Nėštumas - tai ypatingas metas, kupinas laukimo, svajonių ir, žinoma, netikėtumų. Kiekviena moteris turi savo unikalią istoriją, kaip jos mažylis atėjo į pasaulį. Kai kurios istorijos būna sklandžios ir ramios, kitos - kupinos jaudulio, netikėtų posūkių ir, žinoma, juoko. Dalinamės keliomis nuotaikingomis ir netikėtomis gimdymo istorijomis, kurios priverčia nusišypsoti.
Netyčinis „gandras“ ir vestuvių puota
Viena moteris pasakojo, kad 2011 m. balandį su vyru planavo vestuves, kurios turėjo įvykti po trijų mėnesių. Tačiau tuomet jai vėlavo mėnesinės. „O gal laukiuosi? Oi, ne, to tikrai negali būti, nes aš visada maniau, kad pastoti bus man sunku, netyčiukas tikrai negali mūsų aplankyti!“, - tokios mintys sukosi galvoje. Vėliau paaiškėjo, kad ji laukiasi apie 7 savaites. „Oho!“, - negalėjo sulaikyti plačiausios šypsenos per visą veidą. Gydytoja perspėjo, kad kraujavimas rodo gresiantį persileidimą, tačiau mažylis, matyt, pasijuto labai mylimas, nes nuo tos dienos, kai moteris sužinojo, kad laukiasi, dingo visi kraujavimai. Tai buvo pati nuostabiausia vestuvinė dovana jiems.
Nėštumas buvo dievinamas, kiekviena diena grožėtasi savimi veidrodyje, jaustasi pati gražiausia. Negalėta atsidžiaugti augančiu pilveliu, jame judančiu kūdikėliu, kasdien su juo bendrauta kaip su šalia esančiu žmogučiu, dainuota, pasakota, ką veikiama, kaip jaučiamasi. Atėjus echoskopijos terminui, sužinota, kad laukiama sūnaus, gimdymo data paskirta gruodžio 9 dieną. Viso nėštumo metu savijauta buvo tobula, jokių pykinimų, tinimų, jokių negalavimų, kūdikėlis judėdavo labai švelniai, nei karto neteko pajusti, ką reiškia skaudūs spyriai, nardydavo jis kaip žuvelė vandeny. Iki pat gimdymo moteris buvo kaip ant sparnų, kupina energijos ir žavesio. Lankė nėščiųjų paskaitas, gimdymo laukė be jokios baimės, su didžiuliu smalsumu ir noru išvysti savo taip mylimą sūnelį.
Ir štai išaušo diena prieš numatytą gimdymo terminą, ketvirtadienis - gruodžio 8-oji. Diena, kaip visada, prasidėjo gražiai, išsimiegojo, rytas su balinta kavyte ir mintimi, kada pagaliau pasibels jos berniukas. Nors žiema, bet už lango panašu į rudenį, jokio sniego, tik pliki medžiai ir pilki laukai, vienintelė namuose stovinti išpuošta eglutė priminė, kad dabar gruodis. Nuotaika puiki, tvarkomasi, klausomasi muzikos, bendraujama su draugėmis internetu, užbaiginėja nerti mažytę kepurytę. Apie pietus pradeda mausti pilvuką, galvojama, kad apsilankė paruošiamieji sąrėmiai, apie kuriuos vis kalba kitos mamos. Skausmas užeina ir praeina, tai nesudaro jokių nepatogumų, diena eina įprastai. Vakare grįžęs vyras, išgirdęs apie sąrėmius, kiek susijaudina ir ragina važiuoti į ligoninę. Moteris dar stabdo, sako, gal čia dar netikri sąrėmiai, ji juk gerai jaučiasi, palauks. Išsimaudžius po dušu skausmai nepraėjo, tad nuspręsta važiuoti. Susidėta ramiai krepšys ir išvažiuota.
Nuotaika puiki, glostomas pilvelis ir mintyse klausiama kūdikėlio: nejaugi jau beldiesi, nejaugi nori būti labai punktualus? Apie pusę 12 nakties atvažiavus į priimamąjį dar ne iš karto rastas įėjimas, juokas ėmė, kad vaikštoma iš vieno kampo į kitą, ieškant, pro kur čia patekti. Ant vartų pastebėtas skambutis, paskambinus į duris, ateina seselė ir klausia, kas nutiko. „Sąrėmiai“, - sakoma jai. „Abejoju, ar su tokia šypsena būna tikri sąrėmiai“, - atsako ji. Atėjusi gydytoja patikrina ir siunčia į gimdyklą, nes gimdos kaklelio atsivėrimas - 4 cm. Aplanko šioks toks jauduliukas, juk dar nesijaučiama gimdanti, nes viską įsivaizduojama daug sudėtingiau. Einama su vyru į gimdyklą, moteriai nuleidžiami vandenys ir laukiama. Skausmas po truputėlį stiprėja, bet gražiai ir ramiai laukiama toliau. Bendraujama su vyru ir akušere, nejaučiama einančio laiko… Užėjus sąrėmiui ramiai atkvėpuojama ir toliau bendraujama. Vis glostomas pilvelis, raminamas mažylis, kad viskas gerai, paniūniuojama lopšinė, kurią dainuota einant miegoti.
Nuolat galvoje sukosi mintis, kaip jaučiasi berniukas, ar jam nebaisu, ar jam nestipriai skauda sąrėmių metu, norėta jam suteikti kuo ramesnį atėjimą į šį pasaulį. Stengtasi viską vykdyti, ko mokė per paskaitėles nėštumo metu: daug kvėpuota, stengtasi būti atsipalaidavusiai ir visas mintis nukreipti ne į skausmą, o į pasaulį besiveržiančią mažą trapią gyvybę. Praėjo dvi valandos, energijos dar sočiai, skausmas jau stiprus, bet viskas ištveriama, jokios minties apie nuskausminamuosius. Griežtai buvo nusistatyta, kad jų neims, nenorėta atsiriboti nuo kūdikėlio, nes jam skausmo niekas nenuims, žinota, kad dviese įveiks net ir pačius baisiausius skausmus. Gulinėta burbulinėje vonioje, vyras skaičiuoja, kas kiek laiko sąrėmiai, žiūrima, kad jau kas minutę. Nuspręsta išlipti pašokinėti ant kamuolio, nes gulėti jau kiek sunkoka. Tik užlipus ant kamuolio įbėga gydytoja patikrinti atsivėrimo, ir girdima, kad jau visi 10 cm - laikas stumti! „O, geras, taip greitai! Aš buvau nusiteikusi sulaukti ryto ar net dienos, juk gimdau pirmą kartą“, - galvojama. Ir pati gydytoja nustebusi.
Smagu, kad moteris tokia greituolė, sukandusi dantis laukiama, kol personalas pasiruoš stūmimui, aplanko trumpa mintis ir jauduliukas, ar pavyks tinkamai stumti. Seselės laksto, ruošiasi akušerė, ir pagaliau leidžiama stumti. Stumti nebuvo lengva, komandos vykdytos atidžiai ir taisyklingai, po keleto stiprių stūmimų laimingai be plyšimų 2 val. 30 min. pasaulį išvydo lauktas ir puoselėtas sūnelis. Tikriausiai plačiausia šypsena nušviesta visa gimdykla, jokių ašarų, tik plačiausia šypsena, o visad manyta, kad pagimdžius verks, bet matyt iš tos laimės visos ašaros kažkur paskendo.
Po džiaugsmo aplankė šioks toks šokas, kadangi sūnus gimė mažo svorio - tik 2,4 kg. Vos jį pamačius pirmi žodžiai buvo: „Koks jis mažytis!“ Rūpestingas naujagimių gydytojos žvilgsnis išdavė, kad kažkas negerai. Pasirodo, moters gydytoja nėštumo metu kažką pražiūrėjo, nes paskutiniais mėnesiais pilvelyje vaikas badavo, trūko daug gliukozės. Sūneliu neteko ilgai pasidžiaugti, po kraujo tyrimo ryte skubiai išneštas į inkubatorių.
Moteriai, žinoma, tai buvo didelis stresas, bet nieko nepadarysi, nusitraukinėta priešpienis ir keliauta pas mažylį trumpam pasidžiaugti ir pamaitinti. Po 2 dienų atėjus su pieneliu pas sūnelį, gydytoja pasidžiaugė, kad jau tuoj grąžins jį į palatą. Ties tais žodžiais sūnelis staiga atpila su tulžimi bei įtartinai pasituština. Moteriai liepta išeiti, po poros valandų sužinota, kad mažyliui stiprus viso žarnyno uždegimas, todėl jis skubiai bus vežamas į Kauno klinikas. Gresia rimtas pavojus jo gyvybei, kadangi jis per mažo svorio, o liga labai rimta.
Sunku nupasakoti, kaip jautėsi su vyru tą akimirką, ašaros riedėjo upeliu, atrodė, kad dūžta viskas, kas buvo gražu, juk iki gimdymo viskas buvo tobula, o po jo toks košmaras mažyliui! Be galo graudu būdavo lankyti savo vaikutį ir matyti jį visą prijunginėtą prie laidų laidelių, taip norėdavosi prisiglausti pamyluoti, paguosti, kai jam skauda, kai jį bado. Meldžta, kad jis greičiau pasveiktų, sakyta, kad gali būti klyksniukas, neleisti mamai miegoti naktimis, bet kad tik būtų sveikas ir šalia.
Visa laimė, kad mažylis pateko į geras rankas ir po 10 dienelių jau džiaugiamasi juo laikant glėbyje. Negalėta jo paleisti, vėl pagaliau skraidyta padebesyse, negalėta atsidžiaugti jo balseliu, riesta nosyte ir minkštomis pėdutėmis, miegančiu tyru veideliu bei neišpasakytu ramumu. Pagaliau prasidėjo gražios motiniškos dienelės.
Nenumaldomas noras ir netikėtas gimdymas
Viena moteris pasakojo, kad dar pirmo nėštumo metu sakė, jog ilgai nelaukus norės ir antro mažylio. Labai norėta savo džiaugsmeliui padovanoti sesutę arba broliuką, kad vaikystė būtų kuo margesnė, kad visad šalia turėtų panašaus amžiaus draugą. Visi juokėsi, sakydavo, dar pirmo nepagimdžius, o jau apie antrą svajoja. Bet savo žodžio laikytasi. Bėgo dienos, džiaugtasi savo pirmagimiu, jo vis naujesniais pasiekimais.
Kai jų mažyliui buvo 8 mėnesiai, pajusta, kad savijauta kiek kitokia, labai priminė pirmojo nėštumo pradžią - labai norėjosi miego ir padidėjo apetitas. Nusipirkta testas, nekantriai sulaukta ryto ir jis pasidarytas, bet mintyse dvejojama, ar gali taip greit aplankyti gandrai. Abejones išsklaidė iškart išryškėjusios aiškiausios dvi juostelės. „O geras!“, - tyliai besijuokdama pasakyta sau. „Aš vėl laukiuosi!“ Virpuliukas lakstė po visą kūną, nekantru tuoj pasidalinta smagia naujiena su mama ir seserimi, jos kaip tik buvo grįžusios atostogų į Lietuvą aplankyti pirmagimio. Kai grįžo vyras iš darbų, jam padovanota dėžutė su testu, naujiena jam buvo netikėta, bet labai smagi. Visi džiaugtasi šeimos pagausėjimu. Tik nežinota, kiek pilveliui laiko, nes dar žindoma sūnelis ir nesulaukta mėnesinių, mažasis stebukliukas nelaukė nieko ir kibęs iškart prasidėjus pirmai vaisingai dienai.
Ginekologė echoskopu patvirtino nėštumą ir pasakė, kad žirniukui 7 savaitės. Moteris devintam danguj, vėl pati gražiausia, vėl kasdien grožėtasi savimi veidrodyje, juk kaip nuostabu lauktis. Pakeista ginekologė bijant vėl rizikuoti, kad ko nepražiūrėtų. Antras nėštumas buvo toks pat kaip ir pirmas, lengvas, sklandus, laukta broliuko, kuris taip pat buvo ramus ir švelnus pilvelio gyventojas. Deja, nelemta buvo ramiai laukti.
Gražią sausio dieną, kai nėštumui buvo beveik septyni mėnesiai, linksmai vaikštinėjama su sūneliu lauke, skambina sesuo, išgirsta baisi žinia, kad mirė jų mama! Širdis plyšo, žemė slydo iš po kojų, nežinota, kaip kojos laikė ir iš kur tiek jėgų buvo parbėgti su vežimėliu namo. Tą akimirką šalia buvo tik vos metukų sulaukęs išsigandęs sūnelis ir pilvelis. Atrodė, kad gyvenimas sudužo į šipulius, sudužo svajonės, juk dar prieš savaitę su mamyte kūrė planus, kaip ji grįš prieš gimdymą, džiaugsis anūkėliais. Baisu, kas dėjosi širdyje, norėjosi šaukti, rėkti, bet vaikučiai neleido panirti į beribį liūdesį. Deja, teko gražiausiu laukimo metu išgyventi tai, ko visada labiausiai bijota ir ko labiausiai nesitikėta, kad taip įvyks. Laukimas aptemdė gedulo nuotaikos, bet vis save raminta, juk visas stresas nukeliauja mažyliui po širdele. Mažylis primindavo spyriais, kad nesinervintų, kad reikia iškelta galva žengti į gyvenimą pirmyn, nes dabar gyvena ne sau, dabar pati yra mama ir turi būti tvirta kaip uola. Mažyliai neleido palūžti, padėjo greičiau atsigauti po brangiausio žmogaus netekties, jie buvo didžiausia paguoda ir vaistas nuo depresijos, juk neįmanoma nesijuokti, kai linksmas išdaigas krečia sūnelis, neįmanoma nesišypsoti, kai pilvelyje suspurda dar vienas vaikelis.
Suvokta, kad mylimiausia mamytė neleistų liūdėti, tad stengtasi kuo ramiau ir gražiau laukti antrojo išsvajoto mažylio, kurio kartu laukė taip pat ir mama, tik jau iš dangaus.
Naktis ligoninėje ir netikėtas „pasimatymas“
Viena moteris pasakojo, kad jos gimdymas prasidėjo 2:10 nakties, kai nubėgo vandenys. Abejonių nekilo, nes ką tik buvo tualete. Vandenys buvo skaidrūs, bet labai slidūs. Nuo tos minutės, kas 10 min. sudiegdavo skausmas ir vėl šliukšteldavo porcija vandens. Buvo paskambinta vyrui, kad grįžtų iš darbo, nes dirbo naktinėje pamainoje. Paskambinta į P. Mažylio gimdymo namus, paklausta, ar yra laisva gimdykla su didele vonia, nes norima gimdyti vandenyje. Deja, visos gimdyklos užimtos. Manyta, kad vis tiek, atsilaisvins kol nuvažiuos.
3 val. prasidėjo sąrėmiai. Vaikščiota po kambarius ir dėtasi daiktus į tašę, kurios dar nebuvo susikrovusi. Kai sąrėmiai ėmė dažnėti ir stiprėti, kad nebespėta nueiti iš vieno kambario į kitą, vyras prikalbino važiuoti į GN. ryto. Sesutė, su kuria kalbėta telefonu, nustebo, kad taip ilgai važiavota. Deja, su gimdyklomis padėtis dar labiau pablogėjo. Tuo metu gimdė 4 moterys, dar 4 laukė eilės - penkta laukė eilės. Pradėta galvoti, kad geriau važiuoti į Krikščioniškus, nes gauti gimdyklą su didele vonia, darėsi vis mažiau šansų. Bet vyras ir gydytoja perkalbėjo ir paguldė į pogimdyvinę palatą. Po poros valandų, prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai, pabijota, jei dar stiprės, gali nebeištverti. Gydytoja buvo sakiusi, jei norėsis epidūro - negalės gimdyti vandenyje. Klausta vyro nuomonės - ką daryti, nes labai skauda. Šaukta visa gerkle. Vyras nusprendė, kad neištvers ir nubėgo kviesti gydytojos. „Pilnas atsidarymas. Eikite į gimdyklą.“ Suprasta, kad gimdykloje suleis epidūrą. Nuėjus, gulta ant stalo, skausmai baisiniai, pradėta šaukti: „Kur mano epidūras!“ Ateina akušerė ir sako: „Pilnas atsidarymas. Jau per vėlu.“ Tuomet, pradėta reikalauti vonios. Vonios gydytoja neleidžia, nes gimdoma 37 sav., vaikas per mažas, sušals. Šaukta, puolta į neviltį. Atėjo gerokai vyresnė akušerė, pradėjo kalbėti apie tai, jog norint gimdyti vandenyje, reikia būti labiau susitvardančiai moteriai. Jei taip šaukiama, tai būtų sunku, nes reikia kvėpuoti, o ne šaukti. Pasirodo, šį akušerė, prieš savaitę, priėmė gimdymą vandenyje. Įsiklausyta. Klausyta, o kaip kvėpuoti (juk nemokama). Ji pamokino. Ir klausia, ar labai nori vonios. Sakyta, nori. Oi, žinokite, kaip gerai buvo vonioje. Ne tik, šiltas vanduo, burbuliukai, kuriuos vyras įjungdavo prasidėjus sąrėmiams ir išjungdavo pasibaigus, bet dar ir kvėpuoti buvo išmokinta. Vonioje pragulėta apie 1,5 val. ilgiau neleidžia. Ir vis klausinėjama „Ar nori kaku?“. Galiausiai, liepta išlipti iš vonios. Apžiūrėta. Atsidarymas jau seniai pilnas, o gimdymo veikla nevyksta. Nuspręsta leisti skatinamuosius. Sulėkė vos ne visos seselės, akušerės ir gydytojos. Sakoma „Stumk“. O klausiama „Kaip?“ Paaiškinta. Stumiama. Sakoma dar kartą. O moteriai jau nėra jėgų. Sakoma, reikia 3 kartus iš eilės. Tai, blemba, negalėjo pasakyti iš karto. Per sekantį sąrėmį, jau prikaupta jėgų ir stūmta 3 kartus. Per dar sekantį, sakoma nestumti. Klausyta, o ką daryti? Sakoma, prakvėpuoti. Klausyta „Kaip?“. Paaiškinta. Prakvėpuota. Po to, vėl stumti. Ir po kelių tokių sąrėmių pagimdė. 10:47. Manoma, kad tikrai, greitai ir gana lengvai. Pats gimdymas, moteriai, buvo, mažiau skausmingas, nei sąrėmiai. Neplyšusi, nekirpta. Akušerės ir gydytoja gal 4 kartus gyrė, kad taip puikiai jų klausė ir gražiai pagimdė. Visas gimdymas, nuo vandens nutekėjimo, truko beveik 9 val. Pasirodo, buvo teisi, kad anksčiau patirti mėnesinių priepuoliai būdavo stipresni, nei gimdymo sąrėmiai. Skirtumas tas, kad sąrėmiai kartojasi kas kelias minutes ir yra trumpi. O mėnesinių priepuolis tęsdavosi 1 val.
Kita moteris pasakojo, kad turėjo net dvi gimdymo istorijas. Pirmoji įsiminė tuo, kad 12 valandų gimdė, o antroji vyko taip greitai, kad net nespėjo susigaudyti, kaip stebukliukas gulėjo šalia… Apie viską nuo pradžių. Su vyru nuspręsta, kad dukrytei reikia draugijos. Viskas vyko tiesiog sklandžiai, ir netrukus nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą. Džiugią naujieną pranešta seneliams ir laukta vasaros. 20 savaitę gydytoja pradžiugino naujiena, kad turės sūnų. Gimdymo data pagal echoskopą buvo liepos 6 diena. Džiaugtasi, kad turės dar vieną Mindaugą, mat tėčio vardas taip pat Mindaugas. Viduryje nėštumo su sūneliu patirta avarija, bet viskas baigėsi laimingai. Gydytoja juokavo, kad sūnus kosmonautu užsinorėjo pabūti. Vėliau viskas klostėsi sklandžiai.
Prasidėjo paskutinė savaitė. Nors tai ir antras gimdymas, jo labiau bijota, negu pirmojo, nes jau žinota, kad skaudės, ir labai. Tačiau sau mintyse pažadėta, kad antrą kartą 12 valandų nebesikankins. Liepos 9 dieną su siuntimu ir reikiamais daiktais nuvykta į ligoninę. Juk laikas gimdyti. Gydytoja pasakė, kad galima grįžti namo ir kas antrą dieną reikia atvykti pasiklausyti vaiko tonusiukų. Šiek tiek nusiminusi, juk taip laukta! Akivaizdu, mažylis neskubėjo.
Šeštadienį, liepos 14 dieną, jau nuo pat ryto pradėta jausti maudžianti šoną. Nuvykta aplankyti prieš dieną pagimdžiusios draugės, dar kartu pajuokauta, kad gal greitai susitiks ir vienoje palatoje gulės… Atėjus vakarui vyrui pasakyta, kad gal važiuojama pasitikrinti, nes tikrai neramu darosi, o ir vaiko judesiai retesni. Ligoninėje gydytojas nudžiugino, kad tikrai gulama į ligoninę, nes jau pradėjo atsiverti gimdos kaklelis. Vyrą išsiųsta namo, kad pamiegotų, nes bet kada gali sulaukti iš jos skambučio.
Išaušo sekmadienio rytas. 9 valandą paskambinta vyrui, kad jau važiuotų, nes ją kelia į gimdyklą. 10 valandą prakirpus vandenis prasidėjo visas smagumas. Sąrėmiai padažnėjo, bet šypsena liko, ir su vyru dar sukirsta rankomis, kad jei pagimdys iki 3 valandos, jis nupirks norimus aukštakulnius. Juokiamasi iš to dar ir dabar… Atėjus 12 valandai, jau nebebuvo juokinga. Sąrėmiai kas minutę, skauda visą kūną, o gretimose gimdyklose tik ir girdima, kaip gimsta vaikai. Apžiūrėjus gydytojai ir akušerei nuspręsta, kad jai reikalinga skubi cezario pjūvio operacija. Greitai viską suruošia, išveža į operacinę, o ji pamojama vyrui ir pasako, kad jau greitai pamatys sūnų. 13 valandų 13 minučių operacinėje nuskamba verksmas, ir jai taip palengvėja, kad pagaliau sūnus jau čia. Jis iškeliauja pas tėvelį, o ji tiesiog užmiega, taip, užmiega, ant operacinio stalo.
Po valandos pamačiusi vyro veidą paklausta, ar viskas gerai. „Spėk sūnaus ūgį“, - sako jis. Pakeltas galva ir spėta, kad gal 60 cm. „62“, - choru atsako jis ir seselė. Oho, pamanyta sau. Štai jau metai, kaip „saboniukas“ laksto po namus. Aplinkiniai apsirinka dėl jo amžiaus, nes jis aukštas, ir visi galvoja, kad jam jau keleri metukai.
KAIP PAGIMDYTI SVEIKĄ VAIKĄ? KAIP ELGTIS GIMDYMO METU?
Nuo streso iki euforijos: Cezario pjūvio istorija
Viena moteris pasakojo, kad nėštumas buvo lauktas, planuotas ir ganėtinai sklandus, tik ją iki pat gimdymo pykino. Pykinimas nepraėjo nei sulaukus 12, nei 20 savaičių. Pamena, tada kažkas labai šmaikščiai pajuokavo, kad 40 savaitę tai jau tikrai praeis. Bet ir tai nebuvo tiesa, nes mažylis niekur neskubėjo… Likus savaitei iki termino dienos, nėštumą prižiūrinti gydytoja informavo, kad gimdos kaklelis suminkštėjęs, sutrumpėjęs ir kokį centimetrą praviras. Stebėjosi, jog nejaučia paruošiamųjų sąrėmių, sakė, kad jie tikrai vyksta, gal tik jos skausmo slenkstis žemas. Labai džiaugėsi, manė, jau greitai pamatys savo pilvelio gyventoją, o greičiausiai dar ir lengvas susitikimas laukia, juk net nejaučia tų paruošiamųjų sąrėmių! Ėmė intensyviai svajoti, kaip atsibus ryte, o sąrėmiai jau bus įsibėgėję. Didžiąją dalį jų pramiegos ir beliks tik suspėti į ligoninę. Deja, suėjus savaitei po termino, gavo siuntimą į ligoninę „nėštumo užbaigimui“ (keistai nuskambėjo toks žodžių junginys, juk nėštumas baigiasi gimdymu).
Kitą dieną pasirodė ligoninėje. Ten sužinojo, kad gimdos kaklelis kietas ir ilgas, visiškai nepasiruošęs. Pasak apžiūrėjusios gydytojos, tai, kad jos ginekologė sakė visiškai priešingai, galėjo būti tik jos interpretacijos klausimas (?). Svajonė apie lengvą ir greitą gimdymą po truputėlį bliuško. Namo nebeišleido, paguldė. Jautėsi pasimetusi, nes, rodos, niekas neturėjo laiko papasakoti, kas vyksta, kas dabar bus, koks veiksmų planas? Sėdėjo palatoje ant lovos ir laukė. Kartu į ligoninę atsigulė ir vyras. Labai laiminga, kad gavo individualią palatą. Buvo neteisingai girdėjusi, kad vyrams ligoninėje leidžiama pasilikti tik po gimdymo, todėl labai išgyveno sužinojusi, kad į ligoninę teks gultis anksčiau. Net sunku nusakyti, koks svarbus tuo metu buvo vyro palaikymas ir net fizinis buvimas šalia. Galiausiai gydytojai nusprendė, kad gali laukti iki kito ryto, o tada jau teks imtis veiksmų, nes placenta perbrendusi, pasak jų, vaikeliui metas gimti. Vis dar tikėjo, kad iki to kito ryto gimdymas gali įvykti natūraliai. Kalbėta su mažyliu, prašyta ateiti pas juos, pasakota, kad bus daug skanaus pienelio. Gal mažylis patikėjo?
Apie ketvirtą ryto atsibudo nuo sąrėmių. Nedidelių, tačiau jau tikrai sąrėmių! Deja, jie pasirodė nepakankamai efektyvūs. Vis tiek teko gerti vaistus su prostaglandinais - skatinamaisiais, kurie padėjo pasiruošti gimdos kakleliui. Pajutus, sąrėmiai stiprėjo ir į vakarą buvo jau visai ne juokai. Taip ir „sąrėmiavo“ iki kito ryto, kol atsivėrė 4 centimetrai ir apie 9 val. gavo taip lauktą leidimą keliauti į gimdyklą. Gimdykloje leido kiek „pašokinėti“ ant kamuolio, o vėliau paguldė su oksitocino lašeline ir diržais ant pilvo (diržai prilaiko sensorius, matuojančius sąrėmių stiprumą ir vaikelio širdelės tonus). Išvargusi, po daugiau nei paros sąrėmių, o gal dėl skatinimo ir gulimos padėties, kai sąrėmių metu jau negirdėjo vyro raginimų kvėpuoti, neištvėrė ir paprašė epidurinio nuskausminimo. Po jo viskas vyko greitai. Gydytoja patikrino - 8 cm, valio, liko nedaug. Paminta, kaip žiūrėta į laikrodį ir kažkodėl skaičiuota, kad po kokių 2 val. rankose laikys savo vaikelį. Toliau viską paminta lyg per miglą. Vyras, stebėdamas monitorių, pasakė, kažką panašaus į „tie kiti skaičiukai sąrėmių metu tai mažėja“. Atėjo akušerė, po to gydytoja, visi stebėjo ekraną. Tada išgirsta, kad vyks į operacinę. Drebančiomis rankomis kažkur pasirašyta, kažkas perrengė (gimdykloje galima būti su savo rūbais, o operacinėje - ne), padažyta žaliai, perkelta ant važiuojančios lovos. Paminta, kaip toje sumaištyje tiesiog paklausta akušerės, ar viskas bus gerai, o ji tik nusijuokė: „Tai žinoma“ (na, žinoma, jiems tai - kasdienybė).
Cezario pjūvio operacija šiais laikais vyksta kiek kitaip nei prieš 10 metų (na gal tik iš mamos perspektyvos). Operacija vyko su vietine nejautra, tad buvo sąmoninga. Mačiusi tik pilvą dengiančią širmą, bet girdėjusi pirmąjį vaikelio verksmą, jautusi, kaip rieda ašara, o mintyse atsidūsta, kad štai jau ir viskas. Štai taip 13 val. 16 min. gimė sveikas ir visiškai puikus berniukas. Netrukus mažylis pridėtas prie krūtinės. Negalėta jo apglėbti rankomis, tik jausti ir žiūrėti. Po to jį išnešė pas pooperacinėje palatoje laukusį vyrą (Lietuvoje į operacinę vyrų neleidžia, jie laukia šalia esančioje patalpoje, bet vyras sakė, kad iš ten viską girdėjo). Netrukus ten atvežta ir ji. Naujai „iškeptas“ tėtis laikė mažylį glėbyje, žiūrėjo jam į akis ir kaip užhipnotizuotas lingavo pirmyn ir atgal (nors jis tvirtina to nedaręs!). Vaikelis tuojau buvo pridėtas prie jos žindymui (pridėtas, nes dėl didelio drebulio pati dar negalėjo suvaldyti rankų). Mažylis tik om ir iš karto gražiausiai žindo. Šiek tiek net pasijuokta, kad skaitė knygas ir mokėsi kartu su mama. Gimdymas, kaip ir gyvenimas - ne vadovėlis. Jis gali būti visoks ir visokį mes jį galime ir turime priimti.
Po Cezario pjūvio operacijos, kaip ir po bet kokio gimdymo, gali apimti visa puokštė jausmų. Normalu liūdėti, normalu jaustis kalta, bet normalu ir nesijausti. Ji nepatyrė pogimdyvinės depresijos, bet patyrė pirmųjų dienų euforiją. Gal dėl to, kaip tai pateikė gydytoja, bet buvo dėkinga ir jautė palengvėjimą, kad jos vaikelis buvo laiku išgelbėtas, gimė sveikas ir viskas nesibaigė blogiau. Apskritai motinystėje nuo pat pradžių jautėsi ir jaučiasi gerai. Asmeniniu pajautimu, daug didesnę įtaką nei gimdymas tam daro palaikymas iš artimiausios aplinkos, ypač vyro. Norisi palinkėti visoms mamoms sklandaus ir lengvo gimdymo!
Ingrida savo abu gimdymus vadina nuostabiausiais įvykiais gyvenime, tačiau, deja, jie buvo apipinti ir daug liūdesio bei sumišimo jausmų pasaulyje.
Nuo gimdymo iki naujo gyvenimo pradžios
Viena moteris pasakojo, kad jos pirmoji dukra gimė svėrusi 2,4 kg. Vos ją pamačius pirmi jos žodžiai buvo: „Koks jis mažytis!“ Rūpestingas naujagimių gydytojos žvilgsnis išdavė, kad kažkas negerai. Pasirodo, jos gydytoja nėštumo metu kažką pražiūrėjo, nes paskutiniais mėnesiais pilvelyje jis badavo, trūko daug gliukozės. Sūneliu neteko ilgai pasidžiaugti, po kraujo tyrimo ryte skubiai išneštas į inkubatorių.
Tai buvo didelis stresas, bet nieko nepadarysi. Nusitraukinėta priešpienis ir keliauta pas mažylį trumpam pasidžiaugti ir pamaitinti. Po 2 dienų atėjus su pieneliu pas sūnelį, gydytoja pasidžiaugė, kad jau tuoj grąžins jį į palatą. Ties tais žodžiais sūnelis staiga atpila su tulžimi bei įtartinai pasituština. Moteriai liepta išeiti, po poros valandų sužinota, kad mažyliui stiprus viso žarnyno uždegimas, todėl jis skubiai bus vežamas į Kauno klinikas. Gresia rimtas pavojus jo gyvybei, kadangi jis per mažo svorio, o liga labai rimta.
Sunku nupasakoti, kaip jautėsi su vyru tą akimirką, ašaros riedėjo upeliu, atrodė, kad dūžta viskas, kas buvo gražu, juk iki gimdymo viskas buvo tobula, o po jo toks košmaras mažyliui! Be galo graudu būdavo lankyti savo vaikutį ir matyti jį visą prijunginėtą prie laidų laidelių, taip norėdavosi prisiglausti pamyluoti, paguosti, kai jam skauda, kai jį bado. Meldžta, kad jis greičiau pasveiktų, sakyta, kad gali būti klyksniukas, neleisti mamai miegoti naktimis, bet kad tik būtų sveikas ir šalia.
Visa laimė, kad mažylis pateko į geras rankas ir po 10 dienelių jau džiaugiamasi juo laikant glėbyje. Negalėta jo paleisti, vėl pagaliau skraidyta padebesyse, negalėta atsidžiaugti jo balseliu, riesta nosyte ir minkštomis pėdutėmis, miegančiu tyru veideliu bei neišpasakytu ramumu. Pagaliau prasidėjo gražios motiniškos dienelės.
Dar pirmo nėštumo metu sakyta, kad ilgai nelaukus norėsis ir antro mažylio. Labai norėta savo džiaugsmeliui padovanoti sesutę arba broliuką, kad vaikystė būtų kuo margesnė, kad visad šalia turėtų panašaus amžiaus draugą. Visi juokėsi, sakydavo, dar pirmo nepagimdžius, o jau apie antrą svajoja. Bet savo žodžio laikytasi. Bėgo dienos, džiaugtasi savo pirmagimiu, jo vis naujesniais pasiekimais.
Kai jų mažyliui buvo 8 mėnesiai, pajusta, kad savijauta kiek kitokia, labai priminė pirmojo nėštumo pradžią - labai norėjosi miego ir padidėjo apetitas. Nusipirkta testas, nekantriai sulaukta ryto ir jis pasidarytas, bet mintyse dvejojama, ar gali taip greit aplankyti gandrai. Abejones išsklaidė iškart išryškėjusios aiškiausios dvi juostelės. „O geras!“, - tyliai besijuokdama pasakyta sau. „Aš vėl laukiuosi!“ Virpuliukas lakstė po visą kūną, nekantru tuoj pasidalinta smagia naujiena su mama ir seserimi, jos kaip tik buvo grįžusios atostogų į Lietuvą aplankyti pirmagimio. Kai grįžo vyras iš darbų, jam padovanota dėžutė su testu, naujiena jam buvo netikėta, bet labai smagi. Visi džiaugtasi šeimos pagausėjimu. Tik nežinota, kiek pilveliui laiko, nes dar žindoma sūnelis ir nesulaukta mėnesinių, mažasis stebukliukas nelaukė nieko ir kibo iškart prasidėjus pirmai vaisingai dienai.
Ginekologė echoskopu patvirtino nėštumą ir pasakė, kad žirniukui 7 savaitės. Moteris devintam danguj, vėl pati gražiausia, vėl kasdien grožėtasi savimi veidrodyje, juk kaip nuostabu lauktis. Pakeista ginekologė bijant vėl rizikuoti, kad ko nepražiūrėtų. Antras nėštumas buvo toks pat kaip ir pirmas, lengvas, sklandus, laukta broliuko, kuris taip pat buvo ramus ir švelnus pilvelio gyventojas. Deja, nelemta buvo ramiai laukti.
Gražią sausio dieną, kai nėštumui buvo beveik septyni mėnesiai, linksmai vaikštinėjama su sūneliu lauke, skambina sesuo, išgirsta baisi žinia, kad mirė jų mama! Širdis plyšo, žemė slydo iš po kojų, nežinota, kaip kojos laikė ir iš kur tiek jėgų buvo parbėgti su vežimėliu namo. Tą akimirką šalia buvo tik vos metukų sulaukęs išsigandęs sūnelis ir pilvelis. Atrodė, kad gyvenimas sudužo į šipulius, sudužo svajonės, juk dar prieš savaitę su mamyte kūrė planus, kaip ji grįš prieš gimdymą, džiaugsis anūkėliais. Baisu, kas dėjosi širdyje, norėjosi šaukti, rėkti, bet vaikučiai neleido panirti į beribį liūdesį.
Deja, teko gražiausiu laukimo metu išgyventi tai, ko visada labiausiai bijota ir ko labiausiai nesitikėta, kad taip įvyks. Laukimas aptemdė gedulo nuotaikos, bet vis save raminta, juk visas stresas nukeliauja mažyliui po širdele. Mažylis primindavo spyriais, kad nesinervintų, kad reikia iškelta galva žengti į gyvenimą pirmyn, nes dabar gyvena ne sau, dabar pati yra mama ir turi būti tvirta kaip uola. Mažyliai neleido palūžti, padėjo greičiau atsigauti po brangiausio žmogaus netekties, jie buvo didžiausia paguoda ir vaistas nuo depresijos, juk neįmanoma nesijuokti, kai linksmas išdaigas krečia sūnelis, neįmanoma nesišypsoti, kai pilvelyje suspurda dar vienas vaikelis.
Suvokta, kad mylimiausia mamytė neleistų liūdėti, tad stengtasi kuo ramiau ir gražiau laukti antrojo išsvajoto mažylio, kurio kartu laukė taip pat ir mama, tik jau iš dangaus.
O antrasis sūnelis buvo kiek ankstyvas, į pasaulį pasibeldė beveik 3 savaitėm anksčiau. Juokaujama, kad vaikutis nuo pilvelio laikų klauso mamytės, nes ji vis pajuokaudavo, kad galėtų nelaukti termino, o gimti kai prasidės Avino ženklas. Taip ir buvo, prasidėjus Avino Zodiako ženklui, tą dieną jis pradėjo belstis, nors prieš 4 dienas apžiūrėjusi gydytoja sakė, kad dar tikrai nėra artėjančio gimdymo požymių.
Kovo 21-oji, ketvirtadienis, buvo šalta, nė kiek į pavasarį nepanaši diena, pievos padengtos sniegu. Tą dieną prasidėjo reguliarūs sąrėmiai, vėl vos maudžiantys, kad teko dvejoti, ar jie tikri, ar ne. Skausmeliams nepraeinant, vakare su visa šeimynėle nuvažiuota į priimamąjį, atvažiavota su šypsena. Patikrinusi ginekologė pasakė, kad gimdos kaklelio atsivėrimas 5-6 cm, atsisveikinta su sūneliu, palinkėta jam saldžių sapnelių ir vyras jį išvežė miegoti pas senelį. Paguldęs vaikutį, sugrįžo atgal.
Gimdykloje nuotaika buvo puiki, tą dieną dingo visos gedulingos nuotaikos, nekantriai laukta gimstant naujos gyvybės, šeimos stebuklo, kuris pakeis savo močiutės vietą. Kalbinta besibeldžianti mažylis, raminta, juk jam irgi skauda, jam baisu, vis stebėta mažylio širdutės tonusiukus aparate, su kiekvienu sąrėmiu jo širdelė dar stipriau plakdavo.
Sąrėmiai po truputėlį stiprėjo, dažnėjo, bet skausmas ištveriamas dėl mažyčio angelėlio. Vis arčiau džiaugsmingas susitikimas. Ir štai atėjus stūmimo laikui, po keleto gilių įkvėpimu ir dviejų stiprių stūmimų 3 val. 10 min. pasaulį išvydo stiprus sūnelis, saugomas mamytės angelo sargo. Pagaliau išvystas dar vienas riestanosiukas.
Tą naktį tapta dar turtingesne, juk esi jau dviejų nuostabių sūnelių mamytė, argi gali būti nuostabesnis jausmas už motinystę, už žinojimą, kad dviems mažiems žmogučiams esi visas pasaulis! Gimtadienio rytas buvo be galo gražus ir saulėtas, saulės spindulėliai žaidė palatos languose, tarsi brangi be galo išsiilgta mama iš aukštai aukštai sveikino su nauja pradžia.
Savo gimdymais labai džiaugiamasi, prisimenama kiekviena smulkmena su meile, nes tai buvo nepakartojami įvykiai gyvenime, kurių nesugadino nei fizinis, nei dvasinis skausmas.
