Kiekvienas netikėtas, niežtintis ar skausmingas bėrimas gali kelti nerimą, ypač jei jo nepavyksta iš karto atpažinti. Viena iš ligų, kuri dažnai nustebina net sveikus, aktyvius žmones, yra juosiančioji, arba kitaip juostinė, pūslelinė - skausminga, bet dažnai laiku nepastebima virusinė infekcija. Ši būklė dažniausiai pasireiškia netiktai ir gali paveikti ne tik fizinę, bet ir emocinę žmogaus būseną. Todėl svarbu žinoti, kaip ją atpažinti, suprasti pagrindines juostinės pūslelinės priežastis ir imtis tinkamų veiksmų.
Kas yra juostinė pūslelinė?
Juostinė pūslelinė (lot. Herpes zoster) - tai virusinė liga, kurią sukelia virusas Varicella zoster, tas pats, kuris sukelia ir vėjaraupius. Pagrindinis juostinės pūslelinės sukėlėjas yra vėjaraupių virusas, kuris po persirgtų vėjaraupių „pasislepia“ nervų ląstelėse ir ten gali išlikti dešimtmečius. Susilpnėjus imunitetui, dėl streso, ligų ar senėjimo, virusas aktyvuojasi ir sukelia uždegimą bei būdingą bėrimą.
Juostinę pūslelinę sukelia Varicella Zoster virusas (VZV), pirmą kartą žmogų paveikiantis vėjaraupių forma. VZV plinta aerozoliniu būdu, per kvėpavimo takų, akių gleivines, seiles ir sąlytį su pūslelėmis. Persirgus vėjaraupiais, susiformuoja imunitetas, tad vėliau asmuo, po kontakto su sergančiuoju vėjaraupiais ar juostine pūsleline, vėjaraupiais nebeužsikrečia. Visgi, virusas organizme išlieka visą gyvenimą ir patiriant itin didelį stresą ar smarkiai susilpnėjus imunitetui - gali aktyvuotis, pasireikšdamas juostine pūsleline.
Sergantis asmuo negali užkrėsti kitų žmonių juostine pūsleline, tačiau gali perduoti vėjaraupių virusą tiems, kurie juo dar nesirgo (ypač vaikams). Paprastai liga trunka nuo 2 iki 4 savaičių.
Lūpų pūslelinė ir juosiančioji pūslelinė nėra tas pats. Lūpų pūslelinę sukelia kitas virusas Herpes simplex, o juostinę pūslelinę - vėjaraupių virusas Varicella zoster. Juosiančioji pūslelinė dažniausiai atpažįstama pagal viena juosta išsidėsčiusius bėrimus ir stiprų skausmą.
Rizikos veiksniai
Kalbant apie rizikos veiksnius, būtina paminėti, kad dažniausiai juosiančioji pūslelinė išsivysto vyresniems nei 50 metų žmonėms, tačiau pasitaiko ir jaunesniems, ypač susilpnėjus imunitetui. Rizikos veiksniai apima lėtines ligas, onkologinius susirgimus, imunosupresinį gydymą, stresą, nuovargį ir netgi netinkamą mitybą.
Šia liga dažniausiai suserga vyresnio nei 60 metų amžiaus žmonės, taip pat tie, kuriems dėl įvairių priežasčių pasireiškia imunodeficitinė būklė: sergant AIDS, onkologinėmis, autoimuninėmis ligomis, po organų persodinimo, chemoterapijos, radioterapijos kursų, kada vartojami imunosupresiniai medikamentai. Juostinė pūslelinė gali pasireikšti ir dėl tokių, iš pirmo žvilgsnio įprastų, aspektų, kaip persikaitinimas saulėje, nudegimai ar netgi stresas.
Juostinės pūslelinės simptomai
Juostinės pūslelinės simptomai gali būti labai įvairūs, tačiau dažniausiai ligos pradžioje juntamas odos jautrumas, dilgčiojimas ar niežėjimas vienoje kūno pusėje. Daugeliui sergančiųjų pasireiškia intensyvus skausmas, kuris gali būti deginantis ar duriantis ir dažnai išlieka net po bėrimų išnykimo.
Juostinė pūslelinė visų pirma pasireiškia labai stipriu ir varginančiu skausmu pagal nervų eigą, vėliau šias vietas išberia smulkiomis grupėmis išsidėsčiusiomis pūslelėmis.
Diagnozė ir gydymas
Diagnozuojant juosiančiąją pūslelinę, dažniausiai remiamasi klinikiniais požymiais - bėrimų pobūdžiu, jų išsidėstymu ir skausmo lokalizacija. Kai kuriais atvejais, jei liga pasireiškia neįprastai, atliekami papildomi tyrimai - kraujo, virusinių ligų tyrimai, kartais net odos biopsija. Teisinga diagnozė yra raktas į efektyvų gydymą ir mažesnę komplikacijų riziką.
Gydant juostinę pūslelinę, svarbiausias tikslas - sumažinti skausmą, užkirsti kelią komplikacijoms ir pagreitinti gijimą. Pagrindiniai juostinės pūslelinės vaistai - antivirusiniai preparatai, kurie paskiriami kuo anksčiau (geriausia - per 72 val. nuo bėrimų pradžios). Priklausomai nuo simptomų sunkumo, gali būti skiriami ir skausmą malšinantys, uždegimą slopinantys vaistai, vietiniai antiseptikai.
Nors kai kuriems žmonėms juostinė pūslelinė praeina savaime, yra atvejų, kai būtina nedelsti. Jei atsiranda bėrimų ant veido, akių srityje, jeigu jaučiamas stiprus skausmas, silpnumas, aukšta temperatūra ar pasireiškia simptomai vaikui arba nėščiajai, rekomenduojama kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Juostinės pūslelinės komplikacijos
Pavojingiausia šios ligos pasekmė - ilgai trunkantis nervų skausmas (postherpetinė neuralgija). Tai būklė, kai stiprus skausmas gali išlikti net keletą mėnesių ar metų po bėrimų išnykimo. Kitos komplikacijos gali būti bakterinės odos infekcijos, akių pažeidimai (ypač jei bėrimas išplinta ant veido), klausos, pusiausvyros sutrikimai.
Ši liga gali sukelti poherpetinę neuralgiją, kada pacientas jaučia bene nepakeliamus skausmus buvusių bėrimų vietoje. Neuralgija gali trukti net keletą metų, o jaučiamas skausmas labai išsekina organizmą, tenka vartoti daug skirtingų vaistų ar net atlikti nervo blokadas, kad žmogus nebesikankintų. Ši komplikacija išsivysto 60-70 proc. sirgusiųjų juostine pūsleline.
Kaip komplikacija dažnai pasireiškia bakterinės odos infekcijos, kurios silpną imunitetą turintiems asmenims gali sukelti rimtą pavojų: iš odos bakterijos gali patekti į kraują ir sukelti sepsį.
Jeigu juostinė pūslelinė pasireiškia kaktos srityje aplink akį, liga gali komplikuotis į konjuktyvitą, uveitą, iridociklitą, chorioretinitą, regimojo nervo uždegimą. Akių pūslelinės komplikacijos trunka ilgai, suprastėja regėjimas, o jei atsiranda optinio nervo uždegimas - galima net apakti.
Taip pat, sergant juostine pūsleline paveikiama nervų sistema, todėl gali išsivystyti meningitas, encefalitas, mielitas. Susirgus pastarosiomis dvejomis ligomis, sutrinka sąmonė, kankina paralyžius bei traukuliai, sutrinka žmogaus eisena ir elgesys, koordinacija, orientacija, kas labai apsunkina kasdienybę ne tik pačiam pacientui, bet ir jo artimiesiems. VZV virusas pažeidžia smegenų kraujagysles, todėl kyla smegenų infarkto rizika.
Juostinė pūslelinė nėštumo metu
Juostinė pūslelinė nėštumo metu reikalauja ypatingo dėmesio. Nėštumo metu, ypač pirmosiomis savaitėmis, kai vyksta patys svarbiausi naujos gyvybės formavimosi procesai, kiekvieną besilaukiančiąją gąsdina net menkiausia infekcija. Nors juostinė pūslelinė vaikui - reta, bet įmanoma, ypač jei vaikas anksčiau sirgo vėjaraupiais.
Vėjaraupiais kasmet suserga apie 15 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp kurių didžioji dauguma yra ikimokyklinio amžiaus vaikai. Daugeliui ši infekcija neatrodo labai pavojinga, tačiau ateityje ji gali grįžti su trenksmu - juostine pūsleline, galinčia sukelti ne tik sunkias sveikatos problemas, aklumą, paralyžių, bet ir mirtį.
JAV akušerių ir ginekologų kolegija teigia, kad net 75 proc. moterų, kurios anksčiau buvo varginamos pūslelinės, gali tikėtis šio viruso protrūkio ir nėštumo metu. Nėštumo metu lytinių organų pūslelinė kamuoja net iki 2 proc. moterų.
Paprastai lūpų pūslelinė nėštumo metu laikoma mažiau pavojinga nei lytinių organų pūslelinė. Lytinių organų herpes infekcija, pasireiškusi pirmą kartą, pavojingiausia I ir III nėštumo trimestrus. Nėštumo pradžioje dėl šio viruso gali įvykti persileidimas, o paskutinįjį trimestrą jis gali pažeisti vaisiaus vidaus organus, sutrikdyti augimą.
Tinkamiausią gydymą skirs nėštumą prižiūrintis gydytojas. Pagrindinė profilaktinė priemonė siekiant išvengti tiek lytinių organų, tiek lūpų pūslelinės - imuniteto stiprinimas.
Nėštumo metu reikėtų vengti oralinių lytinių santykių, nes virusas gali būti lengvai pernešamas nuo lūpų ant lytinių organų, ir atvirkščiai. Svarbu žinoti, kad užkrėsti šiuo virusu galima dar pūslelėms nepasirodžius, todėl jei vienas iš partnerių yra sirgęs pūsleline, geriau pasisaugoti. Jei partneris artėjant jūsų gimdymo datai susirgo lytinių organų pūsleline, reikėtų neturėti lytinių santykių.
Jeigu nėščioji vėjaraupiais suserga likus 7 dienom iki gimdymo, gimusiam naujagimiui savitojo VZVIG skirti nereikia, skatinamas maitinimas krūtimi, izoliacija nereikalinga. Jeigu gimė neišnešiotas naujagimis, sergantis vėjaraupiais, turi būti skiriamas intraveninis acikloviras 20 mg/kg kas 12 val. Jeigu motina susirgo vėjaraupiais likus mažiau negu 7 dienos iki gimdymo, skiriamas savitasis VZVIG 125 g/10 kg kūno masės, kuris turi būti suleistas į raumenis per 24 val.
Vėjaraupiams gydyti nėštumo metu gali būti skiriamas acikloviras ir valacikloviras. Valacikloviras nėštumo metu vartojamas kaip alternatyva. Acikloviras yra sintetinis nukleozidų analogas, inhibuojantis žmogaus herpes virusų replikaciją. Acikloviras lengvai praeina placentos barjerą, yra aptinkamas vaisiaus audiniuose, virkštelės kraujyje, amniono vandenyse. Jis gali inhibuoti viruso replikaciją, sumažinti transplacentinį viruso patekimą.
Prevencija
Nors visiškai išvengti juostinės pūslelinės rizikos neįmanoma, šiandien yra veiksmingų būdų, padedančių sumažinti šios ligos tikimybę ir apsisaugoti nuo rimtesnių komplikacijų. Ypač svarbu stiprinti imunitetą: rinktis subalansuotą mitybą, užtikrinti kokybišką poilsį, būti fiziškai aktyviems ir stengtis mažinti ilgalaikį stresą.
Skiepai nuo juosiančiosios pūslelinės - tai patikima ir efektyvi priemonė, kuri gali padėti išvengti ne tik pačios ligos, bet ir sunkių juostinės pūslelinės komplikacijos. Vakcina padeda apsaugoti organizmą nuo viruso suaktyvėjimo, todėl liga dažnai praeina lengviau arba visai nepasireiškia.
Infekcinių ligų specialistė įspėja, jog siekiant išvengti sudėtingų juostinės pūslelinės padarinių, skiepai laikomi pačia patikimiausia ir efektyviausia priemone.
Gydytoja nuramina, kad tai, jog žmogus vaikystėje sirgo vėjaraupiais, nereiškia, kad ateityje teks susidurti su šia sudėtinga liga - to išvengti gali padėti rizikos grupių vakcinacija. Visiems vyresniems nei 60 metų asmenims, nepaisant ar žmogus jau yra persirgęs juostine pūsleline, ar ne, rekomenduojama žengti žingsnį tvirtesnės sveikatos link ir pasiskiepyti.
Vakcinacija nuo juostinės pūslelinės bei poherpetinės neuralgijos susideda iš dviejų injekcijų, atliekamų 2-6 mėnesių intervalu. Skiepas sudarytas iš stiprų imuninį atsaką į virusą sukeliančių medžiagų, kurios skatina antikūnų gamybą.
Skiepijimasis gali tapti išsigelbėjimu nuo rimtų ar net mirtinų pasekmių, kurias sukelia juostinė pūslelinė. Visgi, kaip ir prieš bet kokią vakcinaciją, patariama pasikalbėti su šeimos gydytoju ar patyrusiu infekcinių ligų specialistu, kurie žino galimas ligos komplikacijas bei yra susipažinę su šios ligos atvejais. Jie atidžiai apžvelgs paciento ligos istoriją, patikrins jo būklę, galbūt net atliks bendrus tyrimus imuniteto stiprumui įvertinti bei atsakys į visus kylančius klausimus.
Gyva susilpninta vėjaraupių vakcina rekomenduojama skiepyti vaisingo amžiaus vėjaraupiais nesirgusias moteris prieš planuojamą nėštumą arba po jo. Nėštumo metu skiepijimas nuo vėjauraupių negalimas, nes gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos nėščiosioms.
Dermatologas paaiškina apie juostinę pūslelinę: ar ji užkrečiama? Juostinės pūslelinės gydymas ir prevencija? | Dr. Samas Ellisas
Jeigu nėščioji turėjo kontaktą su sergančiuoju vėjaraupiais, o jos imuninis statusas nėra žinomas, turi būti atliekamas serologinis tyrimas VZV IgG nustatyti. Gavus neigiamą atsakymą, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG.
Epidemiologiniai duomenys rodo, kad skiepijimas nuo vėjaraupių sumažino motinos ir vaisiaus užsikrėtimo vėjaraupiais atvejų skaičių. Daugiau nei 85% vaisingo amžiaus moterų turi imunitetą prieš VZV, todėl nėštumo metu retai suserga pimine infekcija.
