Jolita Seredaitė, gimusi 1978 m. Raseiniuose, yra asmenybė, kurios gyvenimo kelias apima įvairias sritis - nuo karinės tarnybos ir televizijos prodiusavimo iki dvasinio ieškojimo ir jogos mokytojos veiklos. Jos istorija atskleidžia ne tik asmeninius pasirinkimus, bet ir platesnius visuomenės pokyčius, susijusius su savęs pažinimu ir dvasiniu augimu.
Šeimyninis ir karinis fonas
Jolitos tėvai - Vytautas Šidlauskas (1952-2009) ir Audronė Timukaitė-Šidlauskienė (g. 1955 m.), bibliotekininkė bibliografė ir kraštotyrininkė. Ji turi du brolius: Skirmantą Šidlausksą (g. 1979 m.), inžinierių ekonomistą ir sportininką imtynininką, ir Ignotą Šidlausksą (g. 1984 m.).
Jos buvęs vyras, Vaidotas Šidlauskas (g. 1978 m.), yra karininkas, turintis majoro laipsnį. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo taikos palaikymo misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, NATO vadovaujamuose Stabilizavimo pajėgų (SFOR) daliniuose. Dėl narsos ir drąsos, parodytos tarptautinėje misijoje Afganistane, V. Šidlauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (2005 m.).
Sutuoktiniai susituokė 2009 m., tačiau 2014 m. jų santuoka buvo nutraukta Vilniaus apylinkės teismo. Šeimos skyrybų bylą nagrinėjo teisėja Jūratė Trinkūnienė. Sutuoktiniai dar turėjo galimybę apskųsti teismo nutarimą per 30 dienų.
Karjera ir asmeninis tobulėjimas
Jolita Seredaitė yra ekonomistė ir televizijos prodiuserė. Ji buvo populiaraus realybės šou „Baras 1“ dalyvė ir knygos „Auksinis berniukas“ autorė. Vėliau ji ėmėsi dar aktyviau gilintis į dvasinius ieškojimus ir jogos praktiką.
Prieš trejus metus su vyru išsiskyrusi Jolita neabejoja, kad joga taip pat padėjo jai priimti šį pokytį lengviau. „Kadangi joga jau užsiėmiau anksčiau, po skyrybų nejaučiau tuštumos. Jaučiau skausmą, bet savęs negraužiau. Dramos neišgyvenau“, - tikino J. Seredaitė. Ji beveik nevartoja alkoholio, o apie 70 procentų jos mitybos raciono sudaro termiškai neapdorotas maistas. Ji beveik nevartoja alkoholio, o apie 70 procentų jos mitybos raciono sudaro termiškai neapdorotas maistas.
Jolita sako, kad jos gyvenimas pasikeitė šimtu procentų. „Jis keičiasi kiekvieną akimirką, - šypsosi moteris. - O tam, kad pradėtume gyventi sąmoningai, nereikia važiuoti į Indiją - užtenka atsigręžti į save.“
Lygiai prieš metus, palikusi darbą, Jolita išvyko į Tailandą. „Tiesiog pradėjau gyventi sąmoningą gyvenimą. Sunku žodžiais apibūdinti, kaip dabar gyvenu. Mano kasdienybė pasikeitė iš esmės. Paprastai tariant, įvyko tikrasis prabudimas. Gimė suvokimas, kas iš tikrųjų esu. Naujais atradimais gyvenu pati, meditacijas vedu ir kitiems. Visos praktikos, kurias dariau apie 20 metų, natūraliai atkrito. Supratau, kad visi atsakymai - ne ten, kur ilgai jų ieškojau. Ieškant savęs, reikia žiūrėti ne į kitus, o į save.“
„Aiškiai pamačiau, kas yra gyvenimas ir kas aš. Gyvenu dabarties akimirka. Pastebėjau, kad žmonės neteisingai supranta, kas yra dabarties momentas. Kartais įsivaizduojama, kad gyventi čia ir dabar reiškia neplanuoti ateities, elgtis neatsakingai. Nieko panašaus. Gyvenimas dabarties momentu - aiškus savęs suvokimas, kai nebelieka minčių, o tik pojūčiai. Tada kitaip jauti ir priimi pasaulį. Jį suvoki ne protu, o širdimi. Tada atsiveria visai kiti gebėjimai, kitos sąmonės ir kūno galimybės. Tačiau tai tik dar viena pradžia - vėliau atsiveria nauji gyliai.“
„Tai sena patirtis, kurią vertinu, bet ji reikalinga tik tiek, kad kitiems paklausus galėčiau apie ją papasakoti. Tai buvo vienas mano paveikslų, kurį kūriau apie save. Nieko nesigailiu. Man labai patiko mano veikla, kolegos, puikus buvo ir vadovas. Nors darbas buvo tobulas, atėjo laikas išsiskirti, nes nusprendžiau, kad einu sąmoningumo keliu ir turiu tam skirti visą savo laiką, negaliu dalinti dėmesio. Televizijoje nuveikta daug labai gerų darbų.“
„Ta patirtis buvo reikalinga tuo momentu. Dabar jos nebereikia. Turiu naują patirtį. Kiekvieną sekundę patiriu gyvenimą iš naujo. Štai dabar už lango gieda paukštis ir gėriuosi tuo, didžiulis džiaugsmas užlieja krūtinę. Pradėjus gyventi sąmoningai, ima džiuginti paprasčiausi dalykai, viskas, kas aplink: gamta, žmonės, mašinų gaudesys...“
Gyvenimo filosofija ir dvasinis kelias
Jolita Seredaitė pabrėžia sąmoningo gyvenimo svarbą, teigiant, kad „gyvenimas dabarties momentu - aiškus savęs suvokimas, kai nebelieka minčių, o tik pojūčiai.“ Ji skatina atsigręžti į save, ieškoti atsakymų viduje, o ne kitur. „Ieškant savęs, reikia žiūrėti ne į kitus, o į save.“
Ji taip pat kalba apie pokyčių priėmimą ir prisirišimo atsisakymą. „Nereikia įsikibti į nieką: nei į žmones, nei į daiktus, nei į situacijas. Žmonės nežino, kaip pasiekti laimę. Tiesiog nieko nereikalaukite iš gyvenimo, neturėkite jam jokių pretenzijų. Kai jų neturi, esi laisvas. Nuo savęs, savo įsivaizdavimų, vertinimų. Tada viskas labai paprasta.“
„Progresas įmanomas tik per nuolatinį virsmą. Ir nereikia baimintis kažką prarasti. Bet koks prisirišimas kalina, prirakina grandines, tada gimsta baimė, nesaugumo jausmas. Tai mūsų proto sugalvotos iliuzijos, kurių laikomės įsikibę.“
Ji teigia, kad daugelis žmonių gyvena automatiškai, nepagalvodami apie savo egzistencijos prasmę. „Žmonės gyvena kaip mašinos - automatu, nesusimąstydami, dėl ko atėjo į šį pasaulį. Nepažįstame net savo kūno, nesuprantame, kokie procesai mumyse vyksta, nesusimąstome net kaip mūsų kvėpavimo sistema veikia. Žmonės tiesiog miega, yra paskendę savo mintyse, gyvena praeitimi arba ateitimi, yra prikaupę galvose daugybę šiukšlių. Norisi papurtyti ir paraginti keltis. Tačiau žinau, kad žmonių žadinti negalima - jie turi patys atsikelti. Tai kiekvieno asmeninis kelias.“
Jolita pabrėžia, kad „užsitrenkus durims, atsiveria langas“ yra ne banali tiesa, o svarbus principas, padedantis judėti pirmyn. „Pokytis įmanomas tik nuolat leidžiant vykti kažkokiam virsmui. Žmogus nori gero darbo, bet bijo prarasti senąjį. Moteris trokšta rasti naują vyrą, bet negali palikti to, kurį turi, nors jis visiškai netinka jai. Kažkas nori geresnių namų, bet bijo prarasti seną butuką. Patys neleidžiame visatai įgyvendinti mūsų troškimų.“
„Užvėrus duris, atsiveria labai daug langų. Svarbu yra suvokti, kad esame laisvi rinktis ir patys galime kurti savo gyvenimą. O tam reikia, atrodo, tiek nedaug - pažinti ir suvokti save, proto prigimtį.“
Įkliuvęs už priešo linijos amerikiečių pilotas atsidūrė žiauriausioje karo loterijoje
Ji taip pat kalba apie moters laimę, kuri slypi gebėjime priimti dabartį ir atsisakyti kontrolės. „Didžiausia moterų problema - noras viską kontroliuoti. Kad ir kaip jos bando tai daryti, vis tiek nepavyksta. Nustokite kontroliuoti savo vyrus, vaikus, atsisakykite kontrolės darbe, leiskite viskam laisvai žydėti ir dings kančia. Mes, moterys, turime ypatingą galią - keisti viską aplink save.“
Joga kaip gyvenimo būdas
Jolita Seredaitė, turinti jogos mokytojos diplomą, dalijasi savo patirtimi, pabrėždama jogos naudą ne tik kūnui, bet ir protui bei dvasiai. „Joga - ne sportas, tai - gyvenimo būdas, filosofija, didžiulis mokslas. Nuo ankstyvo ryto esu gyvybinga. Man nebereikia daug miego - užtenka 5-6 valandų. Tapau laimingesnė, išmokau viską gyvenime priimti su džiaugsmu, tapau pakantesnė. Pagerėjo santykiai su žmonėmis, nes lioviausi iš jų ko nors reikalauti.“
Ji įspėja, kad joga gali būti pavojinga be tinkamo mokytojo, ir pabrėžia, kad svarbiausia - ne sportas, o sąmoningumas. „Juk galvoje sukasi nesibaigianti minčių plokštelė, patiriame stresą, o tai naikina mūsų energiją. Ėmusi praktikuoti jogą ji gal po mėnesio tapo vegetare.“
Jolita teigia, kad svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp regimojo ir neapčiuopiamo pasaulių, gyventi sąmoningai ir dabarties momentu. „Mes įstatome save į rėmus, į kuriuos turime įtilpti. Išsilaisvinus iš jų, nereikia nei vargti darbe, nei kankintis su žmonėmis, suvokiame, kaip mylime pasaulį, savo vaikus, aplinkinius. Vien protu vadovaudamasis žmogus nieko negali suprasti. Kai pasaulį imi jausti širdimi, atsiveria visiškai kitas gyvenimas.“
Asmeninis kelias ir ateities planai
Jolita Seredaitė šiuo metu renkasi būti viena, nes „tai patogiau“. Ji turi savo planus ir užduotis, ir nesuka sau galvos dėl partnerio, nors ir neatmeta tokios galimybės ateityje. „Esu laisvas žmogus, o jei būtų vyras, prasidėtų apribojimai. Man sunku būtų išvažiuoti į Indiją mėnesiui. Bet nesakau, kad neturėsiu partnerio. Ateis mano laikas, o dabar nesuku dėl to galvos.“
Ji taip pat pasakoja apie savo patirtį Indijoje, kur praleido mėnesį jogos kursuose Rišikeše. „Ten visuomet esi pakylėtos būsenos. Supratau, kodėl daug žmonių, atsisakę savo darbų, net šeimų, ten pasilieka. Ten nieko netrūksta, nieko nepasiilgti, ten viskas visada yra gerai. Gali gyventi sau ramiai ant Gangos upės kranto.“
Grįžusi į Lietuvą po ilgo laiko, Jolita tikisi, kad situacija bus pagerėjusi ir bus lengviau rasti darbą. „Dabar labiausiai noriu atsidėti motinystei ir jaudintis tik dėl sūnaus. Turiu galimybę džiaugtis šeima, tą ir darau.“
