Didžiųjų žiemos švenčių laikotarpiu - gruodžio 27-ąją - gimė operos solistė Judita Leitaitė. 1959 m. gruodžio 27 d. Judita Leitaitė gimė Kaune. Tiesa, tokia data gimusiai operos solistei neretai tekdavo nusivilti. „Nes vietoj trijų dovanų visada gaudavau vieną“, - šypsosi J.Leitaitė. Be to, anais laikais žiemą būdavo itin skurdus gėlių pasirinkimas, tad gimtadienio proga ji visada gaudavusi tik narcizų. O J.Leitaitės mėgstamiausios - tulpės. Nes jos operos solistei primena pavasarį.
Dabar, kaip ir kiekvienais metais, moteris sukaktį pasitiks scenoje. „Koncertai užsakomi prieš pusę metų, todėl neretai tenka paaukoti gimtadienius. Neprisimenu tokių metų, kad gimtadienį būčiau šventusi būtent gruodžio 27-ąją“, - sako ji. Šiais metais per savo sukaktį J.Leitaitė taip pat dainuos. Niekada nežinai, gal gimtadienis bus paskutinis ir net neverta svarstyti, švęsti ar nešvęsti. Todėl būtina kartą per metus iškelti šventę sau, artimiesiems ir bičiuliams. Tokios nuomonės laikosi J.Leitaitė, kuriai gruodžio 27-ąją sueis 62-eji. Kadangi tai bus pirmadienis, Judita suplanavusi tądien pavakarieniauti su dukra Paulina (28 m.), sūnumi Dainiumi (35 m.), gyvenančiais atskirai. O gruodžio 29 dieną solistė bičiulius sukvies į Vilniaus mokytojų namus, kur rengs gimtadienio koncertą „Drauge su Judita“. Bus puiki proga visiems susitikti po išvarginusio karantino, renginių ribojimo.
Muzikinio kelio pradžia ir ugdymas
1985 m. baigė Lietuvos konservatoriją (E. Dirsienės klasę). 1990 m. tobulinosi Zalcburgo Mozarteume (pas E. Schwarzkopf), 1996 m. - Italijoje (pas C. Bergonzi), 2000 m. - Vokietijoje (pas T. Krausą), 2003 m. - Jungtinėse Amerikos Valstijose (pas J. Goldbergą). Nuo 2001 m. dėsto dainavimą Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ir kamerinį dainavimą LMTA (docentė). Nuo 1984 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė. Nuo 2022 m. Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos narė.
Nuo 1984 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė. Repertuarą sudaro įvairių stilių kamerinė muzika ir monumentalių vokalinių instrumentinių kūrinių solo partijos. Pirmoji atliko A. Šenderovo, O. Balakausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Koncertavo Europos valstybėse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Afrikos Respublikoje, Izraelyje. Dalyvavo daugelyje muzikos festivalių.
Pandemijos iššūkiai ir atradimai
„Pandemija pakeitė daugelio žmonių gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro dirbau su mokiniais per interneto „Zoom“ programą, buvo nelengva, bet teko priprasti“, - pasakojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja J.Leitaitė. Kadangi per karantiną solistė daug laiko praleido namuose, buvo pasiilgusi bendravimo ne per kompiuterio ekraną. Tačiau ir šie nelengvi išbandymai netapo kliūtimi jai parengti naują programą ir surengti sakralinės muzikos konkursą.
Po nuotolinių pamokų ir paskaitų J.Leitaitė nepristigo energijos vakarais per „Zoom“ repetuoti su drauge pianiste Marijana Slobodeniuk, gyvenančia Vasos mieste Suomijoje. Muzikė Suomijoje akompanuodavo, o solistė Lietuvoje dainuodavo, nors muzikos garsas dėl kompiuterinės programos ypatumų atsilikdavo nuo dainavimo, trūkinėjo. „Niekada tiek daug nebendravau su savo drauge kaip per praėjusį karantiną. Nuotoliniai susitikimai kiekvieną dieną tapo įpročiu, net buvo keista“, - prisiminė mecosopranas J.Leitaitė, šįmet vasarą su M.Slobodeniuk susitikusi Suomijoje ir įrašiusi 18 Sergejaus Rachmaninovo romansų.
Šiuo metu rengiama kompaktinė plokštelė - daugiau nei 30 metų trunkančios muzikinės draugystės vaisius, subrandintas per pasaulį suvaržiusią koronaviruso pandemiją. Daug laiko būnant namuose klasikinių kūrinių atlikėjai kilo sumanymas surengti pirmąjį sakralinės muzikos konkursą „Garbė Visagaliui“. Įvairaus amžiaus solistai iš visos šalies siuntė įrašus, komisija atrinko geriausius ir šįmet birželį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje įvyko laureatų koncertas. „Kiek daug talentingų vaikų ir suaugusiųjų! Maniau, gal kuris nors laureatas neatvyks, bet atlikėjai tiek buvo ištroškę išeiti į sceną, kad koncertas truko tris valandas“, - prisiminė J.Leitaitė. Pandemija J.Leitaitei davė didžiulį postūmį, įprastomis aplinkybėmis ji nebūtų surengusi didelio atgarsio sulaukusio konkurso. Operos atlikėja užsidegusi tęsti sumanymą. „Labai lengva viską sukritikuoti, paneigti. Bet nors ką nors padaryk, o tada gali apie tai pasakoti“, - savo susitelkimu į darbą per karantiną džiaugėsi Judita.
Muzika kaip misija: bažnyčios ir bendruomenės
J.Leitaitė dažnai koncertuodavo ir giedodavo bažnyčiose, bet per pandemijos įkarštį jos buvo uždarytos. „Jau esu aplankiusi apie 300 bažnyčių Lietuvoje ir apie 100 Skandinavijoje“, - užsiminė pašnekovė, šįmet vasarą vėl grįžusi į maldos namus. Juditą į keliones po bažnytkaimius lydi duktė smuikininkė P.Daukšytė-Šereckienė, jos vyras trimitininkas Vytautas ir sūnus reklamos vadybininkas Dainius. „Anūkų neturiu, bet labai jų norėčiau. Vaikams sakau, kad greičiau man jų padovanotų. Jei anūkas ar anūkė turės gražų balsą, aš galėsiu dar ko nors pamokyti, kad visai nenusenčiau. Todėl sūnus arba duktė motiną veža į koncertus. Paulina taip pat akompanuoja Juditai.
Bažnyčios J.Leitaitei yra tapusios pagrindine scena, dėl to solistė labai džiaugiasi: „Yra tokių bažnytkaimių, kurių nerasi net žemėlapyje. Ten gyvenantys senyvi žmonės niekada nenuvažiuos į Kauno ar Vilniaus filharmoniją paklausyti koncerto. Kai nuvykstame su dukra, bažnyčiose net nėra vargonų arba jie suniokoti. Aš pagiedu dalijant komuniją, paskui po mišių, nes žmonės pasilieka klausytis. Patiriu tiek džiaugsmo, o dar didesnį džiaugsmą jaučia žmonės. Ateina močiutės padėkoti su ašaromis akyse ir sako, kad niekada gyvenime neišgirstų giesmių, jei neatvykčiau pas juos.“
Naujienų portalui tv3.lt moteris pasakojo, kad per visą savo gyvenimą aplankė kone 250 Lietuvos bažnyčių ir toliau planuoja važinėti po Lietuvą. Žinoma moteris važinėja po visą Lietuvą ir lanko įvairiausių miestelių bei kaimų bažnyčias. „Jau daugybę metų giedu bažnyčiose. Esu apvažiavus gal 250 Lietuvos bažnyčių. Čia yra labai daug, nes Lietuvoje jų yra 600. Dar Suomijoje 100 bažnyčių. Bažnyčiose pasirinkau giedoti todėl, kad yra labai daug žmonių, kurie tikrai niekada neatvyks į Vilnių. Kurie bijo žodžio „filharmonija“, „opera“. Jiems gal šie žodžiai asocijuojasi su kažkuo. Lietuvoje yra daug miestelių, kaimų, kuriuose daug senyvų žmonių, kurie nesiruošia atvažiuoti paklausyti pasirodymų į miestą. Jie gal neturi net tokios galimybės... Net nesužinos, kad egzistuoja kitokia muzika. Kitoks gyvas atlikimas“, - pasakojo pašnekovė. Moteris kalbėjo, kad tiek, kiek tai leis sveikata, tiek ji žada važinėti po Lietuvą: „Važinėju po tokius kaimus, kurių net žemėlapiuose kartais nebūna. Matau, kokį didelį džiaugsmą atnešu žmonėms, kitokį muzikos supratimą. Išeina žmonės labai laimingi, dėkoja. Jie gauna labai daug gerų emocijų. Kažkada mane kažkas pavadino „meno misioniere“. Aišku, kad aš ne jokia misionierė. Tačiau, kiek aš galiu, tiek darysiu ir važiuosiu. Vasarą stengiuosi apvažiuoti kuo daugiau kaimo bažnytėlių. Žiemą ten labai šalta.“ Miestelių bei kaimelių žmonės lieka nepaprastai patenkinti užburiančiu J. Leitaitės pasirodymu. „Su klebonu darome labai išmintingai. Sekmadieniais būna mišios, tuomet į jas žmonės ateina. Jiems tai kaip šventas dalykas. Tuomet aš pagiedu. Visi pasiklauso ir būna labai patenkinti“, - džiaugėsi solistė.
Gyvenimo išbandymai ir vidinė stiprybė
Į šiurpią avariją tuomet 50-metė J.Leitaitė pateko 2010 metų žiemą, kai jos vairuojamas automobilis slidžiame kelyje ties Pirčiupiais įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir trenkėsi į atvažiuojantį krovininį automobilį. Moters automobilis nuo smūgio buvo nublokštas į griovį. Iš smarkiai aplamdytos mašinos ištraukta operos solistė greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežta į ligoninę Vilniuje ir paguldyta į Reanimacijos skyrių. Jai tuomet lūžo šeši šonkauliai, medikai nustatė atvirą kojos lūžį. Išsigydžiusi traumas Judita nebenorėjo sėsti prie vairo ir kito automobilio neįsigijo, nes po avarijos jautė didžiulę baimę.
Žinoma solistė prieš daugiau nei 10 metų pakliuvo į avariją. J. Leitaitei buvo lūžę 6 šonkauliai bei sutrupinta pėda. Kalbėdama apie pasikeitusį gyvenimą, ši tikino, kad draugų ratas tik sumažėjo. „Pamačiau, kas yra kas. Kai kurie draugai atkrito. Jų nebeliko. Taip jau gavosi. Buvo žmonės, kurie man labai padėjo. Gydytojai labai daug padarė. Vaikai suteikė tokią moralinę pagalbą. Aš jiems labai dėkoju. Šeimai, kad jie mane labai palaikė“, - kalbėjo solistė. Ji neslėpė, kad avarijos sukeltos pasekmės jaučiasi ligi šiol: „Avarijos pasekmės jausis iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, kai pasižiūri į kitus žmones, supranti, kad būna žymiai blogiau. Man labai pasisekė, kad liko balsas, nesudarkė mano veido. Avarija man suteikė stiprybės.“
Kadangi J.Leitaitė gyvena Vilniaus centre, įprato visur vaikščioti pėsčiomis. Į darbą ji nueina per penkias minutes, todėl tai teikia malonumą. Bet per karantiną solistės galvoje kirbėjo mintys, kad reikėtų įsigyti automobilį: „Sava mašina labai patogu, kada nori ir kur nori, sėdi ir važiuoji. Draugės gyvena Klaipėdoje, Palangoje, norėčiau aplankyti. Visai kitoks gyvenimas būtų. Žiemą tikrai automobilio nepirksiu, galbūt tik pavasarį“, - svarstė pašnekovė. Keičiantis orams Judita jaučia kaulų skausmus - jie primena patirtą avariją. Bet kai solistė lankosi senelių globos namuose ir mato juos prikaustytus prie lovų, nekeiksnoja savo likimo. „Jaučiuosi laiminga, kad pati galiu vaikščioti. Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną - kas rytą skaitau 143-ią psalmę ir jaučiuosi dėkinga Viešpačiui, kad galiu savo kojomis atsikelti iš lovos, išgerti kavos ir tiesiog gyventi. Juk kiti net negali išgerti kavos. Atrodytų, tai - niekis, bet kitam gal didelis iššūkis. Iš tikrųjų reikia džiaugtis kiekviena diena, kol gali“, - įsitikino J.Leitaitė, kurią pastaruoju metu dažnai nustebina atsitiktiniai žmonės ar buvę mokiniai.
Šeima ir artimieji - atrama
Suaugę vaikai Paulina ir Dainius - didžiausias J.Leitaitės ramstis ir pagalbininkai. Asmeninio archyvo nuotr. Judita neseniai suprato, kad kadaise pasėjo gėrio grūdelį ir užmiršo, o jis dabar sudygo. „Kokia laimė, kad buvusią mokinę įkvėpiau geriems darbams“, - neslėpė solistė. Jei galėtų perrašyti savo gyvenimą, J.Leitaitė nieko nekeistų - jokio įvykio ar etapo. „Matyt, nieko nenorėčiau išbraukti, nes visur yra seka. Jeigu nebūtų buvę santuokos, neturėčiau vaikų. Jeigu nebūtų įvykusi skaudi avarija, nebūčiau taip stipriai atsidavusi dainavimui, kitaip žiūrėjusi į pasaulį.
Aš dėkoju savo dukrai ir sūnui. Jie nuveža mane kur reikia. Tos bažnytėlės būna toli, todėl reikia iki jų pavažiuoti. Dukra Paulina yra smuikininkė, todėl mes visada kartu ir bažnyčiose pasirodome. Ji ne tik pasipraktikuoja, bet ir pamato Lietuvą. Daug gražių žmonių. Bažnyčios - visos skirtingos“, - kalbėjo pašnekovė. Tiesa, J.Leitaitės laukia nepaprasta diena, kurios metu ji taip pat giedos. „Artimiausias pasirodymas bus per Paulinos vestuves. Kaune ištekės mano dukra. Aš tikrai labai jaudinuosi. O vėliau - liepos 5 d. Šiluvos bažnyčioje. Liepos 11 d. - Plunges dvare. Liepos 19 - Pumpėnų bažnyčioje. Ir taip toliau... Po visą Lietuvą“, - apie artimiausius planus kalbėjo moteris.
Giminės istorija ir muzikinės tradicijos
Juditos seneliai Vincas ir Domicelė Leitos gyveno Vargulių kaime, Balninkų valsčiuje (dabar - Kurklių sen., Anykščių r.). Gausi Leitų šeima - joje augo dešimt vaikų - valdė nedidelį ūkelį. Vaikai turėjo tapti ūkininkais, tad nuo mažens buvo pratinami prie darbų. Baigę Balninkų pradinę mokyklą, Leitų vaikai toliau nesimokė. Vargulių kaimo žmonės buvo dideli savo šalies patriotai. Jono Leitos sūnus Antanas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojo už nepriklausomybę 1919-1921 m., apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.
1944 metais trys iš keturių sūnų - Jonas, Alfonsas ir Albinas - buvo šaukiamojo amžiaus, tik jauniausiam Stasiui dar negrėsė paėmimas į sovietų kariuomenę. Leitų vaikams iškilo klausimas: ką daryti? Jonas ir Albinas nutarė slapstytis. Jonas slapstėsi namuose, tačiau 1945 m. pradžioje buvo suimtas. Ir nors įkliuvo be ginklo, jį tardė ir kankino, klausinėjo apie brolį Albiną, reikalavo išduoti partizanus. Greitai tėvai sužinojo, kad sūnus kalinamas ir kankinamas kažkuriame lageryje, ten 1945 m. Albinas Leita tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio partizanu Omu. Nikodemas puikiai žinojo, kad partizaniniame kare tik nedaugeliui bus lemta išgyventi, tad pastebėjęs savo būrio kovotojo Albino Leitos talentą dainuoti, matyt, norėjo padėti vaikinui išlikti. Albinas nebuvo vienintelis N. 1944 m. gruodį Albinas Leita-Omas pasitraukė iš būrio, ir, kad būtų atleistas nuo mobilizacijos, įsidarbino Panevėžio geležinkelyje. Tačiau po kelių mėnesių pasijuto nesaugus: gavo žiną, kad suėmus brolį Joną ieškomas ir jis. 1945 m. kovą grįžo į gimtuosius kraštus. 1946 m. Bunkeryje kareiviai rado keturis šautuvus ir šovinių, tačiau Albinas Leita neprisipažino ir kartojo, kad slapstėsi be ginklo, o šautuvai buvę nuo anksčiau, juos čia radę. Deja, draugas teigė kitaip, viską prisipažino. Prisipažinimą iš A. Leitos tardytojai visus metus bandė išgauti kankindami: lupo odą, daužė taip, kad neaugo plaukai. Tik 1947 m. liepos 13 d. Vilniaus garnizono karinis tribunolas nuteisė jį 10 m. kalėti ir 5 m. A. Leita Taišeto lageryje kalėjo iki 1955 m. rugpjūčio, į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Tėviškėje gyventi neleista, tad įsikūrė Kaune pas tetą Eleonorą Stankevičienę. Vedė savo jaunystės draugę, kraštietę ir būrio vado Jono Karaliaus giminaitę Emiliją Karalytę. Leitų šeima išsinuomojo kambarėlį Varpo gatvėje, vėliau gyveno kitur. Užaugino dukterį Juditą ir sūnų Mindaugą.
Mano tėtis Albinas Leita gimė 1921 m. spalio 16 d., tad šiemet jam būtų sukakę šimtas metų. Iš dešimties senelio Vinco Leitos ir močiutės Domicelės Gudėnaitės vaikų dar gyva teta Genutė, jau seniai perkopusi devyniasdešimt, ir kiek jaunesnė teta Bronė. 2020 m. Ukrainoje mirė paskutinis tėvelio brolis Stasys, o brolis Alfonsas gyvenimą baigė Leningrade. Dar buvo dvi tėvelio seserys - Eleonora (mirė 1963 m.) ir Danutė (mirė 1993 m.). Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Mano mamytė Emilija Karalytė gimė dabar jau išnykusiame Pabaldonės kaime, Molėtų r., už 7 km nuo Balninkų. Jos tėveliai Stasys ir Marijona augino tris vaikus. Kai mamai buvo dvidešimt septyneri, ją su močiute Marijona ir broliais Juozu ir Mykolu, kaip tada sakyta, visam gyvenimui ištrėmė į Permės sritį (senelis Stasys jau buvo miręs). Beje, turiu mamos tremtyje išsaugotą medalioną ir languotą nosinę su saujele gimtosios Lietuvos žemės (rožinį, man atrodo, įdėjom jai į karstą). Pabėgusi iš tremties mama kelerius metus slapstėsi. Gyveno mama su močiute ir pas gimines, ir pas svetimus žmones, augino jų vaikus. Juk močiutei įsidarbinti be dokumentų buvo neįmanoma. Žinau, kad daug vėliau ji rašė malonės prašymus, net pačiam Vorošilovui, ir tada gavo teigiamą atsakymą. Susirado kažkokį menkutį darbelį „Tulpės“ kavinėje Kaune. Močiutė mirė 1964 m.
Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Apie karą, trėmimus tėtis man pasakodavo nedaug. Apie išgyvenimus kalėjime, kankinimus per tardymus aš jau pati perskaičiau archyvuose Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Partizanu jis neilgai tebuvo, nes besislapstančius tėvynės gynėjus išdavė jų vadas. Žinoma, šiandien visų tos išdavystės aplinkybių nežinome. Tėvelio sesuo Genovaitė pasakojo, kad kai tėvelis sėdėjo Ukmergės kalėjime, jo aplankyti iš Vargulių ji eidavo pėsčiomis 25 km. Vėliau tėtis kaip politinis kalinys buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir dar penkeriems metams tremties. Po Stalino mirties net lageryje viskas palengvėjo. Teta mena, kad tėvelis savo laiškuose jai yra rašęs, jog tada kaliniai jau dalyvaudavo kažkokiuose renginiuose, kitaip sakant, saviveikloje. Kai tėtis uždainuodavo, jo paklausyti ateidavusi lagerio valdžia, prižiūrėtojai. Tėtis net gaudavo kažkokių lengvatų. Saugau tėčio nuotrauką, kurią jis 1956 m. vasario 14 d. iš Čiūnos lagerio, buvusio netoli Taišeto (Irkutsko sritis), atsiuntė mano tetai Bronei. Kitoje nuotraukos pusėje užrašė: „Bronytei nuo brolio Albino“ ir gal savo sukurtos dainos posmą, kuris atspindėjo tėvelio būseną, jo menišką sielą ir tvirtybę: „Tegu žydi alyvos / Ant tavo laukų, / Nusipinki vainiką / Iš jųjų žiedų. Po metų tėtis, atbuvęs Sibire beveik dešimt gražiausių gyvenimo metų, grįžo į Lietuvą. Jau praradęs sveiką, be specialybės, be pragyvenimo šaltinio. O svarbiausia, su tremtinio žyme. Jam buvo 37-eri. Įsidarbino Kauno medžio apdirbimo kombinate sargu. Apie kokį dainavimą, savo jaunystės svajonę, jis dar galėjo galvoti? Reikėjo išgyventi.
Gal balsą paveldėjau iš tėčio. Jis taip užtraukdavo prie stalo, kad net langai barškėdavo. Deja, visų savo galimybių tėvelis negalėjo pademonstruoti. Grįžęs iš Sibiro, susirgo astma. Apskritai mano gyvenime niekas lengvai nesiklostėž. Buvau tremtinių vaikas: neturėjau pianino, nesimokiau muzikos. Neturėjau jokių galimybių įgyti tokį muzikinį išsilavinimą, kokį dabar galima gauti. - Bet pamažu pasiekėte savo tikslą - esate žinoma ne tik Lietuvoje... - Visada buvau kukli mergina, neišsiskirdavu, nieko nešokiruodavau, daug laiko praleisdavau užsisklendusi. Viską išgyvendavau viduje. Ko gero, tokia ir likau. Viename konkurse taip nusidainavau, kad žliumbiau nesustodama. Atrodė didžiausia gyvenimo gėda ir tragedija. Ilgai mokiausi privačiai, tačiau, manau, puikiai dainuoti iki šiol nemoku, tikrai negaliu girtis, kad viską sugebu. Manau, kad dainavimas - viso gyvenimo mokykla. Reikia nuolat tobulintis. Pati lankausi pas mokytojus, mokausi, nors mokau ir savo studentus. Tobulėjimui ribų nėra (juokiasi).
Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Apie karą, trėmimus tėtis man pasakodavo nedaug. Apie išgyvenimus kalėjime, kankinimus per tardymus aš jau pati perskaičiau archyvuose Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Partizanu jis neilgai tebuvo, nes besislapstančius tėvynės gynėjus išdavė jų vadas. Žinoma, šiandien visų tos išdavystės aplinkybių nežinome. Tėvelio sesuo Genovaitė pasakojo, kad kai tėvelis sėdėjo Ukmergės kalėjime, jo aplankyti iš Vargulių ji eidavo pėsčiomis 25 km. Vėliau tėtis kaip politinis kalinys buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir dar penkeriems metams tremties. Po Stalino mirties net lageryje viskas palengvėjo. Teta mena, kad tėvelis savo laiškuose jai yra rašęs, jog tada kaliniai jau dalyvaudavo kažkokiuose renginiuose, kitaip sakant, saviveikloje. Kai tėtis uždainuodavo, jo paklausyti ateidavusi lagerio valdžia, prižiūrėtojai. Tėtis net gaudavo kažkokių lengvatų. Saugau tėčio nuotrauką, kurią jis 1956 m. vasario 14 d. iš Čiūnos lagerio, buvusio netoli Taišeto (Irkutsko sritis), atsiuntė mano tetai Bronei. Kitoje nuotraukos pusėje užrašė: „Bronytei nuo brolio Albino“ ir gal savo sukurtos dainos posmą, kuris atspindėjo tėvelio būseną, jo menišką sielą ir tvirtybę: „Tegu žydi alyvos / Ant tavo laukų, / Nusipinki vainiką / Iš jųjų žiedų. Po metų tėtis, atbuvęs Sibire beveik dešimt gražiausių gyvenimo metų, grįžo į Lietuvą. Jau praradęs sveiką, be specialybės, be pragyvenimo šaltinio. O svarbiausia, su tremtinio žyme. Jam buvo 37-eri. Įsidarbino Kauno medžio apdirbimo kombinate sargu. Apie kokį dainavimą, savo jaunystės svajonę, jis dar galėjo galvoti? Reikėjo išgyventi.
Karjera ir pripažinimas
Mecosopranas Judita Leitaitė - viena ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentė. 2004 m. solistė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, 2005 m. jai paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2015 m. įteiktas Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2017 m..
Sėkmė lydėjo Lenkijos, Danijos, Lietuvos, Londono festivaliuose, Rusijos festivaliuose „Sankt Peterburgo rūmai“, „Svečiuose pas Larisą Georgijevą“, karaliaus rūmų šventėje „Muzika ant vandens“ Stokholme. Švedijoje vykusioje Baltijos šalių muzikos šventėje solistės pasirodymas tapo tikra sensacija: „Nuostabi dainininkė Judita Leitaitė sužavėjo ne tik gražiu balsu, bet ir įtaigiu muzikinės minties perteikimu.“ Niuporto (JAV) festivalyje solistė buvo išrinkta „Vasaros žvaigžde“, o spauda rašė: „Lietuvos mecosoprano Juditos Leitaitės debiutas Šiaurės Amerikoje sulaukė audringų ovacijų.“ Solistė ne kartą dalyvavo festivaliuose Lietuvoje: Šv. Diriguojant lordui Y. Menuchinui, dainuota G. F. Hendelio psalmė „Dixit, Domine“, koncertuota su Vilniaus, Čiurlionio, Kauno kvartetais, su orkestru „Trimitas“, V. Labučio džiazo kvartetu, Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Saulius Sondeckis), Maskvos kameriniu orkestru (dirigentas K. Orbelianas), Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigentas Donatas Katkus), Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Juozui Domarkui, Levui Bolšteinui, su ansambliu „4 Tango“, Baltijos gitarų kvartetu, dainuota su įžymiais vargonininkais, pianistais. Su pianistu prof. S.Malcevu (Rusija) paruoštos įspūdingos programos, atliktos Sankt Peterburgo, Vilniaus, Kauno filharmonijose. Ne kartą dainuota su žymiausiu Lietuvos tenoru prof.
| Metai | Apdovanojimas |
|---|---|
| 2004 | Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius |
| 2005 | Vyriausybės kultūros ir meno premija |
| 2015 | Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ |
Įdainavo 14 CD, Lietuvos radijo fonduose sukaupta ~300 jos įrašų. Minėtini įrašai: muzika kino filmui „Vilniaus getas“, O. Balakausko „Requiem S. Lozoraičiui atminti“, „Rusų romansai“, XX a. šlagerių programa „Renkuosi meilę“, krikščioniškų giesmių plokštelės „Tau, mano angele“. Suomijoje originalo kalba įrašytos „Mano mėgstamos Skandinavijos dainos“ sulaukė Suomijos ir Švedijos kritikų dėmesio. Paskutiniu metu išleistos kompaktinės plokštelės „Menu kerinčius valso garsus“ (su prof. S. Malcevu), „Nuoširdžiai jūsų“ bei CD „Nuostabus vakaras“ (su šv. Kristoforo kameriniu orkestru). Jos balsas skamba kompaktinėje plokštelėje, skirtoje popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje.
Jei galėtų perrašyti savo gyvenimą, J.Leitaitė nieko nekeistų - jokio įvykio ar etapo. „Matyt, nieko nenorėčiau išbraukti, nes visur yra seka. Jeigu nebūtų buvę santuokos, neturėčiau vaikų. Jeigu nebūtų įvykusi skaudi avarija, nebūčiau taip stipriai atsidavusi dainavimui, kitaip žiūrėjusi į pasaulį.
