Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis, kurio metu moters organizmas patiria daugybę pokyčių, siekiant užtikrinti tinkamą vaisiaus vystymąsi ir sveikatą. Šiuo metu itin svarbu atlikti įvairius medicininius tyrimus, kurie padeda laiku diagnozuoti ir gydyti galimas problemas, taip užkertant kelią grėsmingoms komplikacijoms tiek motinai, tiek kūdikiui. Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Kodėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir į kokius tyrimus reikėtų atkreipti dėmesį?
Privalomieji tyrimai pirmajame nėštumo trimestre
Nėštumo laikotarpiu itin svarbu tinkama nėščiosios ir kūdikio vystymosi priežiūra, įvertinant visus veiksnius, galinčius turėti įtakos jo sveikatai gimus ir ateityje. Kokie laboratoriniai tyrimai PRIVALOMI pirmajame nėštumo trimestre?
- Automatinis kraujo tyrimas (bendras kraujo tyrimas): Profilaktiškai šis tyrimas nėštumo laikotarpiu atliekamas bent 3-4 kartus. Bendras kraujo tyrimas parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas, taip pat parodo mažakraujystę.
- Automatinis šlapimo tyrimas: Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje. Besimptomė bakteriurija nustatoma iki 10 proc. nėščiųjų, neturi jokių klinikinių simptomų ir požymių.
- Gliukozės tyrimas: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
- Hepatito B (HbsAg) tyrimas: Tai virusinė infekcija, kuria užskrečiama per kraują ar lytinių santykių metu. Jeigu nėščiosios rezus faktorius RhD (-), o vyro rezus faktorius RhD (+), antrojo nėštumo metu tokioms moterims papildomai atliekami tyrimai pirmajame trimestre ir 27-28 nėštumo savaitę dėl rezus (RhD) antikūnų - netiesioginė kumbso reakcija.
- Kraujo grupė: Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių.
- Rh antikūnų nustatymas jei moteris Rh (-), o vyras Rh (+): Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.
Rekomenduojami tyrimai pirmajame nėštumo trimestre
Atrodo, privalomųjų tyrimų sąrašas ir taip nemažas. Bet ar tikrai jų visų pakanka, kad vaikelis gimtų stiprus ir sveikas? Šiame sąraše įvardyti tyrimai nėra privalomi, bet visgi rekomenduojami nėščiosioms.
- Toxoplasma gondii IgG ir IgM antikūnų tyrimai: Šie tyrimai parodo, kad buvote ar esate užsikrėtusi toksoplazmoze. Toksoplazmozė yra infekcinė liga, kurią platina katės. Dažniausiai užsikrečiama vartojant blogai termiškai apdorotą maistą: mėsą, pieną, nešvarų vandenį ar neplautus vaisius, daržoves. Nėščiajai užsikrėtus pirmajame trimestre, didelė rizika išsivystyti vaisiaus apsigimimui ar įvykti persileidimui. Trečiojo trimestro metu infekcija lengviau gali persiduoti vaisiui. Tokiems kūdikiams gali pasireikšti traukuliai, gelta, akių infekcijos, padidėti kepenys ir blužnis. Daugeliui naujagimių toksoplazmozės simptomai pasireiškia ne iškart po gimimo, o sulaukus paauglystės ar dar vėliau. Šiuo atveju toksoplazmozei būdingas kurtumas, protinis atsilikimas, sunkios akių infekcijos, galinčios baigtis aklumu. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas.
- Raudonukės viruso IgG tyrimas: Šis tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui. Nėštumo metu labai svarbu žinoti, ar esate persirgusi, ar paskiepyta nuo šios infekcijos ir ar jūsų organizmas jau turi imunitetą. Susirgus raudonuke nėštumo metu, tai gali labai stipriai atsiliepti vaisiaus sveikatai - sukelti sunkių apsigimimų ir vystymosi sutrikimų. Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.
- CMV IgG ir IgM antikūnų tyrimai: Šie tyrimai rodo esamą ar buvusią citomegalo viruso infekciją. Citomegalo virusas paplitęs visame pasaulyje. Užsikrečiama nuo kito sergančio žmogaus oro lašeliniu būdu, lytinių santykių metu, per seiles. Jei moteris užsikrečia šiuo virusu nėštumo pradžioje, gresia persileidimas, įvairių organų raidos sutrikimai, širdies ydos. Vėlyvuoju nėštumo periodu didėja priešlaikinio gimdymo tikimybė, klausos ir regimojo nervo uždegimai, protinio ir fizinio vystymosi sutrikimai, mirties pirmosiomis dienomis tikimybė. Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.
- PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką. Tai neinvazinis kraujo tyrimas, kurio metu pagal keleto žymenų koncentracijų reikšmes, nėščiosios ir vaisiaus echoskopijos duomenis įvertinama vaisiaus chromosominių ligų ar kitų apsigimimų rizika. Jo metu nustatoma chromosominių ligų, tokias kaip Dauno, Edvardso, Patau sindromų ar nervinio vamzdelio pažeidimo, rizika. Šis tyrimas atliekamas 11-13 nėštumo savaitę, antrą kartą - antrajame nėštumo trimestre nuo 14 iki 22 nėštumo savaitės.
- Neinvazinis prenatalinis tyrimas (NIPT): Tai neinvazinis mamos kraujo tyrimas dėl vaisiaus genetinių ligų rizikos. NIPT tyrimo metu iš mamos kraujo išskiriama vaisiaus DNR ir „patikrinama“ dėl dažniausiai pasitaikančių chromosomų skaičiaus pakitimų. Tai tiksliausias atrankinis vaisiaus genetinių ligų rizikos įvertinimo tyrimas rinkoje, tyrimo tikslumas >99,9 %.
- Skydliaukės funkcijos tyrimai: Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.
Kiti svarbūs tyrimai nėštumo metu
Nėštumo metu svarbu atlikti ir kitus tyrimus, kurie padeda užtikrinti motinos ir vaiko sveikatą.
- Chlamydia trachomatis: Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjugtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus. Rekomenduojamas toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
- B grupės beta hemolizinis streptokokas: Infekcija pasireiškia sepsiu, pneumonija ar meningitu. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiančią bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus. B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai. Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS.
- Vėjaraupių viruso IgG: Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.
- Ureaplasma urealyiticum/Ureaplasma parvum: Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
- HBsAg: Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.
- Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai): ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje. ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti. Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.
- RPR (kiekybinis tyrimas sifilio diagnostikai) ir TPHA (tyrimas sifilio diagnostikai): Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. RPR (angl. Rapid plasma reagin) tyrimo metu, kraujyje ieškoma specifinių antigenų, kurie pradeda gamintis žmogui užsikrėtus sifiliu. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kad RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas. TPHA (angl. Nėščiųjų tyrimai. Kada atliekami ir ką reiškia? Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo ankščiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti. Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.
- Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai: ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.
- Gonorėja, Chlamidiozė, Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
- Herpes simplex virusas (HSV1 ir HSV2): Skiriamas HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai.
Apie vaistus nėštumo metu
Nėštumo metu svarbu atsakingai rinktis vaistus, ypač jei kamuoja gerklės skausmas. Vaistai, tokie kaip Jox, gali būti draudžiami nėštumo metu dėl sudėtyje esančio alkoholio ir jodo. I ir III trimestruose geriausia nevartoti absoliučiai nieko, nes I trimestre vystosi vaiko organai, o III trimestre priešuždegiminiai vaistai gali paskatinti priešlaikinį arterinio latako užsidarymą. II trimestre visi vaistai, išskyrus paracetamolį ir ibuprofeną, yra ganėtinai saugūs. Jei skausmai nepakenčiami, kitais trimestrais rekomenduojama rinktis paracetamolį. Svarbu atkreipti dėmesį į vaistų farmakologinius pavadinimus, nes Panadolis ir Ibumetinas, Nurofenas yra tie patys paracetamolis ir ibuprofenas.
Skausmui malšinti galima naudoti ir kitus būdus: čiulpiami ledinukai, pienas su medumi, arbata su medumi, Isla Moos, Curamed čiulpinukai, šildymas, skalavimas druska. Kai kurie purškalai, kaip Tantum Verde, Faringospray (sudėtyje medetkų ir šaltalankių aliejus), gali padėti, tačiau svarbu atsiminti, kad net ir žoliniai ar homeopatiniai vaistai nėštumo metu nėra pakankamai ištirti. Kai kurie augalai, pavyzdžiui, alksnis, gali būti panašūs į aspiriną, kuris skystina kraują ir yra nerekomenduojamas nėštumo metu.
Jei skausmas nepakenčiamas, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju. Pavyzdžiui, vienai moteriai, sergančiai pūliniu angina, buvo skirti antibiotikai, Laringo Spray purškalas, taip pat rekomenduota skalauti gerklę arbatmedžio aliejumi. Kitas skausmo malšinimo būdas - šiltas vanduo su druska, tačiau juo negalima skalauti dažniau nei 3 kartus per dieną, nes tai gali išsausinti gleivinę.
Infekcijų tyrimai nėštumo metu: kodėl jie svarbūs?
Nėštumo metu atliekami įvairūs tyrimai, siekiant apsaugoti motinos ir vaiko sveikatą. Šie tyrimai padeda laiku diagnozuoti ir gydyti infekcijas, kurios gali kelti pavojų vaisiaus vystymuisi.
Pagrindinės infekcijos ir jų poveikis vaisiui
- Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii): Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašaus į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai.
- Raudonukė: Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius.
- Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija: Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos.
- Hepatitas B: Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį.
Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl citomegalo viruso ar toksoplazmozės. Šios infekcijos vaisiui yra pavojingos, tačiau gydymo veiksmingumas ir saugumas neįrodyti. Veiksmingiausia laikytis profilaktinių priemonių: plauti rankas po kontakto su gyvūnais, prieš ruošiant ar pateikiant maistą, tinkamai termiškai paruošti mėsos ir žuvies produktus, plauti vaisius ir daržoves.
Nėščiųjų tyrimų reikšmė ir interpretacija
Nėštumo metu atliekami tyrimai padeda užtikrinti motinos ir vaiko sveikatą. Svarbu suprasti tyrimų rezultatus ir, kilus klausimų, visada konsultuotis su gydytoju.
Dažniausi tyrimai ir jų interpretacija
- Toxoplasma gondii IgG ir IgM: Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta aplinka ir nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui. IgM antikūnų tyrimas rodo ūmią infekciją, o IgG avidiškumo tyrimas - seną užsikrėtimą.
- Raudonukės viruso IgG: Raudonukė nėštumo metu gali sukelti didelę apsigimimų tikimybę. IgG tyrimas parodo imuniteto buvimą.
- CMV IgG ir IgM: Citomegaloviruso infekcija gali sukelti vaisiaus komplikacijų. IgG+/IgM- reiškia latentinę infekciją, IgG-/IgM+ - pirminę infekciją, o IgG+/IgM+ - pirminę infekciją po dviejų savaičių.
- Chlamydia trachomatis: Lytiškai plintanti liga, dažnai besimptomė, bet gali sukelti priešlaikinį gimdymą.
- B grupės beta hemolizinis streptokokas: Pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas.
- Vėjaraupių viruso IgG: Vėjaraupiai nėštumo metu gali sukelti pneumoniją motinai ir įgimtą vėjaraupių sindromą vaisiui.
- Ureaplasma urealyticum/Ureaplasma parvum: Bakterijos, galinčios sukelti priešlaikinį gimdymą.
- HBsAg: Hepatito B virusas gali būti perduotas vaisiui, sukeliant lėtinį hepatitą.
- ŽIV (1/2 ir 0 tipo antikūnai): ŽIV gali būti perduotas vaisiui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.
- RPR ir TPHA: Tyrimai sifilio diagnostikai. Neišgydyta sifilio infekcija gali sukelti įgimtą sifilį naujagimiui.
- Kraujo grupė ir Rh faktorius: Svarbu nustatyti, ar nėra Rh konflikto tarp motinos ir vaisiaus.
- Bendras kraujo tyrimas: Parodo uždegimus, anemiją.
- Šlapimo tyrimas: Nustato inkstų ligas, šlapimo takų infekcijas.
- Gliukozės tolerancijos mėginys: Diagnozuoja nėštumo diabetą.
- Kepenų fermentų tyrimai: Vertina kepenų veiklą.
Nėštumo metu svarbu atlikti visus rekomenduojamus tyrimus, kad būtų užtikrinta maksimali motinos ir vaiko sveikata.
