Lietuvos pasiuntinys ir laikinasis reikalų patikėtinis prie Šventojo Sosto, Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. SSRS okupavus Lietuvą, ilgametis Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas (iki 1983 m.) Stasys Lozoraitis vyresnysis, kaip ir kiti demokratinio pasaulio valstybėse rezidavę Lietuvos diplomatai, toliau tęsė diplomatinę tarnybą, liko ištikimas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir duotai priesaikai. Kaip teigia istorikė A. Petraitytė-Briedienė, „jie buvo gyva ir vienintelė jungtis su nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo įrodymas, laisvos Lietuvos simbolis.“
Tarnybos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje kelią pasirinko ir abu Stasio Lozoraičio sūnūs - Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924-1994) ir Kazys Lozoraitis (1929-2007). Tai buvo tarnystės Lietuvai kelias, nes okupuotos valstybės diplomatų darbas nebuvo jokia privilegija, veikiau priešingai - sunki ir nedėkinga veikla.
Stasys Lozoraitis jaunesnysis
Stasio Lozoraičio jaunesniojo diplomatinė veikla prasidėjo 1944 m., jam tapus Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Stasio Girdvainio padėjėju. 1947 m. Stasys Lozoraitis buvo oficialiai paskirtas Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto atašė, o nuo 1954 m. - pirmojo sekretoriaus pareigoms. 1970 m., mirus Stasiui Girdvainiui, ėjo Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto pareigas.
Visą laiką jis, kaip ir kiti Lozoraičių šeimos nariai, aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, palaikė aktyvius ryšius su pasaulio lietuvių bendruomenėmis, lietuvių visuomeninėmis, kultūros, mokslo, jaunimo organizacijomis, dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose.
1983 m. mirė tėvas, Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Prieš mirtį Lietuvos diplomatų vadovas paskyrė savo vyresnįjį sūnų Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Prezidentas Valdas Adamkus savo prisiminimuose yra pažymėjęs, kaip atgijo Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone, ten įsikūrus Stasiui ir Danielai Lozoraičiams, tapusi ne tik simboliniu, bet gyvu Lietuvos Nepriklausomybės kūnu.
Aktyvi Stasio Lozoraičio diplomatinė veikla ir ilgametė patirtis, užsienio kalbų mokėjimas, asmenybės charizma, patarimai ir rekomendacijos Lietuvos politikams tapo lemiamais per Sąjūdžio atgimimą, Sovietų Sąjungos griūtį ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją ir ją įtvirtinant tarptautinėje arenoje 1990-1992 metais.
Pagerbdama beveik 50 metų trukusią Stasio Lozoraičio diplomatinę tarnybą ir brandžiausius gyvenimo metus, kuriuos įprasmino šio žmogaus pasiaukojamas darbas ir Nepriklausomybės viltis, lietuvių tauta suteikė Stasiui Lozoraičiui simbolinį Vilties prezidento vardą, kai buvo iškelta jo kandidatūra 1993 m. prezidento rinkimuose.
Kazys Lozoraitis
Kazys Lozoraitis gimė 1929 m. liepos 23 d. Berlyne, Vokietijoje, ir mirė 2007 m. rugpjūčio 13 d. Jis gimė diplomato Stasio Lozoraičio, kuris tuo metu dirbo Lietuvos pasiuntinybėje, ir žymios visuomenės veikėjos bei pedagogės Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės šeimoje. 1932 m. su šeima grįžo į Lietuvą.
1939 m. birželio mėn. baigęs Romos Lycée Chateaubriand, studijavo Romos universitete žurnalistiką. 1958-1972 m. dirbo Italijos radijuje. 1960 m. formaliai pradėjo dirbti Lietuvos atstovybėje, eidamas ministro Stasio Girdavainio asmeninio sekretoriaus pareigas. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, talkino rengiant Italijos radijo laidas lietuvių kalba. 1972 m. įsidarbino Vatikano radijo lietuvių redakcijoje.
Nuo 1980 m. ėjo Lietuvių bendruomenės Italijoje vicepirmininko pareigas. 1985-1992 m. dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1992 m. gegužės 6 d. buvo paskirtas LR ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. 1994 m. sausio 5 d. paskirtas nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Maltos ordino. Šias pareigas ėjo iki 2004 m. lapkričio 15 d. Nuo 2004 m. tęsė savo veiklą.
Kazys Lozoraitis niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu.
Mirė nuo vėžio. Palaidotas Romoje, Santa Maria dei Monti bažnyčioje.
J. Oleko ir L. Kasčiūno ginčas: kas veikia valstybės nelabui?
1998 m. lapkričio 10 d. buvo išleistas bendras pašto ženklas serijoje „Žymūs žmonės“. 1999 m. ir 2000 m. balandžio 28 d. buvusiuose Ministrų rūmuose (dab. VDU rektoratas, K. Donelaičio g.) buvo įrengtas Stasio Lozoraičio vyresniojo darbo kabinetas.
1995 m. vasario 16 d. prie namo (K. Donelaičio g. 58) atidengta memorialinė lenta su dviem bareljefais.
tags: #kada #gime #lazoraitis
